- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- A-502-3135-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00163-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Neįgalumo
- Trečiasis asmuo
- Neįgalumo
- Kategorijos
- 6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja K. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) Klaipėdos I teritorinio skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2011 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. SP-2419, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. SS-3638 ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-631 bei įpareigoti NDNT nuo 2011 m. liepos 26 d. jai neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.
Pareiškėja paaiškino, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jai nenustatytas nepagrįstai. Pareiškėjos nuomone, nepagrįsta yra išvada, jog toks poreikis suteikiamas tik asmenims, kurie atitinka bent vieną Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 (toliau – ir Kriterijų sąrašas), 2.1–2.20 punktą. Pareiškėjos teigimu, Kriterijų sąrašo 2 punktas įtvirtina pagrindinius kriterijus, bet tai nėra baigtinis sąrašas. Teigiant priešingai, Kriterijų sąrašo nuostatos konkuruoja su Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, NSIĮ), pagal kurį specialusis poreikis nustatomas visiems neįgaliesiems, kurie turi sunkumų įgyvendinant lygias galimybes buityje ir visuomenės gyvenime. Pareiškėja pabrėžė, kad nei NDNT, nei Komisija išsamiai nesidomėjo pareiškėjos sveikatos būkle. Klaipėdos skyriaus specialistai išvadą dėl pareiškėjos savarankiškumo padarė uždavę klausimą, ar pareiškėja gali pati valgyti kito asmens susmulkintą maistą. Pareiškėja mano, kad klausimas ir atsakymas neatspindi realaus savarankiškumo lygio. NDNT nurodo, kad į maisto smulkinimo sąvoką įeina ir kramtymo funkcija, nors Bartelio indekso metodika apie tokią funkciją nekalba. Pareiškėjos šeimos gydytoja gebėjimą vaikščioti įvertino 5 balais, tuo tarpu Klaipėdos skyriaus specialistai – 10 balų, nors tai reikštų, kad pareiškėja sugeba nueiti bent 50 metrų, kas yra netiesa. Tuo tarpu gebėjimas maudytis iš viso nevertintas. Komisija kritiškai nevertino to, kad šeimos gydytoja ir Klaipėdos skyriaus specialistai pareiškėjos sveikatos būklę vertino skirtingai, Komisijos išvados nepagrįstos jokiais kitais įrodymais, neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus ir medicininius dokumentus. Pareiškėjos nuomone, nei viena institucija nevertino, ar pagal gydytojų nustatytas diagnozes jai reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra. Komisija netyrė, ar NDNT, priimdama sprendimą, nepažeidė procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, netyrė, ar NDNT sprendimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėja nurodo, kad be specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio ji susiduria su sunkumais buityje, negauna kompensacijos vaistams.
Atsiliepimas
Atsakovas NDNT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjai diagnozuotos jungiamojo audinio ligos, viena iš jų – artrozė, lėtinė distrofinė sąnarių liga. Tačiau specialieji poreikiai nustatomi ne dėl asmeniui diagnozuoto sveikatos sutrikimo, o dėl jo pagrindu nustatyto sveikatos funkcijos sutrikimo lygio, tam įvertinti yra specialūs kriterijai. Pareiškėjos atžvilgiu, esant sutrikusiai judėjimo funkcijai, įstatymų leidėjas numato papildomą sąlygą: asmens savarankiškumo įvertinimas Bartelio indeksu, nustatant specialųjį slaugos poreikį, negali būti didesnis nei 20 balų, o nustatant specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį, – nuo 25 iki 40 balų. Šiuo atveju savarankiškumas įvertintas 45 balais, todėl specialieji poreikiai negali būti nustatyti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Nurodė, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas (diagnozių teisingumas ir pan.) į administracinio teismo kompetencijos ribas nepatenka. Vadovaudamasis Kriterijų sąraše ir Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 (2010 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. A1-220/V-505 redakcija, toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatytu teisiniu reguliavimu, vertino, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Pažymėjo, kad NDNT sprendimą priima įvertinusi pateiktus medicininius dokumentus; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pateikti medicininiai duomenys yra neteisingi, todėl nustačius pareiškėjos savarankiškumo pagal Bartelio indeksą vertinimo netikslumus (siuntime nurodytas Bartelio indeksas – 45 balai, iš jų – vaikščiojimo funkcija įvertinta 5 balais, nors tokios vertės savarankiškumo įvertinimo Barthel indeksu metodika, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 196/40) nenumato, kilo pagrįstas poreikis šį vertinimą atlikti pakartotinai. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertino, kad Bartelio indeksas pakartotinai buvo nustatytas pagrįstai, vadovaujantis būtinais nagrinėjimui medicininiais dokumentais.
Pažymėjo, kad Kriterijų sąrašo 2 punktas įtvirtina pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos nustatomas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. NSIĮ 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad specialusis poreikis – tai specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Taigi minėta nuostata aiškiai nurodo, jog specialiosios pagalbos reikmės poreikis atsiranda dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų ir aplinkos veiksnių. Šiuos faktorius, lemiančius specialiosios pagalbos poreikį, ir nustato Kriterijų sąrašas. Atsižvelgiant į ginčo specifiką, galimai tam tikri, Kriterijų sąraše neįvardinti, veiksniai, vertinant juos kaip papildomus, galėtų sustiprinti pagrindinių faktorių įtaką specialiosios pagalbos poreikiui atsirasti, tačiau ši išvada nepaneigia reikalavimo atitikti bent vieną iš nurodytų pagrindinių kriterijų.
Bylos medžiaga patvirtina, kad darbingumo lygis pareiškėjai buvo nustatytas remiantis atsakovui pateiktais medicininiais dokumentais ir kitais duomenimis, kurie buvo išnagrinėti ir įvertinti. Ir NDNT, ir Komisija, nagrinėdamos pareiškėjos skundus, pateikė argumentus, pagrindžiančius priimtą sprendimą dėl specialiųjų poreikių nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybės, padarė išvadą, kad pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas atliktas nepažeidžiant specialiuosius poreikius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl naikinti ginčijamus NDNT sprendimus nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, t. y. panaikinti skundžiamus administracinius aktus; įpareigoti NDNT Sprendimų kontrolės skyrių pagal byloje esančius dokumentus bei naujus dokumentus, gautus po 2011 m. liepos 25 d., iš naujo perskaičiuoti Bartelio indeksą, nuo 2011 m. liepos 26 d. nustatant specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį neterminuotai (įvertinant tai, kad minėtą specialųjį poreikį pareiškėja turėjau 4 metus ir jos sveikatos būklė pablogėjo iš esmės, bei nesant požymių, kad sveikatos būklė ateityje gerės); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų medicinos srities žinių ir nepaskyręs eksperto, neišnagrinėjo bylos iš esmės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 62 straipsnio 1 dalį, neįvertino ginčijamų sprendimų nepagrįstumo. Teismas, nurodęs, kad medicininių duomenų pagrįstumo nevertina, o vėliau konstatavęs, jog NDNT Klaipėdos skyrius Bartelio indeksą pakartotinai vertino pagrįstai, priėmė prieštaringą sprendimą.
2. Teismas objektyviai neišnagrinėjo pareiškėjos ir atsakovo argumentų, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė bylos Nr. A261-202/2009).
Žemesnės instancijos teismas
3. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismo išvada, jog pareiškėja kreipėsi į NDNT Klaipėdos skyrių prašydama nustatyti visus 4 specialiuosius poreikius, o ne nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialųjį poreikį – neturi pagrindo, kadangi ji užpildė NDNT Klaipėdos skyriaus pateiktą formą, kuri yra tik viena, nors realiai norėjo nustatyti tik nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialųjį poreikį.
4. Teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, pasisakydamas, kad neužtenka turėti labai didelius organizmo funkcijos sutrikimus, bet ir būtina atitikti bent vieną Kriterijų sąrašo 2.1–2.20 punktuose nurodytą kriterijų. Tokiu siaurinamuoju teisės aiškinimu teismas ignoravo NSIĮ 3 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą.
5. Skundžiamais administraciniais aktais buvo pažeisti NSIĮ tikslai ir uždaviniai, jie prieštarauja Neįgaliųjų teisių konvencijai (ypač jos 9 str.), kurią Lietuvos Respublika ratifikavo 2010 m. gegužės 27 d.
Atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymi, kad:
1. Nesutinka su apeliantės teiginiu, jog nepaskyręs eksperto, teismas neišsprendė klausimo iš esmės. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo pateikta visa pareiškėjos bylos medžiaga, kuria remiantis priimtas sprendimas, nėra pagrindo skirti ekspertą.
2. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad jos savarankiškumas pagal Bartelio indeksą buvo įvertintas netinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ginčija specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio pakartotinio vertinimo rezultatus.
Byloje esanti 2009 m. rugpjūčio 4 d. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma SPP-2 Nr. 0095441 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. K. M. buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (t. II, b. l. 134). Baigiantis šiam terminui, viešosios įstaigos Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja 2011 m. liepos 25 d. siuntimu Nr. 45 nukreipė pareiškėją į NDNT pakartotiniam specialiųjų poreikių vertinimui (t. II, b. l. 11-12). NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. SS-3638, Komisijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. S-631 bei atsakovo NDNT atsiliepimo argumentacija rodo, jog atsižvelgiant į pareiškėjai nustatytą judėjimo (motorikos) funkcijos sutrikimą, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio vertinimas buvo atliktas vadovaujantis Kriterijų sąrašo 2.13 punkto pagrindiniu kriterijumi: labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos – hemiplegijos, paraplegijos, ryškios paraparezės, hemiparezės – sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.). NDNT atsisakymas nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį naujam periodui yra pagrįstas tuo, kad pareiškėjos savarankiškumo įvertinimas Barthel indeksu netenkina minėto kriterijaus reikalavimų, t. y. nepatenka į nurodytą 25–40 balų intervalą.
Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 196/40 „Dėl funkcinių būklių, dėl kurių pripažįstama visiška invalido negalia, sąrašo patvirtinimo“ patvirtintoje Savarankiškumo įvertinimo Barthel indeksu metodikoje paaiškinama, kad Barthel indeksas – tai žmogaus galimybių matas, įvertinantis jo sugebėjimą savarankiškai veikti bei apsitarnauti. Pabrėžiama, jog sistema yra paprasta, lengvai panaudojama ir pateikia apytikrį indeksą; kai kurie aplinkos faktoriai gali keisti Barthel indekso skalės reikšmes. Taigi, kaip matyti ir iš nagrinėjamos bylos medžiagos (t. II, b. l. 10, 17), šis pagalbinis metodas nepasižymi dideliu tikslumu, yra jautrus vertinamojo ir vertinančiojo manipuliacijoms, dėl to negali būti laikomas patikimu.
Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamų administracinių aktų teisėtumą pagrindinių procedūrų ir taisyklių laikymosi aspektu, akcentuoja, jog palankus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio vertinimas (jo išvados nėra nuginčytos teismine tvarka), suteikė K. M. teisėtą lūkestį, kad esant nuolatinio pobūdžio sveikatos sutrikimams, ji nepraras teisės į šią finansinės pagalbos priemonę. Todėl atsakovui iš esmės nukrypus nuo ankstesnės administravimo praktikos, t. y. netenkinus pareiškėjos prašymo pakartotinai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį, teisėjų kolegijai kyla pagrįstas klausimas, kokie veiksniai (asmens sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimas ar pirminio vertinimo klaida) objektyviai galėjo lemti tokio sprendimo priėmimą.
Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.
Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju iškilusioms abejonėms pašalinti ir šalių ginčui teisingai išspęsti yra reikalingos specialios žinios, o tam įstatymas numato galimybę pasitelkti specialistą arba ekspertą (ABTĮ 61, 62 str.), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teisėjų kolegija palieka nenagrinėtą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.