- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-03
- Bylos Nr.
- I-241-353/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00187-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Kęstutis Gudynas, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Pravieniškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų
- Kategorijos
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Gudyno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimanto Giedraičio ir Janinos Vitunskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams – atvirajai kolonijai bei LR valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos, dėl nutarimo panaikinimo, moralinės žalos atlyginimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašo panaikinti Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimą Nr. 68-483; priteisti iš LR valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos 5000000Lt. neturtinės moralinės žalos atlyginimo; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl LR Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsnių ir dėl Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-154 „Dėl nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklės“ prieštaravimo LR Konstitucijos nustatytų žmogaus teisių 109 straipsnio 1 dalyje, kad „teisingumą LR vykdo tik teismai ir šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, jog „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad 2009 m. balandžio 14 d. jam atliekant laisvės atėmimo bausmę drausminės nuobaudos kamerų tipo patalpoje į kamerą įėjo pareigūnas R. L., kuris pareikalavo paslaugos – atsistoti prieš jį. Pareiškėją kamavo stiprūs nugaros skausmai, tačiau pareigūnas savo reikalavimų nepagrįsdamas įstatymu siekė pažeminti pareiškėjo orumą. Toks reikalavimas neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžia pareiškėjo teises, nustatytas LR Konstitucijoje. Pareigūnas tokiu įsakymu pabrėžia pareiškėjo socialinę padėtį, išskirdamas iš visuomenės, jog jis yra nuteistas ir įkalinimo vietose jam gali nustatyti atskiras pareigas, kurių nėra visuomenės normose. Dėl 2009 m. balandžio 22 d. taikytos nuobaudos, 2009 m. balandžio 27 d. prašymu kreipėsi į pataisos namų direktorių, kad išaiškintų nuobaudos skyrimo pagrindą, tikslą. Pataisos namų direktorius 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-154 patvirtino Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos nuteistųjų elementariąsias elgesio taisykles, kurios prieštarauja LR Konstitucijai bei kitiems teisės aktams ir minimos taisyklės draudžia nuteistiesiems ginti save. Iš 2009 m. balandžio 22 d. nutarimo matyti, jog direktorius pabrėžia, jog pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą pareigūnų darbu. Tačiau pareiškėjas 2009 m. balandžio 14 d. situaciją vertina kaip savo pažeistų teisių gynimą. Dėl neteisingų ir neteisėtų pareigūnų veiksmų kreipėsi į pataisos namų medikus pagalbos dėl sveikatos pablogėjimo. Dėl žmogaus teisėms padaryto pažeidimo prašo priteisti neturtinę 5000000 lt. žalą.
Teismo posėdyje V. K. paaiškino, jog pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos 31 str. 4 d. numato, jog bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Pareiškėjas buvo nubaustas vadovaujantis direktoriaus įsakymu, o tai yra poįstatyminis teisės aktas. Atsižvelgiant į Konstitucijos 29 str. 2 d. diskriminacijos negali būti. Šiai dienai pareiškėjui yra atimta vienintelė teisė – teisė į laisvę, tačiau kitos laisvės yra paliktos.Žala kildinama iš to, jog buvo pažeistos pareiškėjo pagrindinės teisės ir tuo padaryta žala. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra nurodyta, jog, jei buvo pažeistos žmogaus teisės ir tų veiksmų grąžinti nebeįmanoma ir žmogui kyla dvasinė skriauda, ji gali būti kompensuojama tik materialiai. Metus laiko tęsiasi dvasinis pergyvenimas, kuris laikui bėgant didėja, todėl didėja ir žalos dydis.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 68-483 “Uždrausti 1-ną mėnesį pirkti maisto produktus“ nieko bendro neturi su nuteistųjų laikymu drausmės sąlygomis įkalinimo įstaigoje. Šis nutarimas yra teisėtas. LR CK 6.271 str. 4 d. numatyta, kad Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjo atžvilgiu tokių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvo padaryta. Todėl neesant neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atstovas S. V. paaiškino, jog pareiškėjui nuobauda skirta už tai, kad pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą Kamerų tipo patalpose, vakarinio patikrinimo metu 21 val. sėdėjo ant lovos, pareigūnams atėjus į kameras ir pareikalavus atsistoti. Tuo metu buvo reikalinga atlikti patalpos, techninių įrenginių patikrinimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas šioje byloje kilęs dėl Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimo Nr. 68-483, kuriuo nuteistajam V. K. skirta nuobauda – uždrausti vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b.l. 55). Nuobauda pareiškėjui buvo skirta už tai, kad 2009 m. balandžio 14 d. pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus: atliekant nuobaudą Kamerų tipo patalpose 18-oje kameroje 21 val. 00 min. vakarinio patikrinimo metu sėdėjo ant lovos. Pareikalavus, kad nuteistasis atsikeltų, nuteistasis kategoriškai atsisakė vykdyti šį pareigūnų reikalavimą, reiškė nepasitenkinimą pareigūnų veiksmais.
LR bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 straipsnio 1 dalis). 2009 m. balandžio 14 d., t.y. V. K. pažeidus bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus bei nuobaudos skyrimo metu nuteistųjų elgesį reglamentavo Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-54 patvirtintos nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklės (toliau –Taisyklės), kuriose nustatyta, jog nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus bei jiems įėjus į patalpas atsistoti (Taisyklių 1 ir 4 punktas). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas šios pareigos nevykdė. Pats V. K. neatsistojimo fakto neneigia, nepaklusimą pareigūnų reikalavimams grindžia dviem pagrindiniais motyvais: sveikatos stoviu bei nurodo, jog pareigūnų reikalavimas atsistoti yra neteisėtas ir pažeidžia pareiškėjo teises bei orumą.
Skunde pareiškėjas nurodė, jog jį kamavo stiprūs nugaros skausmai, todėl negalėjo keltis nuo lovos ir įvykdyti pareigūnų reikalavimo. Pareigūnai R. L. ir S. S., kurių reikalavimams nepakluso V. K., tarnybiniuose pranešimuose, kuriais įstaigos vadovas buvo informuotas apie įvykį iš karto po incidento, nurodė, jog vakarinio patikrinimo metu nuteistasis V. K. nevykdė reikalavimo atsistoti bei reiškė nepasitenkiną (b.l. 57-58). Tačiau tarnybiniuose pranešimuose nėra nurodyta aplinkybės, jog pareiškėjas būtų informavęs pareigūnus dėl savo blogos sveikatos būklės. Minėti pareigūnai teismo posėdžio metu taip pat nepatvirtino pareiškėjo argumentų dėl sveikatos sutrikimo. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų pats pareiškėjas nepateikė. Liudytojas M. B., dirbantis gydytoju pataisos namuose, parodė, jog V. K. yra skiriamas gydymas dėl širdies ir kraujo spaudimo, tačiau nuo nugaros skausmo vaistai nebuvo skirti nei prieš bausmės atlikimo rėžimo pažeidimą nei po jo. Pareiškėjas nei gydytojui nei medikams, kurie kasdien lanko nuteistuosius, nesakė, jog turi judėjimo problemų, pagal 2009 m. balandžio 14 d. sveikatos būklę jis galėjo atsistoti. Minėtą aplinkybę taip pat patvirtina ir 2010 m. balandžio 17 d. medicininis pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog 2009 m. balandžio 14 d. privalomo gulimo režimo paskirta nebuvo. (b.l.59). Iš teismui pateiktos nuteistojo V. K. medicinos kortelės kopijos matyti, jog 2009 m. balandžio 14 d. pareiškėjas buvo kreipęsis į gydytoją dėl problemų susijusių su dantimis ir dantenomis (b.l. 144), tačiau tokie sveikatos sutrikimai nesudaro pagrindo gulimam rėžimui skirti. Kadangi pats pareiškėjas įrodymų, jog 2009 m. balandžio 14 d. tikrai turėjo sveikatos sutrikimų, susijusių su nugaros skausmais, kurie trukdė jam keltis iš lovos, nepateikė ir teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Darytina išvada, jog V. K. nurodyta aplinkybė dėl sveikatos sutrikimo yra nepagrįsta ir nepateisinti nevykdant pareigos.
Kitu motyvu, pateisinančiu savo veiksmus, pareiškėjas nurodo aplinkybę, jog pareigūnų reikalavimas atsistoti yra neteisėtas ir pažeidžia jo teises bei orumą. Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Tačiau šios konstitucinės normos negalima aiškinti besąlygiškai. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime yra konstatavęs, jog „pagal baudžiamosios teisės doktriną bausmės esmę sudaro asmens, padariusio nusikaltimą, nubaudimas, o jos turinį - nuteisto asmens tam tikrų teisių ir laisvių suvaržymas. Nuteistojo patiriami apribojimai bei suvaržymai yra objektyvūs bausmės požymiai, antraip ji netektų savo prasmės“. Iš to seka, jog nuteistajam, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, laisvės apribojimas nėra vieninteliu teisių apribojimu. Toks asmuo privalo laikytis ir pataisos įstaigų režimo, kuris reiškia diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visumą (BVK 112 straipsnio 1 dalis). Be to, esant nuteistojo atžvilgiu taikomam specialiam rėžimui, yra nustatomos ir specialiosios pareigos, dėl kurių vykdymo nuteistasis neturi pasirinkimo laisvės – jos yra privalomos. Nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 straipsnio 3 dalis). Tačiau tokios atsakomybės taikymo negalima tapatinti su teismo nuosprendžiu skiriama bausme, kuri, vadovaujantis Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu ir tai daryti gali tik specialus subjektas.
Ginčo atveju pareiškėjo pareigą atsistoti įėjus pareigūnams į kamerą ir vykdyti pareigūnų reikalavimus, nustatė poįstatyminis teisės aktas Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-54 patvirtintos nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklės. Minėtą pareigą pareigūnai reikalavo įvykdyti patalpų tikrinimo metu 2009 m. balandžio 14 d. 21 val. kaip tai numato Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtinta nuteistųjų dienotvarkė, nustatant, jog nuo 20.45 iki 21. 15 val. vyksta patikrinimas (skaičiuotė) (b.l. 42-43). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu patvirtintos laivės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 141 punkte nurodyta, jog apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Orumas yra prigimtinė žmogaus teisė. Tai yra subjektyvi individo išraiška, nes kiekvienas save vertina taip, kaip jo paties įsitikinimu yra vertas. Pareiškėjas orumo pažeidimą kildina iš pareigūnų neteisėtų reikalavimų, kurie adresuoti V. K., kaip nuteistajam asmeniui, vykdymo, tačiau tokie reikalavimai negalėtų būtų nukreipti ir priimtini visuomenei vykdyti. Tačiau ginčo atveju pareigūno reikalavimai yra reglamentuoti teisės aktais, teismas jokių asmeniškumų iš pareigūnų pusės pareiškėjo atžvilgiu nenustatė. Pats pareiškėjas taip pat nenurodė, jog pareigūnų R. L. ir S. S. elgesys su pareiškėju būtų netinkamas pareigūnų elgesiui. Šiuo atveju V. K., kaip atliekančio laisvės atėmimo bausmę ir aukštai vertinančio savo orumą asmens, suvaržymai yra neišvengiami, kadangi asmens nubaudimas yra neatsiejamas nuo profilaktinių priemonių įgyvendinimo ir tai yra pataisos įstaigos rėžimo užtikrinimo komponentas. Kadangi reikalavimas nuteistajam atsistoti ir vykdyti pareigūnų reikalavimus yra reglamentuota teisės aktuose ir aplinkybių, kurios suponuotų pagrindą spręsti apie pareigūnų veiksmų neteisėtumą arba kompetencijos, atliekant pareigas, viršijimą teismas nenustatė, todėl kolegija daro išvadą, jog pareigūnų reikalavimas atsistoti yra teisėtas. Dėl šios priežasties Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atviros kolonijos direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 68-483, kuriuo skirta nuobauda pareiškėjui yra skirta nuobauda, pagrįstas ir teisėtas.
V. K. antruoju skundo reikalavimu prašo atlyginti neturtinę žalą iš LR valstybės, nurodydamas, kad žala jam padaryta dėl teisių pažeidimo. Nuteistojo asmens padėtis yra specifinė: jo, kaip nuteistojo, teisės ir pareigos yra reglamentuotos specialių įstatymų. LR Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnyje yra nustatyta, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, taip pat privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.
V. K. šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kurios pareigūnai, vykdydami jiems pavestus uždavinius, savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, LR įstatymais bei poįstatyminiais aktas.
Pataisos namai yra specifinė įstaiga, kurios veikla yra griežtai reglamentuota ir nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių. Todėl V. K., žinodamas pataisos namų tvarką ir, kaip teismas nustatė, neesant ypatingų aplinkybių, kurių buvimas pasunkintų ar padarytų negalimu privalomų pareigų atlikimą, turėjo vykti pareigūnų nurodymus. Tačiau šiuo požiūriu elgėsi priešingai teisės aktų nustatytai tvarkai.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų reguliuoja CK 6.271 straipsnis, jame numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant, galimas žalos atlyginimas. Žalą atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
CK 6.250 straipsnyje yra numatyti teisiniai pagrindai, kuriems esant, galimas moralinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas prašo priteisti žalą, atsiradusią dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimu. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Taigi, civilinei atsakomybei atsirasti dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų būtina sąlyga – neteisėti veiksmai ar neveikimas. Bylos medžiaga nustatyta, jog pareigūnai teisėtai reikalavo patikrinimo metu iš V. K. atsistoti nuo lovos, tačiau jis šio reikalavimo nevykdė. Kadangi ši nuteistojo pareiga yra nustatyta Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-54 patvirtintų nuteistųjų elementariųjų elgesio taisyklių 1 ir 4 punktuose, teismas daro išvadą, jog pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nėra.
Civilinio kodekso CK 6.250 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas nurodė, jog pareigūnų reikalavimu atsistoti buvo žeminamas jo orumas bei patyrė dvasinius išgyvenimus. Teismas padarė išvadą, jog pareigūnų veiksmai teisėti, dėl teisėtų veiksmų neturtinė žala, reglamentuota CK 6.250 straipsnio 1 dalis, neatsirado. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Kadangi teismas nenustatė, jog Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės 5000000 litų žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas taip pat pareiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl LR Bausmių vykdymo kodekso 142 ir 143 straipsnių ir dėl Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-154 „Dėl nuteistųjų elementariosios elgesio taisyklės“ prieštaravimo LR Konstitucijos nustatytų žmogaus teisių 109 straipsnio 1 dalyje, kad „teisingumą LR vykdo tik teismai ir šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, jog „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nurodyto įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai. Minėto prašymo turinį reglamentuoja Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio nuostatos. Kolegija, išanalizavusi pareiškėjo paminėtų teisės aktų ir Konstitucijos normų turinį, konstatuoja, kad teismui nekyla pagrįsta abejonė dėl minėtų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai, kaip vientisam ir tiesiogiai taikomam teisės aktui. Be to, pareiškėjas savo prašymo nepagrindė iš esmės jokiais teisiniais argumentais. Jo prašymas (motyvai ir argumentai) yra abstraktaus pobūdžio, teisiškai nemotyvuotas, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija,
nusprendė:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.