Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-298-544/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-29
Bylos Nr.: e2A-298-544/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-50-3-00082-2019-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
Ieškovas: V. L.
Atsakovas: A. R., O. U.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-298-544/2020

teisėjas Gediminas Karpavičius Proceso Nr. 2-50-3-00082-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.1.4.; 2.6.2.2.; 2.6.10.5.1.; 2.6.29.4.; 3.3.1.18.3.; 3.3.1.20.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 29 d. Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. ir atsakovo A. R. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-979-839/2019 pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovams O. U. ir A. R. dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. L. prašė priteisti solidariai iš atsakovų O. U. ir A. R. 10 500 Eur skolą, 1 717,40 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2014 m. liepos 12 d. jis suteikė 10 500 Eur paskolą atsakovams O. U. ir A. R.. Atsakovai šią paskolą įsipareigojo grąžinti per tris metus, t. y. iki 2017 m. liepos 12 d. Susitarimas dėl paskolos suteikimo buvo įformintas pasirašant paprastąjį neprotestuotiną vekselį, iš kurio matyti, kad atsakovas O. U. 2017 m. liepos 12 d. įsipareigojo sumokėti V. L. 10 500 Eur, o kitas atsakovas A. R. laidavo už atsakovo O. U. paimtą paskolą asmeniniu turtu. Faktiškai piniginės lėšos grynaisiais pinigais vekselio pasirašymo metu buvo perduotos abiem atsakovams, dėl ko šie asmenys laikytini solidariais skolininkais.

3. Sutinka, jog praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio pateikimo apmokėti terminą, per kurį pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 81 straipsnį galima pateikti vekselį notarui, kad reikalavimai būtų patenkinti ne ginčo tvarka. Pagal teismų praktiką tokiu atveju vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tuomet būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą.

Šalies argumentai

4. Nurodė, kad ieškiniu prašo iš atsakovų priteisti tiek mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimąsi pasiskolintais ir iki šiol negrąžintais pinigais, tiek ir kompensuojamąją funkciją atliekančias procesines palūkanas, kurias prašoma priteisti nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Įstatymas numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 1 dalis). CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Šiuo atveju su atsakovais nebuvo tartasi, kad paskola bus neatlygintinė, todėl atsakovai pagal įstatyminę prezumpciją privalo ieškovui sumokėti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas.

5. Nurodė, kad, Lietuvos banko duomenimis, 2014 m. liepos mėnesį palūkanų normos už paskolas nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams sudarė 10,81 procentų, todėl atsakovai įpareigotini sumokėti ir šias įstatyme numatyto dydžio palūkanas. Nors ieškovas pagal įstatymą turi teisę palūkanas skaičiuoti nuo paskolos suteikimo dienos (2014 m. liepos 12 d.), tačiau elgdamasis sąžiningai palūkanas iš atsakovų prašo priteisti jas skaičiuojant nuo dienos, kada paskola turėjo būti grąžinta, t. y. nuo 2017 m. liepos 12 d. Tokiu atveju palūkanos iki ieškinio pateikimo dienos (2019 m. sausio 17 d.) sudaro 1 717,40 Eur (10 500 Eur x 10,81 procentai = 1 135,05 Eur : 365 d. = 3,10 Eur už 1 d. x 554 d. = 1 717,40 Eur). Kiek tai susiję su ieškovo reikalavimu priteisti kompensuojamąsias palūkanas, pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo remiantis, iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą sumą (12 217,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Pažymėjo, jog CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš vekselio (paskolos raštelio), atsakovas A. R. laidavo už atsakovo O. U. tinkamą prievolės įvykdymą, t. y. 10 500 Eur paskolos grąžinimą ieškovui. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. R., kaip laiduotojas, ir atsakovas O. U., kaip skolininkas, pagal minėtą vekselį yra solidarūs skolininkai. Solidarus laiduotojas atsako kreditoriui kartu su skolininku kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie prievolę vykdytų bendrai ar skyrium (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kadangi skolininkas pagal vekselį O. U. savo piniginės prievolės laiku neįvykdė, todėl ieškovas reikalauja, jog prievolę įvykdytų abu solidarūs atsakovai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovo V. L. naudai solidariai iš atsakovų O. U. ir A. R. 10 500 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10 500 Eur sumos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusią ieškinio dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad ieškovas suteikė atsakovams 10 000 Eur paskolą, ką patvirtina pasirašytas 2014 m. liepos 12 d. paprastasis vekselis 10 500 Eur, ieškovo bei atsakovų teikti paaiškinimai, kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. vekselio originalo bei atsakovų asmens tapatybių kortelių kopijų buvimas pas ieškovą, kurias jis padarė, kai buvo suteikiama paskola. Konstatavo, kad atsakovai iš esmės pripažino, jog nagrinėjamu atveju pinigus – 10 000 Eur iš ieškovo gavo, nurodė, jog pinigai buvo perduoti ieškovo darbo buveinėje grynais pinigais, pinigų grąžinimo terminas – 2017 m. liepos 12 d., ginčo dėl to tarp šalių nėra. Šalys iš esmės patvirtino ir nurodė, kad paskolos suma buvo 10 000 Eur, o 500 Eur priskaičiuoti kaip atlygis už paskolos suteikimą.

9. Teismas nurodė, kad neapmokėtas vekselis patvirtina vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolę, kol ji nėra pasibaigusi bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais arba kol vekselis (vekselio atsiradimo pagrindas (sandoris)) nepripažintas negaliojančiu įstatymų nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Todėl vekselio turėtojas (kreditorius) gali ginti savo pažeistas teises dėl vekselio davėjo (skolininko) mokėjimo prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo kreipdamasis į teismą dėl skolos pagal vekselį priteisimo. Šiuo atveju ieškovas suteikė atsakovams 10 000 Eur paskolą, kurios grąžinimo terminas – 2017 m. liepos 12 d. Byloje nėra pateikta jokių objektyviai patvirtintų įrodymų, kurie leistų manyti, jog skola ar jos dalis ieškovui yra grąžinta. Nors nesutampa šalių parodymai dėl to, kam buvo skolinami pinigai bei pinigų paskolinimo data, tačiau šios aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, jog šalis sieja paskolos teisiniai santykiai.

10. Teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ieškovas prarado teisę pareikšti ieškinio reikalavimą vekselio laiduotojui atsakovui, nes šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ. Vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu. Be to, dėl termino pareikšti reikalavimą skolininkui pagal vekselį praleidimo laidavimo prievolė nepasibaigia, nes ĮPVĮ ir specialusis reglamentavimas to nenustato. Kaip minėta, pagal bendrąsias nuostatas jis galioja tol, kol galioja prievolė. Šiomis nuostatomis vadovaujamasi, kai dėl vekselių įsipareigojimo ir laiduotojo įsiskolinimo priteisimo sprendžiama teisme. Minėta teismo praktika ir pateiktas teisės normų aiškinimas iš esmės neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 pateiktiems išaiškinimams, yra vėlesnė ir aukštesnės instancijos formuojama praktika nei atsakovo A. R. nurodoma kitų žemesnės instancijos teismų praktika.

11. Teismas sprendė, jog atsakovų prievolės solidarumą leidžia konstatuoti ieškovo ir atsakovo A. R. nurodytos aplinkybės, kad paskola buvo reikalinga O. U. bendros su A. R. įmonės veiklos vykdymui (A. R. teigimu, technikos įsigijimui, atlyginimams), kurios 25 procentai akcijų priklausė ir A. R., kaip jis pats nurodė. Tokiu atveju paskolos ėmimo tikslas iš esmės yra abiejų atsakovų interesais. Nors, atsakovo O. U. teigimu, paskola buvo reikalinga A. R., tačiau objektyvių įrodymų šiems teiginiams pagrįsti nėra pateikta, todėl nagrinėjamu atveju skirtinga atsakovų pozicija ir prieštaringi teiginiai dėl paskolos panaudojimo reikmių nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog prieš ieškovą atsakovų prievolė negali būti solidari. Pagal šalių teiktus paaiškinimus, lėšos faktiškai buvo perduotos abiem atsakovams, o aplinkybės, kaip jie po lėšų gavimo pasiskirstė gautus pinigus, labiau susiję su jų pačių tarpusavio , o ne su atsiradusiu santykiu tarp jų ir ieškovo. Taigi, atsakovams nenuginčijus vekselio sudarymo ir prievolės pagal jį atsiradimo ir (ar) pasibaigimo, teismas laikė teisėtu ir pagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų solidariai 10 000 Eur skolą.

12. Nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovas ir atsakovai patvirtino, kad kaip atlyginimas už paskolos sumos suteikimą buvo sutarta 500 Eur. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šalių nurodytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl vienkartinės išmokos, jos dydžio (500 Eur) sumokėjimo iki 2017 m. liepos 12 d., t. y. šalys susitarė dėl atlygio dydžio, jo mokėjimo tvarkos ir termino. Tokias aplinkybes teismas vertino kaip susitarimu nustatytą atlygį už skolinimą ir palūkanas priteisė kaip prievolės vykdymą (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

13. Teismas sprendė, kad konstatavus, jog šalys susitarė dėl vienkartinio atlygio, jo mokėjimo tvarkos ir termino, byloje negali būti taikoma CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pelno palūkanų dydžio apskaičiavimo sutarties pagrindu, o CK 6.872 straipsnio 2 dalis taikytina tik tuo atveju, kai šalys neaptarė palūkanų mokėjimo tvarkos po paskolos grąžinimo termino praleidimo. Nagrinėjamos bylos atveju nustatytas vienkartinis atlygis už paskolos suteikimą, o ne sutartinės periodiškai mokamos palūkanos. Kadangi nesusitarta dėl sutartyje nustatyto atlygio mokėjimo iki visiško sutarties įvykdymo, nėra pagrindo po paskolos grąžinimo termino praleidimo taikyti ne tik CK 6.874 straipsnį, bet dar ir CK 6.872 straipsnį, priteisiant ir tai, kas nenurodyta sutartyje. Nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad atsakovai prisiėmė įsipareigojimą ir po 2017 m. liepos 12 d. mokėti pelno palūkanas (CPK 178 str.). Todėl reikalavimas priteisti iš atsakovų pagal ieškinį priskaičiuotą 1 717,40 Eur mokėjimo palūkanų sumą negali būti tenkinamas.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas, atstovaujamas kvalifikuoto teisininko – advokato, nereiškė reikalavimo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už negrąžintą pagrindinės skolos sumą nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo iki visiško prievolės įvykdymo, todėl teismas ginčą išnagrinėjo pareikšto reikalavimo ribose, nes, nors pareiga mokėti šias palūkanas yra nustatyta įstatymo, tačiau jos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovo A. R. ir dėl šios reikalavimo dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

16. Nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovo A. R. yra priimta netinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypstant nuo teismų praktikos, suformuotos nagrinėjant civilines bylas dėl laiduotojo civilinės atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pagal ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalį, vekselio davėjas ir laiduotojas vekselio turėtojui atsako solidariai. 2014 m. liepos 12 d. vekselyje yra atsakovo A. R. parašu patvirtintas prierašas „laiduoju už O. U. paskolą asmeniniu turtu“, kas atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo A. R. atsakomybė kyla iš laidavimo teisinių santykių, t. y. atsakovas yra laiduotojas pagal vekselį. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad, praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, o kreditorius turi pareigą įrodyti tarp jo ir skolininko egzistavusius paskolos teisinius santykius. Paskolos grąžinimą užtikrinus kito asmens laidavimu, šiems įsipareigojimams taip pat taikytinos ne ĮPVĮ, o CK nuostatos.

18. Pasisakydamas dėl laidotojo atsakomybės pirmosios instancijos teismas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017 pateiktais išaiškinimais. Tačiau šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl laiduotojo atsakomybės pasibaigimo ĮPVI nuostatų pagrindu, t. y. vadovaujantis ĮPVĮ 40 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 79 straipsnio 1 dalies 3 – 4 punktais, 80 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo išaiškinimais, kuriuose nurodoma, kad, nepateikęs paprastojo neprotestuotino vekselio laiku apmokėti, vekselio turėtojas praranda teisę reikšti reikalavimą laiduotojams, laidavusiems vekselio sumos apmokėjimą. Tuo tarpu šioje byloje keliamas klausimas dėl laiduotojo atsakomybės pasibaigimo CK numatytais pagrindais.

19. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog ieškovas prarado teisę pareikšti ieškinio reikalavimą vekselio laiduotojui atsakovui, nes šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl kitų CK nuostatų, detaliau reglamentuojančių laidavimo pasibaigimo pagrindus ir terminus. CK 6.88 straipsnio nuostatos reglamentuoja terminuoto laidavimo pabaigą: kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (1 dalis).

20. Nurodo, kad 2014 m. liepos 12 d. paprastajame neprotestuotiname vekselyje laidavimas išreikštas prierašu „laiduoju už O. U. paskolą asmeniniu turtu“ nedetalizuojant tokio laidavimo sąlygų. Atskiras rašytinis dokumentas dėl laidavimo sutarties nebuvo pasirašytas. Byloje nėra pateikta jokių kitų tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių laidavimo teisinių santykių turinį galinčių atskleisti įrodymų, įskaitant ir tokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti egzistavus tarp šalių susitarimą laiduoti iki visiško prievolės įvykdymo. Prievolė turėjo būti įvykdyta (vekselis apmokėtas) iki 2017 m. liepos 12 d. Kadangi atsakovas A. R. įsipareigojo laidavimu užtikrinti terminuotą prievolę, toks laidavimas pripažintinas terminuotu. Vadovaujantis minėta CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatyta taisykle, nuo 2017 m. liepos 12 d. skaičiuojant trijų mėnesių terminą reikalavimai laiduotojui turėjo būti pareikšti vėliausiai 2017 m. spalio 12 d. Šiuo atveju ieškovas ieškinį atsakovui A. R., kaip laiduotojui, pareiškė tik 2019 m. sausio 18 d. Vadinasi, ieškovas šiuo pagrindu prarado teisę reikalauti skolos grąžinimo iš laiduotojo atsakovo A. R.. Be to, CK 6.89 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama neterminuoto laidavimo pabaiga: kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Atsižvelgiant į tai, apelianto atsakomybė pagal laidavimu užtikrintą prievolę laikytina pasibaigusia CK reglamentuotais pagrindais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė.

Atsiliepimas

21. Atsiliepimu į atsakovo A. R. apeliacinį skundą ieškovas V. L. prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Nurodo, kad teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog sprendžiant dėl atsakovo, kaip laiduotojo, pareigos grąžinti skolą ieškovui yra taikytinos ĮPVĮ nuostatos, o ne CK nuostatos, kas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Atsakovas ne tik klaidina teismą dėl pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų esmės, bet ir siūlo priimti sprendimą, kuris prieštarautų kasacinio teismo praktikai sprendžiant analogišką ginčą.

23. Teigia, jog atsakovo nurodomos CK normos nepaneigia jo solidarios atsakomybės su pagrindiniu skolininku O. U.. Šalys buvo aiškiai susitariusios, kad atsakovas laiduoja iki visiško prievolės įvykdymo (skolos grąžinimo), o to nepaneigia jokie kiti byloje surinkti įrodymai.

Šalies argumentai

24. Apeliaciniu skundu ieškovas V. L. prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priteisti solidariai iš atsakovų O. U. ir A. R. 1 717,40 Eur palūkanų, nustatyti, kad 5 procentų dydžio metinės palūkanos skaičiuotinos už priteistą sumą, kuri sudaro 12 217,40 Eur, priteisti iš atsakovų lygiomis dalimis visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

25. Nurodo, kad ieškiniu prašė priteisti 1 717,40 Eur palūkanų, kurios buvo apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 12 d. (paskolos grąžinimo diena) iki 2019 m. sausio 17 d. (kreipimosi į teismą su ieškiniu diena). Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad Lietuvos banko duomenimis 2014 m. liepos mėnesį palūkanų normos už paskolas nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams sudarė 10,81 procentų. Ieškovas neginčija, kad teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, teisingai įvertino, jog šalys buvo sutarę, kad mokėjimo funkciją atliekančios arba pelno palūkanos iki paskolos grąžinimo dienos sudarys fiksuotą sumą, t. y. 500 Eur, ir bus įskaičiuotos į grąžintiną paskolos sumą (10 500 Eur). Tačiau teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 1717,40 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo nuo 2017 m. liepos 12 d. (paskolos grąžinimo diena) iki 2019 m. sausio 17 d. (kreipimosi į teismą su ieškiniu diena). Pelno palūkanos sudarė fiksuotą 500 Eur sumą, o ieškovas ieškiniu papildomai prašė priteisti ir kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas (1 717,40 Eur), todėl teismo argumentai dėl ieškovo reikalavimo priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo yra neteisingi ir dėl to nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

26. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes kasacinis teismas išaiškinimą, kuriuo vadovavosi teismas, pateikė spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti mokėjimo funkciją atliekančias arba kitaip vadinamas pelno palūkanas, o ne kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, kurias ieškovas šioje civilinėje byloje prašė priteisti. Iš kasacinio teismo išaiškinimų matyti, kad CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas kompensuojamojo pobūdžio palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato, kad, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tačiau teismo sprendime cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išaiškinta, kad CK 6.872 straipsnyje yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis.

27. Nurodo, kad šalys atskiru susitarimu nenustatė kompensuojamųjų palūkanų dydžio, kurios turėtų būti mokamos prievolės pažeidimo atveju. Tai reiškia, kad tokiu atveju taikytina CK 6.872 straipsnio 1 dalis, kuri numato, jog palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Lietuvos banko duomenimis 2014 m. liepos mėnesį palūkanų normos už paskolas nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams sudarė 10,81 procentų. Tokiu atveju palūkanos nuo 2017 m. liepos 12 d. iki ieškinio pateikimo dienos (2019 m. sausio 17 d.) sudaro 1 717,40 Eur. Ieškovui visiškai neaišku ir nesuprantama, dėl kokių priežasčių teismas atsisakė priteisti šias kompensuojamąsias palūkanas, kuomet pagal teisminę praktiką kompensuojamosios palūkanas priteisiamos visais atvejais, kai prievolės terminas yra pažeistas, o įstatymas ir teisminė praktika leidžia priteisti kompensuojamą funkciją atliekančias palūkanas ne tik iki kreipimosi į teismą dienos, bet ir iki visiško prievolės įvykdymo.

Šalies argumentai

28. Apelianto teigimu, tuo atveju, jeigu dėl kažkokių priežasčių būtų laikoma, kad palūkanų dydis (10,81 procentų) pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį negali būti taikomas, tuomet iš atsakovų priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 2 dalis) už tą patį laikotarpį, kurios sudarytų 952,88 Eur (10 500 Eur x 6 proc. = 630 Eur : 365 d. = 1,72 Eur už 1 d. x 554 d. = 952,88 Eur). Laikantis tokios pozicijos taikytina CK 6.210 straipsnio 2 dalis, kuri numato 6 procentų dydžio palūkanų normą, nes tiek ieškovas, tiek atsakovai yra verslininkai, kas buvo nustatyta ir šalių pripažinta bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat konstatuota, kad paskola buvo suteikta ne atsakovų asmeniniams poreikiams tenkinti, o jų bendro verslo reikmėms.

29. Pažymi, jog nesvarbu, kaip ieškovas savo procesiniuose dokumentuose ar bylos nagrinėjimo teismo posėdžių metu įvardijo prašomas priteisti palūkanas už laikotarpį nuo prievolės pažeidimo dienos iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. ar kaip mokėjimo, ar kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Iš pareikšto reikalavimo priteisti palūkanas ir faktinės situacijos aprašymo buvo ir yra visiškai aišku, kad ieškovas prašė priteisti 1 717,40 Eur palūkanų už tai, kad atsakovai nustatytu terminu negrąžino sutartos skolos sumos (10 500 Eur). Taigi, kuomet toks reikalavimas buvo pareikštas, teismas manydamas, kad ieškovui turėjo būti priteistos palūkanos, tačiau pagal kitą palūkanų normą (5 procentų), neturėjo ieškinio atmesti, o ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkinti iš dalies. Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 1 717,40 Eur palūkanų, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl teismo sprendimas dėl šios dalies negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 straipsnis).

Atsiliepimas

30. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. R. prašo skundžiamo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo palikti nepakeistą.

31. Nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl palūkanų nepriteisimo yra priimta tinkamai pritaikius materialinės teisės normas, nenukrypstant nuo teismų praktikos. Tai, kad dėl ieškovo neveikimo vekselis prarado vertybinio popieriaus galią ir ieškovas jį prašė pripažinti paprastu skolos rašteliu, nesudaro pagrindo keisti šalių suderintų sąlygų dėl palūkanų. Priešingu atveju, kreditoriui nepanaudojus vekselio kaip vertybinio popieriaus ir įstatymų nustatyta tvarka bei terminais nesikreipus į notarą dėl vykdomojo įrašo, skolininko padėtis pablogėtų kreditoriui CK 6.872 straipsnio pagrindu priskaičiavus mokėjimo palūkanas už visą pinigų naudojimo laikotarpį. Pats apeliantas klaidina teismą painiodamas mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas bei šias skirtingų rūšių palūkanas reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Apeliantas prašo teismo priteisti jo naudai 1 717,40 Eur kompensuojamųjų palūkanų, tačiau šių palūkanų dydis apskaičiuotas nepagrįstai vadovaujantis įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis mokėjimo palūkanų skaičiavimą (CK 6.872 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Ieškovo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, atsakovo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

34. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo A. R., kaip laiduotojo, solidariai priteista skola ieškovui, bei netenkintas ieškovo V. L. reikalavimas dėl 1 717,40 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo iš abiejų atsakovų, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kadangi teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo naudai iš atsakovų solidariai priteista 10 500 Eur skola, apeliaciniais skundais neskundžiama, dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo nepasisakoma.

Dėl vekselio laiduotojo atsakomybės ir jo laidavimo prievolės pabaigos

35. Apeliantas A. R. byloje kelia klausimą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laiduotojo atsakomybę, laidavimo pabaigą pagal vekselį, aiškinimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu konstatavo, kad ieškovas, praleidęs terminą pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį ĮPVĮ nustatyta tvarka, nepraranda teisės išieškoti skolą pagal vekselį iš davėjo, laiduotojo ar kitų įsipareigojusių asmenų, ir šis faktas pagal ĮPVĮ normas nereiškia prievolės pabaigos vekselio laiduotojui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovams nenuginčijus vekselio sudarymo ir prievolės pagal jį atsiradimo ir (ar) pasibaigimo, ieškovo reikalavimas priteisti skolą solidariai iš abiejų atsakovų yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka.

36. Pažymėtina, jog vekselis – vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam (ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (ĮPVĮ 32 straipsnio 1 dalis). Laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. Laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tuomet, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (ĮPVĮ 34 straipsnio 1 – 2 dalys). Vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas ĮPVĮ. Vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Pagal ĮPVĮ 33 straipsnį laidavimas įrašomas vekselyje arba jo pratąsoje išreiškiant žodžiu „laiduota“ arba kitu atitinkamu įrašu ir laiduotojo parašu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Laiduotojo ir vekselio davėjo atsakomybė vekselio turėtojui yra solidari (ĮPVĮ 49 straipsnio 1 dalis), todėl apmokėti vekselį vekselio turėtojas gali pareikalauti bet kurio iš jų.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja reikalavimo teisę įvykdyti prievoles pagal vekselį šio įstatymo tvarka. Minėta įstatymo norma nereglamentuoja prievolių galiojimo ar pabaigos, taip pat ir vekselio laidavimo galiojimo ar pabaigos. Teisės išieškoti skolą ne ginčo tvarka pagal vekselį iš davėjo, laiduotojo ar kitų įsipareigojusių asmenų praradimas pagal šios normos sąlygas nereiškia prievolės pabaigos vekselio laiduotojui. Kaip minėta, pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį, laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Iš esmės identišką taisyklę įtvirtina ir specialusis teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 27.1 punktas, kuris nustato, kad laiduotojo įsipareigojimas galioja, kol galioja įsipareigojimas asmens, už kurį buvo laiduota.

38. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad dėl termino pareikšti reikalavimą skolininkui pagal vekselį praleidimo laidavimo prievolė nepasibaigia, nes ĮPVĮ ir specialusis reglamentavimas to nenustato. Pagal bendrąsias nuostatas jis galioja tol, kol galioja prievolė. Šiomis nuostatomis vadovaujamasi, kai dėl vekselių įsipareigojimo ir laiduotojo įsiskolinimo priteisimo sprendžiama teisme. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog ieškovas prarado teisę pareikšti ieškinio reikalavimą vekselio laiduotojui atsakovui A. R.. Šiuo atveju taikytina bendroji laidavimo pasibaigimo taisyklė – laidavimas galioja tol, kol neįvykdyta juo užtikrinta prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).

39. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas A. R. yra neteisus, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo kasacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017 priimtais išaiškinimais, kuriuose nurodoma, kad, nepateikęs paprastojo neprotestuotino vekselio laiku apmokėti, vekselio turėtojas praranda teisę reikšti reikalavimą laiduotojams, laidavusiems vekselio sumos apmokėjimą. Priešingai, kaip matyti iš šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų argumentų sprendžiant iš esmės analogišką klausimą ir priimto galutinio sprendimo, teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo laiduotojo pagal vekselį pretenzijos buvo atmestos, o skola buvo priteista tiek iš pagrindinio skolininko, tiek ir iš laiduotojo pagal vekselį.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstyti teisiniai argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. R., kaip laiduotojo, bei jo solidarios atsakomybės su atsakovu O. U., tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis laikytina teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnis).

41. Apelianto A. R. manymu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepasisakė ir dėl kitų CK nuostatų, detaliau reglamentuojančių laidavimo pasibaigimo pagrindus ir terminus. Bendrasis principas yra tas, kad laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Atitinkamai pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį, kai buvo laiduota nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Nagrinėjamu atveju vekselyje nėra nurodyta, jog buvo laiduota tik tam tikram laikui ar kad laidavimu užtikrinama terminuota prievolė. Be to, įvertinus šalių paaiškinimus visos nagrinėjamos bylos kontekste, akivaizdu, jog paskola buvo suteikta ir tartasi ne dėl terminuoto laidavimo, o būtent dėl laidavimo iki visiško prievolės įvykdymo. Todėl ir šiuo aspektu apelianto teiginiai dėl terminuoto laidavimo pabaigos yra nepagrįsti ir atmestini.

Dėl mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo

42. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškovo argumentai, jog paskolos sutartis buvo atlygintinė, dėl to ieškovas turi teisę į mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas iki ieškinio pateikimo dienos, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovai įsipareigojo mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas iki visiško prievolės įvykdymo. Sprendė, kad paskolos sutarties atlygintinumas savaime nesuponuoja mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo iki visiško prievolės įvykdymo; šiuo atveju šalys susitarė dėl palūkanų mokėjimo tik iki 2017 m. liepos 12 d.; konstatavus, kad šalys susitarė dėl vienkartinio atlygio, jo mokėjimo tvarkos ir termino, tačiau nesusitarė dėl sutartyje nustatyto atlygio mokėjimo iki visiško sutarties įvykdymo, nėra pagrindo po paskolos grąžinimo termino praleidimo taikyti ne tik CK 6.874 straipsnį, bet dar ir CK 6.872 straipsnį, priteisiant ir tai, kas nenurodyta sutartyje. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo tarp šalių susiklosčiusių faktinių aplinkybių vertinimu nesutinka. Apeliantas V. L. pateiktame apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl 1 717,40 Eur palūkanų priteisimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

43. CK 6.872 straipsnyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu (1 dalis). Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.872 straipsnis yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas. Šios teisės normos suteikia teisę šalims pasirinkti: palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2005).

44. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007).

45. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas V. L. 2014 m. liepos 12 d. suteikė 10 000 Eur paskolą atsakovams O. U. ir A. R., o 500 Eur priskaičiuoti kaip atlygis už paskolos suteikimą. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalys susitarė dėl vienkartinės išmokos, jos dydžio (500 Eur) sumokėjimo iki vekselyje (paskolos raštelyje) nurodytos datos – 2017 m. liepos 12 d., t. y. šalys susitarė dėl atlygio dydžio, jo mokėjimo tvarkos ir termino. Šios nustatytos aplinkybės vertinamos kaip susitarimu nustatytas atlygis už skolinimą ir palūkanos priteisiamos kaip prievolės vykdymas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytoji šalių susitarimo dėl atlygio sąlyga grąžinti didesnę, nei pasiskolino, sumą vienkartinio sumokėjimo būdu, nesant įrodymų, patvirtinančių konkretesnį atsakovų įsipareigojimą ieškovui periodiškai mokėti palūkanas, nenustačius jų mokėjimo tvarkos iki visiško prievolės įvykdymo, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad skolininkai įsipareigojo kreditoriui mokėti kiekvieną dieną iki visiško paskolos grąžinimo jo vienašališkai apskaičiuotas pelno palūkanas.

47. Apeliantas, reikšdamas reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, remiasi CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, tačiau pažymėtina, jog paskolos sutarties atlygintinumas savaime nesuponuoja mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo iki visiško prievolės įvykdymo. Tokią išvadą leidžia daryti CK 6.872 straipsnio 2 dalies dispozityvumas. Nurodytoje normoje nustatyta, kad šalys turi galimybę susitarti dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo laikotarpio. Šiuo atveju ieškovas su atsakovais susitarė dėl konkrečios sumos sumokėjimo tik iki 2017 m. liepos 12 d.

48. Pažymėtina, jog CK 6.870 straipsnis nustato paskolos pelno palūkanų mokėjimą, o 6.872 straipsnio 1 dalis reglamentuoja paskolos pelno palūkanų dydžio nustatymą. Jų mokėjimo tvarką nustato CK 6.872 straipsnio 2 dalis. Pagal ją pelno palūkanos, nustatytos įstatyme ar sutartyje, yra mokamos kas mėnesį kaip prievolės dalis iki paskolos suma bus grąžinta, t. y. iki sutartyje nustatyto grąžinimo termino. Suėjus grąžinimo terminui ir skolininkui negrąžinus paskolos dalyko – paskolintų lėšų, susiklosto situacija, kuri gali būti pripažinta sutarties pažeidimu, o tai savo ruožtu užtraukia sutartinę atsakomybę. Ji įstatymais yra specialiai reglamentuojama. CK 6.874 straipsnis nustato pasekmes, susidariusias po to, kai paskolos gavėjas pažeidė sutartį. Dėl tokio reglamentavimo, esant sutarties pažeidimui, palūkanų mokėjimui taikomos specialios CK 6.874 straipsnio nuostatos, o ne CK 6.872 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja paskolos sutarties vykdymą iki jos pažeidimo ir netaikomos nuo tada, kai pradedamas taikyti specialusis reglamentavimas pagal CK 6.874 straipsnį.

49. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad po paskolos grąžinimo termino praleidimo turi būti mokamos CK 6.210 straipsnyje nustatytos palūkanos, jeigu paskolos sutarties šalys nėra susitarę kitaip. Jos mokamos nuo tos dienos, kurią turėjo būti sugrąžinta paskola, t. y. nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo. Sisteminis CK 6.870, 6.872 ir 6.874 straipsnių aiškinimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad pelno palūkanos iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino mokamos taikant CK 6.872 straipsnį, o praleidus terminą, t. y. paskolos gavėjui pažeidus sutartį, paskolos davėjo pelno praradimas kompensuojamas pagal CK 6.874 straipsnį kaip specialiąją normą.

50. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad palūkanos (nurodytos įstatyme ar sutartyje, priklausomai nuo sutarties turinio) mokamos neatsižvelgiant į CK 6.37 straipsnyje nustatytų palūkanų mokėjimą. CK 6.37 straipsnis nurodo palūkanas pagal pinigines prievoles, tačiau paskolos sutartimi mokamų pelno palūkanų nenustato. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanas gali nustatyti įstatymai ar sutartis, bet ši nuostata pati savaime neįtvirtina palūkanų mokėjimo prievolės. Paskolos sutarties atveju pelno palūkanas nustatanti norma yra CK 8.870 straipsnio 1 dalis. CK 6.37 straipsnis pats nustato vadinamųjų procesinių palūkanų mokėjimą (2 dalis). Tai reiškia, kad praleidus terminą paskolai grąžinti vietoj pelno palūkanų, nustatytų sutartyje ar įstatyme, mokamos kompensuojamosios palūkanos pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį ir vadinamosios procesinės palūkanos, kurias nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis.

51. Konstatavus, kad V. L. su O. U. ir A. R. susitarė dėl vienkartinio atlygio, jo mokėjimo tvarkos ir termino, byloje negali būti taikoma, kaip kad prašo apeliantas V. L., CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pelno palūkanų dydžio apskaičiavimo sutarties pagrindu bei CK 6.872 straipsnio 2 dalis, taikytina tuo atveju, kai šalys neaptarė palūkanų mokėjimo tvarkos po paskolos grąžinimo termino praleidimo. Nagrinėjamos bylos atveju nustatytas vienkartinis atlygis už paskolos suteikimą, o ne sutartinės periodiškai mokamos palūkanos. Pagal tai sprendžiama, kad nesusitarta dėl sutartyje nustatyto atlygio mokėjimo iki visiško sutarties įvykdymo, todėl nėra pagrindo po paskolos grąžinimo termino praleidimo taikyti ne tik CK 6.874 straipsnį, bet dar ir CK 6.872 straipsnį, priteisiant ir tai, kas nenurodyta sutartyje.

52. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas kompensuojamojo pobūdžio palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo. Tokias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011).

53. Paskolos raštelio duomenimis, šalys nebuvo susitarę dėl palūkanų, mokėtinų už prievolės neįvykdymą laiku, mokėjimo ir jų dydžio. Todėl sprendžiant dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų sumos priteisimo ieškovo naudai vadovaujamasi CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodyta 5 procentų dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų norma. Nors ieškovas prašė taikyti 6 procentų dydžio palūkanų normą, tačiau šalys nėra privatūs juridiniai asmenys ir byloje nėra pakankamai patikimų objektyvių duomenų, kad paskola buvo suteikta verslo tikslais (šalių paaiškinimai šiuo aspektu prieštaringi, paskolos suma nesumokėta į verslo subjekto sąskaitą, o perduota fiziniams asmenims, nenustatytas paskolos panaudojimas verslo tikslais). Byloje nustatyta, kad paskola turėjo būti grąžinta 2017 m. liepos 12 d. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, nesant ginčo šalių susitarimo dėl pelno palūkanų mokėjimo iki visiško prievolės įvykdymo, po 2017 m. liepos 12 d. galėjo būti skaičiuojamos palūkanos pagal įstatymą, bet ne pagal sutartį (CK 6.874 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

54. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje buvo faktinis ir teisinis pagrindas ieškovui priteisti 797,76 Eur (10 500 Eur x 5 proc. = 525 Eur : 365 d. = 1,44 Eur už 1 d. x 554 d. = 797,76 Eur) kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2019 m. sausio 17 d. Todėl dėl netinkamai aiškintų ir taikytų materialinės teisės normų, reglamentuojančių mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų mokėjimą, ieškovo skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų pagal ieškinį priskaičiuotus 1717,40 Eur mokėjimo palūkanų atmestas visiškai, keistina, tenkinant ieškovo reikalavimą iš dalies ir priteisiant jam 797,76 Eur palūkanų (CPK 185 straipsnis).

55. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas, nes teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas nepriklausomai nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008). Šiuo atveju ieškovas suformulavo ieškinio reikalavimą – priteisti iš atsakovų pagrindinę skolą bei palūkanas ir nurodė bei įrodė jo faktinį pagrindą – reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, tarp šalių susiklosčiusius paskolos bei su vekseliu susijusius teisinius santykius. Kurios faktinės aplinkybės byloje yra svarbios ginčo teisinių santykių kvalifikavimui, sprendžia teismas. Todėl, esant suformuotam ieškovo ieškinio reikalavimui priteisti palūkanas po termino įvykdyti prievolę pasibaigimo iki ieškinio pareiškimo teisme ir nurodžius tokio reikalavimo faktinį pagrindą, teismas, nepriklausomai nuo to, kokiomis teisės normomis rėmėsi ieškovas ir kaip pavadino prašomas priteisti palūkanas, turėjo tinkamai kvalifikuoti teisinį santykį, pritaikyti tinkamą materialinės teisės normą ir reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo tenkinti iš dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

56. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą, yra pagrindas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudaro 275 Eur žyminis mokestis ir 1 645,60 Eur už suteiktą teisinę pagalbą. Kadangi ieškinys patenkintas apie 95 procentais, iš kiekvieno atsakovo ieškovo naudai priteistina po 912,29 Eur, taip pat valstybei už procesinių dokumentų įteikimą iš kiekvieno atsakovo priteistina po 4,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.

57. Už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 39 Eur žyminio mokesčio. Atsakovas A. R. už pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 236 Eur. Ieškovas taip pat pateikė prašymą atlyginti 363 Eur (iš abiejų atsakovų po 181,50 Eur) išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už pateiktą apeliacinį skundą bei 726 Eur iš atsakovo A. R. už atsiliepimą į jo apeliacinį skundą. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies apie 46 procentais, o atsakovo A. R. apeliacinis skundas atmestas, iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovui priteisiama po 92,46 Eur jo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, taip pat 726 Eur iš atsakovo A. R. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą CPK 92 straipsnio, 93 straipsnio 2,3,5 dalių, 96, 98 straipsnių pagrindais. Pažymėtina, kad ieškovo išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra ne didesnės nei nustatytos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai solidariai iš atsakovų O. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 500 Eur (dešimt tūkstančių penkis šimtus eurų) skolos, 797,76 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 76 euro centus) palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistus 11 297,76 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo O. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 912,29 Eur (devynis šimtus dvylika eurų ir 29 euro centus) ir iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 912,29 Eur (devynis šimtus dvylika eurų ir 29 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovų O. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno po 4,40 Eur (keturis eurus ir 40 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, privalu sumokėti į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas – 5660).

Priteisti ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo O. U., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 92,46 Eur (devyniasdešimt du eurus ir 46 euro centus), o iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 818,46 Eur (aštuonis šimtus aštuoniolika eurų ir 46 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija: Ramunė ČeknienėLaimantas MisiūnasLaimutė Sankauskaitė