Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja V. N. Griškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-894-123/2012

2012 m. rugpjūčio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Nijolės Griškevičienės, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės, Erikos Misiūnienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. (G.) G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės I. K. patikslintą ieškinį atsakovui G. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuota. Todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

Byloje kilo ginčas dėl skolos priteisimo pagal atsakovo pasirašytą pakvitavimą, atsakovo manymu, byloje nesant pakankamai įrodymų apie pinigų perdavimo atsakovo nuosavybėn faktą, ir dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių bei paskolos gavimo paskirties vertinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas G. G. 1998-09-26 pasirašė pasižadėjimą (pakvitavimą), kuriame nurodo, kad pasiskolino iš I. K. 10 500 JAV dolerių, kuriuos privalo grąžinti per pusantrų metų (t. 1, b. l. 6).

Nagrinėjamu atveju pakvitavimas surašytas 1998-09-26, t. y. galiojant 1964 m. CK. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. CK normų taikymas prievoliniams santykiams detalizuotas CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus (2 d.); jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus CK, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos (3 d.). Prievolę pagal pakvitavimą atsakovas turėjo įvykdyti iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dėl tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių pobūdžio ir šių santykių įforminimo, reikia remtis 1964 m. CK nuostatomis dėl paskolos sandoriui keliamų turinio ir formos reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju ieškovės į bylą pateiktas pakvitavimas iš esmės atitinka 1964 m. CK nustatytus reikalavimus paskolos sutarties formai (293 str. 2 d., 43 str.). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalyje pateikta, nors ir ne visiškai identiška, tačiau savo esme tokia pati, paskolos sutarties samprata. Taigi tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2012).

Nagrinėjamu atveju 1998-09-26 pakvitavime įrašyta, kad atsakovas pasiskolino (10 500 JAV dolerių) iš ieškovės ir įsipareigojo tokią pat sumą grąžinti ieškovei per pusantrų metų. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Pažymėtina, kad pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnį CK šeštosios knygos XIV skyriaus normos dėl sutarčių aiškinimo, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus šiam kodeksui. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taip pat pasisakyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.), derinant subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jo teksto lingvistine analize. Šalims aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant galimybės juos nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007). Be to, sutartį reikia aiškinti taip, kaip jos tekstą suprastų protingas žmogus, būdamas šalis tokiomis pat aplinkybėmis.

Byloje esančio pakvitavimo turinio – „aš G. G. pasiskolinau iš I. K. 10 500 JAV dolerių. Privalau grąžinti per pusantrų metų“ – aiškinimas, aiškinant jį lingvistiškai, leidžia objektyviai teigti, jog atsakovas paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą iš ieškovės gavo ir ją įsipareigojo grąžinti (CK 6.193 str.). Be to, aplinkybę, kad paskolos sutarties pagrindu atsakovas skolinosi nurodytas pinigų sumas iš ieškovės patvirtina ne tik paskolos sutarties turinys, bet ir paties atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovės suteiktos lėšos buvo naudojamos atsakovo ir ieškovės verslui. Taigi iš pakvitavimo turinio, kai jame aiškiai nurodytos abi paskolos sutarčiai būtinos sąlygos (pinigų perdavimas ir įsipareigojimas juos grąžinti), spręstina, kad šalys sudarė paskolos sutartį.

Aiškinant 1998-09-26 pakvitavimo turinį konstatuotina, kad teisiniai santykiai atsirado tarp ieškovės ir atsakovo, kaip fizinių asmenų, nes paskolos gavėju nurodytas G. G., o davėju – I. K., nėra nurodyti jokie įmonės rekvizitai, nėra antspaudo, nenurodyta paskolos paskirtis ar kt. Be to, paskolos ėmimo motyvai ir tikslas neturi reikšmės paskolos ėmimo ar ne faktui pagrįsti. Atsakovo nurodytos aplinkybės, jog pinigų jis nesiskolino, o pinigai buvo skirti jo ir ieškovės verslui, iš esmės neturi teisinės reikšmės nagrinėjant bylą ir nepaneigia fakto, kad atsakovas paskolą iš ieškovės yra gavęs ir turi prievolę ieškovei pinigus grąžinti.

Apeliantas nurodo, kad ieškovės ir jos atstovės teisme išsakyti paaiškinimai dėl paskolos lapelio surašymo laiko, dalies pinigų gavimo iš atsakovo ar jo šeimos narių gavimo yra prieštaringi. Tačiau yra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visą byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimo priteisti skolą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Taip pat pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Taigi apelianto G. G. pareiga buvo įrodyti, kad tikrieji šalių ketinimai buvo ne sudaryti paskolos sutartį tarp fizinių asmenų, kaip kad nurodyta pakvitavime ir kaip aiškina ieškovė, o pinigus skirti bendram šalių verslui plėtoti. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pinigai buvo bendras šalių indėlis į jų verslą.

Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje yra keli ekspertizės aktai su iš esmės priešingomis išvadomis, t. y. vienoje jų nurodoma, kad pakvitavimą pasirašė ne G. G., kitoje – G. G.. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Eksperto išvada teismui neprivaloma (CPK 218 str.). Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad 1998-09-26 paskolos raštelį (pasižadėjimą) parašė bei pasirašė atsakovas G. G., nes kaip jau buvo minėta, atsakovas neginčijo pinigų gavimo fakto, be to, aplinkybę, jog pakvitavimą pasirašė G. G. patvirtina kitos byloje esančios aplinkybės – liudytojo paaiškinimai, 2011-02-15 ekspertizės aktas Nr. 11K-447(10) (t. 2, b. l. 4–6).

Apeliantas G. G. nepagrįstai nurodo, kad 1964 m. CK nenumatė procesinių palūkanų, todėl jos iš atsakovo priteistos nepagrįstai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors šalių prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tačiau atsakovas ieškovei iki šio laiko skolos negrąžino, todėl prievoliniai teisiniai santykiai tarp šalių nesibaigė ir atsakovas privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo 2000 m. CK įsigaliojimo, t. y. nuo 2001-07-01 iki 2011-12-31 ir nuo 2012-01-01 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 str. 3 d.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.), kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl šių aplinkybių Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-12-29 sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.