Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilbeksa“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė Callida, dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė

Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė 2011 m. birželio 13 d. paskolos sutarties 3, 9, 10, 11, 12, 14, 16 ir 22 punktus pripažinti negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento ir taikyti tarp šalių restituciją.Nurodė, kad 2011 m. birželio 13 d. su atsakovu sudarė sutartį dėl 14 481 Eur paskolos suteikimo iki 2013 m. birželio 13 d. Pasinaudodamas ieškovės teisinių žinių stoka atsakovas į sutarties sąlygas įtraukė nesąžiningas nuostatas. Pažymėjo, kad prasidėjus finansiniams sunkumams kreipėsi į atsakovą, kad būtų pratęstas terminas paskolai grąžinti. Atsakovui atsisakius tai padaryti buvo pradėtos skaičiuoti itin didelės netesybos. Pažymėjo, kad 2016-06-22 Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba nustatė tam tikrų sutarties nuostatų nesąžiningumą. Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.Pažymėjo, kad tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė nurodo, kad 2011 m. birželio 13 d. paskolos sutartį su atsakovu sudarė dėl apgaulės. Ieškovė nurodo, kad paskolos sutarties sąlygos jai buvo primestos neišaiškinant ir neleidžiant nieko keisti. Ieškovė taip pat nurodo, kad ji neturėjo realios galimybės susipažinti su paskolos sutarties sąlygomis iki jos sudarymo, neturėjo teisės jų atsisakyti. Ieškovės nuomone, ji žinodama ir suprasdama apie tokias nesąžiningas sutarties sąlygas, tikrai nebūtų sudariusi tokios nuostolingos sau sutarties. Atsakovas nesutinka su ieškovės pozicija, kad paskolos sutarties sąlygos jai buvo primestos neišaiškinant ir neleidžiant nieko keisti. Sutarties laisvės principas reiškia, kad kiekvienas asmuo turi teisę sudaryti sutartį bei joje aptarti jos sudarymo sąlygas, šalių teises ir pareigas, susitarti dėl kitų sąlygų. Jeigu šalys sutartį sudaro, tai reiškia, kad abi jos šalis sutarties sąlygos tenkina. Aplinkybė, kad praėjus nemažam laiko tarpui viena iš sutarties šalių pakeičia nuomonę, nesudaro pagrindo teigti, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos ar primestos. Vadovaujantis ieškovės tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje nurodoma pozicija nėra aišku, ar: 1) ieškovei paskolos sutarties sąlygos buvo neišaiškintos, ar 2) buvo išaiškintos, bet visgi nebuvo leidžiama nieko keisti. Toks ieškovės pozicijos nenuoseklumas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė paskolos sutarties sudarymo metu suprato visas jos sąlygas, visos jai buvo tinkamai išaiškintos ir ji paskolos sutarties sąlygas pradėjo ginčyti tik siekdama naudos sau, t.y. negrąžinti paskolos, ir kai jau buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (kai buvo paskelbtos įkeisto turto varžytinės). Paskolos sutartis yra finansinis sandoris, kurį galima sudaryti ne tik su atsakovu, bet ir su Lietuvoje veikiančiais bankais ar kredito unijomis, fiziniais ir juridiniais asmenimis. Ieškovė pati kreipėsi į atsakovą, radusi jo skelbimą apie teikiamas paskolas. Aplinkybė, kad ieškovė nusprendė sudaryti paskolos sutartį ne su banku ar kredito įstaiga, o su atsakovu, leidžia daryti išvadą, kad tik atsakovas jai pasiūlė tokias palankias skolinimosi sąlygas. Minėta aplinkybė taip pat reiškia, kad ieškovė prieš sudarydama paskolos sutartį susipažino ir suprato visas jos sąlygas, dėl ko priėmė sprendimą sudaryti sutartį būtent su atsakovu.Nurodė, kad paskolos sutartis yra tik 3 puslapių, sutarties sąlygos yra išdėstytos normalaus dydžio standartiniu šriftu (ne mažomis raidėmis), kas šią sutartį iš esmės išskiria iš sutarčių su kredito įstaigomis, paskolos sutartyje yra aptartos visos sąlygos, t.y. nėra jokių papildomų taisyklių, priedų, bendrųjų ar specialiųjų sąlygų, kas taip pat šią sutartį iš esmės išskiria iš sutarčių su bankais, todėl praktiškai nebuvo įmanoma tokia situacija, kad ieškovė iki sutarties sudarymo negalėjo susipažinti su visomis jos sąlygomis ir neturėjo teisės jų atsisakyti. Ieškovė prieš sudarant paskolos sutartį ir sutarties sudarymo metu pas atsakovą atvykdavo su savo sutuoktiniu T. M.. Ieškovės vyras T. M. buvo TEISINGUMAS, UAB ir Lietuvos Respublikos žmogaus teisių gynimo ordinas vadovas. Šie juridiniai asmenys teikė teisines paslaugas. Todėl objektyviai neįmanoma, kad ieškovė prieš sudarydama paskolos sutartį nežinojo jos sąlygų ir jų nesuprato arba kad ji nesikonsultavo su teisininkais. Šį aplinkybė paneigia ieškovės teiginius, kad ji žinodama ir suprasdama apie neva nesąžiningas paskolos sutarties sąlygas jos nebūtų sudariusi. Paskolos sutarties sąlygos, kurias ginčija ieškovė buvo pradėtos taikyti tik ieškovei piktybiškai pažeidus paskolos sutartį ir jai pritaikius civilinę atsakomybę (po daugiau kaip 5 metų nuo paskolos sutarties sudarymo). Ieškovė pakeitė savo poziciją dėl paskolos sutarties ir jos sąlygų ir pradėjo teigti, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Ieškovė daugiau kaip 5 metus naudojosi atsakovo pinigais, iki šiol jų nėra grąžinusi ir nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje neužsimena apie paskolos grąžinimą. Darytina akivaizdi išvada, kad ieškovė jai suteikta paskolos suma patenkinusi savo poreikius, sąmoningai nenori grąžinti paskolos, todėl imasi visų priemonių, kad būtų atitolintas paskolos grąžinimas.Trečiasis asmuo UAB Callida prašė teismo nagrinėti bylą teismo nuožiūra, jam nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės E. M. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilbeksa“ 2 034,01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš ieškovės E. M. 20,56 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.Teismas vertino, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė nesiekė sudaryti paskolos sutarties arba kad atsakovas inicijavo paskolos sutarties sudarymą ir apgaulės būdu (tyčia, nesąžiningai) veikė prieš atsakovę. Ieškovė netinkamai vykdė sutarties sąlygas, o atsakovui ėmusis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė siekė pasiskolinti pinigines lėšas, o ginčą dėl neva nesąžiningų sutarties sąlygų pradėjo kelti tik atsakovui kreipusis dėl priverstinio skolos išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prašomos pripažinti negaliojančiomis sutarties nuostatos savo esme neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, t.y. ieškovei niekas nekliudė rinktis paskolos davėjo, ji laisva valia, be prievartos, apgaulės ar kitų nesąžiningų atsakovo veiksmų, siekė pasiskolinti pinigines lėšas. Jeigu ieškovės manymu atsakovo siūlomos skolinimo sąlygos jai atrodė nesąžiningos, ji turėjo teisę paskolos sutarties nesudaryti arba sudariusi tokį sandorį kreiptis į kitas kredito, finansų institucijas ar juridinius asmenis dėl paskolos refinansavimo. Šiuo atveju jokių įrodymų, kad ieškovė siektų grąžinti skolą su uždelstais mokėjimais atsakovui nepridėta.Teismas pažymėjo, kad ieškovė turėjo galimybę su sutarties nuostatomis susipažinti, jas išanalizuoti ir tik visiškai sutikdama – pasirašyti. Pažymėtina, kad prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Jokių įrodymų, kad ieškovė nesuprato savo veiksmų ir prisiimamų pareigų teismas nenustatė. Teismas sprendė, kad ieškovė galėjo derėtis dėl sutarties sąlygų sudarymo metu ir pasirašydama sutartį bei pasinaudodama gautomis lėšomis ji prisiėmė kartu ir pareigas – grąžinti paskolą kartu su priklausančiomis palūkanomis, o pažeisdama sutarties nuostatas – mokėti atsakovui ir baudą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė E. M. pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują – tenkinti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius apeliacinio skundo argumentus:

pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino, kad paskolos sutarties standartines sąlygas parengė atsakovas, o apeliantė sutartį pasirašė prisijungimo būdu ir kaip vartotojas negalėjo daryti kokios nors įtakos sutarties sąlygoms, nustatančioms šalių atsakomybę už sutarties vykdymą bei kitoms sutarties sąlygoms ir neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų ir su ja nebuvo aptartos individualiai sudaromos paskolos sutarties sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalis). Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Atsakovas neįrodė, kad paskolos sutarties sąlygos (ypač reglamentuojančios padidintų palūkanų mokėjimą) su apeliante buvo aptartos individualiai. Sutartis buvo sudaryta pagal atsakovo pasiūlytas standartines sutarties sąlygas atsakovo patalpose, neaiškinant apeliantei sutarties sąlygų. Taigi ieškovė objektyviai negalėjo derėtis su atsakovu dėl standartinių paskolos sutarties sąlygų. Atsakovas yra verslininkas ir paskolų suteikimas yra viena iš jo veiklos sričių, todėl jam yra taikomi didesnį standartai, nei vartotojui;atsakovui reikalaujant mokėti pagal sudarytą paskolos sutartį nepagrįstai dideles, padidintas 24 procentų palūkanas už gautą paskolą, apeliantė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl paskolos sutarties sąlygų įvertinimo. 2016 m. birželio 22 d. priimtas nutarimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilbeksa“ paskolos sutarties sąlygų Nr. 10-360, kuriuo nutarta pripažinti, kad sutarties 3,9,10,11,12,14,16,22 punktų nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio nuostatoms dėl sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų ir 2016 m. birželio 27 d. išsiuntė atsakovui pranešimą, kuriame atsakovui buvo siūloma per 14 dienų nuo nutarimo gavimo pakeisti, panaikinti ar netaikyti nutarime nurodytų sąlygų sudarant sutartis su vartotojais. Pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos Respublikos Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimo ir dėl jo padarytų išvadų dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis nepasisakė, atsakovas sutarties sąlygų po šio sprendimo gavimo su apeliante nepakeitė;vykdant su vartotoju sudarytą sutartį, apeliantei kils sunkių neigiamų pasekmių, t. y. ji turės grąžinti visą paskolą su priskaičiuotomis padidintomis palūkanomis, delspinigiais ir baudomis, jos įkeistas atsakovui turtas bus realizuojamas už daug mažesnę kainą, negu yra reali jo vertė, vartotoja ne tik neteks vienintelio būsto, bet ir liks skolinga atsakovui. Teismo sprendimas, perkeliantis visą nurodytų didžiulių nuostolių naštą vien vartotojui, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas, nes neatitinka viešojo intereso gynimo kriterijų. Paskolos sutarties 3,9,11,12 punktų sąlygos yra nesąžiningos, kadangi nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties nevykdymą ar netinkamą įvykdymą. Paskolos sutarties 10 punktas įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti bei suteikia paslaugų tiekėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ir pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas ir atitinka sutarties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų.

Atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Vilbeksa“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos esminius atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus:

apeliacinis skundas grindžiamas ne materialines ar procesines teises normu pažeidimu (kas sudaro apeliacinio skundo pagrindą), bet ieškovės siekiu dar kartą pervertinti byloje esančius įrodymus. Pakartotinis įrodymų pervertinimas nėra apeliacijos dalykas. Nepalankus įrodymų vertinimas vienai iš šalių nėra pagrindas išvadai, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus. Teismas išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes pripažino, kad ieškovės ieškinys yra atmetamas visiškai. o tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas įrodymus vertino neteisingai;ieškovė nepateikia jokių išsamių, teisiškai motyvuotų argumentų, pagrindžiančių jos teiginius. Apeliacinį skundą sudaro teismo sprendimo aprašymas bei bylos faktinių aplinkybių aprašymas, kelių teisės normų citavimas. Tokie ieškovės veiksmai, t.y. nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimas tik įrodo ieškovės veiksmų nesąžiningumą, ką teisingai sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas;ieškove samoningai nutyli, kad atsakovui Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos tarnybai pateikus motyvuotus argumentus del paskolos sutarties sąlygų tariamo nesąžiningumo, tarnyba nesikreipė į teismą (nors turi tokia pareigą) dėl minėtų sąlygų pripažinimo nesąžiningomis. Tai reiškia, kad pati Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos tarnyba sutiko su atsakovo argumentais ir pripažino, kad visos paskolos sutarties sąlygos yra sąžiningos. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad kuri nors paskolos sutarties sąlyga yra nesąžininga;papildoma apsauga vartotojams nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymu jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo;pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovės prievolė grąžinti skolą suėjo 2013 metais, t.y. prieš daugiau nei 4 metus. Ieškovė kreipėsi į Liwtuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir į teismą ne iškart, kai jai kilo sutartinė atsakomybė, bet tik tuo metu kai buvo pradėtas ieškovės turto realizavimas. Ieškovė 4 metus nelaikė paskolos sutarties sąlygų nesąžiningomis ir tik jai palankiu metu nusprendė kvestionuoti paskolos sutarties sąlygų sąžiningumą; ieškovė sąmoningai nutyli, kad jai neigiami padariniai kilo tik dėl paskolos sutarties nevykdymo, bet ne dėl sąžiningo ir tinkamo vykdymo. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti, kad paskolos sutartis arba iš jos kylantys neigiami padariniai (kurie atsirado tik nevykdant sutarties) yra nesažiningi, pažeidžia ar kokiu nors būdu apriboja ieškovės teises;visiškai nepagrįstai apeliantė nurodo, kad paskolos sutarties sąlygos su ja nebuvo individualiai aptartos, kad sutartis sudaryta pagal atsakovo pasiūlytas standartines salygas, kad ji negalėjo derėtis su atsakovu dėl standartinių sutarties sąlygų. Paskolos sutartis yra tik 3 puslapių, sutarties sąlygos yra išdėstytos normalaus dydžio standartiniu šriftu (ne mažomis raidemis), kas šią sutartį iš esmės išskiria iš sutarčių su kredito įstaigomis, paskolos sutartyje yra aptartos visos sąlygos, t.y. nėra jokių papildomų taisyklių, priedų, bendrųjų ar specialiųjų sąlygų;pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė netinkamai vykdė paskolos sutarties sąlygas, o atsakovui ėmusis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti. Ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad atsakovas kaip įmanoma ilgiau neatgautų jam priklausančių sumų.

Trečiasis asmuo UAB Callida teismo nustatytu terminu atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovė E. M. su atsakovu UAB „Vilbeksa“ 2011 m. birželio 13 d. sudarė paskolos sutartį, paskolos gražinimo terminas suėjo 2013 m. birželio 13 d., tačiau paskola nėra grąžinta. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl atlikto paskolos sutarties sąlygų sąžiningumo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.Teisėjų kolegija, atlikusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimą, konstatuoja, jog teismo nurodytas faktinių aplinkybių vertinimas nėra susijęs su ieškovės suformuluotu ieškinio dalyku. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš ieškovės, jos atstovės, atsakovo atstovo paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad šalys nesutaria dėl sutarties sąlygų (ne)sąžiningumo, tačiau darydamas išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo, teismas vertino ne sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, o pasisakė dėl šalių valios sudaryti sutartį, t.y. ieškovės siekį pasiskolinti pinigus, o atsakovo – paskolinti pinigus už atlyginimą. Nors byloje buvo pateiktas įrodymas – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2016-06-22 nutarimas Nr. 10-360, tačiau šis įrodymas liko visiškai neaptartas. Nevertinta jo įrodomoji reikšmė santykyje su atsakovo paaiškinimais. Tokiu atveju laikoma, jog buvo pažeistas CPK 14 straipsnyje reglamentuotas betarpiškumo principas. Taip pat nepasisakyta dėl CPK 197 straipsnio 2 dalyje suformuluotos taisyklės dėl rašytinių įrodymų vertinimo. CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, jog teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje nurodo nusotytas bylos aplinkybes, o pagal šio straipsnio 2 punktą, atlieka įrodymų vertinimą.Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šios pareigos neatliko, nes iš sprendimo motyvų bėra aišku, kokių įrodymų pagrindu ieškinys yra atmestas. Teismas padarė išvadą, kad „Įvertinus byloje surinktus įrodymus, išklausius šalių paaiškinimus teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė nesiekė sudaryti paskolos sutarties arba išvados, kad atsakovas inicijavo paskolos sutarties sudarymą ir apgaulės būdu (tyčia, nesąžiningai) veikė prieš atsakovę“, tačiau, kokias įrodymais remiantis teismas daro tokią išvadą, nėra atskleidžiama. Taip pat Teisėjų kolegija nurodo, kad kita teismo išvada, kurioje nurodoma, jog iš bylos medžiagos ir surinktų įrodymų matyti, kad ieškovė netinkamai vykdė sutarties sąlygas, o atsakovui ėmusis priverstinių skolos išieškojimo veiksmų nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti, nėra susijusi su ginčo objektu – tam tikrų sutarties nuostatų atitikimo nesąžiningumo principui vertinimu, o su skolos faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apsiribojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių išvardijimų, tačiau, Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio teismo praktikos nurodymas, nepasisakant dėl analogijos taikymo ir nenurodant, kuo faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės sutampa su išvardinta kasacinio teismo praktika, nėra teismo argumentai ir atliktas įrodymų vertinimas, kuriais pasakoma dėl bylos esmės. Tokiu atveju konstatuojamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktų pažeidimas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartis civilinėje byloje R Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismui visiškai nepasakius dėl ratio decidendi sutapties, negalima vertinti, jog pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą pagal CPK 4 straipsnio reikalavimus. Pirmosios instancijos atmesdamas ieškinį rėmėsi vieninteliu argumentu: tarpusavio skolinimo platformos operatorius (atsakovas) teisėtai gauna atlygį už savo teikiamas paslaugas, ir, jam mokamas atlygis patenka į VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą „išlaidų“ sąvoką. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ginčo sutarties sąlygų teisėtumo. Ieškovė nurodė, kad ginčija 2011-06-13 paskolos sutarties 3, 9, 10, 11, 12, 14, 16 ir 22 punktus, tačiau jų teisėtumas atskirai pagal suformuluotas faktines aplinkybes nebuvo vertintas. Pažymėtina, kad Sutarties 3 punkte buvo nustatytas 1,25 proc. dydžio mėnesinės palūkanos, tačiau teismas nevertino, ar toks palūkanų dydis yra sąžiningas. Paskolos sutarties 9 punkte numatyta 1000 Lt bauda už kiekvieną 4, 5, 5 6, 7, 8, 19, 20, 21, 22 punkto pažeidimą. Dėl tokios sankcijos pagrįstumo teismas nepasisakė. Taip pat ieškovei buvo numatytos Sutarties 11 punkte padidintos palūkanos ir bauda. Šios sąlygos sąžiningumo aspektu netirtos. Kaip, be kita ko, ir kitos ginčo sutarties sąlygos. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės ieškinį, šios savo išvados tinkamai nepagrindė. Pirmosios instancijos teismui neištyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl 2011-06-13 paskolos sutarties 3, 9, 10, 11, 12, 14, 16 ir 22 punktų atitikimo sąžiningumo principui. Kadangi dėl papildomai tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, panaikinus skundžiamą sprendimą, klausimas dėl sutarties sąlygų galiojimo perduodamas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jis, kartu su grąžinamu nagrinėti iš naujo sutarties sąlygų sąžiningumo klausimu, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.