- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-1567-178/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06745-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laima Gerasičkinienė, Ona Gasiulytė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vialjans“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės “Lietuvos geležinkeliai”, atstovaujamo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 50.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Laimos Gerasičkinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vialjans“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės “Lietuvos geležinkeliai”, atstovaujamo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ filialo „Kauno geležinkelių infrastruktūra“, ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vialjans“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 15 004 Lt skolos už nuomą, 990,13 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2008 m. spalio 20 d. šalys sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį Nr. SN-138 (toliau- Sutartis), kurios pagrindu atsakovui išnuomota 100 kv. m. rampos dalis Marijampolės geležinkelio stotyje, Stoties g. 2A, Marijampolė. Sutartyje nustatytas nuomos mokestis 3100 Lt be PVM, su galiojančiu 21 proc. PVM nuomos mokestis sudaro 3751 Lt per mėnesį. Nors Sutarties terminas pasibaigė 2009 m. lapkričio 1 d., naujos sutarties, kuri jam buvo pateikta, atsakovas nepasirašė ir toliau faktiškai naudojosi rampa, todėl Sutartis, vadovaujantis CK 6.481 straipsniu, tapo neterminuota ir atsakovui kilo prievolė mokėti Sutartyje nustatytus mokesčius. Atsakovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d. susidarė 15 004 Lt skola (4 mėn. x 3751 Lt), o pagal Sutarties 6.1 punktą už minėtą laikotarpį paskaičiuoti 990,13 Lt delspinigiai. Atsakovui per antstolį buvo bandoma įteikti 2010 m. sausio 29 d. raštą „Dėl nuomos sutarties“ Nr.2(DI)-196, kuriuo raginta susimokėti susidariusį įsiskolinimą arba atlaisvinti nuomojamą turtą, tačiau atsakovo direktorius atsisakė priimti siunčiamą dokumentą. Atsakovas neperdavė ieškovui nuomojamo turto pagal aktą, kaip to reikalauja Sutarties 2.2.8 punktas.
Atsiliepimas
Atsakovas ieškinio nepripažino. Nurodė, kad Sutarties 1.5 punktas numatė galimybę nuomininkui prasitęsti nuomos terminą reiškiant atitinkamą pageidavimą ir nuomotojui su tuo sutinkant, kitos sutarties pratęsimo sąlygos nei ieškovui, nei atsakovui negalėjo būti taikomos. Atsakovas po sutarties pasibaigimo nesinaudojo jam faktiškai neperduotu daiktu, todėl neturi jokios prievolės mokėti už ieškovo nesuteiktą paslaugą tuo laikotarpiu, kai ji nebuvo teikiama. Tai, kad atsakovo atstovas atsisakė priimti nepagrįstą pretenziją savo atstovaujamos įmonės vardu, yra logiškas veiksmas, patvirtinęs nesutikimą su reikalavimu susimokėti už nesuteiktą paslaugą. Atsakovas pranešė ieškovui, jog jam netinka nuomotojo nustatytos nuomos kainos dėl neatitikimo rinkoje vyravusioms nuomos kainoms, siūlė jas peržiūrėti ir pageidavo pratęsti nuomos santykius pasirašant su ieškovu sutarties pakeitimą. Ieškovui neatsakius į pasiūlymą, atsakovo santykiai su ieškovu pasibaigė kartu su Sutarties termino pabaiga.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai- iš atsakovo ieškovui priteista 15 994,13 Lt skolos su delspinigiais, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2010 m. balandžio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 480 Lt žyminio mokesčio; iš atsakovo valstybei priteista 17,63 Lt pašto išlaidų.
Teismas iš bylos aplinkybių nustatė, kad šalys nei konkliudentiniais veiksmais, nei žodžiu, nei raštu nesuderino savo valios sudaryti sutartį dėl tolesnio naudojimosi daiktu sąlygų, todėl teismas padarė išvadą, kad nuomos sutartis pasibaigus jos terminui nebuvo pratęsta, t.y. buvusi nuomos sutartis netapo neterminuota, todėl CK 6.481 straipsnio nuostatos netaikytinos, o Sutartis pasibaigė 2009 m. lapkričio 1 d. (CK 6.496 str.). Sutarties 2.1.1 ir 2.2.8 punktai numatė, kad tiek suteikiant nuomai nekilnojamąjį turtą, tiek jį perduodant pasibaigus nuomos sutarties terminui, nekilnojamas turtas suteikiamas ir perduodamas pagal priėmimo-perdavimo aktą. Pasibaigus Sutarties galiojimo terminui (t.y. 2009 m. lapkričio 1 d.) atsakovas privalėjo grąžinti išnuomotą turtą pagal aktą. Šios nuomininko pareigos įvykdymas negali būti atliekamas jo konkliudentiniais veiksmais. Iš esmės išsinuomoto turto grąžinimas reiškia nuomotojo galimybę toliau naudotis ir disponuoti šiuo turtu savo nuožiūra. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojos parodymus padarė išvadą, kad atsakovas, pasibaigus nuomos sutarties terminui 2009 m. lapkričio 1 d., faktiškai neperdavė išnuomoto turto nuomotojui – ieškovui, t.y. neįvykdė CK 6.499 straipsnio 1 dalies bei Sutarties 2.2.8 punkte numatytos jo pareigos grąžinti ieškovui nuomojamą turtą. Taigi, atsakovui atsirado prievolė sumokėti nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 str. 2 d.). Dėl išvardintų priežasčių teismas ieškinį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
1. Kadangi teismas konstatavo, jog Sutartis netapo neterminuota ir pasibaigė 2009 m. lapkričio 1 d., teismo dėmesys turėjo būti skirtas tikrųjų ieškovo bei atsakovo tarpusavio elgesio, patvirtinančio arba paneigiančio naudojimusi rampa po nuomos sutarties pasibaigimo, motyvų ir elgesio priežasčių nustatymui.
2. Iš į bylą pateikto 2010 m. kovo 1 d. rampos dalies priėmimo akto matyti, kad ieškovas priėmė rampos dalį, todėl laikytina, kad ieškovas ir iki vienašališko daikto susigrąžinimo savo žiniai momento turėjo teisę ir galėjo nekliudomai naudotis savo daiktu. Ieškovo elgesys yra nesąžiningas, nes ieškovas mažiausiai keturis mėnesius žinojo apie atsakovo valią nebetęsti tarpusavio sutarties, pats sąlygojo jos pažodinį nesilaikymą, neperduodamas rampos, aplaidžiai leido tretiesiems ir su atsakovo asmeniu nesusijusiems asmenims galimai naudotis kažkuria rampos dalimi, pats vienas savo nusistatytu laiku iš savęs paties priėmė ir sau pačiam perdavė savo paties nuosavybės dalį, o iš atsakovo reikalavo pažodinio sutarties laikymosi. Teismas, vertindamas bylos aplinkybes, nebuvo nuoseklus, nes viena vertus nurodė, jog pagal ieškovo sudarytą 2009 m. lapkričio 18 d. patikrinimo aktą ieškovui neatsirado galimybė naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra, tačiau, kita vertus, vienašališko 2010 m. kovo 1 d. rampos dalies priėmimo akto surašymas, suponuojantis mintį apie kažkokių ieškovui iki tol susigrąžinti daiktą neleidusių aplinkybių pasikeitimą, teismui nesukėlė jokių abejonių. Todėl, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai įteisimo esminę šalių nelygybę (CK 6.228 str.) ir tuo pagrindu priėmė neteisingą sprendimą.
3. Atsakovas paskutinį pusmetį iki ginčo atsiradimo nesinaudojo jam formaliai neperduotu daiktu (kas sąlygojo tokį patį jo adekvatų elgesį išsinuomoto daikto grąžinimo prasme), o ta aplinkybė, kad atsakovas gera valia siūlė mokėti po 500 Lt per mėnesį nuo Sutarties pasibaigimo, rodo apie atsakovo siekimą išvengti nors neteisingų, bet realiai grėsusių ginčų. Taigi, teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas pasibaigus Sutarties terminui neperdavė ieškovui išsinuomoto turto.
4. Teismas nepagrįstai iš ieškovo priteisė 990,13 Lt dydžio delspinigius, t.y. tokio dydžio delspinigiai yra neproporcingi, neatitinka protingumo principų ir delspinigių funkcijos, nustatytos CK 6.71 ir 6.258 straipsniuose. Taigi, delspinigiai turi būti sumažinti iki teisminėje praktikoje taikytino 0,02 proc. kasdieninio dydžio, t.y. iki 99,01 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog ieškovas galėjo nekliudomai naudotis rampa po 2009 m. lapkričio 1 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui neatsirado galimybė naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra. Todėl atsakovo pasiūlymas nuo Sutarties pasibaigimo iki 2010 m. sausio 28 d. sumokėti po 500 Lt per mėnesį turi būti vertinamas kaip prievolės pripažinimas. Taigi, teismo vertinimas, jog atsakovas faktiškai neperdavė išnuomoto turto ieškovui yra visiškai teisingas, įvertinus ieškovo pastangas visais galimais būdais Sutartį pratęsti arba įvykdyti iki galo- pasirašyti rampos priėmimo-perdavimo aktą (CK 6.499 str. 1 d., Sutarties 2.2.8 punktas).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai dėl skundžiamo teismo sprendimo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad Sutartis pasibaigė 2009 m. lapkričio 1 d., nes šalys nei konkliudentiniais veiksmais, nei žodžiu, nei raštu nesuderino savo valios sudaryti sutartį dėl tolesnio naudojimosi daiktu sąlygų. Iš apeliacinio skundo, taip pat iš atsakovo atstovo paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, kad atsakovas pripažįsta šią teismo išvadą pagrįsta. Ieškovas taip pat sutinka su tokia teismo išvada. Todėl teisėjų kolegija dėl šios išvados (ne)pagrįstumo plačiau nepasisako. Tokiu atveju ginčo išsprendimui yra reikšmingos įstatyminės ir sutartinės nuostatos, susijusios su daikto grąžinimu nuomotojui pasibaigus nuomos sutarties terminui, ką pripažįsta apeliaciniame skunde ir apeliantas.
Pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime vadovavosi CK 6.499, 6.535 straipsniais, Sutarties 2.2.8 punkto nuostatomis. Nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas nekvestionavo šių nuostatų taikymo pagrįstumo iš esmės. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas taikė ne tas ar taikė netinkamai minėtas teisės normas ar sutartines nuostatas.
Savo apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia tuo, kad pagal faktinę situaciją po 2009 m. lapkričio 1 d. atsakovas išsinuomotu turtu nesinaudojo ir juo visiškai galėjo naudotis pats ieškovas, o to nepadaręs ir reikalaudamas apmokėjimo iš atsakovo, jis elgėsi nesąžiningai. Taigi, atsakovo atsikirtimai į ieškinį bei apeliacinio skundo esminiai argumentai grindžiami ne tuo, kad jis pats tinkamai laikėsi įstatymų ar Sutarties nuostatų, o tuo, kad neva pats ieškovas elgėsi netinkamai.
CK 6.499 straipsnio 1 dalis nustato, kad pasibaigus nuomos sutarčiai nuomininkas (atsakovas) privalo grąžinti turtą nuomotojui (ieškovui). Taigi, turto grąžinimas yra nuomininko pareiga. Todėl nagrinėjamu atveju būtent atsakovui kyla taip pat ir pareiga įrodyti, kad jis grąžino turtą ieškovui ir grąžino jį ne bet kaip, o įstatyme ir Sutartyje nustatyta tvarka (o ne paliko šį procesą savieigai), t.y. pasibaigus Sutarčiai turtas turėjo būti grąžintas pagal šalių pasirašytą perdavimo - priėmimo aktą (CK 6.535 str. 1, 4 d. d.), o pagal Sutarties 2.2.8 punktą atsakovas turtą turėjo perduoti ne tik pagal perdavimo - priėmimo aktą, bet dar ir prieš dvi savaites iki Sutarties termino pabaigos raštu pranešti ieškovui apie nuomojamo turto atlaisvinimą. Tuo tarpu nei vienos, nei kitos iš šių sutartinių pareigų atsakovas realiai neįvykdė ir to neneigia. Priešingai, likus dviems savaitėms iki Sutarties pabaigos, jis pateikė prašymą ieškovui pratęsti Sutartį vieneriems metams bei „...peržiūrėti ir sumažinti esant galimybei nuomos kainą iki 1300 Lt per mėnesį“ (b.l. 67). Todėl konstatuoti, jog turtas buvo grąžintas apskritai, juo labiau, kad jis buvo grąžintas Sutartyje nustatyta tvarka, nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.499 straipsnio 2 dalį ir priteisė ieškovui jo prašytą nuomos mokestį.
Kaip minėta, atsakovas nurodo, kad po 2009 m. lapkričio 1 d. atsakovas išsinuomotu turtu nesinaudojo ir juo visiškai galėjo naudotis pats ieškovas. Tačiau, visų pirma, toks aiškinimas apskritai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas: 2009 m. lapkričio 18 d. patikrinimo aktui (b.l 98), 2009 m. gruodžio 9 d. filialo turto naudojimo patikrinimo ataskaitai (b.l. 95-97), liudytojos R. T. parodymams. Atmestinas atsakovo aiškinimas, kad pats ieškovas leido ar sudarė sąlygas naudotis turtu tretiesiems asmenims, nes jis grindžiamas ne įrodymais, o tik atsakovo prielaida. Tuo tarpu, atsakovui nustatyta tvarka negrąžinus turto, juo rūpintis iki perdavimo ieškovui pareiga išliko atsakovui. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei nuomininkas realiai išsinuomotu turtu savo interesais nesinaudoja ar naudojasi ribotą laiką arba tik šio turto dalimi, tai nešalina jo pareigos mokėti nuomos sutartimi nustatytą mokestį iki turto grąžinimo nuomotojui, nes minėtos aplinkybės, kol turtas nėra grąžintas nuomotojui, priklauso nuo nuomininko valios. Tuo tarpu iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas būtų vengęs priimti grąžintiną turtą apskritai ar bandęs sąmoningai jo nepriimti per neprotingai ilgą laiką tuo tikslu, kad įgytų teisę reikalauti nuomos mokesčių už laikotarpį, per kurį atsakovas akivaizdžiai turtu nesinaudojo.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesuteikia pagrindo pripažinti, jog nuomos mokestis iš atsakovo priteistas nepagrįstai.
Teisėjų kolegijos nuomone, iš atsakovo delspinigiai taip pat priteisti pagrįstai.
Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Taigi, tam tikrais atvejais teismui suteikta teisė sumažinti netesybas. Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta ir tai, kad teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, „... sutartinių netesybų atveju nėra ir negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, jog netesybos yra aiškiai per didelės, todėl turėtų būti mažinamos, taip pat nėra ir negali būti konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams“ (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Šiuo atveju abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas. Atsakovas nepateikė įrodymų ir netgi nenurodo, kad Sutartyje nustatytas delspinigių dydis buvo jam primestas prieš jo valią. Taip pat, turint galvoje priteisto nuomos mokesčio sumos ir delspinigių santykį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad ieškovas piktnaudžiautų savo teise ir neproporcingai praturtėtų.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vialjans“ valstybei 7,05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, apeliacinės instancijos teisme.