Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje N. S. (duomenys neskelbtini), kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. S., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo Baltarusijos piliečio V. B. pasitikėjimu, įtikinęs jį, kad iš Italijos gali atgabenti į Lietuvą pastarojo pageidaujamą „Mercedes Benz“ markės automobilį, iš anksto, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu metu, paskambinęs telefonu nukentėjusiajam V. B. ir pranešęs, kad neva surado pageidaujamą automobilį „Mercedes Benz“ Italijoje už kurį reikalingas išankstinis apmokėjimas, 2008 m. rugsėjo 30 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, motelio „Gariūnai“ kavinėje, esančioje Gariūnų g. 71, Vilniuje, susitikęs su nukentėjusiuoju V. B., paėmė iš jo 10 600 eurų grynųjų pinigų neva automobiliui nupirkti, pažadėjęs atgabenti automobilį iki 2008 m. spalio mėn. pabaigos, tačiau savo pažado tesėti neketino, automobilio nenupirko, gautus pinigus išleisdamas savo reikmėms, o sutartu laiku automobilio negavusiam nukentėjusiajam V. B. telefonu pradėjus domėtis dėl minėto automobilio, melavo, kad yra forminami automobilio dokumentai, vėliau - kad automobilio atgabenimas užtruko dėl to, kad jis neva buvo apgadintas Italijoje, nes pateko į eismo įvykį, po ko, nukentėjusiajam V. B. pareikalavus grąžinti sumokėtus pinigus, pasakė, kad pinigų neturi ir, vengdamas nukentėjusiojo, 2008 m. gruodžio mėn. išjungė visus savo naudojamus telefonus ir išvyko gyventi į užsienį, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo nukentėjusiajam V. B. priklausančius 10 600 eurų, tuo padarydamas jam 10600 eurų turtinę žalą.

Apklaustas teisme kaltinamasis N. S. parodė, kad nesutinka su formuluote, kad tai sukčiavimas, sutinka, kad paėmė pinigus. Turėjo 2 įmones, neturėjo problemų, mokėjo mokesčius, tuo momentu buvo krizė ir taip susiklostė aplinkybės. Buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, užsiminėjo automobilių ir detalių gabenimu į Lietuvą. Kai kurie neatitikimai parodymų gali būti V. B. ir jo, N. S.. Jis, N. S. turi daug klientų, automobiliai buvo ne nauji ir buvo daug žmonių, kuriems netiko. Jis, N. S. dirbo Lietuvoje ir Italijoje. Ta suma - tai V. B. pinigai. Sunku patikslinti kaip buvo. V. B. dirbo su vienu tiekėju, jis, N. S. dirbo su daugeliu. Buvo paimti automobiliai, ėmė po keletą automobilių, V. B. prašė „Mersedes Benz“. Buvo Italijoje stovėjimo aikštelėje 4 automobiliai Prato mieste. 2007 m. prasidėjo problemos su verslu. Jis, N. S. turėjo autoservisą, mokėjo už nuomą, kai nebegalėjo susimokėti, jis nesurinko sumos, kad pasiimtų automobilį, o po vieną neatiduodavo. Pasak N. S., 11 000 eurų buvo užstatas, surinko jį, 30 000 eurų reikėjo sumokėti už automobilius. Reikėjo surinkti sumą, buvo sutartis ir niekada neturėjo problemų. V. B. pinigai buvo užstate. Tą sumą jis, N. S. turėjo surinkti per mėnesį, buvo sutartyje numatyta. Nuo 2004 m. firma dirbo. Pats nesitikėjo, kad taip bus. Per mėnesį nesurinko sumos. Italai nėjo į kontaktą, kad grąžinti po vieną. Jis, N. S. į skolas nelindo. Kai jis, N. S. nesurinko pinigų, daugiau bendravo su P. K., bendravo telefonu. Kalbėjo, kad jis, N. S. surinks pinigus ir atsiskaitys. Žino kur gyvena K. Jis, N. S. tikėjosi, kad gaus pinigus ir atsiskaitys. Suprato, kad neatsiskaitys, buvo gal 2009 m., gal 2008 m. pabaiga. Kai jis, N. S. atidavė užstatą italams, 2009-2010 m. dingo viltis, kad atsiskaitys su V. B.. Po to, jau nebendravo su V. B.. Dar bendravo, jis, N. S. sakė, kad dabar neturi pinigų. Norėjo uždirbti, nesiekė apgauti. Ieškojo darbo Italijoje ir Danijoje. Tikėjosi gauti darbo kontraktą ir atsiskaityti su V. B.. Pastarajam aiškino, kad nėra dabar pinigų, aiškino Piotr tą situaciją. Neturėjo minčių apgauti žmogų. Automobilis tikrai buvo pažeistas. Po to, kai jis, N. S. davė užstatą, buvo sudaryta sutartis, tada buvo pažeistas automobilis. Pasak N. S., dirbo su Marijampolės firma (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tai buvo jo, N. S. problemos su firma, jam buvo reikalingi arba pinigai, arba automobilis. Stengėsi atgabenti automobilį, iki šiol nori atsiskaityti. N. S. paaiškino, kad 2006 m. pajamos iš verslo buvo jau mažos, 2007 m. verslas jau nenešė normalių pajamų, kad išlaikyti autoservisą ir darbuotojus. Jis, N. S. dirbo iš savo firmos pinigų, bet buvo variantai kai kitos firmos jam duodavo pinigus ir jis atvarydavo automobilius. Jis, N. S. bandė uždirbti bent dalį pinigų ir atiduoti. Pagalbinius darbus dirbo Italijoje, mokėjo kalbą, jau seniau ten dirbo. Nukentėjusysis žinojo, kad jis, N. S. dirbo Italijoje. Turėjo butą, kurį pardavė, iki sandorio. Už butą gautus pinigus dalį skolų padengė, dalį į firmą įdėjo. Kai pardavė butą, kitą nuomojo. Kai tapo aišku, kad jis, N. S. negali atvaryti automobilio V. B. jau buvo sumokėjęs italams pinigus, buvo pasirašęs sutartį. Italai jam, N. S. neatidavė viso komplekto automobilių. Jis, N. S. mokėjo italams ir pervedimu, ir grynais. Jei V. B. jam, N. S. davė grynais, tai ir mokėjo grynais. Sumą pinigų kai gavo vežė į Italiją. Pasak N. S., firmose būna pakilimas ir kritimas, tai verslas, firma dirbo, nesitikėjo ją uždaryti, tikėjosi, kad atsigaus. Nuo 2005 m. Italijoje nuomojosi kambarį, gyveno Prato mieste. Tikėjosi, kad bus pasitikėjimas tarp jo, N. S. su V. B., pastarasis jam davė pinigus be dokumentų. Firmą 2008 m. jau reanimuoti bandė. Servisas jau nebetraukė. Buvo baisu, jei užmes firmą, kuo užsiims. Pasak N. S., tą dieną visą sumą negalėjo surinkti. V. B. pinigais sumokėjo užstatą už automobilius. Jo, N. S. autoservise buvo įranga ir papildomi automobiliai. Su P. kalbėjo, kad turi automobilius Mercedes Benz ir Audi A6, jie buvo Lietuvoje, jie buvo ne tik jo, N. S., bet ir kompanjono, dalis buvo jo automobilių. Tuo laiku, jei būtų kokia galimybė surinkti pinigus, tai būtų atidavęs, iki paimant pinigus nežinojo, kad neatiduos. Iki 2008 m. automobiliai parsidavinėjo. Nukentėjusiajam V. B. kažką matyt siūlė, Audi, atrodo, Mercedes A klasės. Kai jis, N. S. būtų surinkęs kokią sumą, tada žadėjo su nukentėjusiuoju tartis. Kai jis, N. S. buvo sulaikytas, važiavo į Maskvą, važiavo kontrakto dėl darbo. Pasak N. S., jam atjungė telefonus ir neturėjo galimybės susisiekti. Nenorėjo pasakoti V. B., kad neturi vėl pinigų, jis realiai neturėjo pinigų. Kai pradėjo dirbti Italijoje dingo, nes neturėjo pinigų, buvo stresas. Savo firmoje jis, N. S. dirbo vienas. Jie dirbo visą laiką su P. ir pastarasis atveždavo pinigus. Jis, N. S. čia Lietuvoje nebūtų uždirbęs tokių pinigų, galima uždirbti tik 650 eurų. Italijoje buvo galimybės dirbti. Nuo kreditorių jis, N. S. nebėgo, bėgama su pinigais, pas jį jų nebuvo. Jis, N. S. sakė P., kad surinks pinigus ir atsiskaitys. Turėjo dvi firmas, neturėjo niekada problemų nei su klientais, nei su pinigais. Su žmona išvažiavo į Italiją gyventi ir artimi žinojo. 2008 m. neatsimena ar jis, N. S. dirbo italams. V. B. neprašė jokių dokumentų iš jo, N. S. ir pats davė pinigus net netikrinęs nieko. Buvo pasitikėjimas tarp jų. N. S. paaiškino, kad kai ėmė pinigus iš V. B., nenorėjo juos pasisavinti ir nepateikti pastarajam automobilio. Tuo metu kai ėmė automobilius negalvojo. Tai darbinė situacija, galima imti tik 4 automobilius.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Esant tokiam pagrindinio sukčiavimo elemento – apgaulės sąvokos aiškinimui, ypatingai svarbu nustatyti ne tik faktines įvykio aplinkybes bet ir panaudotą apgaulės būdą bei tai, ar panaudota apgaulė paveikė nukentėjusįjį ir ar nulėmė jo apsisprendimą veikti kaltininkui palankiu būdu.

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar apskritai nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-78/2009,2K-133/2010, 2A-7-9/2013).

Teismo ištirtų, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma, sujungus juos į vientisą grandinę, patvirtina, kad kaltinamasis N. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Pats kaltinamasis N. S. teisiamajame posėdyje neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinamasis N. S. teisme parodė, kad paėmė pinigus kaltinime nurodyto automobilio pirkimui, tačiau neigė, kad paėmė pinigus turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą. N. S. paaiškino, kad nukentėjusysis V. B. prašė automobilio „Mercedes Benz“, jis užsakinėjo kelis automobilius iš Italijos, 11 000 eurų buvo užstatas, jį surinko, už automobilius reikėjo sumokėti 30 000 eurų, tą sumą jis turėjo surinkti per mėnesį, taip buvo numatyta sutartyje, per mėnesį nesurinko tos sumos, pats nesitikėjo, kad taip bus, V. B. pinigai buvo užstate, italai nesutiko grąžinti po vieną automobilį, kai jis atidavė užstatą italams, 2009-2010 m. dingo viltis atsiskaityti su V. B.. Tuo laiku, jeigu būtų buvusi galimybė surinkti pinigus, tai būtų atidavęs, iki paimant pinigus nežinojo, kad neatiduos. N. S. teigimu, jis sakė, kad dabar neturi pinigų, norėjo užsidirbti, nesiekė apgauti, ieškojo darbo Italijoje ir Danijoje, tikėjosi gauti darbo kontraktą ir atsiskaityti su V. B., neturėjo minčių apgauti žmogų, stengėsi atgabenti automobilį, iki šiol nori atsiskaityti. Kai tapo aišku, kad jis, N. S. negali atvaryti V. B. automobilio, jau buvo sumokėjęs italams pinigus, buvo pasirašęs sutartį, italai jam neatidavė viso automobilių komplekto. Jis, N. S. mokėjo italams ir pervedimu ir grynais. Pasak N. S., kai ėmė pinigus iš V. B., nenorėjo juos pasisavinti ir nepateikti V. B. automobilio. Jei V. B. jam, N. S. davė grynais, tai ir mokėjo grynais. Sumą pinigų kai gavo vežė į Italiją. Teismas tokius N. S. parodymus, kad jis neturėjo tikslo apgaule užvaldyti nukentėjusiojo V. B. turto vertina kaip pastarojo gynybinę poziciją.

Analizuojant N. S. parodymus viso proceso metu, akivaizdu, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nebuvo nuoseklūs, prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams, kartais nelogiški. Kaltinamasis N. S. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad P. jam davė pinigų, kokią sumą, nepamena, bet maždaug 10 000 eurų, kad jo firma nupirktų automobilį, nepamena kurioje vietoje P. jam perdavė pinigus už automobilį, P. jam pasakė, kad pinigus jis turės atiduoti V., kuris per P. buvo užsakęs nupirkti automoiblį, nepamena, ar kas matė kaip jis su P. sudarė piniginį sandorį, 10 600 eurų paėmė iš P. Akistatos su liudytoju P. K. metu N. S. pakeitė parodymus ir patvirtino P. K. parodymus, kad P. K. N. S. neperdavinėjo jokių pinigų, į klausimą kada jam, N. S. P. perdavė pinigus ir kokią sumą, bei kur, N. S. atsakė, kad nepamena, į klausimą kaip gavo 10 600 eurų skirtų automobiliui pirkti, N. S. atsakė, kad nepamena, kaip juos gavo, antrą kartą į klausimą kas konkrečiai perdavė pinigus už automobilį Mercedes, kurį turėjo nupirkti V. ir kokią sumą, N. S. jau teigė, kad jam pinigus 10 600 eurų už minėtą automobilį perdavė P. Teisiamojo posėdžio metu N. S. pakeitė parodymus ir teigė, kad V. B. pinigais sumokėjo užstatą už automobilius, V. B. jam davė pinigus be dokumentų. Aplinkybę, kad V. B. pinigus už automobilį perdavė N. S. patvirtina tiek nukentėjusiojo V. B. parodymai, kurie iš esmės viso proceso metu buvo nuoseklūs, tiek liudytojo P. K. parodymai, tiek V. L. parodymai. Tai, jog nukentėjusysis V. B. parodė, kad kai pinigus N. S. perskaičiavo automobilyje V. nebuvo, kiek pamena V. stovėjo prie automobilio, tuo tarpu liudytojas V. L. teigė, kad automobilio salone jam ir V. B. dalyvaujant, N. S. suskaičiavo pinigus, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nepaneigia N. S. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir neturi reikšmės N. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. būtina nustatyti subjektyvųjį sukčiavimo požymį, tai yra, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Kaip jau buvo paminėta, tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką neteisėtai ir neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Šioje byloje įrodinėjant N. S. kaltę pagal LR BK 182 str. 2 d. šios aplinkybės yra svarbiausios ir jos analizuotinos. Byloje nustatyta, kad aktualiu sandorio tarp nukentėjusiojo V. B. ir kaltinamojo N. S. laikotarpiu N. S. turėjo įmonę ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorius nuo 2005-07-14 iki 2008-09-16 buvo N. S., o nuo 2008-09-16 N. S.. Byloje nustatyta, kad minėta įmonė užsiėmė automobilių ir jų detalių prekybą. Nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. N. S. pasitikėjo prašydamas pastarojo surasti jo prašomą automobilį, kadangi anksčiau buvo pirkęs iš N. S. automobilį ir juo buvo patenkintas, santykiai buvo geri. Bendrų reikalų dėl automobilių prekybos turėjo ir nukentėjusiojo pažįstamas P. K.. Visgi byloje nustatyta tiek iš paties kaltinamojo parodymų, tiek iš kitos byloje surinktos medžiagos, tokios aplinkybės matyti ir teismui susipažinus su informacinės sistemos Liteko duomenimis, kad N. S. bylai aktualiu laikotarpiu turėjo finansinių įsipareigojmų, turėjo skolų, iki šio sandorio buvo pardavęs butą, kaip nurodė pats kaltinamasis atiduoti skoloms, pats neneigė, kad jo finansinė būklė tai dienai buvo prasta. Tačiau nors kaltinamasis, kaip pats nurodė buvo sunkioje finansinėje padėtyje, jis pasiūlo V. B. pageidaujamą automobilį ,,Mersedes Benz“, t.y. praneša V. B., kad surado pageidaujamą automobilį, atsiunčia Mersedes Benz automobilio nuotraukas, tačiau vėliau nurodo, kad už automobilį reikia duoti užstatą. V. B., susitikimo su N. S. metu, perduoda kaltinamajam 10 600 eurų sumą, t.y. tiek kiek ir kainuoja minėtas automobilis. Kaltinamasis N. S. teisme paaiškino, kad jis sumokėjo italams užstatą 11 000 eurų už 4 automobiliu, sandoris neįvyko, nes jis per nustatytą laiką nesugebėjo surinkti visos pinigų sumos, t.y. 30000 eurų, kuri buvo reikalinga keturiems automobiliams nupirkti. Tokie kaltinamojo parodymai kelia abejonių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad kaltinamasis N. S. su italais buvo sudaręs kokią nors sutartį dėl keturių automobilių pirkimo ir duoto tokio didelio užstato negrąžinimo arba pardavimo N. S. vieno automobilio. Kelia abejonių ir nenuoseklūs kaltinamojo parodymai kaip tas užstatas italams buvo perduotas. Tyrimo metu kaltinamasis parodė, kad užstatą jis italams pervedė, tačiau teisme jau paaiškino, kad jeigu V. B. davė pinigus grynais, tai ir italams atidavė grynais. Kelia abejonių ir tai, kad N. S. būdamas tokios finansinės būklės, nesurinkęs klientų automobilių pirkimui, rizikavo iš V. B. visais paimtais pinigais, numatydamas galimybę, kad užstatas bus negrąžintas, jeigu jis nesurinks visų pinigų. Kreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad N. S. gavęs iš V. B. pinigus jų niekaip dokumentaliai neužfiksavo, juo labiau pirkdamas automobilį per įmonę ,, (duomenys neskelbtini)“, vėliau galimai sudarydamas sandorį su italais, pervesdamas ar nuveždamas tuos pinigus italams. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, kad N. S. paimdamas pinigus iš V. B. ketino vykdyti minėtą sandorį. Kaltinamojo elgesys po pinigų perdavimo jam ir pažado V. B. atgabenti automobilį iki 2008 m. spalio mėn. pabaigos taip pat leidžia spręsti apie sukčiavimo tyčios turinį ketinant jį vykdyti. Iš nukentėjusiojo V. B., liudytojo P. K. parodymų matyti, kad kaltinamasis N. S. po pinigų pastarajam perdavimo melavo apie automobilio atgabenimo aplinkybes, susidariusius sunkumus. Pats kaltinamasis teisme paaiškino, kad jis tokias aplinkybes nurodė V. B. ir P. K. nenorėdamas jiems sakyti kas buvo ištikrųjų. Tačiau toks kaltinamojo paaiškinimas nelogiškas, nenurodyti tikrųjų neįvykdyto sandorio aplinkybių, bet kaip matyti N. S. ir P. K. pateikto pokalbio siūlyti vietoj prašomo automobilio kitus variantus kaip atsiskaityti su V. B., bet visgi realiai jų nevykdyti. Tolimesnės byloje nustatytos aplinkybės: po dviejų mėnesių nuo sandorio su V. B., 2008 m gruodžio mėn. N. S. išjungia telefonus, išvyksta su žmona iš Lietuvos, nenurodo nei savo būvimo vietos, nei kontaktuoja su V. B. paaiškindamas susidariusios situacijos, vengia nukentėjusiojo ir iki sulaikymo neketina ir negrąžina pastarajam skolos, nors ir mažomis sumomis, leidžia spręsti apie tai, kad N. S. V. B. skolos grąžinti ir neketino. Teismas vadovaudamasis aukščiau aptartais įrodymais vertina, kad kaltinamasis N. S. sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis V. B. negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės ir toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Aukščiau aptarti, ištirti ir įvertinti įrodymai įrodo, kad kaltinamasis N. S. turėjo susiformavusią tiesioginę tyčią užvaldyti svetimą, nukentėjusiajam V. B. priklausantį didelės vertės turtą. Šioje baudžiamojoje byloje N. S. sukčiavimas pasireiškė apgaulės būdu įtraukti nukentėjusįjį jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį didelės vertės turtą, kuris, pavykus šiai apgaulei, tapo kaltinamojo N. S. nuosavybe. Nukentėjusiajam V. B. sudaryti jam nenaudingą sandorį įtakojo jo atžvilgiu N. S. panaudota apgaulė, iš esmės įtakojusi V. B. valią veikti pagal N. S. sumanymą. Tai yra N. S. suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. N. S. veiksmai teisingai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., kadangi apgaule įgyto turto vertė viršijo 250 MGL.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo N. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustato.

Skirdamas bausmę N. S., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į tai, kad jo padaryta veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais motyvais. Tiriant N. S. asmenybę nustatyta, kad jis neteistas, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydyta, į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą neįrašyta, VšĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre nesigydė. Nuo nusikalstamos veikos praėjo daug laiko, 8 metai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus N. S. vienintelę sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad nėra N. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, ir mano, kad N. S. skirtina bausmė mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. B. pareiškė 10600 eurų civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis LR BPK 109 str., baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra nusikalstama veika padaryta turtinė ar (ir) neturtinė žala. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininkui padarius materialinę žalą fiziniam asmeniui įmonei, įstaigai ar organizacijai nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 182, 183 ir 184 straipsniuose, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio. Negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami. Teismų praktikoje vadovaujamasi tokia nuostata, jog baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo civilinis ieškinys gali būti nagrinėjamas tik dėl tiesioginės nusikaltimu padarytos turtinės žalos. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką deliktinės atsakomybės atveju teisė reikalauti procesinių palūkanų galima įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam konkretų nusikaltimu padarytos turtinės ar (ir) neturtinės žalos dydį. Tokios praktikos yra laikomasi kasacinėse nutartyse Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010.

V. B. pateiktas civilinis ieškinys padarytai 10 600 eurų dydžio turtinei žalai priteistinas, tenkintinas civilinis ieškinys byloje įrodytas surinktais įrodymais, padaryta žala susijusi priežastiniu ryšiu su kaltinamojo N. S. nusikalstamais veiksmais.

Civilinis ieškinys dėl palūkanų išieškojimo gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Daiktai, turintys reikšmės nusikaltamai veikai tirti ir nagrinėti – voke esantis kompaktinis diskas su garso įrašu, paliktinas saugoti byloje.

Bausmės pradžia N. S. skaičiuojama nuo 2016-09-14.

N. S. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas pratęstina iki bausmės vykdymo pradžios, atsižvelgiant į tai, kad neišnyko suėmimo pagrindas numatytas LR BPK 122 str. 1 d. 1 p. ir kitomis priemonėmis neįmanoma pasiekti LR BPK 119 str. numatytų tikslų užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese.

Į bausmės laiką įskaitytinas laikas, išbūtas suėmime ir sulaikyme (nuo 2016-03-19 iki 2016-09-14). Kadangi N. S. buvo sulaikytas ir suimtas vykdant Europos arešto orderį šioje byloje, šis laikas įskaitytinas į šiuo nuosprendžiu jam skiriamos bausmės laiką.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti. Civiliniame ieškinyje buvo prašoma atlyginti proceso išlaidas, patirtas advokato paslaugoms apmokėti, nurodant, kad jų dydis ir sumokėjimą patvirtinantys įrodymai bus pateikti. Teismui minėtų duomenų, kurie leistų nustatyti išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo interesų atstovavimu baudžiamajame procese, jų dydžiu, nebuvo pateikta, todėl nėra pagrindo tokį prašymą tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298, 301-305, 307 str. teismas, -

nusprendžia:

N. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą 6 mėnesiams.

Bausmės pradžią N. S. skaičiuoti nuo 2016-09-14.

N. S. taikytą kardomąją priemonę – suėmimą pratęsti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Į N. S. paskirtos bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime (nuo 2016-03-19 iki 2016-09-14) išbūtą laiką.

Civilinio ieškovo V. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš N. S. 10600 eurų turtinės žalos atlyginimo V. B. naudai, likusioje dalyje civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikaltamai veikai tirti ir nagrinėti – voke esantį kompaktinį diską su garso įrašu, nuosprendžiui įsiteiėjus palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, o nuteistajam N. S. – nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.