Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-06-05 · Administracinė byla Nr. A-602-1125-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2012-12-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2013-05-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-06-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-05
Bylos Nr.
A-602-1125-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00163-2012-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
K. M.
Atsakovas
Neįgalumo
Trečiasis asmuo
Neįgalumo
Kategorijos
  • 6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A602-1125/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00163-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos 6.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. M. skundą atsakovams Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritoriniam skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. rugpjūčio 4 d. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma SPP-2 Nr. 0095441 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjai K. M. (toliau – ir pareiškėja) buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (II t., b. l. 134). Baigiantis šiam terminui, viešosios įstaigos Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – ir VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centras) gydytoja 2011 m. liepos 25 d. siuntimu Nr. 45 nukreipė pareiškėją į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) pakartotiniam specialiųjų poreikių vertinimui (II t, b. l. 11-12). Remiantis VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos gydytojos vertinimu, 2011 m. liepos 25 d. pareiškėjos savarankiškumas pagal Bartelio indeksą įvertintas 45 balais (II t., b. l. 17).

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos I teritorinis skyrius (toliau – ir Klaipėdos skyrius), atlikęs pakartotinį pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimą, 2011 m. liepos 26 d. surašė Bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktą Nr. SP-2419. Klaipėdos skyriaus gydytojai pareiškėjos savarankiškumą pagal Bartelio indeksą įvertino 65 balais (siuntime – 45 balai). Įvertinus siuntimo į NDNT duomenis, ligos istorijos duomenis, papildomų medicininių tyrimų duomenis, specialistų, konsultantų išvadas, apžiūros ir pokalbio duomenis, priimtas sprendimas nenustatyti specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, specialiojo lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikio, specialiojo transporto išlaidų kompensacijos poreikio (II t., b. l. 8-9).

Šalies argumentai

Pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į NDNT, prašydama panaikinti Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. SP-2419 ir nustatyti jai nuolatinės priežiūros poreikį (I t., b. l. 12-15).

NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2011 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą Nr. SS-3638 palikti nepakeistą Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. Specialiųjų poreikių vertinimo aktu Nr. SP-2419 priimtą sprendimą, kuriuo specialieji poreikiai pareiškėjai nenustatyti (I t., b. l. 58-61).

Šalies argumentai

Pareiškėja 2011 m. lapkričio 7 d. kreipėsi į NDNT, prašydama pateikti nurodytus dokumentus ir paaiškinti, dėl kokių pagrįstų abejonių NDNT Klaipėdos skyriaus specialistai iš naujo vertino pareiškėjos Bartelio indeksą (I t., b. l. 103).

NDNT 2011 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. R-15207 paaiškino, kad NDNT Klaipėdos skyriaus specialistai specialiųjų poreikių vertinimo metu atliko pareiškėjos savarankiškumo Bartelio indeksu vertinimą dėl byloje esančių duomenų prieštaringumo: šeimos gydytoja valgymo funkciją įvertino 5 balais, nors kramtymo ar rijimo sutrikimų nenustatyta; gebėjimas persikelti nuo vėžimėlio į lovą ir atgal įvertintas 5 balais, nurodant, kad reikalinga pagalba, tuo tarpu siuntime į NDNT nurodyta, kad pareiškėja atsistoja ir pati, neurologo išvadoje nurodoma, kad pareiškėja eina be pagalbinių priemonių, nėra įrašų apie persikėlimo funkcijos sutrikimą; gebėjimas vaikščioti įvertintas 5 balais, nors ši funkcija gali būti vertinama tik 15, 10 arba 0 balų; maudymosi funkcija nevertinta. Dėl šios neatitikties savarankiškumas pagal Bartelio indeksą įvertintas dar kartą (I t., b. l. 101-102).

Pareiškėja NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. SS-3638 apskundė Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija), kuri 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. S-631 pareiškėjos prašymą atmetė ir nurodytą NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 63-69).

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. SP-2419, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. SS-3638 ir Komisijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-631 bei įpareigoti NDNT nuo 2011 m. liepos 26 d. jai neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Pareiškėja paaiškino, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis jai nenustatytas nepagrįstai. Pareiškėjos nuomone, nepagrįsta yra išvada, jog toks poreikis suteikiamas tik asmenims, kurie atitinka bent vieną Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 (toliau – ir Kriterijų sąrašas), 2.1–2.20 punktą. Pareiškėjos teigimu, Kriterijų sąrašo 2 punktas įtvirtina pagrindinius kriterijus, bet tai nėra baigtinis sąrašas. Teigiant priešingai, Kriterijų sąrašo nuostatos konkuruoja su Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu (toliau – ir Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, NSIĮ), pagal kurį specialusis poreikis nustatomas visiems neįgaliesiems, kurie turi sunkumų įgyvendinant lygias galimybes buityje ir visuomenės gyvenime. Pareiškėja pabrėžė, kad nei NDNT, nei Komisija išsamiai nesidomėjo pareiškėjos sveikatos būkle. Klaipėdos skyriaus specialistai išvadą dėl pareiškėjos savarankiškumo padarė uždavę klausimą, ar pareiškėja gali pati valgyti kito asmens susmulkintą maistą. Pareiškėja mano, kad klausimas ir atsakymas neatspindi realaus savarankiškumo lygio. NDNT nurodo, kad į maisto smulkinimo sąvoką įeina ir kramtymo funkcija, nors Bartelio indekso metodika apie tokią funkciją nekalba. Pareiškėjos šeimos gydytoja gebėjimą vaikščioti įvertino 5 balais, tuo tarpu Klaipėdos skyriaus specialistai – 10 balų, nors tai reikštų, kad pareiškėja sugeba nueiti bent 50 metrų, kas yra netiesa. Tuo tarpu gebėjimas maudytis iš viso nevertintas. Komisija kritiškai nevertino to, kad šeimos gydytoja ir Klaipėdos skyriaus specialistai pareiškėjos sveikatos būklę vertino skirtingai, Komisijos išvados nepagrįstos jokiais kitais įrodymais, neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus ir medicininius dokumentus. Pareiškėjos nuomone, nei viena institucija nevertino, ar pagal gydytojų nustatytas diagnozes jai reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra. Komisija netyrė, ar NDNT, priimdama sprendimą, nepažeidė procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, netyrė, ar NDNT sprendimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėja nurodo, kad be specialiojo nuolatinės priežiūros poreikio ji susiduria su sunkumais buityje, negauna kompensacijos vaistams.

Pareiškėjos atstovas L. M. teismo posėdyje papildomai akcentavo, kad dėl to, jog pareiškėjai jau anksčiau buvo nustatyti specialieji poreikiai, priėmus ginčijamus sprendimus, buvo pažeistas jos teisėtas lūkestis. Teigė, kad pareiškėjos sveikata nuolat blogėja. Šiuo metu pareiškėjai suteikti specialieji poreikiai pagal kitą kriterijų.

Atsiliepimas

Atsakovas NDNT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjai diagnozuotos jungiamojo audinio ligos, viena iš jų – artrozė, lėtinė distrofinė sąnarių liga. Tačiau specialieji poreikiai nustatomi ne dėl asmeniui diagnozuoto sveikatos sutrikimo, o dėl jo pagrindu nustatyto sveikatos funkcijos sutrikimo lygio, tam įvertinti yra specialūs kriterijai. Pareiškėjos atžvilgiu, esant sutrikusiai judėjimo funkcijai, įstatymų leidėjas numato papildomą sąlygą: asmens savarankiškumo įvertinimas Bartelio indeksu, nustatant specialųjį slaugos poreikį, negali būti didesnis nei 20 balų, o nustatant specialųjį nuolatinės priežiūros poreikį, – nuo 25 iki 40 balų. Šiuo atveju savarankiškumas įvertintas 45 balais, todėl specialieji poreikiai negali būti nustatyti.

Perskaičiavus Bartelio indeksą, esminių skirtumų, turinčių įtakos asmens specialiųjų poreikių vertinimui, nenustatyta, nes tiek gydymo įstaigos (45 balai), tiek NDNT teritorinio skyriaus (65 balai) suskaičiuotas Bartelio indeksas nepatenka į Kriterijų sąrašo punktų apimtį. Pažymėjo, kad esminiu skirtumu yra laikomas toks skirtumas, kuris turi įtakos priimamam sprendimui. Kadangi esminių skirtumų nebuvo nustatyta, tiek Klaipėdos skyrius, tiek NDNT Sprendimų kontrolės skyrius, vadovavosi gydymo įstaigos pateiktu Bartelio indekso įvertinimu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas (diagnozių teisingumas ir pan.) į administracinio teismo kompetencijos ribas nepatenka. Teismas vertino, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymėjo, kad NDNT sprendimą priima įvertinusi pateiktus medicininius dokumentus; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pateikti medicininiai duomenys yra neteisingi, todėl nustačius pareiškėjos savarankiškumo pagal Bartelio indeksą vertinimo netikslumus (siuntime nurodytas Bartelio indeksas – 45 balai, iš jų – vaikščiojimo funkcija įvertinta 5 balais, nors tokios vertės savarankiškumo įvertinimo Bartelio indeksu metodika, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 196/40) nenumato, kilo pagrįstas poreikis šį vertinimą atlikti pakartotinai. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertino, kad Bartelio indeksas pakartotinai buvo nustatytas pagrįstai, vadovaujantis būtinais nagrinėjimui medicininiais dokumentais.

Bylos medžiaga patvirtina, kad darbingumo lygis pareiškėjai buvo nustatytas remiantis atsakovui pateiktais medicininiais dokumentais ir kitais duomenimis, kurie buvo išnagrinėti ir įvertinti. Ir NDNT, ir Komisija, nagrinėdamos pareiškėjos skundus, pateikė argumentus, pagrindžiančius priimtą sprendimą dėl specialiųjų poreikių nustatymo.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybės, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas atliktas nepažeidžiant specialiuosius poreikius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl naikinti ginčijamus NDNT sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012 pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju iškilusioms abejonėms pašalinti ir šalių ginčui teisingai išspęsti yra reikalingos specialios žinios, o tam įstatymas numato galimybę pasitelkti specialistą arba ekspertą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 61, 62 str.).

III.

Pareiškėja patikslino pateiktą skundą ir prašė: panaikinti NDNT Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. sprendimą; panaikinti NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. SS-3638; panaikinti Komisijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-631; priteisti iš Lietuvos valstybės patirtą turtinę žalą – 3 672 litus, kaip negautą kompensaciją, kuri būtų buvusi gaunama nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2013 m. liepos 29 d., jei jai būtų buvęs nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; priteisti iš Lietuvos valstybės patirtą turtinę žalą – 471,12 Lt, kuri skaičiuotina kaip skirtumas kompensuojamųjų vaistų kainų tuomet, kai jai būtų buvęs paskirtas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, lyginant su tuo, kai jai nepagrįstai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; priteisti iš Lietuvos valstybės 6 procentų dydžio metines palūkanas už patirtą turtinę žalą nuo skundo padavimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas (diagnozių teisingumas ir pan.) į administracinio teismo kompetencijos ribas nepatenka. Taigi teismas, vadovaudamasis nustatytu teisiniu reguliavimu, vertino, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą.

Dėl specialiojo poreikio nenustatymo pagrįstumo teismas pažymėjo, kad NDNT atsisakymas pareiškėjai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį naujam terminui pagrįstas tuo, kad pareiškėjos savarankiškumo įvertinimas Bartelio indeksu netenkina Kriterijų sąrašo 2.13 punkto reikalavimų, t. y. nepatenka į šiame punkte nurodytą balų intervalą. Tam, kad asmeniui būtų galima nustatyti specialiųjų poreikį pagal šį punktą, turi būti nustatyta atitinkamas sveikatos sutrikimas bei įvertintas Bartelio indeksas. Tiek bendrosios praktikos gydytojos (45 balai), tiek NDNT specialistų (65 balai) pareiškėjos savarankiškumo įvertinimas pagal Bartelio metodiką viršija Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nurodytą balų skaičių.

Dėl pareiškėjos nesutikimo su kitų savarankiškumą pagrindžiančių gebėjimų vertinimu balais teismas nurodė, kad byloje jokių duomenų, verčiančių abejoti medicininiuose dokumentuose užfiksuotos pareiškėjos sveikatos būklės teisingumu, nėra. Pats teismas negali vertinti medicininių duomenų pagrįstumo, tokia kompetencija suteikta gydytojams ir NDNT specialistams. Už medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų tikrumą atsako gydytojas. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėja šioje byloje atsisakė atlikti medicininę ekspertizę, kuri patvirtintų arba paneigtų šiuose medicininiuose dokumentuose užfiksuotos sveikatos būklės teisingumą (III t., b. l. 108).

Bylos duomenys rodo, kad NDNT specialistams abejonių dėl pareiškėjos medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų tikrumo nekilo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad NDNT, atlikdama pakartotinį pareiškėjos savarankiškumo vertinimą, laikėsi Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 (toliau – ir Tvarkos aprašas), reikalavimų, vertinimą atliko objektyviai ir visapusiškai.

Pareiškėjos argumentas, kad nuo 2013 m. liepos 29 d. jai vėl nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, teismo vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo neteisingai įvertintas jos savarankiškumą. Teismas pažymėjo, kad nuo ginčijamo NDNT sprendimo priėmimo iki 2013 m. liepos 29 d. praėjo nemažas laiko tarpas, per kurį pareiškėjos sveikatos būklė, vertinant jos amžių, galėjo pasikeisti. Be to, kaip matyti iš pačios pareiškėjos pateiktų įrodymų, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai nustatytas remiantis Kriterijų sąrašo 2.1 punktu (IV NYHA funkcinės klasės širdies nepakankamumas (III t., b. l. 131). Teismas darė išvadą, kad teisėtų lūkesčių principas šiuo atveju nebuvo pažeistas.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjai specialusis poreikis buvo nenustatytas pagrįstai, remiantis atsakovui pateiktais medicininiais dokumentais ir kitais duomenimis, kurie buvo išnagrinėti ir įvertinti. Tiek NDNT, tiek Komisija, pareiškėjos skundus išnagrinėjo pilnai, visapusiškai ir argumentuotai, nepažeidžiant specialiuosius poreikius reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, todėl naikinti ginčijamus NDNT Klaipėdos skyriaus, NDNT ir Komisijos sprendimus ir tenkinti pareiškėjos skundą šioje dalyje nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl turtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad nesant nustatytų neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima.

Atmetus pareiškėjos skundą, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ir jos prašymo dėl išlaidų atlyginimo.

IV.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 22-27), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012. Nurodo, kad teismas turėjo ne tik iš naujo išnagrinėti bylą, bet ir išsklaidyti tas abejones, kurios buvo kilusios Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, turėjo atsakyti į klausimą, kodėl NDNT nuo 2011 metų pakartotinai nepaskyrė specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris prieš tai jau buvo suteiktas 2 kartus po dvejus metus: ar tokį neigiamą NDNT sprendimą lėmė pareiškėjos sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimas ar pirminio vertinimo klaida.

2. Teismas sprendime nurodęs, kad byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių medicinos mokslo žinių, nusišalino nuo skundo esmės nagrinėjimo, dėl ko negalėjo priimti objektyvaus sprendimo. Teismas savo motyvus sukoncentravo tik į NDNT ir į Klaipėdos skyriaus priimtų sprendimų priėmimo teisėtumą, t. y. ar jie buvo priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo bylos esmės, nes skundo pagrindiniai motyvai buvo ne minėtų tarnybų priimtų sprendimų neteisėtumas, bet jų nepagrįstumas. Nurodo, kad nors teismas ekspertizę skyrė, tačiau ekspertui atsisakė užduoti klausimus, susijusius su pareiškėjos sveikatos būkle, visą dėmesį sutelkdamas į Bartelio indeksą, nors jis negali būti laikomas patikimu. Teismo nutartimi paskiriant ekspertizę, nei vienas pareiškėjos pasiūlytas klausimas nebuvo įtrauktas. Kadangi tokia sveikatos būklės ekspertizė nieko negalėjo spręsti, už šią ekspertizę pareiškėja atsisakė apmokėti.

3. Teismas objektyviai ir kritiškai nenagrinėjo pareiškėjos ir atsakovo pateiktų argumentų, juos vertino šališkai bei iškraipė bylos medžiagoje esančius faktus. Pažymi, kad Klaipėdos skyrius, neteisingai vertino pareiškėjos vaikščiojimo lygiu paviršiumi funkciją. Teismas nevertino to, kaip esant tai pačiai nustatytai sveikatos būklei, dvi institucijos (šeimos gydytojas ir Klaipėdos skyrius) pareiškėjos savarankiškumą vertino skirtingai, nors rėmėsi tais pačiais medicininiais duomenimis. Mano, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad per 2 metus pareiškėjos sveikatos būklė galėjo pasikeisti. Teismas, netyręs pareiškėjos sveikatos būklės, savo sprendimą iš esmės grindė prielaidomis apie tai, kad pareiškėjos sveikatos būklė nuo 2011 iki 2013 metų galėjo pasikeisti.

Atsiliepimas

Atsakovas NDNT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 34-39), kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo tokius pagrindinius argumentus:

1. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012 vykdymo pažymi, kad teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjos atstovo prašymu paskyrė teismo medicininę ekspertizę. Klausimai ekspertams buvo suformuluoti atsižvelgiant į proceso šalių pateiktus klausimus bei ginčo esmę, o būtent dėl asmens savarankiškumo vertinimo Bartelio indekso metodika teisingumo. Pareiškėja prieštarauja pati sau, nurodydama, kad 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012 kaip esminį klausimą iškelia asmens savarankiškumo vertinimo pagal Bartelio indeksą tikslumą bei patikimumą, tačiau teigdama, kad ekspertui pateikus klausimus apie Bartelio indeksą ir neuždavus klausimų apie pastarosios sveikatos būklę, ekspertizė neatitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų klausimų. Kaip numatyta ABTĮ 62 straipsnio 2 dalyje, galutinių klausimų nustatymas priklauso išimtinei teismo kompetencijai.

2. Dėl pareiškėjos savarankiškumo pagal Bartelio indeksą vertinimo pažymi, kad Bartelio indekso lentelė pildoma pokalbio su vertinamuoju metu, užduodant klausimus apie asmens gebėjimą apsitarnauti kasdienėje veikloje. Skirtingu laiku atliekamo Bartelio indekso vertinimo skirtumams įtaką gali daryti tiek bendra asmens sveikatos būklė, tiek kiti vertinimo metu pasireiškiantys veiksniai. Atkreipia dėmesį, kad priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos specialiųjų poreikių, NDNT Sprendimų kontrolės skyrius vadovavosi asmenį gydančio gydytojo (turinčio specialių medicinos žinių ir galinčio objektyviausiai įvertinti paciento savarankiškumą) užpildyta Bartelio indekso lentele (rezultatas – 45 balai). Specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis negalėjo būti nustatytas, nes pagal teisės aktų reikalavimus šiam poreikiui nustatyti asmens savarankiškumas pagal Bartelio indeksą turėtų būti įvertintas 25-40 balų. Pažymi, kad NDNT nėra sveikatos priežiūros įstaiga, galinti asmeniui diagnozuoti sveikatos funkcinius sutrikimus. Įgyvendindama jai suteiktas funkcijas, NDNT išimtinai vadovaujasi jai pateiktais medicininiais dokumentais, patvirtinančiais specialiųjų poreikių vertinimo metu esamą asmens sveikatos būklę.

3. Dėl 2013 m. K. M. nustatyto specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio ir teisėtų lūkesčių apsaugos nurodo, kad pakartotinis specialiųjų poreikių vertinimas NDNT atliekamas atsižvelgiant į vertinimo metu esamą asmens sveikatos būklę. Anksčiau asmeniui diagnozuoti sveikatos funkciniai sutrikimai, jeigu jie nėra nurodyti vertinimui pateiktuose dokumentuose (nepatvirtinti siuntime į NDNT), nėra vertinami, tuo labiau negali būti vertinami prognozuojami sveikatos funkciniai sutrikimai ar galimas sveikatos būklės pablogėjimas. 2013 m. specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai nustatytas būtent dėl pasikeitusios sveikatos būklės: 2013 m. liepos 25 d. siuntimo į NDNT Nr. 171 duomenimis patvirtintas IV funkcinės klasės širdies nepakankamumas, o 2011 m. liepos 25 d. siuntime į NDNT Nr. 45 tokios diagnozės nėra. Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad K. M. 2013 m. diagnozuota sveikatos funkcinių sutrikimų, kurie nebuvo diagnozuoti 2011 m., todėl pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi prielaidomis, kad nuo 2011 m. iki 2013 m. pareiškėjos sveikatos būklė galėjo pasikeisti.

Pažymi, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. K. M. buvo nustatytas kito subjekto (Gydytojų konsultacinės komisijos (toliau – ir GKK). Atkreipia dėmesį, kad specialiųjų poreikių nustatymo funkcijos perdavimas NDNT nereiškia GKK teisių perėmimo ar jų tęstinumo – NDNT nėra saistoma anksčiau GKK priimtų sprendimų. Pakartotinis specialiųjų poreikių vertinimas NDNT kiekvienu atveju atliekamas remiantis naujai pateiktų dokumentų, patvirtinančių esamus sveikatos funkcinius sutrikimus, duomenimis.

4. Dėl žalos priteisimo nurodo, kad pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas NDNT atliktas pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, vadovaujantis materialinės teisės normomis, todėl nėra pagrindo teigti, kad NDNT veiksmai neteisėti, dėl ko neatsiranda ir pareiga atlyginti žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar NDNT teritorinis skyrius pagrįstai pareiškėjai nenustatė specialaus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, ir turtinės žalos, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 4 d. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma SPP-2 Nr. 0095441 patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 27 d. iki 2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjai K. M. buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Baigiantis šiam terminui, VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja 2011 m. liepos 25 d. siuntimu Nr. 45 nukreipė pareiškėją į NDNT pakartotiniam specialiųjų poreikių vertinimui. Remiantis VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos gydytojos vertinimu, 2011 m. liepos 25 d. pareiškėjos savarankiškumas pagal Bartelio indeksą įvertintas 45 balais.

Klaipėdos skyrius, atlikęs pakartotinį pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimą, 2011 m. liepos 26 d. surašė Bendro pirminio specialiųjų poreikių vertinimo aktą Nr. SP-2419. Jame pareiškėjos savarankiškumas pagal Bartelio indeksą įvertintas 65 balais.

NDNT Sprendimų kontrolės skyrius 2011 m. spalio 20 d. priėmė sprendimą Nr. SS-3638 palikti nepakeistą NDNT Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. Specialiųjų poreikių vertinimo aktu Nr. SP-2419 priimtą sprendimą, kuriuo specialieji poreikiai pareiškėjai nenustatyti (I t., b. l. 58-61).

Pareiškėja NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. SS-3638 apskundė Komisijai, kuri 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. S-631 pareiškėjos prašymą atmetė ir nurodytą NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 63-69).

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. SP-2419, NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. SS-3638 ir Komisijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-631 bei įpareigoti NDNT nuo 2011 m. liepos 26 d. jai neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012 tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju iškilusioms abejonėms pašalinti ir šalių ginčui teisingai išspęsti yra reikalingos specialios žinios, o tam įstatymas numato galimybę pasitelkti specialistą arba ekspertą (ABTĮ 61, 62 str.).

Pareiškėja patikslino pateiktą skundą ir vietoj reikalavimo įpareigoti NDNT nuo 2011 m. liepos 26 d. jai neterminuotai nustatyti specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį prašė priteisti iš Lietuvos valstybės patirtą turtinę žalą – 3 672 litus, kaip negautą kompensaciją, kuri būtų buvusi gaunama nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2013 m. liepos 29 d., jei jai būtų buvęs nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; priteisti iš Lietuvos valstybės patirtą turtinę žalą – 471,12 Lt, kuri skaičiuotina kaip skirtumas kompensuojamųjų vaistų kainų tuomet, kai jai būtų buvęs paskirtas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, lyginant su tuo, kai jai nepagrįstai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis; priteisti iš Lietuvos valstybės 6 procentų dydžio metines palūkanas už patirtą turtinę žalą nuo skundo padavimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad tam, jog asmeniui būtų galima nustatyti specialųjį poreikį pagal Kriterijų sąrašo 2.13 punktą, turi būti nustatytas atitinkamas sveikatos sutrikimas bei įvertintas Bartelio indeksas. Tiek bendrosios praktikos gydytojos (45 balai), tiek NDNT specialistų (65 balai) pareiškėjos savarankiškumo įvertinimas pagal Bartelio metodiką viršija Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nurodytą balų skaičių. Be to, teismas nurodė, kad NDNT specialistams abejonių dėl pareiškėjos medicininiuose dokumentuose užfiksuotų duomenų tikrumo nekilo. Kaip matyti iš bylos dokumentų, atlikdami pakartotinį vertinimą, NDNT specialistai atliko ne tik medicininių dokumentų analizę, bet ir pareiškėjos apžiūrą, su ja bendravo.

VI.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. birželio 28 d.), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašas (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d.), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintas Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašas (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 25 d.).

Pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 10 punktą specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse (NSIĮ 24 str. 1 d.). Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymo, specialiųjų poreikių tenkinimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (NSIĮ 24 str. 3 d.).

Specialiųjų poreikių lygio nustatymo ir jų tenkinimo tvarka ir sąlygos detalizuotos Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja siekė, kad jai būtų nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nustatyta, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems labai sutrikusios galūnių judėjimo funkcijos, sergant nervų, raumenų, kaulų, sąnarių ir jungiamojo audinio ligomis, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.)

Tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta, kad gydantis gydytojas, nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad, taikant gydymą ir (ar) medicininės reabilitacijos priemones, išlieka organizmo funkcijų sutrikimai, parengia ir įteikia asmeniui ar pateikia elektroniniu būdu Tarnybai šiuos dokumentus: užpildytą siuntimą į Tarnybą; medicininių tyrimų išrašus (instrumentinių, laboratorinių), patvirtinančius ligos sunkumą ir diagnozę <...>. Nagrinėjamoje byloje VšĮ Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro gydytoja 2011 m. liepos 25 d. siuntimu Nr. 45 nukreipė pareiškėją į NDNT pakartotiniam specialiųjų poreikių vertinimui (II t, b. l. 11-12). NDNT Klaipėdos skyriaus specialistai specialiųjų poreikių vertinimo metu atliko pareiškėjos savarankiškumo Bartelio indeksu vertinimą dėl byloje esančių duomenų prieštaringumo: šeimos gydytoja valgymo funkciją įvertino 5 balais, nors kramtymo ar rijimo sutrikimų nenustatyta; gebėjimas persikelti nuo vėžimėlio į lovą ir atgal įvertintas 5 balais, nurodant, kad reikalinga pagalba, tuo tarpu siuntime į NDNT nurodyta, kad pareiškėja atsistoja ir pati, neurologo išvadoje nurodoma, kad pareiškėja eina be pagalbinių priemonių, nėra įrašų apie persikėlimo funkcijos sutrikimą; gebėjimas vaikščioti įvertintas 5 balais, nors ši funkcija gali būti vertinama tik 15, 10 arba 0 balų; maudymosi funkcija nevertinta. Dėl šios neatitikties savarankiškumas pagal Bartelio indeksą įvertintas dar kartą (I t., b. l. 101-102).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas ginčą, teismas turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. kovo 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A502-22/2013), priimtoje nagrinėjant panašią situaciją, pažymėjo, jog specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, ar medicininių kriterijų vertinimas atliktas pagal realią pareiškėjos sveikatos būklę, o tik tikrina, ar Klaipėdos skyrius, tikrindamas, ar pareiškėjai pagal pateiktus dokumentus galėjo būti nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, laikėsi teisės aktuose nurodytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo teisėtumą. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Kriterijų sąraše ir Tvarkos apraše nustatytu teisiniu reguliavimu, turėjo padaryti išvadas, ar skundžiamais aktais įformintas pareiškėjos specialiųjų poreikių vertinimas (Tarnybos teritorinio skyriaus ir Sprendimų kontrolės skyriaus sprendimai) bei ginčo ikiteisminėje institucijoje nagrinėjimas buvo atlikti ir sprendimai priimti laikantis pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų teisėtumą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, ar skundžiami sprendimai priimti pagal kompetenciją, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012. Teigia, kad teismas turėjo ne tik iš naujo išnagrinėti bylą, bet ir išsklaidyti abejones, kurios buvo kilusios Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, t. y. turėjo atsakyti į klausimą, kodėl NDNT nuo 2011 metų pakartotinai nepaskyrė specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris prieš tai pareiškėjai jau buvo suteiktas 2 kartus po dvejus metus: ar tokį neigiamą NDNT sprendimą lėmė pareiškėjos sveikatos būklės bei savarankiškumo pasikeitimas ar pirminio vertinimo klaida.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip buvo konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartyje, iškilusioms abejonėms pašalinti ir šalių ginčui teisingai išspęsti yra reikalingos specialios žinios, o tam įstatymas numato galimybę pasitelkti specialistą arba ekspertą (ABTĮ 61, 62 str.). Tam, kad būtų įvykdytas minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymas, pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi pareiškėjos atstovo prašymu paskyrė teismo medicininę ekspertizę. Tačiau pareiškėja 2013 m. birželio 10 d. prašymu (III t., b. l. 108) nurodė, kad ekspertizę atlikti yra netikslinga ir atsisakė ją apmokėti. Pareiškėja nurodė, kad jos užduoti klausimai ekspertui nebuvo pateikti, o teismo užduoti klausimai, pareiškėjos manymu, nepadės objektyviai išspręsti bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, turi teisę pateikti teismui kiekvienas proceso dalyvis, tačiau galutinai juos nustato teismas ar teisėjas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pasinaudojo jai suteikta teise pateikti klausimui ekspertui, tačiau teismui toks siūlymas nebuvo privalomas, nes pagal ABTĮ 62 straipsnio 2 dalį, jis turėjo teisę suformuluoti galutinius klausimus ekspertui.

ABTĮ 43 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, iš anksto įmoka ta šalis, kuri pareiškė atitinkamą prašymą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos atstovas prašė paskirti teismo medicininę ekspertizę. Taigi pareiškėja turėjo iš įstatymo kylančią pareigą ekspertizę apmokėti iš anksto. 2013 m. birželio 10 d. prašymu (III t., b. l. 108) ji tai padaryti atsisakė, taigi neįvykdė ABTĮ 43 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos. Neįvykdžius minėtos pareigos ir dėl to nepaskyrus ekspertizės, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi pateiktus išaiškinimus. Kadangi ekspertizė neatlikta dėl pareiškėjos procesinių veiksmų, o pirmosios instancijos teismas sudarė galimybes ekspertizės atlikimui, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjai nustatyto specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo

Pareiškėja teigia, jog negalėjo būti taip, kad nuo 2011 m. liepos 26 d. iki 2013 m. liepos 29 d. specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai nenustatytas, o iki 2011 m. ir vėliau 2013 m. šis poreikis buvo nustatytas, nes jos sveikatos būklė negalėjo taip pasikeisti.

Specialiųjų poreikių vertinimas NDNT atliekamas atsižvelgiant į vertinimo metu esamą asmens sveikatos būklę. 2013 m. specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai nustatytas dėl 2013 m. liepos 25 d. siuntimo į NDNT Nr. 171 duomenimis patvirtinto širdies nepakankamumo (pasikeitusios sveikatos būklės), o šios diagnozės 2011 m. liepos 25 d. siuntime į NDNT Nr. 45 nebuvo. Taigi nuo 2013 m. specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai nustatytas dėl visai kitos diagnozės ir pagal kitą Kriterijų sąrašo punktą (III t., b. l. 131) nei, kad buvo vertinama ginčijamame Klaipėdos skyriaus 2011 m. liepos 26 d. akte Nr. SP-2419. Dėl iki 2011 m. pareiškėjai nustatyto specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio pažymėtina, kad iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusios Tvarkos aprašo redakcijos 8.2 punkte buvo nustatyta, kad Gydytojų konsultacinė komisija per 5 darbo dienas, patikrinusi asmenį gydančio gydytojo pateiktą išvadą dėl specialaus poreikio nustatymo tikslingumo ir pagrįstumo, priima sprendimą dėl specialaus poreikio nustatymo. Taigi iki minėto punkto pakeitimo sprendimą dėl specialiojo poreikio nustatymo tam tikrai asmenų grupei priimdavo kita institucija – GKK. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ir pareiškėjai adresuotus sprendimus dėl specialiojo poreikio nustatymo iki 2011 m. priimto ginčijamo Klaipėdos skyriaus sprendimo priėmė ne NDNT teritorinis skyrius, bet GKK. Taigi pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad jos argumentai atmesti remiantis tik prielaidomis, kad nuo 2011 m. iki 2013 m. pareiškėjos sveikatos būklė galėjo pasikeisti.

Dėl K. M. savarankiškumo įvertinimo pagal Bartelio indeksą

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kaip esant tai pačiai sveikatos būklei, dvi institucijos (bendrosios praktikos gydytojas ir Klaipėdos skyrius) pareiškėjos savarankiškumą vertino skirtingai, nors rėmėsi tais pačiais medicininiais duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad šio klausimo sprendimas nagrinėjamos bylos kontekste yra neaktualus, nes tiek bendrosios praktikos gydytojos (45 balai), tiek Klaipėdos skyriaus specialistų (65 balai) pareiškėjos savarankiškumo įvertinimas pagal Bartelio metodiką yra didesnis už Kriterijų sąrašo 2.13 punkte nurodytą balų skaičių, t. y. pareiškėjai bet kuriuo atveju negalėtų būti nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) specialusis poreikis.

Pastebėtina ir tai, kad nuolatinės priežiūros (pagalbos) nustatymo tvarka yra formalizuota, būtent viešojo administravimo subjektas priima sprendimą remdamasis jam nustatyta tvarka užpildytais ir pateiktais dokumentais, t. y. priima sprendimą remdamasis faktiniais duomenimis, esančiais minėtuose privalomai pateikiamuose dokumentuose (Tvarkos aprašo 9 p.). Tvarkos aprašo 13.3 punkte yra nustatyta galimybė Tarnybos specialistams įvertinti Bartelio indeksą, jeigu dėl jo yra pagrįstų abejonių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-133/2014). Taigi pareiškėjos keliamos abejonės dėl NDNT pateiktuose dokumentuose įrašyto Bartelio indekso teisingumo galėjo būti sprendžiamos tik Tvarkos aprašo 13.3 punkte nustatyta tvarka – NDNT specialistams įvertinant Bartelio indeksą.

Tvarkos aprašo 13.3 punkte įtvirtinta norma, kad esant pagrįstų abejonių dėl Bartelio indekso įvertinimo, NDNT specialistai, turintys teisę vertinti Bartelio indeksą, įvertina asmens savarankiškumą ir apie tai pažymi Specialiųjų poreikių vertinimo akte. Pareiškėjos savarankiškumas Bartelio indeksu Klaipėdos skyriaus buvo pakartotinai įvertintas, siekiant objektyviai įvertinti jos gebėjimus savarankiškai atlikti tam tikrus veiksmus, kadangi NDNT kilo abejonių dėl gydymo įstaigos (Šilutės pirminės sveikatos priežiūros centro) gydytojos įvertinimo, ir prieštaravimų tarp pateiktų dokumentų. Klaipėdos skyrius, perskaičiavęs Bartelio indeksą, esminių skirtumų, turinčių įtakos asmens specialiųjų poreikių vertinimui, nenustatė, nes tiek bendrosios praktikos gydytojos (45 balai), tiek Klaipėdos skyriaus (65 balai) paskaičiuotas Bartelio indeksas nepateko į Kriterijų sąrašo 2.13 punkto apimtį. Pažymėtina, kad Tvarkos aprašo 33 punkte įtvirtinta, kad už pateiktų asmens medicininių duomenų teisingumą atsako asmenį gydantis gydytojas. Kaip buvo minėta, NDNT neturi kompetencijos tikrinti iš gydymo įstaigos pateiktų duomenų ir, priimdama sprendimus, vadovaujasi prie siuntimo pridėtais medicininiais dokumentais. Pati NDNT, remdamasi Tvarkos aprašo 13.3 punktu, gali perskaičiuoti tik Bartelio indeksą ir, jei nėra esminių skirtumų, priimdama sprendimus, remiasi iš gydymo įstaigos gautais dokumentais. Nagrinėjos bylos atveju esminių skirtumų nebuvo nustatyta tiek gydymo įstaigos, tiek Klaipėdos skyriaus specialistams nustačius, kad pareiškėjai apskaičiuotas Bartelio indeksas nepatenka į Kriterijų sąrašo 2.13 punkto apimtį.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo argumentų dėl to, kad jos savarankiškumas buvo įvertintas neteisingai, neatsižvelgiant į jos tikrąją sveikatos būklę, teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis medicinos srities klausimų sprendimas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas, todėl teisėjų kolegija iš esmės nepasisako, ar medicininių kriterijų vertinimas atliktas pagal realią pareiškėjos sveikatos būklę, o tik tikrina, ar buvo laikytasi teisės aktuose nurodytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo teisėtumą. Konkretūs klausimai dėl pareiškėjos sveikatos būklės įvertinimo galėjo būti sprendžiami paskyrus teismo ekspertizę, tačiau, kaip buvo konstatuota, ekspertizė nagrinėjamoje byloje buvo neatlikta dėl pareiškėjos kaltės.

Dėl turtinės žalos atlyginimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Klaipėdos skyrius, priimdamas skundžiamą sprendimą, elgėsi taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų (šiuo atveju fakto, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Taigi pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad tiek Klaipėdos skyrius, tiek vėliau ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos sveikatos būklė neatitinka Kriterijų sąrašo 2.13 punkto dispozicijos, todėl teisėtai pripažino, kad nėra pagrindo pagal šį punktą nustatyti pareiškėjai specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasVeslava RuskanVirginija Volskienė