Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui J. Š. ir atsakovo valstybės įmonės „Indelių ir investicijų draudimas“ atstovui Vytautui Mikalajūnui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. patikslintą ieškinį atsakovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS, atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Iš 2012 m. sausio 5 d. BAB bankui SNORAS pateikto reikalavimo matyti, kad ieškovas kreipėsi būtent į bankrutuojantį asmenį , kuriame nurodė, kad šis reikalavimas yra grindžiamas ieškovo teise į lėšas ir ta aplinkybe, kad, kad šios lėšos, esant negaliojančiam sprendimui dėl įstatinio kapitalo didinimo netapo bankrutuojančio banko turtu(kapitalo dalimi), todėl banko vardu atidarytoje AB Banko „Finasta“ sąskaitoje yra be pagrindo. Dėl to šis reikalavimas neturėtų būti vertinamas kaip banko kreditoriaus (kaip tai yra suprantama pagal LR Banko įstatymo 87 str. ) reikalavimus.

Iš šio prašymo turinio matyti, kad ieškovas kepėsi prašydamas grąžinti lėšas, kurios pripažinus sprendimą didinti kapitalą ieškovo teigimu banko sąskaitoje yra be pagrindo.

Tačiau tokio reikalavimo negalima pripažinti reikalavimu draudikui VĮ „Indelių ir investicijų“ draudimui išmokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, prievolės pažeidimo momentu, nuo kurio skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos, laikomas tas momentas, kai: 1) asmenys, kreipėsi į VĮ „Indelių ir investicijų draudimas“ nurodydami, kokią kompensavimo sistemą renkasi (su sąlyga, jog tenkinamos Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau - IĮIDĮ) numatytos išmokėjimo sąlygos); bei 2) VĮ „Indelių ir investicijų draudimas“ per įstatyme numatytą terminą neišmokėjo draudimo išmokos.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

Byloje nustatyta, kad ieškovas 2011 m. kovo 21 d. ir 2011 m. balandžio 11 d. su AB banku SNORAS sudarė akcijų pirkimo sutartis, pagal kurias pervedė pinigines lėšas.

2011 m. lapkričio 22 d. Lietuvos bankas atsisakė išduoti leidimą registruoti AB bankui SNORAS įstatų pakeitimus dėl įstatinio kapitalo didinimo ir nurodė, jog akcijas apmokėję asmenys įgijo teisę reikalauti, jog AB bankas SNORAS jiems grąžintų už pasirašytas akcijas sumokėtas lėšas. 2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas atšaukė AB bankui SNORAS banko licenciją. 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas iškėlė AB bankas SNORAS bankroto bylą.

Ieškovas 2012 m. sausio 5 d. kreipėsi į BAB banką SNORAS reikalaudamas grąžinti įmokėtas lėšas. AB bankas SNORAS negrąžino ieškovui jo sumokėtų lėšų (b.l. 10).

Ieškovas 2018 m. rugpjūčio 30 d. pateikė atsakovui prašymą išmokėti draudimo išmoką už BAB bankui SNORAS neįsigaliojusias akcijas, taikant Indėlių draudimo apsaugą (b.l. 20).

2018 m. rugsėjo 10 d. atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovui išmokėjo draudiminę išmoką – 16807,23 Eur (b.l. 21).

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo palūkanas, pradelsus išmokėti draudiminę išmoką, skaičiuojamas nuo 2012 m. sausio 6 d.

Šiuo atveju byloje yra kilęs ginčas, ar atsakovas turi pareigą mokėti palūkanas ieškovui už išmokėtą draudimo išmoką.

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16 suformuluotais išaiškinimais, asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą. Asmenys, turintys skolinius reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias jie turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie investuotojų kompensavimo sistemos, tiek prie indėlių garantijų sistemos ir šie savininkai turi teisę pasirinkti, pagal kurią iš šių sistemų jiems bus kompensuojama. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 25 punktą).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-695/2020 nustatė, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė AB banko SNORAS veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė AB bankui SNORAS bankroto bylą. Šios nutarties dalis dėl bankroto bylos bankui iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Tačiau ieškovas, siekdamas draudimo išmokos, turi pasirinkti vieną iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistemą. CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovas praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-695/2020, 25 punktas).

Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas turi mokėti palūkanas už pradelstą išmokėti draudiminę išmoką, remiasi kasacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis civilinėse bylose, kuriose buvo ieškovams priteistos palūkanos už laiku atsakovo neišmokėtą draudimo išmoką.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 5 d. nutartyje nagrinėdamas civilinę bylą Nr. e2A-286-560/2020 nurodė, kad pareiga atsakovui išmokėti draudimo išmokas kilo tada, kai kiekvienas iš apeliantų atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pranešė apie savo pasirenkamą kompensavimo sistemą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog byloje yra duomenys, patvirtinantys ieškovų informavimą apie pasirinktą kompensavimo sistemą, jog pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, į tai, kad atsakovas ieškovams draudimo išmokas sumokėjo vėliau, nei gavo informaciją apie jų pasirenkamą kompensavimo sistemą, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovų ieškinys yra pagrįstas dalyje, kurioje prašoma priteisti palūkanas už laikotarpį nuo pozicijos dėl pasirinktos apsaugos sistemos atsakovui pateikimo dienos iki atsakovo išmokų išmokėjimo kiekvienam ieškovui dienos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 taip pat sprendė, kad ieškovai nuo pat bylos iškėlimo aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti prioriteto tvarka indėlių garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad ji nežinojusi, kokią apsaugą ieškovai pasirinkę, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Analogiškos pozicijos laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-232-969/2018, Nr. 3K-3-214-701/2018 ir Nr. 3K-3-233-219/2018, kuriose buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal IĮIDĮ, aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai, ieškinyje aiškiai suformulavę ieškinio dalyką, t. y. savo reikalavimus pripažinti, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui SNORAS perduotos lėšos yra indėliai, ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, nebeturėjo pareigos papildomai teikti atsakovei (kasatorei) prašymų, kuriuose būtų formuluojamas tapatus reikalavimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 nurodyta, jog atsakovė neturėjo teisinio pagrindo akcijų (obligacijų) pasirašymo sutartis su AB banku SNORAS sudariusiems asmenims atsisakyti išmokėti draudimo išmokas, o aplinkybė, kad atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę, nes ieškovai, kreipdamiesi į teismą, ieškiniuose nurodė, jog siekia indėlių garantijų apsaugos sistemos bei reikalauja išmokėti draudimo išmoką. Minėtoje civilinėje byloje teismas nustatė, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog apeliantai yra kreipęsi į atsakovą ir jam nurodę, kokią kompensavimo sistemą jie renkasi.

Kaip matyti, ieškovo nurodomose civilinėse bylose palūkanos ieškovams priteistos už laikotarpį nuo pozicijos dėl pasirinktos apsaugos sistemos atsakovui pateikimo dienos iki atsakovo išmokų išmokėjimo kiekvienam ieškovui dienos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas pats bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad į atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreipėsi tik 2018 m. rugpjūčio mėnesį. Ieškovas paaiškino, kad nei į atsakovą, nei į teismą dėl draudimo išmokos išmokėjimo jis nesikreipė, jis žinojo, kad kiti asmenys kreipėsi į teismą, todėl ieškovas stebėjo kitų asmenų pradėtų teisminių procesų eigą, ir laukė, kol bus išaiškinta teismų, ar asmenys turi teisę į draudiminę išmoką. Tačiau pats ieškovas asmeniškai nei į atsakovą, nei į teismą anksčiau kai 2018 m. rugpjūčio 30 d. nesikreipė. Tik sulaukęs Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2018 m. kovo 22 d. prejudicinio sprendimo ir jo pagrindu priimtų nacionalinių teismų sprendimų ieškovas 2018 m. rugpjūčio mėnesio 30 d. kreipėsi į atsakovą, informavo kokią kompensavimo sistemą jis pasirinko. Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką.

Ieškovas nurodo, kad jis 2012 m. sausio 5 d. kreipėsi į BAB banką SNORAS prašydamas grąžinti jam sumokėtus 58032 Lt pagal akcijų pasirašymo sutartis ketinant įsigyti negaliojančias AB banko SNORAS emisijos akcijas. Ieškovas nurodė, kad šios lėšos, esant negaliojančiam sprendimui dėl įstatinio kapitalo didinimo netapo bankrutuojančio banko turtu (kapitalo dalimi), todėl banko vardu atidarytoje AB banko „Finasta“ sąskaitoje yra be pagrindo (b.l. 10).

Tačiau tai, kad ieškovas kreipėsi į BAB banką SNORAS reikalaudamas grąžinti perduotas lėšas remiantis daiktinių teisių gynimo būdu (CK 4.49 str.), negali būti vertinama kaip ieškovo kreipimasis į atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su reikalavimu išmokėti draudimo išmoką ir informavimą apie savo pasirinkimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad tik nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (pvz. 2019 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019).

Nagrinėjamu atveju duomenų, jog ieškovas anksčiau nei 2018m. rugpjūčio 30 d. aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, byloje nėra. Ieškovas savo valią išreiškė 2018 m. rugpjūčio 30 d. informavęs apie tai atsakovą (b.l. 20). Atsakovas draudimo išmoką ieškovui išmokėjo 2018 m. rugsėjo 10 d. (b.l. 21), t. y. nepraleidęs IĮIDĮ 7 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Teismui nenustačius, kad atsakovas praleido terminą prievolei įvykdyti, ieškovo reikalavimai priteisti palūkanas atmestinas.

Byloje patirta 14,16 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 EUR), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

J. Š. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 14,16 EUR (keturiolika eurų ir 16 cnt) bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

Suma, priteista valstybei, turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AS Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke. Įmokos kodas 5660. Sumokėjus išlaidas valstybės naudai, nedelsiant pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.