- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-03
- Bylos Nr.
- 2A-196/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilbana“
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-452-565/2008 pagal ieškovo M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilbana“ dėl tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. Š. IĮ ,,Norija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 1 d. ieškovo ir atsakovo UAB ,,Vilbana“ sudarytą tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo patvirtinta ieškovo 1 146 946,70 Lt dydžio skola atsakovui. Ieškovas nurodė, kad 1997 m. jis kreipėsi į atsakovą, prašydamas suteikti 2 000 t kaustikinės sodos pervežimo paslaugas. Atsakovas už suteiktas paslaugas pateikė sąskaitas faktūras, kuriose nurodė, jog pervežė 4 312,3 t krovinį. Atsakovas nepaaiškino, kodėl sąskaitose faktūrose nurodė kitokį pervežto krovinio svorį, reikalavo sumokėti visą sąskaitose nurodytą sumą, o ieškovui atsisakius, ėmė grasinti fiziniu susidorojimu. Po atsakovo reikalavimų atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas faktūras, grasinimų bei psichologinio spaudimo ieškovas 2000 m. sausio 1 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo patvirtino 1 146 946,70 Lt dydžio skolą atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas taikė 1964 m. CK, nurodydamas, kad aktas, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą grasinimo įtakoje, pasirašytas 2000 m. sausio 1 d., t. y. iki 2000 m. CK įsigaliojimo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad atsakovas už 1997 m. ieškovui suteiktas pervežimo paslaugas pateikė keturias PVM sąskaitas faktūras: 1997 m. balandžio 8 d. Nr. GAA 0155312, 1997 m. balandžio 7 d. Nr. GAA 0155311, Nr. GAA 0155310 ir Nr. GAA 0155308, už bendrą 1 876 946,70 Lt sumą. Ieškovas dalį šios sumos sumokėjo, o 2000 m. sausio 1 d. su atsakovu pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo patvirtino 1 146 946,70 Lt skolą atsakovui. Kitoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 1 d. sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 1 146 946,70 Lt skolą už pervežimo paslaugas pagal PVM sąskaitas faktūras: 1997 m. balandžio 8 d. Nr. GAA 0155312 ir 1997 m. balandžio 7 d. Nr. GAA 0155311, vadovaudamasis tiek šiomis sąskaitomis faktūromis, tiek ginčijamu tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu, tiek kitais įrodymais. Šis teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Išnagrinėtoje byloje įmonė „Norija“ nenurodė, kad ginčo aktą jos savininkas pasirašė grasinimo įtakoje. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės ieškovas neįrodė ir nagrinėjamoje byloje. Teismas nurodė, kad ieškovo savininko M. Š. ir liudytojos K. Š. parodymai apie tai, kad M. Š. ir jo šeimos nariams buvo grasinama, nėra pakankami įrodymai ieškiniui patenkinti. Teismas, remdamasis Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 6 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, konstatavo, kad nėra duomenų, jog ieškovo savininkas M. Š. dėl jo atžvilgiu naudotos fizinės prievartos, daryto psichologinio spaudimo būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas.
Šalies argumentai
Ieškovas M. Š. IĮ ,,Norija“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK normas, kadangi iš ginčijamo tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto kylančios šalių teisės ir pareigos buvo įgyvendinamos jau įsigaliojus 2000 m. redakcijos CK (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2 d.).
2. Spręsdamas, ar ieškovas ginčo aktą pasirašė grasinimo įtakoje, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus: neatsižvelgė į tai, kad ginčijamas aktas buvo sudarytas 2000 m. sausio 1 d., t. y. nedarbo dieną, kai šalys nevykdė ūkinės veiklos, kad aktą pasirašė ne įmonės finansininkas, o M. Š., netyrė aplinkybės, kad akte nėra nurodyta jokių duomenų apie tai, kokiu pagrindu atsirado jame nurodyta ieškovo prievolė, kad dokumentas nebuvo įtrauktas į ieškovo buhalterijos apskaitą, nebuvo gautas nei paštu, nei kitomis ryšių priemonėmis, neatsižvelgė į liudytojų A. P., K. Š., ieškovo atstovo M. Š. parodymus.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes, nepateikė įrodymų, patvirtinančių savo teiginį, jog ginčijamas aktas ieškovui buvo siųstas faksu, o po to paštu. Teismas nesuteikė ieškovui galimybės pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovo grasinimai ir kiti veiksmai sukėlė M. Š. sunkias pasekmes.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,Vilbana“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių kilo 1995 m. birželio 27 d., sudarius geležinkeliais vežamų krovinių ekspedijavimo sutartį Nr. 59/95. Ir sutartis, ir ginčo aktas buvo sudaryti iki 2000 m. redakcijos CK įsigaliojimo, todėl teismas materialines teisės normas taikė tinkamai. Teismas visapusiškai ištyrė įrodymus ir juos įvertino tinkamai. Sutarties šalys skolų tarpusavio suderinimo aktus gali sudaryti bet kuriuo jų sutartu metu. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad aktą pasirašė įmonės savininkas M. Š., akte nenurodytas prievolės atsiradimo pagrindas, aktas nebuvo įtrauktas į įmonės dokumentų apskaitą, neįrodo, kad dokumentas pasirašytas grasinant. Apeliantas, teigdamas, kad atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, yra neteisus, kadangi pats apeliantas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-970-53/2005 konstatavo, kad apeliantui kyla prievolė sumokėti atsakovui už paslaugas, kurią patvirtina ne tik ginčo aktas, bet ir kiti teismui pateikti įrodymai. Apeliantas dėl ginčo akto pripažinimo negaliojančiu kreipėsi tik 2007 m. spalio 4 d. Vykstant teisminiam ginčui dėl skolos priteisimo, apeliantas nei viename procesiniame dokumente nenurodė, kad ginčo aktą pasirašė grasinant atsakovui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).
Byloje nustatyta, kad 2000 m. sausio 1 d. M. Š. individuali įmonė ,,Norija“ ir UAB ,,Vilbana“ pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo suderino, kad M. Š. individuali įmonė ,,Norija“ skolinga UAB ,,Vilbana“ 1 146 946,70 Lt (b. l. 16). Šį tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą pasirašė M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ savininkas M. Š. ir UAB ,,Vilbana“ buhalterė A. Š.
Ieškovas M. Š. individuali įmonė ,,Norija“ prašė teismo pripažinti negaliojančiu minėtą tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kaip sudarytą grasinimo bei psichologinio spaudimo įtakoje.
Dėl realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Realaus grasinimo samprata yra pateikta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią realus grasinimas reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos artimus giminaičius arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Taigi, grasinimas yra neteisėtas poveikis sandorio dalyvio psichikai, turint tikslą priversti sudaryti sandorį. Grasinimas pareiškiamas žodžiu arba veiksmais, nurodant asmeninę arba turtinę žalą, kuri bus padaryta sandorio dalyviui arba jo artimiesiems, jeigu nesudarys tam tikro sandorio. Ne kiekvienas grasinimas gali būti pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu. Kad būtų galima sandorį pripažinti negaliojančiu, reikia, kad grasinimas būtų žymus. Toks grasinimas yra, kai nurodoma turtinė ar asmeninė žala yra esminė. Kiekvienu atveju realumo ir esminį pobūdį nustato teismas. Grasinimu versti sudaryti sandorį gali ne tik pats jo dalyvis, bet ir tretieji asmenys. Pastaruoju atveju sandorio dalyvis turi žinoti, kad sandoris sudaromas trečiajam asmeniui grasinant. Sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, kai jis sudarytas dėl grasinimo pačiam sandorio dalyviui, taip pat ir jam artimiems asmenims.
Ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovo UAB ,,Vilbana“ atstovas A. P. grasino ieškovo atstovui M. Š., kad jeigu ieškovas vengs mokėti skolą, tai su ieškovo atstovu M. Š. bus susidorota fiziškai, jam nuolat buvo primenama, kad turįs mažametę dukterį, žmoną, sūnų, ir jiems bet kada kas nors gali atsitikti. Į M. Š. namus dažnai ėmė užsukti atsakovo siųsti tarpininkai, bandantys išreikalauti iš M. Š. neva susidariusią skolą ir pan. Tokie lankytojai apsilankydami vėlai vakare baugino ne tik M. Š., bet ir jo šeimą.
Byloje esančiuose ieškovo pateiktuose ikiteisminio tyrimo, kurį vykdė Vilniaus m. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius, metu apklaustų liudytojų apklausos protokolų nuorašuose nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad ieškovo atstovui M. Š. buvo grasinta. Liudytojų M. B., V. B., L. P. apklausos protokoluose (b. l. 22-23, 24-26, 27-28) nėra jokių duomenų apie grasinimus M. Š. Vilniaus m. apylinkės prokuratūros 2007 m. balandžio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 10-1-70646-05 (b. l. 38-42) nurodyta, jog duomenų, kad prieš M. Š. būtų buvusi naudota fizinė prievarta, darytas psichologinis spaudimas ar M. Š. būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, nėra. Teismo posėdžio, vykusio 2008 m. kovo 31 d., metu liudytojai L. P., V. B. parodė, kad tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto pasirašymo metu dirbo pas ieškovą, tačiau apie grasinimus nieko nežino (b. l. 128, 129). Liudytojas A. P. paaiškino, kad nei jis, nei jo pavedimu kiti asmenys nei M. Š., nei jo šeimos nariams negrasino, jo namuose nesilankė (b. l. 130-131). Aplinkybes, kad M. Š. ir jo šeimos nariams buvo grasinama, nurodė tik M. Š. sutuoktinė K. Š., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo atstovo M. Š. ir jo sutuoktinės K. Š. parodymai apie tai, kad jiems buvo grasinama, nėra pakankami įrodymai ieškiniui patenkinti. K. Š. parodymai vertintini kritiškai, kadangi ji, kaip M. Š. sutuoktinė, yra tiesiogiai suinteresuota bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aplinkybės, jog M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ atstovas M. Š. pasirašė 2000 m. sausio 1 d. tarpusavio atsiskaitymo sudarymo aktą grasinimo jam ar jo šeimos nariams įtakoje.
Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK nuostatas. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Civilinio kodekso 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui.
Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytas aplinkybes. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasis aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovas, teigdamas, jog 2000 m. sausio 1 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą pasirašė realaus grasinimo įtakoje, šią aplinkybę turėjo pats įrodyti. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu apelianto atstovė patikslino skundo dalyką ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinus bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl procesinės teisės normų pažeidimo. Tokį reikalavimą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės ieškovui pateikti grasinimo faktą patvirtinančius įrodymus – ieškovo savininko M. Š. santuokos nutraukimo bylą, išrašus iš greitosios medicininės pagalbos žurnalo apie M. Š. sutuoktinės K. Š. sveikatos būklės pablogėjimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo atstovės prašymą sudaryti galimybę šiems įrodymams pateikti atmetė, motyvuodamas tuo, kad nurodytas aplinkybes galima nustatyti ir iš liudytojos K. Š. parodymų (b. l. 126-133). Šių įrodymų su apeliaciniu skundu ieškovas nepateikė, prašymo išreikalauti ar sudaryti galimybę juos pateikti apeliacinės instancijos teisme nereiškia, todėl apelianto reikalavimas grąžinti bylą naujam nagrinėjimui dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo laikytinas nepagrįstu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tarpusavio atsiskaitymo aktai nėra buhalterinės apskaitos dokumentai, o įrodymai, patvirtinantys, kad šalys buvo susitarusios dėl tokiame akte nustatyto skolos ir reikalavimo dydžio; šalis, nesutinkanti su nurodytu skolos dydžiu, turi teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti tokiame akte nurodytus skaičiavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1326/2000; 2000 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybės meras; bylos Nr. 3K-3-1321/2000; 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos energija“ Lietuvos elektrinė v. Trakų rajono savivaldybė; bylos Nr. 3K-3-1214/2000). Kitoje byloje, kurią yra išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, UAB ,,Vilbana“ buvo pareiškusi ieškinį M. Š. individualiai įmonei ,,Norija“ dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 1 d. sprendimu priteisė UAB ,,Vilbana“ naudai iš M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ 1 146 946,70 Lt skolą už pervežimo paslaugas, remdamasis ne tik ginčijamu 2000 m. sausio 1 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu, bet ir kitais įrodymais: PVM sąskaitomis faktūromis, 1995 m. geležinkeliais vežamų krovinių ekspedijavimo sutartimi Nr. 95/97, krovinių važtaraščiais, ieškovo atsiskaitymais su įmone ,,Transreil AG“, susirašinėjimu tarp šalių. Šis sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas (b. l. 17-20).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo ginčijamas 2000 m. sausio 1 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas nėra sandoris. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sutarties pagrindu atsiradusių piniginių prievolių, užfiksuotų buhalterinės apskaitos dokumentuose, apibendrintas apskaičiavimas atskirame akte, jeigu tokiu aktu šalys neprisiima papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu, jokių savarankiškų teisių ir pareigų joms nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,VST“ v. UAB ,,Olympic Casino Group Baltija“; bylos Nr. 3K-3-572/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamame akte yra nurodyta sutarties pagrindu atsiradusi ieškovo skolos atsakovui suma, kuri užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose), šiuo aktu ginčo šalys papildomų įsipareigojimų viena kitos atžvilgiu neprisiėmė, todėl aktas savarankiškų teisių ir pareigų šalims nesukūrė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo aktu nebuvo siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, todėl aktas nėra sutartis, kuriai gali būti taikomas sandorių nuginčijimo institutas. Ieškovas, nesutikdamas su ginčo akte nurodytu skolos dydžiu, turėjo teisę teikti savo įrodymus ir tokiu būdu nuginčyti akte nurodytus skaičiavimus minėtoje ankstesnėje įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą (CPK 263 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinas žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą, išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme ir atsakovo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 8 d. nutartimi (b. l. 85) ieškovas buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, 1 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, todėl atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ valstybės naudai priteisiamas atidėtas 1 000 Lt žyminis mokestis. Atsakovas pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad advokatui už teisines paslaugas apeliacinėje instancijoje sumokėjo 1 416 Lt (b. l. 193-194), todėl ši suma priteistina iš ieškovo atsakovui (CPK 98 str. 1 ir 3 d.). Taip pat iš ieškovo valstybės naudai priteisiamos 10,05 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo M. Š. individualios įmonės ,,Norija“ atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilbana“ naudai 1 416 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiolika litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir 1 010,05 Lt (vieną tūkstantį dešimt litų 05 ct) bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.