Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-12-05 · Civilinė byla Nr. e2S-1977-560/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-05
Bylos Nr.
e2S-1977-560/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dainius Rinkevičius
Pareiškėjas
A. K.
Kategorijos
KCivilinė byla Nr. e2S-1977-560/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32261-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.1.14.8.4.; 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. gruodžio 5 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė sodybos atstatymo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemės sklype, esančiame Vilniaus mieste, kurio 0,1280 ha ploto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo A. K., buvo sodyba.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-11-07 nutartimi pareiškimą atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su analogišku prašymu, remdamasis iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais dėl to paties objekto jau kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-12-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1532-129/2011 išnagrinėjo bylą iš esmės ir konstatavo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmė turintis faktas neįrodytas. Vilniaus apygardos teismas 2014-03-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-809-585/2014 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą panaikino ir bylą nutraukė, akcentavęs, kad tikrasis tikslas, kuriuo yra siekiama - yra įteisinti galimai savavališką gyvenamojo namo statybą. Teismo vertinimu, pareiškėjas pakartotinai kreipiasi dėl to paties juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, prašymo dalykas ir pagrindas yra tapatūs, jis grindžiamas iš esmės tais pačiais įrodymais, pareiškimu siekiama iš esmės to paties tikslo – įteisinti galimai savavališką gyvenamojo namo statybą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Pareiškėjas A. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Nurodo, kad ankstesnį pareiškimą teismui (civilinė byla 2-19917-129/2008) buvo pateikusi D. K., kurios teises perėmė A. K. ir R. J., o vienas iš suinteresuotų asmenų buvo Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, nes tuo metu kai buvo pateiktas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – sodybos atstatymo, žemės sklypas suformuotas nebuvo, o žemė buvo valstybinė. Atsižvelgiant į tai, jog nuo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo momento pretendentai tapo jiems suteiktų žemės sklypų dalių savininkais, Lietuvos Respublika atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nelaikytina žemės sklypo bendrasavininke. R. J. po D. K. mirties paveldėjusi jai priklausančią žemės sklypo dalį yra ją perleidusi kitam asmeniui, todėl neturi jokio intereso šioje byloje. Pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys Vilniaus apygardos teismo 2014-03-20 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-8009-585/2014 buvo ne tie patys asmenys, todėl 2019-10-25 pareiškimas negali būti pripažintas tapačiu, nes nesutampa vienas iš pareiškimo elementų - pareiškimo šalys, o tokiu atveju Vilniaus apygardos teismo 2014-03-20 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-8009-585/2014 nustatyti faktai negali būti pripažįstami prejudiciniais faktais. 2008 metais teikiant pareiškimą buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. nustatytu pagrindu, kuriame buvo reglamentuota, kad Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus, esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ar sodybų liekanų arba sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendro planavimo dokumentuose<...>. Šiuo atveju pareiškimas grindžiamas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 3 d. 5 p., kuriame nurodyta, kad kompleksinio draustinio teritorijoje leidžiama atstatyti identiškus buvusių sodybų pastatus ir jų inžinerinius statinius pirminėse jų stovėjimo vietose pagal išlikusius archyvinius dokumentus: vietovės planus, pastatų ir statinių projektus (brėžinius), matavimų bylas, kitus dokumentus, pagal kuriuos atkuriamas buvęs pastatų vaizdas (jų fasadai, medžiagos, konstrukcijos).

4. Nagrinėjamu atveju pareiškimas grindžiamas visiškai naujais įrodymais (pagrindu), t. y. UAB „Traksalis“ 2019-10-24 parengtu žemės sklypo pririšimo prie 1950 metų topografinio žemėlapio planu, kuriame pažymėta sodyba. Šie dokumentai nebuvo įrodinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje, todėl šis pareiškimas ir šiuo pagrindu negali būti laikomas tapačiu jau išnagrinėtoje ankstesnėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas nutraukė bylą todėl, kad D. K. ir pareiškėjai tuo metu nevaldė žemės, kurioje pastatytas gyvenamasis namas nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais, ir toks faktas nesukeltų jiems teisinių pasekmių, kurių jie tikėjosi. Nuo 2014 metų iš esmės yra pasikeitusios aplinkybės, pastatytas gyvenamasis namas šiuo metu yra ne valstybinėje žemėje, o 1,6351 ha privačiame žemės sklype. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, toks faktas sukeltų teisines pasekmes pareiškėjui, kuris galėtų pradėti gyvenamojo namo legalizavimo (įteisinimo) procedūrą. Nutartyje nėra nurodyta, kad teismas būtų taikęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ar jos protokolų nuostatas, todėl neaišku kodėl teismas vadovavosi CPK 3 straipsnio 6 dalimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

6. Šioje byloje pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti jo pareiškimą, nurodydamas, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apelianto teigimu, šios bylos nėra tapačios.

7. CPK 18 straipsnis nustato, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, todėl sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Šios normos tikslas – išvengti pakartotinio to paties ginčo nagrinėjimo teisme ir kelių teismo sprendimų dėl to paties reikalavimo priėmimo. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos numato, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tais atvejais, kai sutampa trys elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Nustatant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-30 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-494/2010 ir kt.).

8. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nustatęs, jog jis yra tapatus 2011-12-01 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimui. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinis teismas pabrėžė ir tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010).

9. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmos instancijos teismo pozicija dėl to, jog tai yra ginčas yra tarp tų šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1532-129/2011, išnagrinėta 2011-12-01 sprendimu, buvo iškelta pagal pareiškėjos D. K. pareiškimą, o šioje byloje pareiškėjas yra A. K.. Nors pareiškėjas neginčija fakto, jog jis yra D. K. teisių perėmėjas, tačiau ši aplinkybė ginčų šalių nedaro tapačiomis. Kitos bylos šalys iš esmės sutampa: ankstesnėje byloje suinteresuoti asmenys byloje buvo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Lietuvos Respublikos Nacionalinei žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Č. J., J. R. ir A. B., o šioje civilinėje byloje suinteresuotais asmenimis laikytini Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Č. J., J. R. ir A. B.. Taigi byloje nustačius, jog abiejų bylų pareiškėjai nėra tapatūs, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčai yra tapatūs.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ir šiuo pareiškimu, ir jau išnagrinėtoje byloje reikštu pareiškimu šalys iš esmės siekė to paties tikslo – tai yra įteisinti galimai savavališką gyvenamojo namo statybą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tikslas nėra vienas iš kriterijų, pagal kuriuo yra nustatomas ieškinių tapatumas. Kiti du kriterijai ieškinių tapatumui nustatyti yra ieškinio dalykas ir pagrindas. Ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Nagrinėjamu atveju šios bylos pareiškimo dalykas yra prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog žemės sklype, esančiame Vilniaus mieste, kurio 0,1280 ha ploto dalį asmeninės nuosavybės teise valdo A. K., buvo sodyba. Jau išnagrinėtos civilinės bylos pareiškimo dalykas buvo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog D. K. tėvas, V. J., turėjo sodybą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) apskrityje, dabar (duomenys neskelbtini) mieste. Nors šie reikalavimai yra suformuluoti nevienodai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš esmės matyti, jog jie yra tapatūs: abiejų bylų pareiškimų dalykas yra juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, jog (duomenys neskelbtini), buvo sodyba.

11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog ieškinių pagrindas yra tas pats, kadangi pareiškėjo pareiškimas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, kadangi pareiškėjas nurodo, jog jis žemės sklypo dalį valdo nuosavybės teise, pareiškimą grindžia visiškai naujais įrodymais, žemės sklypo pririšimo prie 1950 m. topografinio žemėlapio planu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo ar pareiškimų pagrindas sutampa, o apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais apie įrodymų tapatumą.

12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-11-07 nutartis yra nepagrįsta, o tai sudaro pagrindą atskirąjį skundą tenkinti pilna apimtimi, skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo A. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartį panaikinti ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjas Dainius Rinkevičius