Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo V. V. (toliau – V. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. (toliau – P. M.) dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. M. privataus kaltintojo V. V. buvo kaltinamas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, siekdamas sumenkinti V. V. kaip patikimo liudytojo statusą, 2012 m. spalio 10 d., apklausiamas liudytoju, Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei J. T. parodė, kad V. V. nuo 2010 m. vasario mėn. užsakė apie jį šmeižikiškus straipsnius įvairiuose laikraščiuose, kad V. V. iki posėdžio byloje įvairiais būdais jį gąsdino, kad užvers liudytoją skundais ir ieškiniais, o 2012 m. rugpjūčio 7 d. P. M. gavo pranešimą iš Jurbarko rajono apylinkės teismo, kad V. V. yra pateikęs ieškinį, neva P. M. iš jo 2010 m. vasario mėn. pasiskolino 500 litų už 100 litų palūkanas ir nuo tada V. V. pradėjo teikti ieškinius dėl kažkokios skolos visiems teismams, taip pat, kad Kauno rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama P. M. privataus kaltinimo byla dėl šių kaltinimų. Tokiu būdu P. M. buvo kaltinamas paskleidęs apie V. V. tikrovės neatitinkančią ir jam žinomai melagingą informaciją, pakertančią pasitikėjimą V. V., ir ši informacija tapo žinoma STT Kauno skyriaus viršininkui L. B. bei kitiems asmenims.Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas V. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį P. M. atžvilgiu.Privataus kaltintojo teigimu, nors su STT Kauno vadybos ikiteisminio tyrimo skyriuje atliekamu tyrimu jis nebuvo susijęs, tačiau P. M., apklausiamas šio tyrimo metu, tyčia sąmoningai išsakė V. V. žeminančius teiginius, be viso ko, patvirtindamas juos ir savo parašu. Pirmosios instancijos teismas, pasak apelianto, nesiaiškino šių P. M. veiksmų priežasčių, nors pačiam privačiam kaltintojui aišku, kad tai susiję su jo parodymais, duotais baudžiamosiose bylose, pradėtose Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje atitinkamų Kauno vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų, siejamų ir su P. M., atžvilgiu. Būtent dėl šių privataus kaltintojo parodymų, P. M. šmeižia jį, tokiu būdu, menkindamas jo, kaip liudytojo bei nukentėjusiojo, kitose baudžiamosiose bylose duotų parodymų patikimumą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu konstatavo, kad tokiais savo veiksmais P. M. išreiškė tik savo subjektyvią nuomonę, tačiau V. V. įsitikinimu, jo teiginiai buvo labai kategoriški. Be to, sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, net ir privačių asmenų nuomonės ar samprotavimai privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju P. M. kategoriški, konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, jokiai faktais neparemti. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, pasak privataus kaltintojo, nepagrįstai nebuvo įvertinta ir tai, kad šmeižikiški P. M. teiginiai apie V. V., tapo žinomi didelei daliai asmenų – L. B., kitiems STT pareigūnams, sekretorėms, Kauno apygardos prokuratūros darbuotojams ir pan. Be to, nebuvo aiškinamasi ar STT nutarimą gavęs A. R., neatskleidė jo turinio tretiesiems asmenims, pvz. savo artimiesiems ar teisininkams. Ši aplinkybė, pasak apelianto, itin svarbi, sprendžiant, kiek plačiai P. M. pateikė šmeižikišką informaciją apie jį. Apylinkės teismas šių aplinkybių nesiaiškino ir nors privatus kaltintojas išreiškė prašymą teisiamojo posėdžio metu apklausti A. R., tačiau teismas šį prašymą atmetė. Išsiaiškinti objektyvią tiesą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, privataus kaltintojo teigimu, padėtų ir M. J. apklausa, kadangi būtent iš šio žmogaus apeliantas gavo pirminę informaciją apie šmeižikiškus P. M. veiksmus jo atžvilgiu, tačiau M. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas nebuvo. Aptartų aplinkybių visumoje, pasak V. V., neabejotina, kad P. M. jį šmeižia tyčia. Tai, pasak apelianto, patvirtina ir tai, kad P. M. turi teisinį išsilavinimą, todėl jis, kaip teisininkas, suvokia savo nusikalstamos veikos (šmeižimo) pobūdį, numato, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti BK išdėstyti padariniai, bet to nepaisydamas, nori taip veikti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, privatus kaltintojas nukentėjusysis V. V. pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis P. M., teigdamas, kad privataus kaltintojo V. V. apeliacinis skundas nepagrįstas, prašė jį atmesti. Privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantai, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nors privatus kaltintojas nukentėjusysis V. V. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad vertinamu atveju P. M. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad P. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai P. M. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant P. M. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, priešingai nei konstatuojama V. V. apeliaciniu skundu, padaryta nebuvo.Atmetant privataus kaltintojo apeliacinio skundo motyvus dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo, pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats V. V. jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta privataus kaltintojo nukentėjusiojo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Sutinkamai su nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, V. V. teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta. Bylos nagrinėjimo metu šia teise jis pasinaudojo, tačiau Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi V. V. pareiškimas dėl Kauno apylinkės teismo teisėjo A. P. nušalinimo nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo buvo netenkintas, konstatuojant, kad nėra jokių objektyviai pagrįstų duomenų, patvirtinančių bent vieną BPK 58 straipsnyje įtvirtintų nušalinimo pagrindų (b. t. 1, b. l. 130-134). Nesutikti su komentuojamoje nutartyje pateikta apylinkės teismo argumentacija, teisinio pagrindo nėra. Šiuo aspektu atsakant į V. V. apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis privataus kaltintojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Šių duomenų kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių pasiūlymų atmetimas ar kitoks, nei pageidauja atitinkama proceso šalis, jų vertinimas teismuose, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismų sprendimai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia P. M. nekaltumą, todėl pagrindo pripažinti, kad Kauno apylinkės teismas vertinamu atveju buvo šališkas, teisinio pagrindo nėra. Pateikto apeliacinio skundo kontekste analizuojant P. M. kaltės klausimą matyti, kad P. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. spalio 10 d. apklausiamas liudytoju, STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei J. T. parodė, jog V. V. nuo 2010 m. vasario mėnesio užsakė apie jį šmeižikiškus straipsnius įvairiuose laikraščiuose, iki posėdžio byloje įvairiais būdais jį gąsdino, teigdamas, kad užvers jį skundais ir ieškiniais, o 2012 m. rugpjūčio 7 d. gavo pranešimą iš Jurbarko rajono apylinkės teismo, kad V. V. yra pateikęs ieškinį, neva P. M. iš jo 2010 m. vasario mėn. pasiskolino 500 litų už 100 litų palūkanas ir nuo tada V. V. pradėjo teikti ieškinius dėl kažkokios skolos visiems teismams. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, 2012 m. spalio mėn. A. R. kreipėsi į STT Kauno valdybą, nurodydamas, kad Kauno apylinkės teismo teisėja A. L. 2012 m. rugpjūčio 10 d. priėmė sprendimą už akių ir atmetė A. R. ieškinį dėl skolos priteisimo iš P. M.. Tokį teisėjos A. L. įstatymų nepaisymą, A. R. teigimu, galima paaiškinti tik tuo, kad P. M. yra Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. M. sutuoktinis, o A. L. yra gera D. M. draugė. Galimai dėl to teisėja A. L. apsiėmė ir pareiškėjui už akių išnagrinėjo jai neteismingą civilinę bylą, priimdama P. ir D. M. palankų sprendimą. Pareiškėjo teigimu, teisėja A. L. sąmoningai piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi nori padėti savo draugės D. M. sutuoktiniui P. M.. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad P. M. yra Dainavos policijos komisariato tyrėjas ir galimai ėmęs kyšius kartu su M. J., nuteistu Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (medžiaga, kuria atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 7). Tikslinant šiame pareiškime išdėstytas aplinkybes, 2012 m. spalio 10 d. buvo apklaustas P. M., nurodęs, kad A. R. jis nepažįsta ir niekada nėra jo matęs, tačiau mano, kad A. R. yra V. V. draugas ar pažįstamas, kuris skleidžia žinomai melagingus prasimanymus apie jį. Šios apklausos metu P. M. paaiškino, kad 2010 m. sausio 4 d. Kauno miesto Dainavos policijos komisariato viršininko įsakymu jis buvo paskirtas aptarnauti 5 - os apylinkės prižiūrimą teritoriją, kurioje randasi ir „D.“ turgavietė. 2010 m. vasario 19 d. V. V. atžvilgiu jis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 163 straipsnio 2 dalį, už tai, kad V. V. laikė 150 kontrabandinių cigarečių pakelių. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu V. V. buvo atsivedęs du liudytojus, galimai A. R. ir R. K., tačiau teismas šiais liudytojais nepatikėjo. Nuo to laiko V. V. apie P. M. skleidžia melagingus prasimanymus: 2010 m. vasario 20 d. parašė skundą Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl to, kad 2010 m. vasario 19 d. V. V. padaryto pažeidimo fiksavimo metu, trys pareigūnai (tame tarpe ir P. M.) iš jo pavogė įrankių dėžę, piktnaudžiavo savo teisėmis sulaikymo metu. Vėliau buvo paskelbti jį šmeižiantys straipsniai, pateiktas ieškinys Jurbarko rajono apylinkės teismui dėl to, kad P. M. neva iš V. V. dar 2010 metais vasario mėnesį pasiskolino 500 litų už 100 litų palūkanas ir skolos negrąžino, ieškinius teikė ir A. R.. Be to, Kauno rajono apylinkės teisme nagrinėjant P. M. privataus kaltinimo bylą dėl šmeižto jo atžvilgiu, V. V. iki posėdžio įvairiais būdais jį gąsdino, kad užvers skundais bei ieškiniais (b. t. 1, b. l. 70-73, 84-85). Būtent šiuos 2012 m. spalio 10 d. STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistei J. T. duotus P. M. parodymus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. V. laiko šmeižikiškais ir prašo P. M. pripažinti kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Tačiau, sutikti su tokiais V. V. teiginiais ir jų pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, o tuo pačiu ir atmetant V. V. apeliacinį skundą vis tik pažymėtina, kad 2012 m. spalio 10 d. P. M. apklausa buvo būtina ir atlikta A. R. pareikšime išdėstytų aplinkybių patikslinimui, kadangi, A. R. teigimu, neva neteisėti teisėjos A. L. veiksmai (P. M. palankaus procesinio sprendimo priėmimas) vertinamu atveju buvo susiję su P. M. sutuoktinės D. M. galimu neteisėtu poveikiu teisėjai. Tuo tarpu įvertinus tai, kad 2012 m. spalio 10 d. apklausos metu P. M. paneigė pažįstantis A. R., siekiant išsiaiškinti šio asmens ryšį su P. M., atsižvelgiant į P. M. teiginius, jog galimai A. R. yra V. V. draugas ar pažįstamas, komentuojama apklausa buvo nukreipta į V. V. asmenį, dėl ko, pastarojo teiginiai, neva išteisintasis neturėjo teisės apie jį kalbėti vykstant A. R. pareiškimo tyrimui, atmestini kaip deklaratyvūs.BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą numatyta tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-57/2015, 2K-451/2016, 2K-206/2016 ir kt.). Aptarto teisinio reguliavimo visumoje, vertinant aukščiau aptartos P. M. apklausos metu išdėstytų teiginių atitikimą BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinamu atveju P. M. išdėstė savo subjektyvią nuomonę apie galimai neteisėtus V. V. veiksmus jo atžvilgiu ir galimas to priežastis, dėl ko pripažinti jo apklausos metu išdėstytus teiginius šmeižikiškais BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos kontekste, teisinio pagrindo nėra. Kaip matyti iš P. M. apklausos metu užfiksuotų aplinkybių, priešingai nei tai traktuojama V. V. apeliaciniu skundu, P. M. išdėstė tik tuos faktus, kurie jam buvo žinomi iš vykstančių teisminių procesų bei pateikė savo nuomonę apie juos. Šių faktų objektyviu egzistavimu aukštesnysis teismas vis tik neabejoja. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad 2012 m. spalio 10 d. apklausos metu, kalbėdamas apie įvairiuose laikraščiuose bei naujienų internetiniuose portaluose paskelbtus straipsnius, P. M. cituoja jų tekstus, iš kurių turinio galima daryti pagrįstą išvadą, jog aprašant straipsniuose minimus įvykius, remiamasi ir V. V. teiginiais. Tuo tarpu analizuojant 2012 m. spalio 10 d. apklausos metu P. M. išdėstytus teiginius dėl V. V. parašytų skundų įvairioms teisėsaugos institucijoms, jo paties (P. M.) pateikto privataus kaltinimo skundo V. V. atžvilgiu, Jurbarko rajono apylinkės teisme vykstančio proceso dėl V. V. jam (P. M.) neva paskolintų, bet negrąžintų pinigų, privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme, neabejotina, kad šie P. M. argumentai su BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais nusikalstamos veikos sudėties požymiais neturi nieko bendra, kadangi dėstomi faktai, žinomi ne tik P. M., bet ir pačiam V. V., kuris, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, iš esmės juos patvirtino, paaiškindamas savo skundų P. M. atžvilgiu pateikimo įvairioms teisėsaugos institucijoms priežastis, patvirtindamas Jurbarko rajono ir Kauno apylinkės teismuose tarp jo ir P. M. vykstančius teisminius procesus, todėl laikyti aptartus P. M. parodymus šmeižikiško pobūdžio teiginiais, neatitinkančiais tikrovės, priešingai nei savo skundu tai suvokia pats V. V., nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nekyla (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2K-57/2015, 2K-451/2016, 2K-206/2016 ir kt.). Šių duomenų visumoje kaip nepagrįsti atmestini ir privataus kaltintojo nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai, kad P. M. kategoriški, konstatuojamojo pobūdžio teiginiai, nebuvo paremti jokiais faktais. Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai melagingos informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams, institucijoms dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija nėra pranešama tretiesiems asmenims (nesusijusiems su prašymo, pareiškimo tyrimu). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad P. M. apklausa, kurios metu, pasak V. V., buvo paskleista jį šmeižianti informacija, buvo atlikta A. R. pareiškime išdėstytų aplinkybių tikslinimo metu, STT Kauno valdybos ikiteisminio tyrimo specialistės J. T.. V. V. teigimu, vėliau ši informacija tapo žinoma L. B. bei kitiems STT pareigūnams, sekretorėms, Kauno apygardos prokuratūros darbuotojams ir pan. Tačiau, akivaizdu, jog visi šie asmenys V. V. nurodomą informaciją sužinojo tik dėl savo tarnybinių pareigų vykdymo (t. y. V. V. skundų, prašymų ir pareiškimų nagrinėjimo), kas, sutinkamai su aukščiau aptarta teismų praktika, nelaikytina duomenų paskleidimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, kaip teisingai nustatyta skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, pats V. V. šią informaciją, t. y. P. M. apklausos protokolo bei nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą kopijas, taip pat gavo iš teisėsaugos funkcijas vykdančios institucijos – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo, kuriame buvo nagrinėjama kita, su V. V. asmeniu susijusi, baudžiamoji byla. Todėl ir šiuo atveju teigti, jog P. M. apklausos protokole užfiksuotos aplinkybės buvo atskleistos tretiesiems asmenims, teisinio pagrindo nėra. Nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme V. V. iškėlė versiją, jog komentuojami duomenys jam tapo žinomi iš privataus asmens – M. J., tačiau įvertinus šios versijos atsiradimo aplinkybes, tikėti ja nėra jokio objektyvaus pagrindo, o ir esminės reikšmės P. M. veiksmų kvalifikavimui ji neturi. Tuo tarpu tai, kad pasak V. V., pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ar STT nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą gavęs A. R., jame užfiksuotos informacijos (kartu ir P. M. parodymų apie V. V.) turinio neatskleidė tretiesiems asmenims, P. M. veiksmų kvalifikacijai jokios reikšmės vėlgi neturi, kadangi tokie A. R. veiksmai niekaip nesusiję su kaltinimu P. M.. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad vertinamu atveju P. M. apklausa vyko A. R. teisėsaugos institucijoms pateikto pareiškimo patikslinimui, todėl tai, kad tam tikrų ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų atlikimo metu gauti rezultatai tapo žinomi pareiškėjui ar kitiems su jo asmeniu susijusiems asmenims, nesudaro pagrindo spręsti apie P. M. kaltę, padarius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atmetant privataus kaltintojo nukentėjusiojo apeliacinį skundą pažymėtina ir tai, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013). Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumoje įvertinus P. M. 2012 m. spalio 10 d. apklausos protokole užfiksuotus duomenis, nenustačius juose tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios V. V. garbę ir orumą, sutikti su V. V. teiginiais, jog P. M. veikė tyčia, siekdamas paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją V. V. atžvilgiu, tokiu būdu žemindamas jo garbę ir orumą, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Įvertinus išdėstytą, darytina pagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl P. M. kaltės, nepadarius jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka privataus kaltintojo nukentėjusiojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad tarp privataus kaltintojo V. V. ir išteisintojo P. M. yra susiklostę konfliktiniai santykiai, kurių neneigia ir jie patys, tačiau baudžiamasis procesas negali būti traktuojamas kaip priemonė tarpusavio konfliktams ir ginčams spręsti. Teismų praktikoje nepritariama, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių galimu nusikalstamų veikų įvykdymu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011). Esant šiems duomenims, sutikti su V. V. apeliacinio skundo motyvais ir jų pagrindu naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad pagal BK 2 straipsnio 4 dalį, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apelianto teiginiai dėl A. R. ir M. J. apklausos. Šiuo aspektu vis tik akcentuotina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas procesinis sprendimas. Tokiu atveju, kai visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti P. M. nekaltumą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Atlikti tokius papildomus veiksmus, kaip A. R. ir M. J. apklausa, atsižvelgiant į aukščiau aptartų duomenų, betarpiškai patvirtinančių P. M. nekaltumą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, visumą, nėra tikslinga. Nors apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu apeliantas išreiškė savo nuogąstavimus dėl ne visų jo pateiktų skundų Kauno apylinkės teismui išnagrinėjimo skundžiamu teismo nuosprendžiu, tačiau ir šie apelianto teiginiai nesudaro pagrindo teisėto ir pagrįsto teismo nuosprendžio panaikinimui. Akivaizdu, kad vertinamu atveju tiek pirminis V. V. privataus kaltinimo skundas P. M. atžvilgiu, tiek vėlesni šio skundo papildymai buvo susiję su V. V. reikalavimu pripažinti P. M. kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį už šios nutarties 1 punkte aprašytos nusikalstamos veikos padarymą (dėl 2012 m. spalio 10 d. apklausos metu apie V. V. nurodytų aplinkybių), todėl teigti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinti visi V. V. teiginiai dėl P. M. kaltės (tiek išdėstyti pirminiame privataus kaltinimo skunde, tiek ir vėlesniuose jo papildymuose), nėra teisinio pagrindo. Juo labiau, kad V. V. buvo apklaustas ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kur savo reikalavimus išdėstė žodžiu, tačiau ir čia jokių naujų reikalavimų nepareiškė. Be to, šie teiginiai apeliaciniame skunde išdėstyti nebuvo, tuo tarpu pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, gauta 2017 m. balandžio 19 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. NTP-7-4770 dėl 57,90 eurų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų (b. t. 2, b. l. 26). Iš BPK 106 straipsnio 2 dalies analizės seka, kad priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tačiau akivaizdu, jog tokia teisinė situacija galima tik pripažinus asmenį kaltu. Kadangi privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. V. apeliacinis skundas dėl išteisinamojo Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžio atmetamas, išlaidos už išteisintajam P. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Privataus kaltintojo nukentėjusiojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Išlaidų už antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš išteisintojo P. M. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.