Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu (b. l. 164–168) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl Direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimo Nr. 68-483, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – uždrausta vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobauda pareiškėjui buvo skirta už tai, kad 2009 m. balandžio 14 d. pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus: vakarinio patikrinimo metu sėdėjo ant lovos, o pareikalavus, kad atsistotų, jis kategoriškai atsisakė vykdyti šį pareigūnų reikalavimą, reiškė nepasitenkinimą jų veiksmais. 2009 m. balandžio 14 d., t. y. pareiškėjui pažeidus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, bei nuobaudos skyrimo metu nuteistųjų elgesį reglamentavo Taisyklės, kuriose nustatyta, jog nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus bei jiems įėjus į patalpas atsistoti (Taisyklių 1 ir 4 p.). Pareiškėjas neatsistojimo fakto neneigia, nepaklusimą pareigūnų reikalavimams grindžia dviem pagrindiniais motyvais: sveikatos būkle bei tuo, jog, jo nuomone, pareigūnų reikalavimas atsistoti yra neteisėtas ir pažeidžia jo teises bei orumą. Skunde pareiškėjas nurodė, jog jį kamavo stiprūs nugaros skausmai, todėl negalėjo keltis nuo lovos ir įvykdyti pareigūnų reikalavimo. Tačiau pareigūnų R. L. ir S. S., kurių reikalavimams nepakluso pareiškėjas, tarnybiniuose pranešimuose nėra nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas būtų informavęs pareigūnus dėl savo blogos sveikatos būklės. Liudytojas M. B., dirbantis gydytoju Pataisos namuose, nurodė, jog pareiškėjui vaistai nuo nugaros skausmo nebuvo skirti nei prieš bausmės atlikimo režimo pažeidimą, nei po jo. Minėtą aplinkybę taip pat patvirtina ir 2010 m. balandžio 17 d. medicininis pažymėjimas, kuriame nurodyta, jog 2009 m. balandžio 14 d. privalomo gulimo režimo paskirta nebuvo. Kadangi pats pareiškėjas įrodymų, jog 2009 m. balandžio 14 d. tikrai turėjo sveikatos sutrikimų, susijusių su nugaros skausmais, kurie trukdė jam keltis iš lovos, nepateikė ir teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl sveikatos sutrikimo yra nepagrįsta ir nepateisinanti neįvykdytos pareigos. Kitu motyvu, pateisinančiu savo veiksmus, pareiškėjas nurodo aplinkybę, jog pareigūnų reikalavimas atsistoti yra neteisėtas ir pažeidžia jo teises bei orumą. Teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimu, padarė išvadą, jog nuteistajam, atliekančiam laisvės atėmimo bausmę, laisvės apribojimas nėra vienintelis teisių apribojimas. Esant nuteistojo atžvilgiu taikomam specialiam režimui, nustatomos specialiosios pareigos, dėl kurių vykdymo nuteistasis neturi pasirinkimo laisvės – jos yra privalomos. Nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 str. 3 d.). Teismas išaiškino, kad tokios atsakomybės taikymo negalima tapatinti su teismo nuosprendžiu skiriama bausme, kuri, vadovaujantis Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalimi, gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu ir tai daryti gali tik specialus subjektas. Ginčo atveju pareiškėjo pareigą atsistoti įėjus pareigūnams į kamerą ir vykdyti pareigūnų reikalavimus nustatė poįstatyminis teisės aktas – Taisyklės. Pareiškėjas orumo pažeidimą kildina iš pareigūnų neteisėtų reikalavimų, kurie adresuoti jam, kaip nuteistam asmeniui, vykdymo, pažymėdamas, kad tokie reikalavimai negalėtų būtų nukreipti ir priimtini vykdyti visuomenei. Teismas nurodė, kad ginčo atveju pareigūno reikalavimai yra reglamentuoti teisės aktais, ir jokių pareigūnų asmeninių motyvų pareiškėjo atžvilgiu nenustatė. Pareiškėjo suvaržymai yra neišvengiami, kadangi asmens nubaudimas yra neatsiejamas nuo profilaktinių priemonių įgyvendinimo ir tai yra pataisos įstaigos režimo užtikrinimo dalis. Kadangi reikalavimas nuteistajam atsistoti bei vykdyti pareigūnų reikalavimus yra reglamentuotas teisės aktuose ir aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą spręsti apie pareigūnų veiksmų neteisėtumą arba kompetencijos, atliekant pareigas, viršijimą teismas nenustatė, jis padarė išvadą, jog pareigūnų reikalavimas atsistoti buvo teisėtas. Dėl šios priežasties Direktoriaus 2009 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 68-483, kuriuo skirta nuobauda pareiškėjui, pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėjas antruoju skundo reikalavimu prašė Lietuvos valstybę atlyginti neturtinę žalą, nurodydamas, kad žala jam padaryta dėl teisių pažeidimo. Teismas nurodė, kad Pataisos namai yra specifinė įstaiga, kurios veikla yra griežtai reglamentuota, ir nuteistieji privalo laikytis nustatytų elgesio taisyklių. Todėl pareiškėjas, žinodamas pataisos namų tvarką, ir kaip teismas nustatė, neesant ypatingų aplinkybių, kurių buvimas pasunkintų ar padarytų negalimu privalomų pareigų atlikimą, turėjo vykdyti pareigūnų nurodymus. Teismas nurodė, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Kadangi nuteistojo pareiga atsistoti yra nustatyta Taisyklių 1 ir 4 punktuose, teismas padarė išvadą, jog pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, nėra. Taip pat pabrėžė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas reikalavimą dėl neturtinės 5 000 000 Lt žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat pareiškė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 142 ir 143 straipsnių ir Direktoriaus 2006 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-154 patvirtintų Taisyklių prieštaravimo Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir 25 straipsnio 1 daliai. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsniu, konstatavo, kad teismui nekyla pagrįsta abejonė dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai. Pabrėžė, kad pareiškėjo prašymas (motyvai ir argumentai) yra abstraktaus pobūdžio, teisiškai nemotyvuotas, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą jo nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.