Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. K. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, Lietuvos Respublikos piliečio, lietuvio, nevedusio, turinčio vidurinį išsilavinimą, nedirbančio, registruoto Darbo biržoje, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisto, gynėjo advokato Ričardo Užolo ir S. U. bei A. J. atstovo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (A. V. epizodas) ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; neatlygintinai išdirbti 120 valandų per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (Lietuvos Respublikos BK 48 str.). A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (A. K. epizodas) išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (S. U. epizodas) išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. A. K. paskirtą kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta nepakeista. A. K. civilinis ieškinys atmestas. A. V. atsisakymas nuo ieškinio priimtas ir procesas dėl žalos priteisimo nutrauktas. A. J. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule, savo naudai įgyti svetimą turtą, 2008 m. balandžio 3 d. įtikino A. V. išnuomoti jam A. V. nuosavybės teise pagal 2007 m. spalio 6 d. pirkimo - pardavimo sutartį priklausantį automobilį AUDI A6, (duomenys neskelbtini), žadėdamas po trijų mėnesių minėtą automobilį iš A. V. nusipirkti, po ko A. V. 2008 m. balandžio 4 d. 12.00 val. M. K. Č. gatvėje, Vilniuje, perdavė automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), A. K., kuris pinigų už automobilį nesumokėjo ir automobilio negrąžino, tokiu būdu apgaule užvaldė A. V. priklausantį automobilį AUDI A6, (duomenys neskelbtini), 12000 Lt vertės.

Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, melagingai sakydamas, kad verčiasi pelningu verslu, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. K. pasitikėjimu, 2007 m. birželio – liepos mėnesiais (tiksli data nenustatyta), įtikino pastarąjį paskolinti jam 10000 Lt, kurie buvo reikalingi tariamai įdėti į jo verslą, žinodamas, kad paimtų pinigų negrąžins, po ko apgaule suklaidintas A. K. 2007 m. birželio 4 d. prie (duomenys neskelbtini) namo perdavė A. K. 10000 Lt. Po to jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau A. K. turto, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, 2007 m. birželio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įtikino A. K. paskolinti jam dar 5000 Lt, žadėdamas grąžinti iš karto visus pinigus, tačiau iš anksto žinodamas, kad paskolintų pinigų negrąžins, po ko A. K. netoli nuo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė A. K. 5000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 15000 Lt ir padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, 2010 m. vasario mėn. pabaigoje – kovo pradžioje (tiksli data nenustatyta), piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, įtikino pastarąjį perduoti jam 19000 Lt tariamai naudotų automobilių pirkimo dokumentams įforminti, žinodamas, kad automobilių nepirks ir paimtų pinigų negrąžins, po ko apgaule suklaidinto A. J. prašymu. 2010 m. vasario mėn. pabaigoje – kovo pradžioje (tiksli data nenustatyta), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė A. K. 5000 Lt ir pats A. J. 2010 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje perdavė A. K. 14000 Lt, iš viso 19000 Lt, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 19000 Lt ir padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to, A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai didelės vertės svetimą turtą, paprašė S. U. paskolinti 90000 Lt, tariamai vaiko išlaikymui, melagingai sakydamas, kad verčiasi automobilių pardavimo verslu ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas skolą grąžinti po savaitės, kai parduos automobilius. Taip apgaule suklaidinta S. U. 2010 m. rugpjūčio mėn. (tiksli data nenustatyta), Vilniuje, (duomenys neskelbtini), perdavė A. K. 90000 Lt. Po ko jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau S. U. turto, piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios pasitikėjimu, 2010 m. rugsėjo mėn. (tiksli data nenustatyta), paprašė S. U. trumpam laikui paskolinti dar 30000 Lt bei nupirkti jam ir jo verslo partneriui M. C. lėktuvo bilietus iš Milano į Vilnių, melagingai sakydamas, kad pinigus panaudos automobilių pirkimui ir kad bilietams taip pat neturi pinigų, nes visi pinigai įdėti į verslą, žadėdamas visą skolą grąžinti po automobilių pardavimo, žinodamas, kad gautų pinigų negrąžins. Taip apgaule suklaidinta S. U., 2010 m. rugsėjo 22 d. pervedė į A. K. verslo partnerio M. C. sąskaitą 30000 Lt ir nusipirko 2 lėktuvo bilietus, 1735,35 Lt (503.48 eurų) vertės. Tokiu būdu A. K. apgaule įgijo didelės vertės S. U. turtą - iš viso 121735,35 Lt. ir padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistojo A. K. gynėjas advokatas R. Užolas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį dalyje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (A. V. epizodas) ir paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje; neatlygintinai išdirbti 120 valandų per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nuosprendį likusioje baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje palikti nepakeistą ir bylą nutraukti.

Teigia, kad byloje nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų suklaidinimas, apsunkinantis patenkinti nukentėjusiųjų interesus civilinio proceso tvarka, todėl kaltinamojo veiksmuose nėra sukčiavimo požymių.

Pažymi, kad iš byloje esančiu įrodymų matyti, kad A. K. turtinė padėtis nepasikeitė. Taipogi, anot gynėjo, iš byloje esančių įrodymų ir A. V. parodymų matyti, jog A. V. dirba bendrovėje, kurios veikla susijusi su automobilių prekybos ir jų nuomos verslu. Tai reiškia, kad nukentėjusysis turėjo pakankamą patirtį sudarant automobilių nuomos sutartis ir prižiūrint jų vykdymą.

Gynėjo teigimu, nukentėjusysis A. V. su kaltinamuoju 2008 m. balandžio 3 d. sudarė trumpalaikės nuomos sutartį - įgaliojimą, kuria A. V. suteikė A. K. teisę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 3 d. iki 2008 m. liepos 3 d., tačiau tik 2010 m. liepos 29 d. pareiškimu kreipėsi į policiją dėl galimai A. K. įvykdytos nusikalstamos veikos. Pažymi, kad piniginius klausimus nukentėjusysis su kaltinamuoju buvo išsprendęs 2008 m. gruodžio 23 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu. Teigia, kad vekselio gavėjas V. S. realiai nėra A. K. kreditorius, o tik asmuo, veikęs A. V. pavedimu. Gynėjo įsitikinimu, iš nukentėjusiojo veiksmų darytina išvada, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo sudaryta faktinė Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis, šios sutarties sudarymą patvirtina ir tai, jog kaltinamajam buvo perduoti visi nukentėjusiojo turimi automobilio dokumentai, rakteliai, kadangi paprastai transporto nuomos sutarties atveju, transporto priemonės savininkas perduoda nuomininkui vieną raktą. Pažymi, kad nukentėjusysis net ir žinodamas tariamai apgaule užvaldytos Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, nesiėmė priemonių susigrąžinti automobilį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų S. U. bei A. J. advokatas Vaidotas Sviderskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį toje dalyje kurioje A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (S. U. epizodas) ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti A. K. kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (A. J. epizodas) ir paskirti jam teismo nuožiūra parinktą bausmę, pripažinti A. K. kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje (S. U. epizodas) ir paskirti jam bausmę artimą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkiui.

Teigia, kad A. K. turėjo tyčią naudojant apgaulę suklaidinti nukentėjusiuosius A. J. ir S. U.. Advokato įsitikinimu, apgaulė šiuo atveju pasireiškė nukentėjusiųjų S. U. bei A. J. suklaidinimu dėl kaltininko galimybių ir ketinimų (tikslo), apgaulė prieš nukentėjusiuosius, imant iš jų pinigus, buvo tęstinio pobūdžio, tai yra pinigai imti per kelis kartus. Pažymi, kad vėliau A. K. prieš nukentėjusiuosius panaudojo pasyviąją apgaulės rūšį, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nepateikimu. Teigia, kad A. K. suklaidino nukentėjusiuosius dėl to, kad jis jau buvo skolingas daugeliui asmenų. Advokato įsitikinimu, nukentėjusiųjų apsisprendimą perduoti A. K. pinigus neišvengiamai nulėmė A. K. tėvų gera materialinė padėtis. Anot advokato, nurodytos aplinkybės neišvengiamai įtakojo nukentėjusiųjų apsisprendimui perduoti A. K. pinigus. Teigia, kad A. K. piktnaudžiavimas nukentėjusiųjų pasitikėjimu buvo tik pagalbinė priemonė (palengvinanti ar sudaranti sąlygas) apgaulei atsirasti ir ją įgyvendinti.

Gynėjas pažymi, kad viso proceso metu kaltinamojo parodymai buvo nenuoseklūs, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek akistatų su nukentėjusiaisiais metu, tiek teismo posėdžių metu,a not advokato, A. K. parodymai yra prieštaringi.

Teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje liko nepašalinti prieštaravimai tarp esminių bylos aplinkybių. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė šiai dienai kelia abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių A. K. nusikalstamos veikos padarymo faktą ir BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį A. K. veikoje. Anot advokato, teismas, nagrinėdamas bylą, aplinkybių visumos neanalizavo ir nevertino, nepašalino byloje esančių įrodymų prieštaravimo, rėmėsi vien tik kaltinamojo išdėstyta gynybine pozicija, visiškai atmesdamas nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų parodymus ir taip išvengdamas kai kurių esminių sukčiavimo nusikalstamos veikos požymių analizės. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, priimdamas A. K. iš teisinantį nuosprendį (dėl A. J. ir S. U. epizodų). Advokato įsitikinimu, pirmos instancijos teismas neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, reikšmingų A. K. padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 182 str. 1 ir 2 d., dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą paliko spręsti teismui, nuteistasis ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovas advokatas V. Sviderskis prašė jo apeliacinį skundą patenkinti.

A. K. gynėjo advokato R. Užolo ir A. J. ir S. U. atstovo advokato V. Sviderskio apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek subjektyvieji, tiek objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Tam tikras nusikalstamos veikos sudėties požymis konstatuojamas tik jo buvimą pagrindus išsamiu ir nešališku visų reikšmingų bylos duomenų ištyrimu, išnagrinėjimu, įvertinimu ir teisingu faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Taigi teisingas baudžiamojo įstatymo taikymas neatsiejamas nuo tinkamo baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įgyvendinimo. Tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų reikalavimų nustačius teisinę reikšmę byloje turinčias aplinkybes galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų sprendimas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011).

Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Taigi sukčiavimas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį objektyviai reiškiasi šių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule.

Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Sukčiavimo atveju asmens kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmos instancijos teismas detaliai nustatė bylos aplinkybes bei įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė pagrįstas bei motyvuotas išvadas.

Dėl sukčiavimo A. V. atžvilgiu.

Apylinkės teismas pagrįstai pripažino A. K. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. sukčiaujant A. V. atžvilgiu. Kaip pagrįstai nurodė pirmos instancijos teismas, nors nuteistasis savo kaltės šiame epizode nepripažino, tačiau jo kaltę dėl padaryto nusikaltimo be apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų įrodo ir byloje ištirta rašytinė medžiaga. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad 2008 m. balandžio 3 d. tarp nuteistojo bei A. V. buvo sudaryta trumpalaikė automobilio nuomos sutartis, kurios pagrindu A. V. išnuomojo pagal 2007 m. spalio 6 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį priklausantį automobilį Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistasis pirmos instancijos teisme nurodė, jog iš pradžių mokėjęs pinigus už nuomą, paskui sutaręs, kad automobilį nusipirksiąs, gavęs šį automobilį, pasirašęs sutartį, paskui jį pardavęs G. P. už 25000 Lt, pardavęs automobilį, su A. V. apie tai nieko nekalbėjęs, jam tik nuomą sumokėjęs. Taigi pats nuteistasis patvirtino aplinkybę, jog išsinuomojęs automobilį jį pardavė ir apie tai nepranešė automobilio nuomotojui. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistojo nurodyta aplinkybė, jog jis tikruoju savininku laikė V. S., paneigta apklausto liudytojo parodymais bei surinktais rašytiniais įrodymais. Kaip matyti, iš liudytojo A. V. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, automobilio nuomos sutartį su A. K. sudarė būtent jis. Tokius jo parodymus patvirtino ir kitas liudytojas - V. S.. Be to, iš automobilio nuomos sutarties matyti, kad nuomotojas yra A. V..

Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas pasunkėtų iš esmės, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos būtų neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, 2K-81/2011, 2K-409/2011, 2K-462/2013). Klausimo, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina sukčiavimu, išsprendimas negalimas neišsiaiškinus, kokių ketinimų turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti juos dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą, taigi būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes.

Pažymėtina, kad tiek A. V., tiek V. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad trumpalaikės nuomos tikslas buvo išnuomoti nuteistajam automobilį, vėliau A. K. pasiūlė pasirašyti vekselį 80000 Lt sumai, kaip garantą, kad jis įsigis automobilį Audi A6. Iš Kelių transporto priemonės registracijos žurnalo matyti, kad 2008 m. balandžio 15 d. buvo įregistruota operacija, susijusi su automobiliu Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad automobilį įsigijo G. P., suteiktas valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šios aplinkybės rodo, kad A. K. praėjus vos 12 dienų nuo trumpalaikės automobilio nuomos sutarties sudarymo, pardavė automobilį kitam asmeniui. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. K., sudarydamas sutartį su nukentėjusiuoju A. V., neketino vykdyti iš sutarties kylančių pareigų, o tik siekė suklaidinti jį dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą. Kaip pagrįstai nurodė pirmos instancijos teismas, šiuo atveju nukentėjusysis buvo suklaidintas dėl nuteistojo ketinimų ir suklaidinimas buvo esminis. Taipogi sutiktina su apylinkės teismo pozicija, kad nuomos mokesčio mokėjimas jau nesant turto valdytoju vertinamas kaip laiko delsimas slepiant tikrą situaciją, apgaudinėjant nukentėjusįjį, kad neva nuomos santykiai tęsiami.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino A. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, t.y. apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. V. priklausantį, 12 000 Lt vertės turtą – automobilį AUDI A6, (duomenys neskelbtini).

Dėl sukčiavimo A. J. atžvilgiu.

Teismų praktikoje aiškinama, kad sukčiavimu gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai neteisėta turtinė nauda gaunama nukentėjusiesiems apgaulingai žadant suteikti atitinkamas paslaugas. Tai gali būti daroma ir sudarant fiktyvias sutartis (t. y. sutartis, kurių neketinama vykdyti) dėl paslaugų teikimo ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems žalingus sandorius. Šiuo atveju sukčiavimas susijęs su iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu, jų netinkamu vykdymu ar tik šių pareigų vykdymo imitavimu. Tačiau vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti sukčiavimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios nuo asmens valios nepriklausančios priežastys, kitos nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės, lėmusios sutartinių pareigų netinkamą vykdymą. Tokiu atveju esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Visų apgaulės, kaip sukčiavimo nusikalstamos veikos, būdų esmė – padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis. Taigi civilinės sutarties sąlygų pažeidimas savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei įgyjant turtą nebuvo panaudota apgaulė, dėl kurios iš esmės pasunkinamas pažeistos teisės atkūrimas civilinio proceso tvarka, – tai yra pagrindiniai baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijai.

Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, jog A. K. buvo kaltinamas tuo, kad jo apgaulė pasireiškė melagingu sakymu, jog jis verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu ir kaltinimas grindžiamas kita apgaulės forma – piktnaudžiavimu nukentėjusiojo pasitikėjimu. Taigi šioje baudžiamoje byloje, dalyje dėl sukčiavimo A. J. atžvilgiu svarbu nustatyti, ar nuteistojo pasakymas, jog jis verčiasi automobilių prekyba, yra apgaulė ir, ar galima jo veiksmus vertinti kaip sukčiavimą.

Viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu pirmos instancijos teisme liudytojai M. C., A. K. (nuteistojo tėvas) ir R. K. patvirtino aplinkybę, jog nuteistasis užsiiminėjo automobilių verslu. Pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai dėl to, kad nuteistasis vertėsi automobilių verslu yra nuoseklūs, abejoti jų parodymais teismas neturi pagrindo. Sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad vien A. J. nurodyta aplinkybė, kad tokiu būdu jis buvo apgautas, atsižvelgiant ir vertinant A. J. išsilavinimą, patirtį, turėtos informacijos apie nuteistojo veiklą, negali būti laikoma pakankamu pagrindu pripažinti, kad A. K. piktnaudžiavo A. J. pasitikėjimu ir vertinti A. K. veiklą, kaip nusikalstamą. Be to, pabrėžtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad A. K. piktnaudžiavo tarp jo ir A. J. susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad tokių santykių tarp minėtų asmenų nebuvo. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir apylinkės teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai išteisino A. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Dėl sukčiavimo S. U. atžvilgiu.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo nusikalstamos veikos apskritai buvo viena iš priemonių įgyvendinti tą patį tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013).

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad A. K. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule įgijo didelės vertės S. U. turtą - iš viso 121 735,35 Lt. Apeliacinio skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje yra duomenų, kad S. U. M. C. pervedė 30 000 Lt (2010 m. rugsėjo 22 d.) kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuos jis atidavė nuteistajam A. K.. Taipogi iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad S. U. sumokėjo 503, 48 EUR už A. K. ir M. C. lėktuvo bilietus (A. B. C. A/S sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)). Šias aplinkybes teismo posėdžio metu pirmos instancijos teisme patvirtino tiek S. U., tiek nuteistasis A. K., tiek M. C.. Teismas neturi pagrindo abejoti šių asmenų parodymais, ypač turint omenyje, kad byloje yra objektyvių, juos patvirtinančių duomenų.

Iš teismui pateiktos medžiagos taipogi matyti, kad A. K. pervedė G. U. 4 000 Lt (AB DnB NORD banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios G. U. išrašas už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 17 d. iki 2010 m. lapkričio 17 d.).

Pažymėtina, kad apylinkės teismas suklydo nurodydamas, kad S. U. 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. kovo 2 d., 2012 m. kovo 12 d., 2012 m. kovo 23 d., 2012 m. kovo 26 d., 2012 m. balandžio 10 d. A. K. pervedė 50,00 Lt, 500,00 Lt, 200,00 Lt, 50,00 Lt, 50,00 Lt, 50,00 Lt, 50,00 Lt, 50,00 Lt, viso šiuo laikotarpiu - 1000 Lt, kas, anot pirmos instancijos teismo rodo, jog sumos epizodiškai pervedamos, neženklios ir gali būti skirtos smulkioms išlaidoms. Kaip matyti iš AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančios S. U., išrašo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. balandžio 24 d., minėtais laikotarpiais atitinkamos sumos buvo pervedamos A. K. S. U.. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad A. K. tam tikromis dalimis grąžindavo S. U. pinigus.

Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad S. U. perdavė A. K. 90 000 Lt. Nesant kitų objektyvių duomenų, vien S. U. nurodyta aplinkybė, kad ji minėtą pinigų sumą paskolino A. K., negali būti laikoma pakankamu pagrindu patraukti A. K. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį. Be to, kaip jau buvo minėta, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą, būtina nustatyti apgaulę jo veiksmuose. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų, kad A. K. apgaudinėjo S. U. pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant S. U. bus suklaidinta, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, S. U. suklydo vertindama nuteistojo veiklą su automobiliais, tėvų atsakomybę už vaikų veiksmus. Šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip S. U. suklaidinimas, siekiant įgyti jos turtą, todėl nėra pagrindo A. K. veiksmuose konstatuoti sukčiavimo sudėties elementų.

Įvertinus teismui pateiktą medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai išteisino A. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje S. U. atžvilgiu.

Dėl nuteistojo A. K. gynėjo advokato R. Užolo apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį dalyje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė A. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (A. V. epizodas).

Gynėjo nurodyta aplinkybė, kad A. K. turtinė padėtis nepasikeitė, šiuo atveju neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį A. V. atžvilgiu, ypač turint omenyje, kad nuteistojo kaltė šiame epizode įrodyta objektyviais byloje esančiais duomenimis. Gynėjo argumentas, kad A. V. dirba bendrovėje, kurios veikla susijusi su automobilių prekybos ir jų nuomos verslu ir tai reiškia, kad nukentėjusysis turėjo pakankamą patirtį sudarant automobilių nuomos sutartis ir prižiūrint jų vykdymą, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje yra neginčijamai nustatyta, jog A. K. sudarydamas trumpalaikę automobilio nuomos sutartį bei po mažiau negu dviejų savaičių pardavęs išnuomotą automobilį, apgavo A. V., siekiant įgyti jo turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju A. V. darbo pobūdis, nesant kitų objektyvių duomenų, negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip aplinkybė, paneigiant A. K. kaltę.

Skunde nurodyta aplinkybė, kad trumpalaikė automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta 2008 m. balandžio 3 d. o nukentėjusysis tik 2010 m. liepos 29 d. pareiškimu kreipėsi į policiją dėl galimai A. K. įvykdytos nusikalstamos veikos, negali būti laikoma esmine sprendžiant klausimą dėl A. K. kaltės. Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog A. K. žadėjo nupirkti automobilį iš A. V., todėl teismas laiko normalia aplinkybe, kad A. V., pasitikėdamas nuteistuoju, laukė, kol pastarasis įvykdys savo pažadą, o jam pasidomėjus apie savo automobilio padėtį bei sužinojus, kad automobilis yra registruotas kito asmens vardu, kreipėsi į kompetentingas institucijas, todėl atsirado atitinkamas laiko tarpas tarp trumpalaikės automobilio nuomos sutarties sudarymo bei nukentėjusiojo kreipimosi į kompetentingas institucijas.

Gynėjo argumentas, kad iš nukentėjusiojo veiksmų darytina išvada, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo sudaryta faktinė Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartis, yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas pažymi, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (Lietuvos Respublikos CK 6.477 straipsnio 1 dalis), o pirkimo - pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (Lietuvos Respublikos CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Iš teismui pateiktos 2008 m. balandžio 3 d. trumpalaikės automobilio nuomos sutarties matyti, kad minėtoje sutartyje yra aptartos automobilio nuomos sąlygos, o ne automobilio pirkimo – pardavimo sąlygos, todėl teismo manymu, nėra pagrindo šią sutartį vertinti kaip automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Priešingai negu teigia gynėjas, vien ta aplinkybė, jog nuteistajam buvo perduoti visi nukentėjusiojo turimi automobilio dokumentai, rakteliai, nesant byloje kitų objektyvių duomenų, negali būti laikoma pagrindu vertinti taro nukentėjusiojo ir nuteistojo sudarytą trumpalaikę automobilio nuomos sutartį kaip pirkimo – pardavimo sutartį.

Atmestinas kaip nepagrįstas gynėjo argumentas, kad nukentėjusysis net ir žinodamas tariamai apgaule užvaldytos Audi A6, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, nesiėmė priemonių susigrąžinti automobilį. Kaip jau buvo minėta, A. V. pasitikėdamas A. K. pažadais nupirkti automobilį, nesiėmė jokių priemonių susigrąžinti automobilį, o tik sužinojęs, kad automobilis yra registruotas kito asmens vardu, t. y. supratęs, kad jo automobilis priklauso kitam asmeniui, kreipėsi į atitinkamas kompetentingas institucijas.

Dėl S. U. bei A. J. advokato V. Sviderskio apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu S. U. bei A. J. advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį toje dalyje kurioje A. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį (S. U. epizodas) ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti A. K. kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje (A. J. epizodas) ir paskirti jam teismo nuožiūra parinktą bausmę, pripažinti A. K. kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje (S. U. epizodas).

Dėl advokato argumentų, jog A. K. turėjo tyčią naudojant apgaulę suklaidinti A. J. ir S. U., apeliacinis instancijos teismas jau pasisakė vertindamas pirmos instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą A. J. bei S. U. atžvilgiu, todėl šios aplinkybės nebus analizuojamos. Pažymėtina, kad gynėjo nurodyta aplinkybė, jog A. K. prieš A. J. bei S. U. panaudojo pasyviąją apgaulės rūšį, kuri pasireiškė svarbios ir reikšmingos informacijos nepateikimu, atmestina kaip nepagrįsta, kadangi tiek A. J., tiek S. U. yra pilnamečiai, suaugę žmones, abu užimantys atsakingas pareigas, gebantys įvertinti jų atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį. Byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog nuteistasis būtų pateikęs apgaulingų duomenų apie savo finansinę padėtį, teismo manymu, nėra pagrindo nuteistojo veiksmuose konstatuoti sukčiavimo sudėties požymių A. J. ir S. U. atžvilgiu.

Pažymėtina, kad nors gynėjo teigimu, nuteistojo parodymai buvo nenuoseklūs, tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad nuteistojo parodymų nenuoseklumas nėra esminis jo kaltės klausimo sprendimui, kadangi byloje yra pakankamai kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima daryti išvadą, jog nuteistojo veiksmuose A. J. ar S. U. atžvilgiu nėra sukčiavimo požymių. Tokie duomenys yra: liudytojų M. C., A. K. (nuteistojo tėvo) ir R. K. parodymai, jog nuteistasis užsiiminėjo automobilių verslu, G. U. bei S. U. banko sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, kad A. K. periodiškomis išmokomis grąžindavo S. U. pinigus, kita bylos medžiaga.

Priešingai negu teigia advokatas, iš teismui pateiktos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas detaliai išanalizavo byloje esančius objektyvius duomenis, palygino juos tarpusavyje, vertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, teisingai aiškino Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 bei 2 dalių sudėtis bei pagrįstai byloje esančius įrodymus pripažino tiek A. K. kaltę patvirtinančiais įrodymais (A. V. epizodas), tiek jo kaltę paneigiančiais įrodymais (A. J. ir S. U. epizodai). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Be to, jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, teismui nepateikė ir advokatas. Pažymėtina, kad vien deklaratyvūs advokato teiginiai, nepateikiant jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių teiginių teisėtumą bei pagrįstumą, vertintini, kaip advokato subjektyvi nuomonė. Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas remiantis nuoseklia bylos duomenų analize bei atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo A. K. gynėjo advokato R. Užolo ir A. J. bei S. U. advokato V. Sviderskio apeliacinius skundus.