Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Rududu ir Co“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Rududu ir Co“ skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Rududu ir Co“ (toliau – ir pareiškėjas) įregistruotas Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre 2009 m. balandžio 7 d. (b. l. 10–12).

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VA VMI, atsakovas) 2009 m. lapkričio 11 d. išrašė operatyvaus patikrinimo pavedimą Nr. 186-351, kurio tikslas – patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą; operatyvaus patikrinimo laikotarpis nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d.; su pavedimu pareiškėjo atstovas susipažino jo išrašymo dieną (b. l. 14).

Pareiškėjo atstovas 2009 m. lapkričio 11 d. pateikė VA VMI įvairių dokumentų kopijas bei aiškinamąjį raštą (b. l. 15).

Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 1 d. pateikė VA VMI prašymą „Dėl termino pratęsimo“, kuriuo prašė pratęsti 2009 m. lapkričio 19 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.26)-304-5414 nustatytą dokumentų ir paaiškinimų pateikimo terminą 10 darbo dienų (b. l. 18–19).

VA VMI 2009 m. gruodžio 3 d. surašė operatyvaus patikrinimo pavedimo priedą Nr. 186-351-1, kuriuo pratęsė operatyvaus patikrinimo terminą nuo 2009 m. gruodžio 4 d. iki 2010 m. sausio 18 d., nes pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų sąnaudų ir pajamų pagrįstumui įvertinti (b. l. 17).

VA VMI 2009 m. gruodžio 4 d. surašė ir įteikė pareiškėjo direktoriui mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.26)-304-5880, kuriuo nurodė iki 2009 m. gruodžio 21 d. pateikti trūkstamus dokumentus (b. l. 20).

Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 21 d. pateikė VA VMI prašymą „Dėl termino pratęsimo“, kuriuo prašė pratęsti 2009 m. gruodžio 4 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.26)-304-5880 nustatytą dokumentų ir paaiškinimų pateikimo terminą 10 darbo dienų (b. l. 21–22).

VA VMI 2009 m. gruodžio 28 d. surašė ir įteikė pareiškėjo direktoriui mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (21.26)-304-6104 (toliau – ir nurodymas, skundžiamas nurodymas), kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio nuostatomis ir siekdama tinkamai atlikti šiame įstatyme nustatytas mokesčių administratoriaus pareigas, nurodė pareiškėjui iki 2010 m. sausio 13 d. pateikti: laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis ir jų registravimo žurnalą; kasos ir banko dokumentus; darbo laiko apskaitos žiniaraščius; gaunamų, išrašomų PVM sąskaitų faktūrų apskaitos registrus; kasos aparatų įsigijimo dokumentus ir prekių įsigijimo pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus; 2009 m. birželio 9 d. taikos sutarties priedus Nr. 1, 2, 4; 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties priedus Nr. 17.1, 17.2, 17.3; patalpų ir darbuotojų nuomos sutartis bei paaiškinimą apie vykdytus sandorius pagal minėtas sutartis adresu: A. Juozapavičiaus g. 11–406, Vilniuje (b. l. 23).

Pareiškėjas 2010 m. sausio 13 d. pateikė VA VMI raštą „Dėl 2009 m. gruodžio 28 d. mokesčių administratoriaus nurodymo Nr. (21.26)-304-6104“, kuriame paaiškino, jog nurodymą laiko neteisėtu, todėl jo nevykdys iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 24).

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 3–6), prašydamas panaikinti nurodymą, taip pat iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti nurodymo galiojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas nurodymas yra individualus teisės taikymo aktas, turintis atitikti bendruosius (įtvirtintus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje) ir specialiuosius (įtvirtintus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. VA-93 patvirtintose Mokesčių administratoriaus nurodymo FR0706 formos užpildymo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės)) reikalavimus. Teigė, kad nurodymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodyta, dėl kokios priežasties (kokių faktinių aplinkybių pagrindu) yra reikalaujama pateikti jame išvardintus dokumentus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti skundą dėl sprendimo motyvų. Nurodė, kad skundžiamas nurodymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nėra patvirtintas antspaudu. Teigė, kad nurodymas neatitinka Taisyklių 7.2 punkto reikalavimų, nes juo pareiškėjas yra įpareigojamas pateikti juridinę galią turinčių dokumentų patvirtintas kopijas, kurios pagrįstų nurodyme įvardintus faktus. Tačiau toks nurodymas yra abstraktus, nes iš jo turinio neaišku, kokius konkrečiai dokumentus pareiškėjas turi pateikti, kokio mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas domina mokesčių administratorių, taip pat ar pareiškėjo atstovas turi atvykti pas mokesčių administratorių asmeniškai, ar išsiųsti dokumentus paštu, ar turi pateikti dokumentų originalus, ar jų kopijas ir pan. Situacija, kai mokesčių mokėtojas gauna iš mokesčių administratoriaus neaiškius nurodymus, prieštarauja teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir kitiems principams. Nurodė, kad Taisyklės neriboja mokesčių administratoriaus teisės nurodyti duomenis, privalomus pagal VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, be to, esant įstatymo ir poįstatyminio teisės akto konkurencijai, taikomos įstatymo nuostatos.

Atsakovas VA VMI atsiliepimu į skundą (b. l. 13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VA VMI nurodė, kad 2009 m. lapkričio 11 d. buvo išrašytas operatyvaus patikrinimo pavedimas, kuriame nurodytas jo išrašymo tikslas, o priežastis – pareiškėjo ir UAB „MV Retail“ turtinių santykių tyrimas, nes VA VMI duomenimis abi bendrovės vykdo tą pačią veiklą – mažmeninę prekybą žaislais, abi bendrovės įregistruotos tuo pačiu adresu, ta pati finansininkė veda abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą, be to, UAB „MV Retail“ priklausančiose prekybos vietose veiklą vykdo pareiškėjas. Tą pačią dieną pavedimas buvo įteiktas pareiškėjo finansininkei pasirašytinai, kuri mokesčių administratoriui pateikė dalį prašomų dokumentų. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti ne visi patikrinimui reikalingi dokumentai, 2009 m. lapkričio 19 d. pareiškėjo direktoriui buvo duotas nurodymas iki 2009 m. gruodžio 3 d. pateikti trūkstamus dokumentus. Pareiškėjas 2009 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą 10 darbo dienų. Dėl šios priežasties operatyvaus patikrinimo terminas buvo pratęstas išrašant pavedimo priedą, o 2009 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo direktoriui buvo įteiktas nurodymas pateikti trūkstamus dokumentus iki 2009 m. gruodžio 21 d. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą dar 10 darbo dienų, todėl 2009 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo direktoriui buvo duotas nurodymas pateikti trūkstamus dokumentus iki 2010 m. sausio 13 d. Teigė, kad MAĮ 33 straipsnis suteikia mokesčių administratoriui teisę atliekant jam pavestas funkcijas duoti mokesčių mokėtojui nurodymus. Nors ginčijamame nurodyme nėra nurodyta, kuriuo konkrečiai MAĮ 33 straipsnio punktu remiantis šis nurodymas buvo duotas, tačiau iš jo turinio aišku, jog 7 punktu. Nurodė, kad pagal Taisyklių 10 punktą mokesčių mokėtojas privalo nedelsdamas informuoti nurodymą davusį pareigūną apie priežastis, dėl kurių jis neturi galimybės įvykdyti nurodymo. Pareiškėjui kilus klausimų dėl nurodymo turinio, jis galėjo susisiekti su patikrinimo veiksmus atliekančia specialiste, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pažymėjo, kad skundžiamas nurodymas atitinka tiek formą FR0706, tiek jos turiniui keliamus reikalavimus. Be to, VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtinti individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams, o ne formai, keliami reikalavimai, be to, nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 36–39) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad vertinant nurodymo teisėtumą ir pagrįstumą, svarbu tai, jog nurodymas buvo surašytas galiojant operatyvaus patikrinimo pavedimui, be to, šiuo nurodymu, paties pareiškėjo prašymu, buvo pratęstas ankstesniu nurodymu pareiškėjui nustatytas dokumentų pateikimo terminas. Pareiškėjas prieš tai paminėtu prašymu, o taip pat kitais raštais mokesčių administratoriaus neprašė išaiškinti, kokių dokumentų jis reikalauja. Teismas, įvertinęs skundžiamo nurodymo turinį, padarė išvadą, kad jis atitinka tiek MAĮ 33 straipsnio 7 punkto, tiek Taisyklių reikalavimus (jame yra visi Taisyklių reikalaujami įrašai, be to, jis yra pasirašytas pagal Taisyklių reikalavimus). Teismas nurodė, kad centrinis mokesčių administratorius, pasinaudojęs MAĮ 34 straipsnyje nustatyta teise, patvirtino nurodymo formą. Nurodymui taikomos specialios teisės normos – MAĮ bei šio įstatymo numatyti kiti teisės aktai, kurių reikalavimus jis atitinka, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nurodymui turėjo būti taikomos VAĮ 8 straipsnio nuostatos. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato jo priimamų administracinių aktų pobūdį ir formą, kuri jam yra privaloma, todėl mokesčių administratoriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai, sąveikoje su VAĮ 2 straipsnio 8 dalimi, vertintini kaip poįstatyminiai teisės aktai, kuriais yra įgyvendinami VAĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimai. Dėl šios priežasties mokesčių administratoriaus priimti administraciniai aktai, kurie atitinka šių administracinių aktų formai, jų struktūrai ir pan. nustatytus teisės aktų reikalavimus, tuo pačiu atitinka ir VAĮ 2 straipsnio 8 dalies reikalavimus. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 32 ir 36 straipsnių reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad nurodymu įgyvendinama mokesčių administratoriaus procesinė teisė, susijusi su mokestinio patikrinimo procedūra, todėl jis turi būti vertinamas kartu su kitais privalomais dokumentais, surašomais mokestinio patikrinimo metu. Pareiškėjui buvo žinoma apie operatyvaus patikrinimo pavedimą, todėl jam turėjo būti žinoma, kokiu tikslu buvo duotas skundžiamas nurodymas, juo labiau, kad tai buvo ne pirmas nurodymas, kuriuo mokesčių administratorius siekė minėto pavedimo įvykdymo, be to, pareiškėjas neprašė jokių nurodymo išaiškinimų. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius tiksliai laikėsi teisės aktų reikalavimų, naudojosi savo teisėmis tiek, kiek tai susiję su mokesčių administratoriaus atliekamomis funkcijomis, pareiškėjo veikla be pagrindo nebuvo trikdoma, mokesčių administratorius jam suteiktų įgaliojimų neviršijo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 43–48) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir mokesčių administratoriaus priimtą nurodymą panaikinti.

Apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad tuo atveju, kai poįstatyminis teisės aktas reglamentuoja teisinius santykius kitaip nei įstatymas, turi būti taikomos įstatymo nuostatos. Tokias išvadas, akcentuodamas įstatymų viršenybę poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu, ne kartą yra padaręs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kurio nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi, be kita ko, ir teismams. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo mokesčių mokėtojo pareigą suvokti duoto nurodymo turinį, o tuo atveju, jei nurodymas nėra aiškus, jis pats privalo imtis veiksmų ir siekti išsiaiškinti, ko konkrečiai iš jo reikalauja mokesčių administratorius. Mano, kad toks vienašališkas pareigų perkėlimas mokesčių mokėtojui, neturinčiam valdingų įgaliojimų, yra nesąžiningas, pažeidžiantis MAĮ nuostatas. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo pripažinti nepagrįstais jo teiginiai dėl VAĮ 8 straipsnio taikymo. Teigia, kad pagal suformuotą teismų praktiką mokesčių administratorius yra viešojo administravimo sistemos sudėtinė dalis ir privalo paisyti tiek specialiųjų teisės aktų, apibrėžiančių tik konkrečios valdžios institucijos veiklą, tiek bendrųjų teisės aktų, skirtų visiems viešojo administravimo subjektams, o tai reiškia, kad ir VAĮ, reikalavimų.

Atsakovas VA VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjui mokesčių administratoriaus duoto nurodymo teisėtumo. Šis nurodymas, pareiškėjo teigimu, buvo priimtas pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio reikalavimus: jame nenurodyta, kokių faktinių aplinkybių pagrindu yra reikalaujama pateikti dokumentus, kokius konkrečiai dokumentus bei kokiu būdu (siunčiant paštu ar įteikiant mokesčių administratoriaus atitinkamam pareigūnui asmeniškai) juos yra reikalaujama pateikti, be to, nurodymas nėra patvirtintas antspaudu.

Ginčo išsprendimui yra aktualios VAĮ ir MAĮ bei jo lydimųjų teisės aktų nuostatos.

VAĮ (ginčijamo nurodymo priėmimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; 2 dalyje – jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; o 3 dalyje – kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-1624/2006 pažymėjo, kad pagal MAĮ 34 straipsnį mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Toks mokesčių administratoriaus sprendimas iš esmės yra administracinis sprendimas VAĮ 2 straipsnio 18 dalies prasme (viešojo administravimo institucijos valia, išreikšta administraciniame akte). Be to, tai yra vienkartis teisės taikymo aktas, priimtas konkretaus asmens atžvilgiu, todėl tai yra individualus administracinis aktas (VAĮ 2 straipsnio 16 dalis), kurio turiniui taikomi VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija (...). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu sprendimas priimamas. Priešingu atveju būtų apsunkintas tokio asmens pasirinkimas, ar skųsti sprendimą, bei suvaržyta teisė paduoti dėl sprendimo motyvuotą skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-426/2009 nurodė, kad VAĮ yra išdėstytos tik taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai. Taip pat nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (...). Papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis.

MAĮ (ginčijamo nurodymo priėmimo metu galiojusi redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai. MAĮ 33 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. MAĮ 34 straipsnyje numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam šio Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. MAĮ 40 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. MAĮ 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jei įstatymai nenustato ko kita, šio Įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta informacija bei duomenys, būtini mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti (gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija), turi būti pateikti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atitinkamo mokesčių administratoriaus nurodymo įteikimo dienos arba mokesčių administratoriaus nustatytu, ilgesniu negu minėtasis, terminu.

Taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad nurodymus mokesčių mokėtojui ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims turi teisę duoti mokesčių administratoriaus pareigūnas, atlikdamas jam teisės aktų pavestas funkcijas; 4.4 punkte – jog pareigūnas mokėtojui/asmeniui (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) nurodymą duoda, kai būtina gauti iš asmenų, tarp jų kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą; 14 punkte – kad nurodymą pasirašo jį davęs pareigūnas, nurodydamas savo pareigas, vardą ir pavardę.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nurodymo turinį, nustatė, kad tai yra individualus administracinis aktas, visiškai atitinkantis MAĮ ir Taisyklių 5–15 punktų reikalavimus (šias aplinkybes ginčijamame sprendime detaliai išdėstė pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su šia argumentacija, jos nebekartoja).

Nagrinėjamu atveju keliamas klausimas, ar nurodymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad ginčijamas nurodymas turi būti vertinamas sistemiškai su operatyvaus patikrinimo pavedimu bei kartu su dviem prieš ginčijamą nurodymą mokesčių administratoriaus pareiškėjui išrašytais nurodymais. Iš šių dokumentų matyti, kad ginčijamas nurodymas buvo duotas pareiškėjui siekiant įgyvendinti operatyvaus patikrinimo tikslus, taip pat prieš tai pareiškėjui neįvykdžius mokesčių administratoriaus išrašytų pirmųjų dviejų analogiškų nurodymų, t. y. pareiškėjui nepateikus jais reikalautų dokumentų bei paaiškinimų (b. l. 14, 20). Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nurodymo priėmimo individualus pagrindas (objektyvūs duomenys) yra nurodytas operatyvaus patikrinimo pavedime (patikrinti mokesčių įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymą), o teisinis pagrindas – pačiame nurodyme, t. y. jis buvo priimtas vadovaujantis MAĮ 33 straipsniu (mokesčių administratoriaus teisės), siekiant tinkamai įgyvendinti MAĮ nustatytas mokesčių administratoriaus pareigas. Taigi akivaizdu, kad mokesčių administratorius, vykdydamas savo funkcijas ir remdamasis konkrečiais teisės aktais, įpareigojo mokesčių mokėtoją nustatytu laiku atlikti atitinkamus aiškiai apibrėžtus veiksmus, o tai reiškia, jog individualus administracinis aktas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas iš nurodymo bei su juo susijusių dokumentų turinio galėjo ir turėjo suvokti duodamų privalomų nurodymų faktines ir teisines priežastis.

Nurodyme suformuluotas reikalavimas pareiškėjui iki 2010 m. sausio 13 d. pateikti atitinkamus dokumentus (laikotarpio nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis ir jų registravimo žurnalą; kasos ir banko dokumentus; darbo laiko apskaitos žiniaraščius; gaunamų, išrašomų PVM sąskaitų faktūrų apskaitos registrus; kasos aparatų įsigijimo dokumentus ir prekių įsigijimo pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus; 2009 m. birželio 9 d. taikos sutarties priedus Nr. 1, 2, 4; 2009 m. balandžio 29 d. reikalavimo perleidimo sutarties priedus Nr. 17.1, 17.2, 17.3; patalpų ir darbuotojų nuomos sutartis bei paaiškinimą apie vykdytus sandorius pagal minėtas sutartis) adresu: A. Juozapavičiaus g. 11–406, Vilniuje, yra aiškus ir konkretus. Mokesčių mokėtojas turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu pateikti mokesčių administratoriui jo reikalaujamus dokumentus (MAĮ 163 straipsnis). Nurodymo paskutinėje pastraipoje pažymėta, kad vadovaudamasis MAĮ 146 straipsniu, mokesčių mokėtojas/asmuo, nesutikdamas su nurodymu, turi teisę jį apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Nurodymas pasirašytas valstybės tarnautojo. Taigi ši nurodymo dalis VAĮ 8 straipsnio 2 ir 3 dalims taip pat neprieštarauja.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nurodymo nepatvirtinimas jį priėmusios institucijos antspaudu yra laikomas VAĮ 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Tačiau šis pažeidimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu, sudarančiu pakankamą pagrindą panaikinti skundžiamą nurodymą, nes pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Taip analizuojamą teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškino ir 2008 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1458/2008.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Rududu ir Co“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius