Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimo, kuriuo R. Š. nubaustas pagal ATPK 41³ straipsnio 2 dalį 8 688 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

R. Š. 2016-01-11 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. VDIP-48142208-16 už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. darbdavį atstovaujančiu asmeniu, 2015-09-28 apie 8.50 val. leido dirbti mūrininkais R. A., V. P., A. K. statomame objekte adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau — VSDFV) teritoriniam skyriui apie minėtų asmenų darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios, kai jam 2015-08-05 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu buvo paskirta administracinė nuobauda už tokius veiksmus. Tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius R. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau — DK) 98 straipsnio l dalies 2 punkto, 99 straipsnio 6 dalies nuostatas. Tokie R. Š. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 41³ straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apelianto skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad R. Š. padarė ATPK 41³ str. 2 d. numatytą pažeidimą.

ATPK 41³ str. 1 d. numato atsakomybę darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį. Šios straipsnio 2 d. numatyta, kad šie veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų. DK 98 str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 str. nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią <...>. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str., o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (LAT nutartis Nr. 2AT-19-2013). Pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 241).

Byloje neginčytinai nustatyta, jog R. Š. vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2015-08-17 faktiškai pradėjo dirbti trys darbuotojai – R. A., V. P. ir A. K., su kuriais buvo susitarta dėl konkrečios jų darbo funkcijos (dirbti mūrininkais), darbo užmokesčio, darbo vietos. Šių aplinkybių nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde neginčijo ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo R. Š.. Tačiau apeliaciniame skunde nurodoma, jog R. Š. nežinojo apie jo įmonėje įdarbintus darbuotojus ir dėl to negalėjo apie juos informuoti VSDFV, todėl, apelianto manymu, jam negali kilti atsakomybė už nelegalių darbuotojų darbą įmonėje. Apygardos teismas negali sutikti su tokia apelianto pateikiama įvykių versija. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, R. Š. bylą nagrinėjant pirmos instancijos teismo posėdžio metu neneigė, jog žinojo apie įdarbintus darbuotojus, tačiau nurodė, kad įvyko nesusikalbėjimas ir jo susijaudinimo nulemta buhalterinė klaida nepranešant VSDFV apie prasidėjusius darbo santykius. Administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Š. pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad darbo sutartys buvo pasirašytos su darbuotojais, perduotos buhalterijai, bet ji nepranešė VSDFV. Sodrai buvo pranešta tik po patikrinimo. Minimi darbuotojai pradėjo dirbti 2015-08-18, darbo sutartis jis pasirašo ir perduoda buhalterijai. Dėl nepranešimo gavosi aplaidumas, kad buhalterijoje tie dokumentai pragulėjo ir nebuvo pranešta Sodrai (b. l. 39). Tai, jog R. Š. žinojo apie įdarbinamus darbuotojus, pirmos instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir darbuotojų atranką vykdęs liudytojas E. A., kuris nurodė, kad jis nusiuntė darbuotojų dokumentus buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei, ši įmonė paruošė darbo sutartis, direktorius R. Š. paėmė sutartis iš buhalterijos ir perdavė E. A., kad jas pasirašytų darbuotojai. Pasirašytas darbo sutartis jis parvežė ir padėjo įmonėje ant bendro stalo, jos iki buhalterijos nenuėjo, ir buvo pateiktos buhalterijai tik po patikrinimo (b. l. 40). Tai, jog įmonės direktorius atvažiuodavo į jų statomą objektą, kuriame jie būdavo vieninteliai šios įmonės darbininkai, parodė ir nelegaliai dirbę darbuotojai. Liudytojas A. K. duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ mūrininku dirbo 1,5 mėnesio, E. A. jį priėmė į darbą, su juo dėl visko tarėsi, tačiau R. Š. atvažiuodavo į objektą, žinojo, kad jis direktorius. Pasirašius darbo sutartį gavo antrą darbo sutarties egzempliorių, objekte dirbo tryse, direktorius matė juos visus tris (b. l. 57). Liudytojas R. A. duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad po Darbo inspekcijos patikrinimo jiems atvežė sutartis, įdarbinimo sąlygas aptarė su E. A., jis atvažiavo į objektą su R. Š. ir pasakė, kas direktorius. Tame objekte daug žmonių dirbo, o jie tik mūrijo, kitų mūrininkų nebuvo (b. l. 57). Liudytojas V. P. duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad dirbo apie du mėnesius rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, atliko mūrininko darbą. Atvažiuodavo R. Š. į objektą, žinojo, kad jis – direktorius (b. l. 58).

Iš išvardintų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir liudytojų parodymų akivaizdu, jog R. Š. lankydavosi statomame objekte, kuriame visus jo vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomus mūrijimo darbus atliko vien tik R. A., V. P. ir A. K., todėl R. Š. neabejotinai žinojo ir suprato, jog šie asmenys dirba jo įmonės naudai. Tuo tarpu apelianto pateikiama versija suponuotų nelogišką ir neįtikimą situaciją, neva įmonės vadovas, atvažiuodamas kontroliuoti įmonės atliekamų mūrijimo darbų, sekdamas jų eigą, matydamas dirbančius darbuotojus ir gaudamas apmokėjimą už jų atliktus darbus vis tiek manytų, kad visi trys vieninteliai mūrijimo darbus atliekantys darbuotojai ne dirba jo įmonėje, apie jų darbą jis nieko nežinotų, ir šiems darbuotojams būtų neleidęs dirbti. Šiame kontekste pastebėtina, jog iš VSDFV informacinės sistemos išrašo matyti, jog nelegalaus darbo metu, be R. Š. ir E. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo tik 11 darbuotojų, kas taip pat rodo, kad įmonės direktorius turėjo žinoti apie ženklų darbo jėgos padidėjimą – tris naujus darbuotojus, dirbusius daugiau kaip mėnesį (nuo 2015-08-17 iki 2015-09-28) jo įmonės objekte. Duodamas parodymus E. A. nurodė, jog ruošiantis darbuotojų įdarbinimui, jis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroninio pašto išsiuntė laišką įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei. Iš byloje pateiktos laiško kopijos matyti, kad 2015-08-11 dienos elektroninis laiškas „darbinimui“ iš tiesų buvo išsiųstas buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei, tačiau matyti, jog laiško kopija (Cc:) buvo išsiųsta ir elektroniniu adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 25), kas taip pat rodo, jog R. Š. žinojo apie įmonėje vykstantį naujų darbuotojų priėmimą. Be to, kaip nurodė E. A., būtent R. Š. iš įmonės buhalterijos paėmė paruoštas darbo sutartis (pagal elektroniniu paštu siųstus duomenis) pasirašymui su darbuotojas, ir padavė jas jam, o tai dar kartą patvirtina, jog įmonės direktorius be abejonės suprato, jog įmonėje darbą pradeda trys nauji darbuotojai, ir šį darbą leido. Taigi apeliaciniame skunde R. Š. iškelta nauja įvykių versija, neva dirbti R. A., V. P. ir A. K. savo iniciatyva be direktoriaus žinios nurodė liudytojas E. A., yra visiškai paneigta ir atmetama kaip aiškiai neatitinkanti tikrovės.

Kita vertus, apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog DK 99 str. 3 d. numatyta, kad darbdavio pareiga užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Ši norma, sistemiškai vertinant su DK 98 str. 3 d., įtvirtinančia, jog darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka, suponuoja išvadą, kad neteisėtas leidimas dirbti objektyviai pasireiškia ne tiesiogine komanda darbuotojui pradėti dirbti nelegaliai, tačiau darbdavio neužtikrinimu, jog būtų dirbama sudarius darbo sutartį. Šis teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką, kurioje suformuota, kad, pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Remiantis išvardytu darytina išvada, kad net ir hipotetiškai priimant minėtą administracinėn atsakomybėn patraukto R. Š. versiją, neva jis apie darbuotojus nežinojo ir jiems dirbti neleido, turėtų būti konstatuojama, jog R. Š. veika pasireiškė neatsargumu (nerūpestingumu), ir jis lygiai taip pat traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ str. 2 d. Asmuo, būdamas bendrovės direktoriumi, turi imtis tinkamų priemonių ne tik sudaryti darbo sutartį su darbuotojais, tačiau ir kontroliuoti, kad atsakingi darbuotojai tinkamai atliktų savo pareigas, būtent norminių aktų nustatyta tvarka ir laiku pateiktų VSDFV teritoriniam skyriui duomenis apie asmens darbo pradžią (LAT nutartis Nr. 2AT-61-2014).

Sistemiškai vertinant R. Š. ir liudytojo E. A. parodymus, kartu su liudytojų R. A., V. P. ir A. K. parodymais, duotais pirmos instancijos teismo posėdyje, bei šių asmenų 2015-09-28 paaiškinimais (b. l. 6-8) matyti, jog R. Š. veiksmuose galima konstatuoti visus nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius:

pirma, byloje neginčijamai nustatyta, jog visi trys darbuotojai pradėjo dirbti realiai: darbuotojai virš mėnesio laiko dirbo mūrijimo darbus įmonės statomame objekte, jiems buvo suteiktos darbo priemonės, įrankiai, reikalingos medžiagos, jų darbas buvo prižiūrimas ir kontroliuojamas atsakingo asmens – E. A., jie dirbo pagal jo nurodymus, taigi atlikdami valinius veiksmus darbo vietoje, savo darbu kurdami pridėtinę vertę darbdaviui, R. A., V. P. ir A. K. realiai veikė R. Š. vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai;

antra, darbdavio (R. Š. atstovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir nelegalių darbuotojų (R. A., V. P. ir A. K.) santykiai turėjo darbo sutarties požymių. Tiek patys nelegaliai dirbę asmenys, tiek E. A., kuriam R. Š. pavedė atlikti darbuotojų atranką nurodė, kad su darbuotojais buvo susitarta, jog jie atliks statybos – mūrijimo darbus, buvo aptartos darbo sąlygos, susiderėta dėl darbo užmokesčio, kuris turėjo priklausyti nuo atlikto darbo apimčių, susitarta dėl darbuotojų paklusimo įmonės organizacinei struktūrai – jie turėjo vykdyti tiesiogiai jiems vadovausiančio E. A. nurodymus, t. y. darbdavys ir darbuotojai susitarė dėl tam tikro darbo atlikimo. Darbuotojai be jokios abejonės suprato, jog jie susitarė dėl darbo, ir atliko darbo funkcijas paklusdami tiesioginio vadovo nurodymams, tikėdamiesi gauti darbo užmokestį. Tai, jog tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir minėtų darbuotojų susiklostęs santykis turėjo darbo sutarties požymių, pirmos instancijos teismo posėdžio metu neneigė ir pats R. Š., nurodydamas, kad buvo pasirašytos sutartys su darbuotojais, jiems buvo mokami atlyginimai (b. l. 40). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad darbas neturėjo darbo sutarties požymių, nes ne pats R. Š., o kitas darbuotojas – E. A. - susitarė su darbuotojais, tačiau pažymėtina, jog darbo įstatymai nenumato, kad pačiam darbdavio atstovui (direktoriui) neaptarus būtinųjų darbo sutarties sąlygų su darbuotojais, tarp šalių darbo santykiai nesusiklosto – tai gali atlikti kiti įmonėje dirbantys asmenys, pavyzdžiui personalo skyriaus darbuotoja, būsimi tiesioginiai naujų darbuotojų vadovai (šiuo atveju tai atliko E. A.) ir pan.;

trečia, analizuojant bylos medžiagą matyti, jog egzistuoja ir trečiasis nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvusis požymis – apie R. A., V. P. ir A. K. įdarbinimą prieš vieną darbo dieną nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad nebuvo išsiaiškinta kas, kada, iš kokių pinigų, kokiu pagrindu nurodytiems darbuotojams mokėjo atlyginimą, o tai neva patvirtina, kad R. Š. nežinojo apie asmenų darbą įmonėje. Apygardos teismas pažymi, jog nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis gali būti įrodyta ir nustačius, jog buvo gautas pelnas ir nauda iš darbuotojų darbo, todėl kiekvienu atveju nebūtina nustatyti, ar atlyginimas buvo išmokėtas, ar dėl jo tik buvo susitarta. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą, ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas, veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ str. (LVAT nutartis Nr. N575-3202/2011). Nustatant atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ir darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, o tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą ar jis dar nebuvo sumokėtas, nepanaikina atlygintinumo fakto. Kita vertus, pažymėtina, jog duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu pats R. Š. nurodė, kad minėtiems trims darbuotojams atlyginimus išmokėjo grynaisiais pinigais (b. l. 39), o tai, kokiu būdu buvo ir ar išvis buvo apskaityti darbuotojams išmokėti pinigai įmonės buhalterinėje apskaitoje, šiuo atveju nėra svarbu. Atsakomybė už darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimą numatyta ne ATPK 41³ str., o ATPK 41⁴ straipsnyje.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. Š. veikoje yra visi ATPK 41³ str. 2 d. numatytos administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai dėl R. Š. kaltės neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. Š. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.