Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-05-06 · Administracinė byla Nr. I-120-279/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-08-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-05-06
Bylos Nr.
I-120-279/2013
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00280-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dalia Pranckienė, Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas
R. V.
Atsakovas
Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Advokatai
Jonas Milčius
Administracinė byla Nr. I-120-279-2013Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00280-2012-2Procesinio sprendimo kategorija : 24,74. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 6 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalios Pranckienės,

sekretoriaujant Virginijai Jasevičienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

šalys į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką joms pranešta tinkamai, prašo bylą išnagrinėti ir sprendimą priimti šalims nedalyvaujant.

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. V. skundu (b. l. 2, 15 ) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Panevėžio tarnyba) 2012-11-15 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą teikti jam antrinę teisinę pagalbą. Pagrįsdamas savo skundo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2011-05-20 priėmė nuosprendį, kuriuo pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( Toliau- LR BK ) 129 straipsnio 1 dalyje bei 284 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Jam buvo paskirtas advokatas Jonas Milčius, kuris teikdamas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, baudžiamojoje byloje parengė apeliacinį skundą. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-16 nutartimi atmetė apeliacinį skundą, palikdamas galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Jis Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ( toliau- Vilniaus tarnyba) 2012-10-19 pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje - padėti parašyti kasacinį skundą, atnaujinti apskundimo terminą ir ginti jį proceso metu. Vilniaus tarnyba pareikalavo pateikti papildomą informaciją, jis pateikė visus prašomus dokumentus. Vilniaus tarnyba šį jo prašymą persiuntė nagrinėti Panevėžio tarnybai, kuri 2012-11-15 sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje dėl praleisto termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir kasacinio skundo parengimo. Pareiškėjo manymu, Panevėžio tarnybos priimtas sprendimas yra nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas teikti jam antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą.

Atsiliepimas

Atsakovė Panevėžio tarnyba atsiliepime (b. l. 25) nurodė, kad nesutinka su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė pažymėjo, kad skundžiamas Panevėžio tarnybos sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės normomis, jame aiškiai nurodytos aplinkybės ir motyvai, dėl ko atsisakoma pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2011-05-20 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-38-337/2011 R. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str.1 d. bei 284 str. 1 d., ir vadovaujantis BK 63 str. 2d., 5 d. 1p. paskirtas bausmes subendrinus jas apimant, paskyrė R. V. laisvės atėmimą trylikai metų. Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-16 nutartimi atmetė nuteistojo R. V. gynėjo advokato Jono Milčiaus apeliacinį skundą, palikdamas galioti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį. Pareiškėjas, nesutikdamas su Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kasaciniu skundu kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kuris 2012-03-27 nutartimi atsisakė priimti R. V. skundą, kaip neatitinkantį BPK 369 str. reikalavimų ( b.l. 10-11 ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-10 raštu Nr. 2P-433 rekomendavo pareiškėjui dėl teisinės pagalbos kreiptis į Vilniaus tarnybą ( b.l. 9). Vilniaus tarnyba 2012-10-19 gavo R. V. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo minėtoje baudžiamojoje byloje. Savo prašymu pareiškėjas siekė atnaujinti apskundimo terminą kasaciniam skundui paduoti bei gauti pagalbą surašant kasacinį skundą bei atstovaujant jam, ginant jį proceso metu ( b.l. 30-31 ). Vilniaus tarnyba, atsižvelgdama į tai, kad R. V. baudžiamoji byla buvo išnagrinėta Panevėžio apygardos teisme , vadovaudamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos 2010-01-19 posėdžio protokolo Nr. 1 nuostatomis, persiuntė R. V. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Panevėžio tarnybai ( b. l. 28-29 ). Panevėžio tarnyba, 2012-11-14 gavusi R. V. prašymą ir jį išnagrinėjusi, 2012-11-15 priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 23 ), kuriuo atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui baudžiamojoje byloje dėl praleisto termino kasaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir kasacinio skundo parengimo, motyvuodama tuo, kad R. V. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Nesutikdamas su Panevėžio tarnybos priimtu sprendimu, pareiškėjas jį ir skundžia teisme.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Panevėžio tarnybos atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui 2012-11-15 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo bei asmens teisės į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad antrinė teisinė pagalba – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teismo atveju, jei tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą. Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus, nes, priešingu atveju, neribojant kreipimųsi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė nepatenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų poreikių. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3611/2011, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. A756-1390/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A75-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A57-2848/11 ir kt.), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, atsisakymo teikti, nutraukimo, turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (Įstatymo 9 straipsnis, 18 straipsnio 7 dalis). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o to paties straipsnio 2 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Be to, Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tai reiškia, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti, atsižvelgdama į tam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs.

Iš to daroma išvada, kad Panevėžio tarnyba, nagrinėdama R. V. 2012-10-19 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, atnaujinant apskundimo terminą kasaciniam skundui paduoti, surašant kasacinį skundą ir ginant jį proceso metu baudžiamojoje byloje, apskundžiant Panevėžio apygardos teismo 2011-05-20 nuosprendį, turėjo teisę ir pareigą atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą. Minėta, kad byloje aktualios Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, kuriomis grindžiamas ginčijamas Panevėžio tarnybos sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti bei atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Panevėžio tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais 2012-11-15 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė teikti R. V. antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje apskundžiant kasacine tvarka Panevėžio apygardos teismo 2011-05-20 nuosprendį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

LR BPK 369 str. reglamentuoja nuosprendžių ir nutarčių apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. LR BPK 369 str. 1 dalis numato, kad įsiteisėjęs nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka , jeigu 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. LR BPK 369 str. 2 d. pažymėta, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada , kai netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat , kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius , dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. LR BPK 369 str. 3 d. detalizuojama, kad esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Panevėžio tarnyba susipažinusi su Panevėžio apygardos teismo 2011-05-20 nuosprendžiu bei 2011- 12-16 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nenustatė LR BPK 369 straipsnyje nurodytų kasacinio skundo rengimo pagrindų. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei 2012-10-19 prašyme suteikti jam antrinę teisinę pagalbą , nei skunde Panevėžio apygardos administraciniam teismui nėra nurodęs LR BPK 369 straipsnyje nurodytų kasacinio skundo rengimo pagrindų.

LR BPK 370 str. 1d. nustato, kad apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį leidžiama per tris mėnesius nuo jų įsiteisėjimo dienos. R. V. šį įstatymo numatytą terminą praleido. LR BPK 370 str. 2 d. numato, kad praleidus kasacinio skundo padavimo terminą dėl priežasčių , kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl praleisto kasacinio skundo padavimo termino atnaujinimo negali būti paduodamas praėjus daugiau negu vieneriems metams po nutarties ar nuosprendžio įsiteisėjimo. Dėl termino atnaujinimo sprendžia atrankos kolegija.

R. V. į Vilniaus tarnybą kreipėsi su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą tik 2012-10-19 , t.y. net po 7 mėnesių, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-10 raštu Nr. 2P-433 rekomendavo pareiškėjui kreiptis dėl teisinės pagalbos į Vilniaus tarnybą . Daroma išvada, kad R. V., būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo pakankamai laiko, tinkamai, laikydamasis įstatymo nuostatų ginti galimai pažeistas savo teises ir interesus. R. V. su prašymu antrinei teisinei pagalbai gauti nepateikė dokumentų ar nenurodė aplinkybių , kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis priežastimis, dėl kurių būtų galimas praleisto termino atnaujinimas. Darytina išvada, kad nenustačius LR BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų kasaciniam skundui parengti, R. V. praleidus įstatymo nustatytą terminą kasaciniam skundui paduoti, bei nesant svarbių priežasčių, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, ir galėtų būti atnaujintas, pareiškėjo R. V. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

Įvertinus visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių, konstatuotina, jog Panevėžio tarnybos 2012-11-15 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo teikti R. V. antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje yra pagrįstas konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad jis teisėtas ir pagrįstas, naikinti sprendimą ir įpareigoti Panevėžio tarnybą suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

pareiškėjo R. V. skundą dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012-11-15 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė ČekanauskienėTeisėjos : Irena VaržinskienėDalia Pranckienė