Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-08-22 · Administracinė byla Nr. A-575-2201-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-08-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-22
Bylos Nr.
A-575-2201-13
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00280-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. A575-2201/2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00280-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. V. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Panevėžio tarnyba) 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-02811 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą teikti jam antrinę teisinę pagalbą (b. l. 2, 15).

Pagrįsdamas savo skundo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 20 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Jam buvo paskirtas advokatas J. M., kuris teikdamas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, baudžiamojoje byloje parengė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi atmetė apeliacinį skundą, palikdamas galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Jis Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Vilniaus tarnyba) 2012 m. spalio 19 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje – padėti parašyti kasacinį skundą, atnaujinti apskundimo terminą ir ginti jį proceso metu. Vilniaus tarnyba pareikalavo pateikti papildomą informaciją, jis pateikė visus prašomus dokumentus. Vilniaus tarnyba šį jo prašymą persiuntė nagrinėti Panevėžio tarnybai, kuri 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl praleisto termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir kasacinio skundo parengimo. Pareiškėjo manymu, Panevėžio tarnybos priimtas sprendimas yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas teikti jam antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio tarnyba atsiliepime (b. l. 25) nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad skundžiamas Panevėžio tarnybos sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės normomis, jame aiškiai nurodytos aplinkybės ir motyvai, dėl ko atsisakoma pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d sprendimu (b. l. 55–58) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ, Įstatymas) reglamentavimu ir aktualia teismų praktika, konstatavo, kad Panevėžio tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo R. V. 2012 m. spalio 19 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, atnaujinant apskundimo terminą kasaciniam skundui paduoti, surašant kasacinį skundą ir ginant jį proceso metu baudžiamojoje byloje, apskundžiant Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendį, turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą.

Nustatė, kad Panevėžio tarnyba 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-02811 atsisakė teikti R. V. antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Susipažinusi su Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu bei 2011m. gruodžio 16 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, Tarnyba nenustatė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnyje nurodytų kasacinio skundo rengimo pagrindų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei 2012 m. spalio 19 d. prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, nei skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui nėra nurodęs BPK 369 straipsnyje nurodytų kasacinio skundo rengimo pagrindų.

Pažymėjo, kad pareiškėjas praleido BPK 370 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį. BPK 370 straipsnio 2 dalis numato, kad praleidus kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių , kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti paduodamas praėjus daugiau negu vieneriems metams po nutarties ar nuosprendžio įsiteisėjimo. Dėl termino atnaujinimo sprendžia atrankos kolegija.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas R. V. į Vilniaus tarnybą kreipėsi su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą tik 2012 m. spalio 19 d., t. y. praėjus 7 mėnesiams po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 2P-433 rekomendavo pareiškėjui kreiptis dėl teisinės pagalbos į Vilniaus tarnybą, padarė išvadą, kad R. V., būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pakankamai laiko, tinkamai, laikydamasis įstatymo nuostatų ginti galimai pažeistas savo teises ir interesus. Pažymėjo kad pareiškėjas su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos gavimo nepateikė dokumentų ar nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis, dėl kurių būtų galimas praleisto termino atnaujinimas, ir padarė išvadą, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų kasaciniam skundui parengti, pareiškėjui praleidus įstatymo nustatytą terminą kasaciniam skundui paduoti, bei nesant svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, ir galėtų būti atnaujintas, pareiškėjo R. V. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog įvertinus visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių, Panevėžio tarnybos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-02811 dėl atsisakymo teikti R. V. antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje yra pagrįstas konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl laikytina, kad jis teisėtas ir pagrįstas, naikinti sprendimą ir įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas R. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jį atstovavęs advokatas J. M. netinkamai surašė apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismas jį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nesugebėjo pats surašyti reikalavimus atitinkančio kasacinio skundo, todėl kreipėsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pareiškėjui buvo nurodyta pateikti dokumentus, bet atsižvelgiant į tai, kad jis yra nuteistas ir jo laisvė apribota, dokumentų surinkimas užėmė laiko ir jam buvo atsisakyta suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 77–78).

Atsiliepimą grindžia savo atsiliepime į pareiškėjo skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais. Pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, parengtas jo gynėjo J. M., buvo tinkamai surašytas, nes buvo priimtas nagrinėti ir išnagrinėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Panevėžio tarnybos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. (1.2)-SP1-02811, kuriuo tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktais, atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui R. V., teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti minėtą Panevėžio tarnybos sprendimą, teisėtumą bei pagrįstumą, būtina nustatyti, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visumos pagrindu iš tikro galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra neperspektyvus.

Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-38-337/2011 R. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinus jas apimant, paskyrė R. V. trylika metų laisvės atėmimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. nutartimi atmetė R. V. gynėjo advokato J. M. apeliacinį skundą, palikdamas galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2012 m. kovo 27 d. nutartimi atsisakė priimti R. V. skundą, kaip neatitinkantį BPK 369 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 2P-433 rekomendavo pareiškėjui dėl teisinės pagalbos kreiptis į Vilniaus tarnybą. Vilniaus tarnyba 2012 m. spalio 19 d. gavo R. V. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje baudžiamojoje byloje. Savo prašymu pareiškėjas siekė atnaujinti apskundimo terminą paduoti kasacinį skundą bei gauti pagalbą jį surašant, taip pat atstovaujant pareiškėjui, ginant jį proceso metu. Vilniaus tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad R. V. baudžiamoji byla buvo išnagrinėta Panevėžio apygardos teisme, vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos 2010 m. sausio 19 d. posėdžio protokolo Nr. 1 nuostatomis, persiuntė R. V. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Panevėžio tarnybai.

Kaip minėta, pareiškėjas prašė suteikti jam teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą. Pažymėtina, kad kasacinio skundo pateikimą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 369 straipsnis. BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėjęs nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka , jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. BPK 369 straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat, kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. BPK 369 straipsnio 3 dalyje detalizuojama, kad esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Tuo tarpu, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nei 2012 m. spalio 19 d. prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, nei skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui, nėra nurodęs BPK 369 straipsnyje nurodytų kasacinio skundo rengimo pagrindų.

BPK 370 straipsnio 1 dalis nustato, kad apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. R. V. šį įstatymo numatytą terminą praleido. BPK 370 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidus kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti paduodamas praėjus daugiau negu vieneriems metams po nutarties ar nuosprendžio įsiteisėjimo. Dėl termino atnaujinimo sprendžia atrankos kolegija.

Įvertinus minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikta informacija ir kita medžiaga leido atsakovui daryti pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nenustačius BPK numatytų pagrindų paduoti kasacinį skundą, praleidus įstatymų nustatytą terminą kasaciniam skundui paduoti ir pareiškėjui nenurodžius svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas praleistas, pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje neperspektyvus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat remiantis VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktais, numatančiais, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti arba atstovavimas byloje yra neperspektyvus, konstatuotina, jog ginčijamas Panevėžio tarnybos 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (1.2)-SP1-02811 bei Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, o juos keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo R. V. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius