- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- A-858-276-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00489-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5-6), patikslintu skundu (b. l. 20-21), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos namai), 1 000 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, jog atliekant bausmę Pataisos namuose jam buvo atimta teisė ginti savo teises ir laisves, nes Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. I-154 patvirtino Pravieniškių 2-jų pataisos namų – atvirosios kolonijos nuteistųjų elementariąsias elgesio taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 21 punktas riboja teisę protestuoti. Dėl to, kad Pataisos namai atėmė teisę ginti savo teises ir laisves, o pareiškėjas teises ir laisves gynė, pagal Taisykles jis buvo baudžiamas drausmine tvarka ir dėl tokių neteisėtų veiksmų jam buvo padaryta dvasinė skriauda. Pabrėžė, kad Pataisos namų direktoriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 68-483 jis buvo nubaustas dėl to, jog Pataisos namų direktoriui pareiškė nepasitenkinimą pareigūnų darbu, gindamas savo teises ir laisves, kurias garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK). Pareiškėjas nurodė, jog valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, o tokiu neteisėtu aktu gali būti valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, taisyklės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 34-38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pažymėjo, jog pareiškėjas per visą bausmės atlikimo laiką yra padaręs 42 vidaus tvarkos ir režimo pažeidimus, 40 kartų buvo baustas drausmine tvarka. Tai, kad pareiškėjo elgesys nekito ir nekinta į gerąją pusę, rodo jo negatyvų požiūrį į bausmių vykdymo sistemą ir nepagarbą valstybės priimtoms elgesio normoms. Atsakovas pažymėjo, jog Taisyklės yra teisės aktas, nustatantis nuteistųjų elgesio taisykles, todėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) taikymo požiūriu yra leistinas poįstatyminis teisės aktas, be to, šis aktas 2009 m. birželio 3 d. Pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. I-88 neteko galios.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 163-166) nutarė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjas sieja su Taisyklių 21 punktu, kuris riboja teisę protestuoti. Pareiškėjas kaip pavyzdį, jog gindamas savo teises ir laisves jis buvo baudžiamas drausmine tvarka, nurodė Pataisos namų direktoriaus 2009 m. balandžio 2 d. nutarimą Nr. 68-483 (b. l. 34, administracinė byla Nr. I-241-353/2010), tačiau teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje Nr. I-241-353/2010 buvo nustatyta, kad pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, BVK atskirai aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos (BVK 110 str. str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal BVK 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas. Teismas pabrėžė, jog įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-363-414/2011 nustatyta, kad pareiškėjas galėjo ginti jo manymu pažeistas teises, tačiau nuobauda jam buvo paskirta už tai, kad 2009 m. balandžio 14 d. jis pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus: atliekant nuobaudą kamerų tipo patalpose vakarinio patikrinimo metu sėdėjo ant lovos. Pareikalavus, kad nuteistasis atsikeltų, jis kategoriškai atsisakė vykdyti šį pareigūnų reikalavimą, reiškė nepasitenkinimą pareigūnų darbu, todėl atsakovas turėjo pagrindą paskirti jam BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą. Tuo pačiu buvo konstatuota, kad šis pareiškėjo vidaus elgesio taisyklių pažeidimas teisingai kvalifikuotas kaip BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto (įpareigojančio laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos) pažeidimas.
Teismas pabrėžė, jog Taisyklių galiojimo metu pareiškėjas atlikinėjo bausmę Pataisos namuose, kuri yra specifinė įstaiga ir kurios veikla yra griežtai reglamentuota ir nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių. BVK 12 straipsnyje yra nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, taip pat privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Taisyklės buvo patvirtintos vadovaujantis BVK 116 straipsniu, pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir draudimais. Taisyklės yra teisės aktas, nustatantis nuteistųjų elgesio taisykles, todėl BVK taikymo požiūriu laikytinas leistinu poįstatyminiu teisės aktu ir pagal savo pobūdį negali būti kvestionuojamos nei Konstitucijos normų, nei EŽTK normų taikymo prasme, todėl Taisyklės, kaip aktas, negali būti traktuojamos kaip valdžios institucijų neteisėti veiksmai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo teisė ginti savo teises ir laisves nebuvo pažeidinėjama, o šią aplinkybę pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis patvirtina įvairiapusiškas jo skundų nagrinėjimas įvairiose valstybės institucijose ir administraciniuose teismuose. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui skirtos nuobaudos už konkrečius neteisėtus veiksmus, o ne už protestavimą prieš pareigūnų neteisėtus veiksmus. Pataisos namų pareigūnai fiksuodami pareiškėjo neteisėtus veiksmus ir skirdami jam nuobaudas veikė vadovaudamiesi BVK normomis ir kitais teisės aktais. Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Taisyklės ir jų 21 punktas yra teisėti, o dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala, reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, neatsiranda.
III.
Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 170) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas buvo baustas dėl kitų priežasčių, bet ne dėl protesto. Pareiškėjas pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimą jis sieja su tuo, kad Pataisos namai jį ketverius metus kankino dėl to, kad jis gina savo teises ir interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 177-179) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog teismas pagrįstai nustatė, kad Taisyklės yra teisės aktas, nustatantis (detaliai reglamentuojantis) nuteistųjų elgesio taisykles, todėl BVK taikymo požiūriu laikytinas leistinu poįstatyminiu teisės aktu ir pagal savo pobūdį negali būti kvestionuojamas nei Konstitucijos normų, nei EŽTK normų taikymo prasme ir Taisyklės, kaip aktas, negali būti traktuojamos kaip valdžios neteisėti veiksmai. Pabrėžia, jog administracinės bylos Nr. I-363-414/2011 nagrinėjimo metu Kauno apygardos administraciniame teisme buvo nustatyta, kad Taisyklės, jų 21 punktas ir pataisos įstaigos administracijos veiksmai pareiškėjo atžvilgiu yra teisėti, todėl neatsirado jokio pagrindo neturtinei žalai atlyginti pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį. Pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo argumentų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nenurodo teisinių pagrindų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumu ir teisėtumu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui patirtą neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovų veiksmų, t. y. dėl to, kad pareiškėjui už jo protesto aktus yra skiriamos nuobaudos, tuo kliudoma įgyvendinti jo teisę nesutikti su neteisėtais pareigūnų veiksmais.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime pažymėjo, kad klausimas dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. I-154 patvirtintų Pravieniškių 2-jų pataisos namų – atvirosios kolonijos nuteistųjų elemntarijų elgesio 21 punkto teisėtumo, taip pat minėtų Pataisos namų 2009 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 68-483, kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas yra išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-363-414/2011. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo skundą, taip pat nurodė, jog išvadą, kad pareiškėjo teisė ginti savo teises ir laisves nebuvo pažeista, patvirtina įvairiapusiškas pareiškėjo įvairių skundų nagrinėjimas įvairiose valstybės institucijose ir administraciniuose teismuose.
Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis iš esmės sutinka.
Turint galvoje tai, kad pareiškėjas prašo atlyginti jo nurodomą neturtinę žalą, visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis).
Kita vertus CK 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Kaip matyti iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinio, atsakovo neteisėtus veiksmus jis kildina iš 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. I-154 patvirtintų Pravieniškių 2-jų pataisos namų – atvirosios kolonijos nuteistųjų elementariujų elgesio 21 punkto neteisėtumo, taip pat minėtų Pataisos namų direktoriaus 2009 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 68-483, kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda, neteisėtumo ir nepagrįstumo, tai pat nurodo, kad Pataisos namų atstovai savo veiksmais riboja jo teisę protestuoti.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo keliami klausimai dėl 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. I-154 patvirtintų Pravieniškių 2-jų pataisos namų – atvirosios kolonijos nuteistųjų elementariujų elgesio taisyklių 21 punkto teisėtumo, taip pat Pataisos namų 2009 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 68-483, kuriuo pareiškėjui buvo skirta nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo yra išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais (žr. administracinę bylą Nr. I-363-414/2011), todėl šioje byloje iš naujo netirtini. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirmiau nurodytų Taisyklių 21 punktas savaime nepaneigia pareiškėjo teisių ar laisvių, tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodė kitų konkrečių Pataisos namų administracijos veiksmų, išskyrus Pataisos namų direktoriaus 2009 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 68-483, iš kurių jis kildina neteisėtus valstybės institucijų veiksmus ar neveikimą, kuriais jam būtų padaryta neturtinė žala.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje aptariamu atveju pareiškėjas neįrodė buvus vieną iš būtinųjų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų valstybės valdžios veiksmų ar neveikimo.
Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.