Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo S. M. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-607-513/2017 pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administratorių biuras“ pareiškimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statnėja“ bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Statnėja“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir apribota pareiškėjo teisė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti atskirajame skunde apibrėžtas ribas nenustatyta.ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta tyčinio bankroto sąvoka. Tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (ar) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tyčinio bankroto požymiai apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje. To paties straipsnio 3 dalyje įvardytos teisinės bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcijos, kurias paneigiančius įrodymus pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą turi teikti buvę juridinio asmens valdymo organai ar dalyviai (CPK 12, 178 straipsniai). Iš ĮBĮ įvardytų aplinkybių, kurios laikomos turinčiomis tyčinio bankroto požymių, matyti, kad bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu ne tik tais atvejais, kai nustatomi veiksmai, kuriais sąmoningai siekta perleisti, sunaikinti, sugadinti ar iššvaistyti įmonės turtą, bet ir akivaizdžiai aplaidus įmonės valdymo organų pareigų, numatytų įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose, vykdymo faktas. Nustatęs bet vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardytų požymių, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 13 punktą).

Dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorei fakto ir kitų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių nustatymo

Atskirajame skunde apeliantas S. M., nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. vadovavęs BUAB „Statnėja“, iš esmės nesutinka su bankroto administratorės akcentuotu ir pirmosios instancijos teismo nustatytu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), pasireiškusiu įmonės dokumentų neperdavimu bankroto administratorei, todėl šis tyčinio bankroto nustatymo kriterijus aptartinas pirmiausiai. Nustatyta, kad 2016 m. liepos 14 d. Klaipėdos apygardos teisme pateiktas kreditorės UAB „SKOLEKSA LT“ pareiškimas dėl bankroto bylos atsakovei UAB „Statnėja“ iškėlimo, kuri (byla) buvo iškelta to paties teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi ir įsiteisėjo 2016 m. rugsėjo 20 d. Jau minėta, o ir byloje pateiktas Juridinių asmenų registro išplėstinis (su istorija) išrašas patvirtina, kad apeliantas S. M. UAB „Statnėja“ vadovu (direktoriumi) buvo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. Nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. iki bankroto administratorės paskyrimo įmonės vadovavimas buvo perduotas V. M.. Apžvelgtos įmonės valdymo perleidimo aplinkybės lėmė tai, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, visų pirma, naujajam įmonės direktoriui V. M. teko ĮBĮ nustatytų vadovo pareigų vykdymas, susijęs su bendrovės turto ir dokumentų perdavimu bankroto administratorei. Teismo kompetencija nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tiesiogiai nustatyta ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte.Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad 2016 m. spalio 6 d. bankroto administratorė kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, kadangi įmonės vadovas V. M. nevykdė pareigų perduoti bendrovės dokumentus ir turtą. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 7 d. ir 2016 m. spalio 11 d. išdavė vykdomuosius raštus skolininkų, BUAB „Statnėja“ vadovų S. M. ir V. M., atžvilgiu, kuriuos bankroto administratorė perdavė antstolei B. T. vykdyti. Tačiau 2016 m. gruodžio 2 d. bankroto administratorė kreipėsi į teismą su prašymu dėl baudos skyrimo, nurodydama, kad nepaisant išduotų vykdomųjų raštų ir priverstinio vykdymo procedūrų, buvęs įmonės vadovas V. M. neįvykdė ĮBĮ ir teismo nutartimi nustatytos pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės turtą ir dokumentus, todėl jam skirtina 2 896 Eur bauda. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. nutartimi, įvertinęs V. M. atsiliepime nurodytas aplinkybes (t. y., kad šis dirbo statybininku S. M. vadovaujamoje įmonėje ir nors pasirašė jam pateiktus dokumentus, tačiau faktiškai UAB „Statnėja“ direktoriumi niekada nebuvo ir mano, kad yra S. M. galbūt padarytos nusikalstamos veikos auka), atmetė prašymą dėl baudos skyrimo. 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškime dėl BUAB „Statnėja“ bankroto pripažinimo tyčiniu bankroto administratorė vieną iš pagrindų įvardijo tai, kad S. M. ir V. M. piktybiškai vengia bendradarbiauti su bankroto administratore, neatsakė į siunčiamus laiškus bei skambučius ir nevykdė pareigų, susijusių su įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turto ir dokumentų perdavimu. Bylos svarstymui pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos atliktos kratos protokolai patvirtina, kad 2016 m. gruodžio 22 d. iš patalpų, esančių Naujojo Uosto g. 3, Klaipėdoje, buvo paimti 5 maišai su dokumentais. Be to, 2017 m. sausio 11 d. lydraštis patvirtina, kad S. M. pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos skyriui įmonės papildomus dokumentus: 2016 m. kasos dokumentus – 86 lapus; 2015 m. metinius pelno mokesčių dokumentus – 39 lapus; 2015 m. įvairius dokumentus – 37 lapus, 2016 m. darbo užmokesčio dokumentus – 23 lapus; Marių namų pardavimo dokumentus – 105 lapus.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką vien tik įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratoriui faktas pats savaime neteikia pagrindo pripažinti bankrotą buvus tyčinį. Tačiau priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių įmonės dokumentų neperdavimas gali būti tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1316-381/2015).Teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nustatytos BUAB „Statnėja“ vadovo pasikeitimo aplinkybės, atsiradusios prieš pat teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą priėmimą, yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šioje byloje bankroto administratorės įrodinėtu dalyku dėl įmonės vadovo netinkamo pareigų atlikimo (jų nevykdymo). Dėl nustatinėjamų aplinkybių, susijusių su turto ir dokumentų neperdavimo administratorei faktu ir priežastimis, pažymėtina, kad bendrovės buhalterinių dokumentų perdavimo procedūra galiausiai buvo iš dalies veiksminga tik bankroto administratorei aktyviai išnaudojus ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytus dokumentų išreikalavimo ir atsakomybės už jų nepateikimą taikymo mechanizmus bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai atlikus priverstinio pobūdžio procesinius veiksmus. Toks pasireiškęs apelianto nesavalaikis (pasyvus) veikimas teikia pagrindą išvadai, kad BUAB „Statnėja“ veikla buvo organizuojama netinkamai, sąmoningai vengiama įmonės dokumentų perdavimo administratorei, o tokią išvadą tik dar labiau sustiprina BUAB „Statnėja“ vadovo pakeitimo faktas ir aplinkybės. Šiuo atveju yra pagrindas sutikti su V. M. procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, kad pastarasis BUAB „Statnėja“ valdyme nedalyvavo ir įmonės turto ir (ar) dokumentų realiai neperėmė, t. y. einantis vadovo pareigas prieš pat bankroto bylos bendrovei iškėlimą buvo fiksuotas tik formaliai. Be to, pats apeliantas atskirajame skunde, viena vertus, teigia, kad pareigą perduoti dokumentus turėjo jau naujai paskirtas vadovas V. M., kita vertus, patvirtino tai, kad jis pats 2016 m. gruodžio 22 d. geranoriškai perdavė dokumentus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, o 2017 m. sausio 11 d. dar papildomai perdavė ir kitus dokumentus, buvusius pas bendrovės buhalterę. Aptartų faktinių aplinkybių visetas apie pasireiškusį apelianto neveikimą suponuoja teismo nuostatą, kad vengdamas perduoti įmonės dokumentus teismo paskirtai administratorei jis galėjo siekti užkirsti kelią (trukdyti) išsiaiškinti tikrąsias BUAB „Statnėja“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes ir (arba) galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju savalaikis įmonės dokumentų neperdavimas (vengimas perduoti dokumentus) yra tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis, o apelianto S. M. veikimo aplinkybės teikia pagrindą išvadai apie siekį išvengti ĮBĮ nustatytų pareigų vykdymo bei atsakomybės, galinčios kilti dėl įmonės tapimo nemokia (CPK 185 straipsnis).Tyčinio BUAB „Statnėja“ bankroto požymių nustatinėjimo kontekste taip pat būtina aptarti ir kitą pirmosios instancijos teismo konstatuotą faktinę aplinkybę, kad pagal apskaitos duomenis bendrovė jau 2015 m. buvo nemoki. Sprendžiant klausimą, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo, reikalinga nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokios pareigos atsiradimui. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 2straipsnio 8 dalyje apibrėžta įmonės nemokumo sąvoka – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.Jau minėta, kad dėl bankroto bylos iškėlimo pirmiausiai (2016 m. liepos 14 d.) į teismą kreipėsi įmonės kreditorė UAB „SKOLEKSA LT“, prie kurios vėliau su savarankiškais pareiškimais prisidėjo ir kitos kreditorės (MB „Lex casus“, KB „Surplys ir Ko“ ir UAB „DSK Capital“). Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytos aplinkybės, kad 2016 m. liepos 11 d. duomenimis UAB „Statnėja“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui sudarė 5 478,23 Eur, 2016 m. balandžio 30 d. įmonėje buvo 29 apdraustieji, o 2016 m. rugpjūčio 10 d. – 5 apdraustieji, įmonės visas nekilnojamasis ir registruotas turtas buvo areštuotas. Byloje pateiktas įmonės balansas, sudarytas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., kurio duomenimis, įmonės turtas tuo metu sudarė 869 717 Eur sumą, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 667 705 Eur. Taigi dar 2015 m. įmonės turėtų trumpalaikių įsipareigojimų mastas santykyje su turimo turto verte rodė nemokumo požymius, kuriems esant atsiranda ĮBĮ numatytos bankroto procedūros inicijavimo įmonei sąlygos, o jas realizuoti yra įmonės vadovo įstatyminė pareiga.Įvertinus aptartas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad BUAB „Statnėja“ buvo faktiškai nemoki įmonė kur kas anksčiau, nei kreditoriai kreipėsi dėl bankroto bylos jai iškėlimo. Įmonės vadovo nevykdymas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos bei įmonės nuostolingos veiklos tęsimas, tuo pačiu didinant įmonės nuostolius ir kreditorinius įsipareigojimus, vertintinas kaip elgesys sąmoningai siekiant privesti įmonę prie bankroto, o tokios aplinkybės taip pat atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte apibrėžtą įmonės tyčinio bankroto požymį. Analizuojamoje situacijoje sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikytina teisiškai reikšminga bankroto administratorės nurodyta aplinkybė, susijusi su sistemingu įmonės lėšų išėmimu iš banko sąskaitos, nepagrindžiant faktinio jų panaudojimo įmonės interesais. Bankroto administratorės teigimu, pagal AB „Swedbank“, Danske Bank A/S, AB DNB banko ir AB „Citadele“ banko sąskaitose buvusių grynųjų pinigų ir išmokų suvestines ji nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. iš minėtų banko sąskaitų atitinkamomis dalimis buvo išimamos nedidelės grynųjų pinigų sumos, tačiau jokie apskaitos dokumentai, pagrindžiantys iš banko sąskaitų išgrynintų pinigų tolimesnį panaudojimą, administratorei nėra pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš byloje esančių duomenų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad per laikotarpį nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. pinigų išgryninimo operacijomis buvo sąmoningai siekiama įmonę privesti prie bankroto ir (ar) išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, kad tokias ilgą laiką vykdytas tas pačias finansines operacijas – pinigų nedidelėmis sumomis išėmimą iš įmonės sąskaitų bankuose – būtų galima vertinti kaip tyčinį veikimą, nukreiptą į dirbtinį bendrovės sužlugdymą (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl teisių apribojimo, taikytino bankrutuojančios įmonės vadovui, paskirties

Apeliacijos dalyką taip pat sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria trejiems metams apribota apelianto S. M., buvusio BUAB „Statnėja“ vadovo, teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodyti veiksmai, kurių neatlikus, įmonės vadovui gali būti taikomas teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimas. Prašymą taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą įstatymo įgalioti asmenys gali teikti tiek kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylos kėlimo stadijoje), tiek bet kurioje kitoje bankroto bylos stadijoje iki sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo. Savo ruožtu teismas įstatymo įgaliotų asmenų prašymo pagrindu arba savo iniciatyva klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyto teisių apribojimo įmonės vadovui taikymo nagrinėja ir sprendžia bet kurioje bankroto bylos stadijoje. Analizuojant šį apeliacijos dalyką, yra aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad, teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą įmonės vadovo teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismui teikiamas prašymas taikyti įmonės vadovui atitinkamų teisių apribojimą turi būti motyvuotas. Taigi pareiškėjas, prašydamas įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi nurodyti ne tik tai, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo ar neatliko kitų įstatymo nustatytų veiksmų, bet ir šiuos teiginius, dėstomus faktus argumentuoti bei pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais pateiktą prašymą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).Atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų, kad analizuojamu atveju įmonės bankroto procesas strigo ir užtruko būtent dėl apelianto veiksmų. Šioje nutartyje prieš tai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, kad apeliantas netinkamai vykdė savo, kaip buvusio BUAB „Statnėja“ vadovo, pareigas (nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo nesiėmė priemonių perduoti bankroto administratorei bendrovės dokumentų bei vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją), sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino bankroto administratorės prašymą ir taikė apeliantui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą poveikio priemonę – apribojimą teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu, tinkamai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reguliuojančias teisės normas, o įvertinęs bylos faktines aplinkybes (jų visumą) padarė pagrįstas išvadas, todėl keisti ar naikinti apskųstą šio teismo nutartį nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.