- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- A-300-822/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03784-2014-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Anatolijus Baranovas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui
- Trečiasis asmuo
- Energetikos ministerija, akcinė bendrovė „Lesto“, Valstybinė energetikos inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. personalinės įmonės skundą atsakovui Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondui, tretieji suinteresuoti asmenys – Energetikos ministerija, akcinė bendrovė „Lesto“, Valstybinė energetikos inspekcija, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. J. personalinė įmonė kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (toliau – ir LAAIF) 2014 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (5)-S-1423 „Dėl finansavimo ir priežiūros sutarties Nr. IF 2011/013 nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą” (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti LAAIF iš naujo peržiūrėti ir įvertinti visas faktines ir teisines aplinkybes bei priimti tinkamai motyvuotą sprendimą; 3) priteisti iš LAAIF pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1–7).
Dėl pareiškėjo, kaip juridinio asmens, arešto paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai tapatinamos arešto ir areštuoto turto išieškojimo procedūros, taip pat daromos nepagrįstos išvados, kad D. J. PĮ vykdomo projekto „15 kW fotoelektrinės jėgainės įrengimas ant komercinės paskirties pastato stogo“ (toliau – ir Projektas) tęstinumas dėl pritaikyto arešto nebus užtikrintas, o antroji subsidijos dalis pagal 2011 m. rugpjūčio 25 d. finansavimo ir priežiūros sutarties Nr. IF 2011/0130 (toliau – ir Sutartis) nuostatas bus panaudota ne pagal jos tikslinę paskirtį. Aplinkybė, kad pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytas taisykles nustatytas areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, savaime nereiškia, jog turtas (D. J. PĮ) yra ar bus priverstinai realizuojamas. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjo gautina antroji subsidijos dalis galėtų būti (bus) panaudota ne pagal jos tikslinę paskirtį, o pareiškėjo, kaip skolininko, skoloms dengti. Kadangi D. J. ir jo personalinė įmonė yra skirtingi subjektai, juridinio asmens ir jo dalyvių turtas yra atskirtas, negalima tapatinti D. J. priklausančių turtinių teisių arešto su gautina antrąja subsidijos dalimi ir pareiškėjo prisiimtų įsipareigojimų vykdymu.
Dėl įrangos naudojimo savo veikloje ir numatytiems tikslams (aplinkos apsaugos rodiklių pasiekimo) paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas įsigyta įranga veiklą vykdė ne pats, bet išnuomojo ją kitam ūkio subjektui, tuo pažeisdamas Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšomis finansuojamų investicinių projektų įgyvendinimo ir priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 437 „Dėl Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšomis finansuojamų investicinių projektų įgyvendinimo ir priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 64 punkto ir Sutarties 4.1.3 punkto reikalavimus, taip pat ją naudojo kitiems tikslams, nei numatyta Sutarties 1.2 punkte. Sprendime taip pat nepagrįstai teigiama, kad išnuomodamas fotoelektrinę pareiškėjas pažeidė Sutarties 6.2.8 punktą, draudžiantį anksčiau, nei per 3 metus nuo Sutarties pasirašymo dienos perleisti arba parduoti už subsidijos lėšas įsigytą materialųjį turtą. Pareiškėjas pažymi, kad Projekto įranga visą Sutarties galiojimo laikotarpį nebuvo perleista tretiesiems asmenims, o už šios įrangos eksploatavimą, priežiūrą ir pagrindinio tikslo – atitinkamų aplinkos apsaugos rodiklių pasiekimą – yra atsakingas tik pareiškėjas. Pareiškėjas užsiima komercinės paskirties patalpų nuoma, tai yra jos, kaip ūkio subjekto, vykdoma ūkinė-komercinė veikla. Tiek Sutarties sudarymo, tiek ir jos vykdymo metu jokių pastabų iš atsakovo dėl patalpų nuomos nebuvo. Aplinkybė, kad Projekto įranga – 64 vienetai saulės fotovoltinių modelių, kurių vieno galia yra 230 W – yra sumontuota ir įrengta ant pastato stogo, savaime nereiškia, jog patalpų nuomininkas yra ir šios įrangos nuomininkas. Šiuo atveju patalpos nuomojamos komercinei – automobilių serviso – veiklai vykdyti, todėl pagal vykdomos veiklos pobūdį nekyla poreikis naudotis pastato stogu ir ant jo įrengta įranga, ir būtent Projekto įranga yra naudojama pastato aprūpinimui elektros energija. Paraiškoje numatytas tikslas – naudojantis Projekto įranga pagaminti 13 300 kWh elektros energijos – su minimaliu nukrypimu buvo pasiektas pagaminant 13 125 kWh elektros energijos.
Dėl veiklos elektros energetikos sektoriuje vykdymo paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 1 d. vykdė veiklą elektros energetikos sektoriuje neturėdamas tam teisės ir privalomų leidimų, ir neparodė iniciatyvos trūkumams ištaisyti. Aplinkybė, jog nuo 2013 m. liepos 1 d. pareiškėjas neturėjo leidimų veiklos elektros energetikos sektoriuje vykdymui, patvirtina tik pareiškėjo klaidos faktą. Pareiškėjas pripažįsta, jog nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas tam, kad laiku ir tinkamai pratęstų turimus leidimus, ir padarytą klaidą, priešingai nei teigiama Sprendime, stengiasi ištaisyti, siekdamas gauti visus būtinus leidimus veiklai elektros energetikos sektoriuje vykdyti. Teigia, kad faktiškai Sutartimi siektas ir prisiimtas tikslas buvo įgyvendintas. Tuo atveju, jeigu dėl leidimo galiojimo pasikeitimo pareiškėjas būtų nutraukęs veiklą, nebūtų pasiektas Sutartyje numatyta tikslas.
Dėl perkamos ir pagamintos elektros energijos kiekio paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas perleido savo įsipareigojimus, kylančius iš Sutarties, tretiesiems asmenims ir taip pažeidė Sutarties 6.2.9 punktą. Nurodo, kad Projekto įranga pagaminamos elektros energijos kiekis priklauso ne nuo pareiškėjo, o nuo oro sąlygų. Tai, kad buvo pasiekti aplinkos apsaugos rodikliai, patvirtina, jog buvo tinkamai prognozuojamas galimos pagaminti energijos kiekis ir gerai eksploatuojama projekto įranga. Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo pagaminti iš saulės šviesos energijos tam tikrą elektros energijos kiekį. Tiek teisės aktai, tiek Sutarties nuostatos neriboja pareiškėjo galimybės vienaip ar kitaip naudoti elektros energiją iš tinklo, t. y. AB LESTO tiekiamą elektros energiją, todėl Sprendime be teisinio pagrindo vertinamas iš tinklo perkamos elektros energijos kiekis.
Dėl Projekto įrangos įrengimo, eksploatavimo ir kitų aplinkybių paaiškino, kad Sprendime nepagrįstai teigiama, jog pareiškėjas netinkamai įrengė ir eksploatuoja Projekto įrangą. Sprendime teigiant, kad Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. birželio 13 d. rašte Nr. 2R-1871 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ konstatuojama, jog dėl netobulo saulės elektrinės projektinio sprendimo pastato technologinių įrenginių darbui naudojant mažą pagamintos elektros energijos kiekį pagaminta ir nesuvartota elektros energija galimai persiunčiama į AB LESTO elektros tinklą, neteisingai vertinama šiame rašte išdėstyta Inspekcijos pozicija. Pareiškėjo teigimu, minėto Inspekcijos rašto turinys patvirtina, kad yra išlikusių abejonių dėl daugelio aplinkybių, numatant tik prielaidas tam tikriems įvykiams, tokiems, kaip elektros energijos persiuntimui į AB LESTO elektros tinklą, tačiau jų nepagrindžiant ir sudaro pagrindą teigti, kad Inspekcija ir kartu su jos atstovais 2014 m. birželio 2 d. Projekto objekto patikrinime dalyvavęs AB LESTO atstovas nebuvo kompetentingi išsiaiškinti, ar Projekto įranga yra naudojama tinkamai. Tai reiškia, kad nebuvo nustatyti jokie pažeidimai, susiję su techniniu Projekto įgyvendinimu, o Inspekcijos rašte paminėti pažeidimai yra tik prielaidos, kurios nėra ir negali būti laikomos tinkamais bei pakankamais argumentais Sprendimui priimti. Sprendimas grindžiamas ne įrodymais, o interpretacijomis ir prielaidomis, tinkamai nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Aplinkybė, kad Sprendimo 3-iojo nurodymo įvykdymo terminas yra trumpesnis, nei Sprendimo apskundimo terminas, patvirtina, jog, suteikdamas reikalavimo įvykdymui trumpesnį terminą, atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, siekdamas suvaržyti pareiškėjo teisę ginti savo teises teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas LAAIF atsiliepime į skundą nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 24–31).
Paaiškino, kad Sprendimas teisėtas, pagrįstas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo argumentai nepagrįsti ir deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skunde nurodytas aplinkybes, ir netinkamai įvertino bei aiškino materialinės teisės normas, neįrodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti svarstomas iš naujo. Pareiškėjas negalėjo gauti finansavimo dėl Sprendime nurodytų neištaisomų pažeidimų. Teigia, kad Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti Projektą ir pasiekti paraiškoje nurodytus aplinkos apsaugos rodiklius, t. y. įdiegta elektrine pagaminti atitinkamą elektros energijos kiekį, jį suvartojant savo veikloje. Ataskaitinis laikotarpis, per kurį pareiškėjas, eksploatuodamas saulės elektrinę, turėjo pagaminti ne mažesnį kaip 13 300 kWh kiekį – nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. Pagal Tvarkos aprašo ir Sutarties nuostatas pirmoji subsidijos dalis, sudaranti 60 proc. nuo 2011 m. liepos 26 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-596 paskirtos 107 820 Lt subsidijos, pareiškėjui išmokėta 2012 m. lapkričio 22 d., įdiegus fotoelektrinę ir pateikus visus išlaidas pagrindžiančius ir apmokėjimą įrodančius dokumentus. 2013 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas pateikė projekto galutinio įgyvendinimo ir aplinkosaugos rodiklių už 12 mėnesių fotoelektrinės eksploatavimo periodą ataskaitą, siekdamas antrosios (40 proc.) subsidijos dalies išmokėjimo. Prieš išmokėdamas antrąją subsidijos dalį LAAIF atliko Projekto įgyvendinimo rezultatų patikrinimą ir, atsižvelgdamas į šio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11 ir Sutarties 2.4, 6.4.3 punktais, priėmė Sprendimą, kuriuo nutraukė D. J. PĮ subsidijos pagal Projektą teikimą, taip pat nutraukė Sutartį ir pareikalavo iki 2014 m. liepos 31d. sugrąžinti 64 692 Lt išmokėtą subsidiją. Atsakovas pažymi, kad vien ta faktinė aplinkybė (kurios neginčija ir pareiškėjas), jog pareiškėjas vykdė veiklą elektros energetikos sektoriuje, neturėdamas tam privalomų leidimų, atsižvelgiant į Sutarties 6.2 4. punkto nuostatas, sudaro pagrindą neišmokėti jam antrosios subsidijos dalies ir susigrąžinti pirmąją subsidijos dalį. Pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, yra atstovaujamas to paties fizinio asmens – D. J., kuris yra ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos, kurios veikla yra susijusi su atsinaujinančių išteklių sritimi, narys, todėl tokiam asmeniui taikytini didesni atsakomybės veikiančiame sektoriuje reikalavimai. D. J. personalinės įmonės arešto pagrindas yra Vilniaus apygardos teismo vykdomasis raštas dėl įsipareigojimų kreditoriui nevykdymo, todėl areštuotas turtas priverstinio vykdymo procedūros metu bus realizuojamas, t. y. subsidijuojama įranga bus realizuota ir pareiškėjas toliau negalės vykdyti Sutarties 3.3.3 punkte numatyto įsipareigojimo – užtikrinti neigiamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai mažinimo ir aplinkos apsaugos efekto tęstinumą. Pareiškėjas, paraiškoje pateikdamas informaciją apie planuojamą įdiegti įrenginį, nenurodė, kad autoserviso veikla užsiims ne jis, o kitas ūkio subjektas, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą skirti pareiškėjui finansavimą, nežinojo tokiam sprendimui priimti reikšmingos informacijos. Kadangi nuomos veikla nėra ta veikla, kuri gali turėti įtakos aplinkai, ji negalėjo būti remiama, todėl pareiškėjas negalėjo gauti paramos. Pareiškėjas, užsiimdamas nuomos veikla, vykdė ne tą veiklą, kuri turi ar gali turėti įtakos aplinkai, be to, subsidijuojamo turto naudingosios savybės nebuvo taikomos pareiškėjo poreikiams tenkinti, todėl LAAIF pagrįstai konstatavo Tvarkos aprašo 64 punkto ir Sutarties 4.1.3 punkto pažeidimą. Pats pareiškėjas savo 2014 m. sausio 7 d. paaiškinime pripažino, kad įsipareigojimai, kylantys iš Sutarties, buvo perleisti tretiesiems asmenims, taip pažeidžiant Sutarties 6.2.9 punktą. Pareiškėjas tinkamai nebendradarbiavo su LAAIF ir nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Tvarkos aprašo 4.7 punktą, Projekto įgyvendinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip 36 mėnesiai, kurie šiuo atveju suėjo 2014 m. rugpjūčio 25 d. Įvertinus pažeidimų specifiką (pvz. dėl vykdomos nuomos veiklos, kuri neturi ir negali turėti įtakos aplinkai) LAAIF neturėjo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomo termino pažeidimams ištaisyti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija atsiliepime į skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (I t., b. l. 117–120).
Paaiškino, kad LAAIF, prieš išmokėdamas Sutartyje numatytą subsidiją pareiškėjui, privalo įsitikinti, jog pareiškėjas, vykdydamas Projektą, nepažeidė Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, todėl ji 2014 m. vasario 3 d. raštu pateikė Energetikos ministerijai prašymą pateikti informaciją apie D. J. PĮ atitiktį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnyje nustatytam reikalavimui turėti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, taip pat apie D. J. PĮ atitiktį Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam reikalavimui turėti leidimą gaminti elektros energiją, nurodant abiejų leidimų išdavimo datas. Atsakydama į minėtą raštą, Energetikos ministerija 2014 m. vasario 12 d. rašte atsakovui nurodė, kad D. J. PĮ 2012 m. spalio 2 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2220. Kadangi D. J. PĮ iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė Energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją ir iki šios datos nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, šiai įmonei 2012 m. spalio 2 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2220 galiojo iki 2013 m. liepos 1 d. Laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. birželio 4 d. D. J. PĮ neturėjo nei leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nei leidimo gaminti elektros energiją, nors tokie leidimai, vadovaujantis Energetikos įstatymo, Elektros energetikos įstatymo bei Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo nuostatomis, buvo būtini. Laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas elektros energijos gamybos veiklą vykdė, neturėdamas leidimo verstis energetikos veikla. Pareiškėjas, vykdydamas veiklą energetikos srityje, privalėjo būti susipažinęs su jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, o teisės aktų nežinojimas nepateisina nerūpestingo asmens elgesio. Teisiniai lūkesčiai, atsirandantys iš neteisės, negali būti ginami.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepime į skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 46–47).
Paaiškino, kad 2014 m. liepos 9 d. išdavė pareiškėjui prisijungimo sąlygas dėl įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų. Nei anksčiau, nei šiuo metu AB „Lesto“ nėra sudariusi Gamintojo, elektros įrenginių – saulės elektrinės, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos sutarties ar šioje elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo sutarties su D. J. PĮ.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 41–43).
Paaiškino, kad Inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyresnysis inžinierius-inspektorius, LAAIF 2014 m. gegužės 14 d. prašymo pagrindu 2014 m. birželio 2 d. atlikęs saulės elektrinės elektros įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patikrinimą, 2014 m. birželio 13 d. raštu Nr. 2R-1871 pranešė atsakovui, kad nustatyti, ar SA4-EC12 tipo elektros skaitiklis Nr. 1041108 teisingai ir patikimai apskaito pagamintos elektros energijos kiekį, galima būtų tik atlikus šio skaitiklio ekspertizę, taip pat nurodė, kad išjungus automatinį jungiklį ir atjungus saulės elektrinę nuo vidaus elektros tinklo, elektros skaitiklis, fiksuojantis saulės elektrinės pagamintą elektros energijos kiekį, nefiksavo (nerodė) elektros energijos tiekimo į vidaus elektros tinklą (skaitiklio diskas nesisuko), o elektros energijos suvartojimas iš AB „Lesto“ elektros tinklo padidėjo (elektros skaitiklio diskas sukosi greičiau). Atsižvelgdamas į patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, Inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus vyresnysis inžinierius-inspektorius padarė išvadą, kad pareiškėjas, įrengdamas ir eksploatuodamas saulės elektrinę, pažeidė Energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio ir Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, numatančius, kad, vykdant veiklą elektros energetikos sektoriuje, privaloma turėti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iš atsinaujinančių energijos išteklių ir leidimą gaminti elektros energiją. Taip pat pažymėjo, kad tikslius duomenis apie objekte suvartotos elektros energijos kiekį ir kokiems vartotojams buvo tiekiama elektros energija bus galima nustatyti tik techninėmis priemonėmis patikrinus ir išmatavus elektros tinklo parametrus bei nustačius technologinių elektros įrenginių galią ir jų darbo laiką arba įrengus pagamintos bei suvartotos elektros energijos stebėsenos sistemą. Nurodė, kad galiojantys teisės aktai, apibrėžiantys Inspekcijos kompetenciją, nesuteikia Inspekcijai teisės techninėmis priemonėmis tikrinti elektros tinklo parametrų ir atlikti elektros tinklo parametrų matavimų. Inspekcija pažymi, kad pareiškėjas, norėdamas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, turėjo gauti leidimą, suteikiantį teisę plėtoti elektros energijos pajėgumus, o teisės aktų nustatyta tvarka užbaigęs saulės elektrinės statybą, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo. Pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. birželio 4 d. neturėjo nei leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nei leidimo gaminti elektros energiją. Kadangi pareiškėjas neturėjo leidimų, jis negalėjo gauti AB „Lesto“ prisijungimo prie operatoriaus tinklų sąlygų. Neturėdamas prisijungimo sąlygų, pareiškėjas negalėjo su operatoriumi sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, o, nesant tokios sutarties, negalėjo būti įrengta pagamintos elektros energijos AB „Lesto“ komercinė apskaita.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo D. J. personalinės įmonės skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad 2010 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas pateikė paraišką LAAIF, siekdamas gauti finansavimą pagal Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšomis finansuojamų investicinių projektų įgyvendinimo ir priežiūros tvarkos aprašą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2011 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. Dl-596 „Dėl finansavimo skyrimo projektui „15 kW fotoelektrinės jėgainės įrengimas ant komercinės paskirties pastato stogo“ skyrė Projektui finansavimą. LAAIF, administruodama aplinkos apsaugos srities Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo specialiosios programos lėšas, 2011 m. rugpjūčio 25 d. su D. J. PĮ sudarė Finansavimo ir priežiūros sutartį Nr. IF 2011/013. Šia sutartimi pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „15 kW fotoelektrinės jėgainės įrengimas ant komercinės paskirties pastato stogo“ (projekto įgyvendinimo adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius) ir pasiekti paraiškoje nurodytus aplinkos apsaugos rodiklius, t. y. įdiegta elektrine pagaminti atitinkamą elektros energijos kiekį, jį suvartojant savo veikloje (Sutarties 1.2 p.), o LAAIF įsipareigojo suteikti pareiškėjui 107 820 Lt subsidiją (Sutarties 1.3 p.); ataskaitinis laikotarpis, per kurį pareiškėjas, eksploatuodamas saulės elektrinę, turi pagaminti ne mažesnį kaip 13 300 kWh kiekį elektros energijos – nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. Vykdydamas Sutarties 2 punkto nuostatas pirmąją subsidijos dalį, sudarančią 60 proc. nuo 2011 m. liepos 26 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-596 paskirtos 107 820 Lt subsidijos, LAAIF išmokėjo pareiškėjui 2012 m. lapkričio 22 d., jam įdiegus fotoelektrinę ir pateikus išlaidas pagrindžiančius ir jų apmokėjimą įrodančius dokumentus. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 4 d. pateikė LAAIF Projekto galutinio įgyvendinimo ir aplinkosaugos rodiklių už 12 mėnesių fotoelektrinės eksploatavimo periodą ataskaitą, siekdamas, kad būtų išmokėta antroji subsidijos dalis.
LAAIF 2014 m. liepos 3 d. priėmė sprendimą „Dėl Finansavimo ir priežiūros sutarties Nr. IF 2011/013 nutraukimo ir lėšų grąžinimo į valstybės biudžetą“ Nr. (5)-S-1423, kuriuo, konstatavęs, kad vykdydamas Projektą pareiškėjas pažeidė Sutarties 4.1.3, 6.2.4, 6.2.6, 6.2.8, 6.2.9 punktus, Tvarkos aprašo 64 punktą, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11 punkto ir Sutarties 2.4, 6.4.3 punktais nutraukė D. J. PĮ subsidijos pagal Projektą teikimą, taip pat nutraukė Sutartį ir pareikalavo, kad pareiškėjas iki 2014 m. liepos 31 d. sugrąžintų 64 692 Lt išmokėtą subsidiją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2013 m. gruodžio 4 d. pateikus LAAIF Projekto galutinio įgyvendinimo ir aplinkosaugos rodiklių už 12 mėnesių fotoelektrinės eksploatavimo periodą ataskaitą, siekdamas, parengti išvadą dėl Projekto įgyvendinimo rezultatų ir patvirtintini galutinio įgyvendinimo ataskaitą, LAAIF išnagrinėjo pareiškėjo pateiktos informacijos atitiktį antrosios subsidijos dalies išmokėjimo sąlygoms ir atliko šiuos veiksmus: 1) 2013 m. gruodžio 11 d. pateikė pareiškėjui prašymą paaiškinti ir patikslinti informaciją, susijusią su aplinkos apsaugos rodikliais, į kurį pareiškėjas atsakė 2013 m. gruodžio 16 d. raštu; 2) išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. gruodžio 16 d. rašte pateiktus paaiškinimus ir nustatęs, kad pateiktų duomenų pagrindu negalima padaryti objektyvių išvadų, LAAIF 2014 m. sausio 7 d. pateikė pareiškėjui prašymą paaiškinti ir pagrįsti su Projekto aplinkos apsaugos rodiklių pagrįstumu susijusius duomenis; į šį paklausimą pareiškėjas atsakė 2014 m. sausio 8 d. raštu; 3) iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatęs, kad D. J. PĮ nuo 2014 m. sausio 9 d. yra areštuota, LAAIF dėl tarnybinės pagalbos suteikimo kreipėsi į šias institucijas: 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. (l)-S-83 į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, prašydamas pateikti informaciją dėl D. J. PĮ atitikties Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio reikalavimui turėti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, taip pat Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui turėti leidimą gaminti elektros energiją, nurodant abiejų leidimų išdavimo ir galiojimo datas; 2014 m. vasario 3 d. raštu Nr. (1)-S-84 kreipėsi į AB „Lesto“, prašydamas pateikti informaciją apie D. J. PĮ elektros energiją gaminančių arba gaminsiančių įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų sudarytas ar ketinamas sudaryti sutartis; 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. (1)-S-91 kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą, prašydamas pateikti informaciją, kokiu pagrindu ir kieno iniciatyva D. J. PĮ 2012 m. rugpjūčio 8 d. ir 2014 m. sausio 8 d. įregistruotas juridinis faktas apie juridinio asmens areštą.
Atsakydama į LAAIF paklausimą, Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. (8.3-10)3-473 pranešė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 1 d. veiklai elektros energetikos sektoriuje neturėjo teisės ir tam privalomų leidimų. Minėtame rašte nurodyta, kad D. J. PĮ 2012 m. spalio 2 d. buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2220; teritorija, kurioje verčiamasi leidimu reglamentuojama veikla – (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., Vilniaus m. sav.; leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys – saulės elektrinė, instaliuota galia 0,015 MW. Kadangi D. J. PĮ 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė Energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją ir iki 2013 m. liepos l d. raštu nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, D. J. PĮ 2012 m. spalio 2 d. išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-2220 galiojo iki 2013 m. liepos 1 d.
Centrinė hipotekos įstaiga 2014 m. vasario 11 d. raštu Nr. B5-1011(14) pateikė Turto arešto aktų registro išrašus apie įregistruotą areštą D. J. PĮ personalinei įmonei. AB „Lesto“ 2014 m. vasario 24 d. raštu pranešė LAAIF, kad AB „Lesto“ su pareiškėju nėra sudariusi Gamintojo elektros įrenginių prijungimo prie operatoriaus elektros tinklų paslaugos ir Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčių dėl saulės elektrinės, kurios adresas (duomenys neskelbtini) Vilnius, taip pat nurodė, kad pareiškėjui yra išdavusi tik prisijungimo sąlygas dėl įrenginių prijungimo prie operatoriaus tinklų.
LAAIF, vadovaudamasis Sutarties 6.2 punktu, 2014 m. vasario 21 d. raštu Nr. (5)-S-225 pranešė pareiškėjui, kad sustabdė paramos teikimą, taip pat nurodė, kad, gavęs atsakymus iš kitų institucijų, priims sprendimą dėl paramos skyrimo.
LAAIF, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos deklaruojami rodikliai ir pateiktos Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatoriaus sąskaitos faktūros poprojektiniu laikotarpiu rodo dukart didesnį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, energijos suvartojimą, 2014 m. balandžio 25 d. raštu Nr. (5)-S-467 „Dėl aplinkos apsaugos rodiklių pagrindimo“ pateikė pareiškėjui prašymą iki 2014 m. gegužės 9 d paaiškinti tokio suvartojimo pagrįstumą. Nustatytu terminu negavęs pareiškėjos paaiškinimo, LAAIF 2014 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (5)-S-559 kreipėsi į Inspekciją su prašymu atlikti pareiškėjos fotovoltinės jėgainės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, patikrinimą ir informuoti, ar minėtoje jėgainėje: 1) gaminama ir ar gali būti gaminama elektros energija įdiegtais įrenginiais; 2) techninėmis priemonėmis patikrinti, kokiems vartotojams pagaminta elektros energija tiekiama (su įrengtais įrenginiais ir tinklais gali būti tiekiama); 3) ar įrengtais apskaitos prietaisais (skaitikliu) teisingai ir patikimai apskaitoma pagaminta elektros energija, ar apskaitos prietaiso rodmenys nebuvo keičiami ir ar techniškai gali būti keičiami; kaip kitaip, ne pagal saulės elektrinės apskaitos prietaiso parodymus galima nustatyti pagamintos saulės energijos kiekį; 4) ar gali apskaitos prietaisas rodyti pagamintos saulės energijos vartojimą, kuomet visi energiją vartojantys įrenginiai išjungti ir ar toks faktas užfiksuotas patikrinimo metu; 5) koks elektros energijos kiekis iš viso yra pagamintas jėgainėje; 6) techninėmis priemonėmis patikrinti, ar sistema nėra įrengta taip, kad tas pats apskaitos prietaisas parodo tiek operatoriaus gaunamą energijos kiekį, t. y. ar apskaitos prietaisas nepajungtas taip, kad kartų būtų apskaitoma gaminama saulės energija arba iš AB „Lesto“ tiekiama energija.
Žemesnės instancijos teismas
Tvarkos aprašo 2 punkte numatyta, kad jis taikomas subsidijų forma finansuojamiems aplinkos apsaugos investiciniams projektams, kuriuos įgyvendinus sumažėja neigiamas ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir užtikrinamas įgyvendinto projekto tęstinis aplinkos apsaugos efektas. Pagal Tvarkos aprašo 15.11 punktą, netinkamomis finansuoti Projekto išlaidomis laikomos išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su Projekto vykdymu. Taigi, paminėtos Tvarkos aprašo nuostatos numato, kad subsidijų forma finansuojamiems aplinkos apsaugos investiciniams projektams keliamas reikalavimas užtikrinti įgyvendinto projekto tęstinį aplinkos apsaugos efektą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į turto arešto mastą, yra grėsmė, kad subsidijuojama įranga bus realizuota ir pareiškėjas toliau negalės vykdyti savo įsipareigojimų, susijusių su neigiamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai mažinimu ir tęstinio aplinkos apsaugos efekto užtikrinimu. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad LAAIF, kaip atsakinga už efektyvų paramos lėšų panaudojimą įstaiga, pagrįstai atsižvelgė į P. J. PĮ arešto faktą ir šią aplinkybę pagrįstai vertino kaip apsunkinančią pareiškėjo galimybes vykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus užtikrinti neigiamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai mažinimo ir aplinkos apsaugos efekto tęstinumą.
Dėl įrangos naudojimo D. J. PĮ veikloje, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. išnuomojo komercinės paskirties pastatą kartu su už subsidijos lėšas įgyta 15 kW fotoelektrinės jėgaine kitam ūkio subjektui. Pareiškėjas teigia, kad patalpų nuomos veiklą vykdė tiek prieš Sutarties sudarymą, tiek jos sudarymo metu ir jokių pastabų iš LAAIF dėl vykdomos veiklos nėra gavęs. Pažymėtina, kad, teikdamas paraišką, pareiškėjas nepateikė informacijos, turinčios reikšmės sprendimo skirti finansavimą priėmimui. Paraiškos 6.2 punkte apie planuojamą diegti įrenginį pareiškėjas nenurodė, kad autoserviso veikla užsiims ne pats pareiškėjas, o kitas ūkio subjektas. Paraiškoje pateiktos informacijos turinys sudarė pagrindą daryti išvadą, kad būtent pareiškėjas vykdys autoserviso veiklą, o ne tik nuomos patalpas tokiai veiklai vykdyti. Galutiniame projekto įgyvendinimo etape paaiškėjus, kad elektrinės įranga naudojasi pareiškėjui priklausančių patalpų nuomininkas, t. y. autoserviso veiklai naudoja saulės fotovoltinėje elektrinėje pagamintą elektros energiją, konstatuotinas Tvarkos aprašo 64 punkto, nustatančio, kad už suteiktos subsidijos lėšas materialų turtą pareiškėjas įsigyja savo nuosavybėn ir naudoja savo veikloje ne mažiau kaip 3 (trejus) metus, ir analogiškas nuostatas įtvirtinančio Sutarties 4.1.3 punkto reikalavimų pažeidimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Aplinkos apsaugos įstatyme kaip viena iš aplinkos apsaugos ekonominių priemonių numatytos valstybės subsidijos (28 str. 4 d.). Pagal minėtą įstatymą ūkine veikla laikoma ne bet kokia veikla, o tik tokia, kuri turi ar gali turėti įtakos aplinkai (1 str. 12 d.). Kadangi nuomos veikla nėra ta veikla, kuri gali turėti įtakos aplinkai, šiuo atveju tokia veikla netgi negalėjo būti remiama, todėl šiuo atveju konstatuotinas ir Sutarties 6.2.3 punkto, pagal kurį LAAIF turi teisę inicijuoti išmokėtos subsidijos susigrąžinimą, kai pareiškėjas teikdamas paraišką, pateikė neteisingą informaciją arba nuslėpė informaciją, turinčią reikšmės sprendimo skirti finansavimą projektui priėmimui, reikalavimų pažeidimas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats nenaudojo Projekto vykdymo metu įsigytos įrangos savo veikloje, t. y. naudingosios turto savybės nebuvo taikomos pareiškėjo poreikiams tenkinti, be to, šis turtas buvo naudojamas kitiems tikslams, nei numatyta Sutarties 1.2 punkte (pasiekti paraiškoje nurodytus aplinkos apsaugos rodiklius), todėl tokie pareiškėjo veiksmai teismo įvertinti ir kaip Sutarties 6.2.8 punkto, numatančio reikalavimus naudoti pagal subsidijas įsigytą turtą savo veikloje ir jį naudoti pagal paskirtį, reikalavimų pažeidimas.
Teismas pažymėjo, kad Sutarties 1.2 punkte pareiškėjas įsipareigojo pasiekti paraiškoje nurodytus aplinkos apsaugos rodiklius, tačiau 2014 m. sausio 7 d. LAAIF pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad perkamos ar pagaminamos elektros energijos kiekis priklauso ne nuo jo, o nuo patalpų nuomininko ūkinės veiklos intensyvumo. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas, perleisdamas savo įsipareigojimus, kylančius iš Sutarties, tretiesiems asmenims, pažeidė Sutarties 6.2.9 punkto, numatančio draudimą be LAAIF suderinimo perleisti tretiesiems asmenims savo įsipareigojimus pagal Sutartį, reikalavimus.
Dėl veiklos energetikos sektoriuje vykdymo, teismas pažymėjo, kad siekdamas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas turėjo gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, o teisės aktų nustatyta tvarka užbaigęs jėgainės įrengimą – kreiptis dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 15 str. 2 d., 16 str. 1 d., Elektros energetikos įstatymo 2 str. 12 d.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad Projekto vykdymo metu pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. birželio 4 d. vykdė veiklą elektros energetikos sektoriuje, neturėdamas tam teisės ir privalomų leidimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas, vykdydamas veiklą energetikos srityje, privalėjo būti susipažinęs su jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Todėl subjektyvaus pobūdžio priežastys (teisės aktų nežinojimas, nepagrįstas manymas ar įsitikinimai dėl siekiamų teisinių pasekmių, nesikreipimas į institucijas, siekiant sužinoti tikrąją faktinę padėtį ir pan.) negali būti pripažintos svarbiomis. Veikla ir įsipareigojimai, vykdyti neturint įstatymo numatytų leidimų, nevertintini kaip tinkami. Todėl Projekto vykdymo metu veiklą elektros energetikos sektoriuje neteisėtai vykdęs pareiškėjas pažeidė Sutarties 6.2.4 punkto, numatančio draudimą Projekto vykdymo metu pažeisti teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad dėl neteisėtos veiklos vykdymo Projekto įgyvendinimo metu pareiškėjas negali būti remiamas valstybės biudžeto lėšomis, kurios skirtos tik teisėtai veikiantiems subjektams.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis ginčui aktualių teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo 2014 m. liepos 3 d. sprendimas Nr. (5)-S-1423 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Sprendime nustatyti Projekto vykdymo metu pareiškėjo padaryti pažeidimai yra kvalifikuoti tinkamai. Sprendime suprantamai ir aiškiai suformuluoti pareiškėjui taikomi teisiniai padariniai ir įvardinamos objektyviais duomenimis pagrįstos faktinės aplinkybės, nurodoma sprendimo apskundimo tvarka. Priimdamas Sprendimą, viešojo administravimo subjektas neviršijo teisės aktais jam priskirtos kompetencijos ribų. Sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių LAAIF buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus veikti. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti esant išankstinę neigiamą atsakovo poziciją pareiškėjo atžvilgiu. Atmetus pareiškėjo prašymą panaikinti Sprendimą, kaip išvestinis iš pirmojo reikalavimo atmestas ir prašymas įpareigoti LAAIF iš naujo peržiūrėti ir įvertinti visas faktines ir teisines aplinkybes bei priimti tinkamai motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo prašymas priteisti iš LAAIF bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas D. J. PĮ su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 97–102).
Teigia, kad teismas sprendime iš esmės atkartojo atsakovo išdėstytą poziciją, nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų argumentų, jų vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad didžioji dalis atsakovo motyvų buvo spekuliatyvūs, paremti spėjimais ir (ar) galimais įtarimais, įžvelgiama potencialia grėsme, bet ne pateiktais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad byloje dalyvavusios kompetentingos institucijos savo pozicijas grindė galima įžvalgine grėsme, tačiau nebuvo kategoriškos pareiškėjo atžvilgiu ir užėmė iš esmės neutralią procesinę poziciją. Teismas neįvertino aplinkybės, jog ekspertai pareiškė esant galimybei fiksuoti potencialius pažeidimus, tačiau nurodė, jog negali jų užfiksuoti, nei viena institucija taip ir neužfiksavo jokio konkretaus pažeidimo, nebuvo gauti jokie įspėjimai.
Pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde nurodytą poziciją. Dėl įrangos naudojimo pareiškėjo veikloje, apeliantas papildomai pažymi, kad teismas buvo nenuoseklus ir dviprasmiškai grindė savo poziciją, konstatuodamas, jog patalpos, ant kurių stogo buvo įgyvendintas Projektas, buvo nuomojamos kitam ūkio subjektui ir tai būtent buvo pareiškėjo ūkinė komercinė veikla, o kitoje vietoje jau neteisingai interpretuodamas, kad nebe patalpos, o jau ir įranga buvo išnuomoti tretiesiems asmenims. Teismas nepateikė jokio detalaus argumentavimo, kodėl nuoma nėra tinkama ūkinė komercinė veikla (nėra įtraukta į konkretų sąrašą ar išdėstyta teisės akte), t. y. savavališkai ir nemotyvuotai nusprendė, kad tokia veikla neturėtų būti tinkama.
Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra tik finansines lėšas skirstanti institucija, o ne kontrolės ar priežiūros organas, kai šią funkciją atlikus kitoms institucijoms, aiškių pažeidimų nenustatyta.
Atsiliepimas
Atsakovas LAAIF atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 127–129).
Atsakovas palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją. Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad teismas buvo nenuoseklus ir dviprasmiškai grindė savo poziciją dėl patalpų ir įrangos nuomos tretiesiems asmenims, pažymėdamas, kad tokie pareiškėjo samprotavimai niekaip nepaneigia fakto, kad įranga (sumontuota ant išnuomotų patalpų stogo) nebuvo naudojama paties pareiškėjo savo veikloje, t. y. naudingosios turto savybės nebuvo taikomos pareiškėjo poreikiams tenkinti. Skirtingai nei paminėta apeliaciniame skunde, teismas savo sprendime aiškiai nurodė, dėl ko nuomos veikla nėra ta veikla, kuri šiuo atveju galėjo būti remiama aplinkosaugos srities specialiosios programos lėšomis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pats teigia, kad perkamos ar pagaminamos elektros energijos kiekis priklauso ne nuo jo, bet nuo patalpų nuomininko ūkinės veiklos intensyvumo, pagrindžia, jog jis perleido savo įsipareigojimus, kylančius iš sutarties, tretiesiems asmenims, ir tuo pažeidė sutarties 6.2.9 punktą.
Atsakovas pažymėjo, kad teismas pagrįstai, remdamasis Elektros energetikos įstatymu bei kompetentingų institucijų išvadomis, konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė sutarties 6.2.4 punktą, nes Projekto vykdymo metu veiklą energetikos sektoriuje vykdė neteisėtai. Akcentavo, kad pakanka vien šio akivaizdaus pažeidimo, kad LAAIF sprendimas neišmokėti antrąją subsidijos dalį ir susigrąžinti pirmąją, būtų laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymi, kad aplinkybių, jog kompetentingos institucijos nėra pareiškusios pareiškėjui pretenzijų ar paskyrusios baudų, LAAIF negali paneigti ar patvirtinti, nes tai yra išimtinai tų institucijų kompetencija. Tačiau atsakovo nuomone, kompetentingų institucijų kompetencija buvo pakankama pateikti atsakymus į LAAIF keltus klausimus bei nustatyti pareiškėjo pažeidimus, o subjektyvaus pobūdžio pareiškėjo samprotavimai nepaneigia teismo priimto sprendimo teisėtumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, nurodytais ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 122–125).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl LAAIF Sprendimo, kuriuo nuspręsta D. J. PĮ nutraukti subsidijos pagal Projektą teikimą, nutraukti Sutartį ir įpareigoti pareiškėją grąžinti pirmąją subsidijos dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog skundžiamas atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsakovo kompetencijos ribose ir nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatyme individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama aiškiai, išsamiai bei detaliai išdėstytiems ginčijamo sprendimo motyvams, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nebekartos, pasisakydama tik dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas nesutikimas su teismo sprendimu.
Pagal Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. Dl-858 „Dėl viešosios įstaigos Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo pertvarkymo į biudžetinę įstaigą“ 4 punktą, LAAIF administruoja aplinkos apsaugos srities Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo specialiosios programos lėšas.
Aplinkos apsaugos investicinių projektų, finansuojamų pagal Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programą, atranką, finansavimo sąlygas, įgyvendinimo priežiūrą, pareiškėjų ir LAAIF teises bei pareigas reglamentuoja Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšomis finansuojamų investicinių projektų įgyvendinimo ir priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 437 (2011 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. D1-303 redakcija) „Dėl viešosios įstaigos Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo investicinių projektų finansavimo ir priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“. Subsidija, t. y. Projektui įgyvendinti skirta tikslinė negrąžintina išmoka, pareiškėjui teikiama, atsižvelgiant į valstybės pagalbos teikimo reikalavimus, nustatytus 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1998/2006 dėl Sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL 2006 L 379, p. 5) (Tvarko aprašo 3 p., 4.8 p.). Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą subsidijos teikiamos Lietuvos Respublikoje veikiantiems juridiniams asmenims arba Lietuvos Respublikoje įregistruotiems kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių filialams, įgyvendinantiems Projektus Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtintas finansavimo kryptis, kurios skelbiamos LAAIF interneto svetainėje www.laaif.lt.
Tvarkos aprašo 14 punkte nustatyta, kad subsidija skiriama tik tinkamoms finansuoti Projekto išlaidoms kompensuoti. Tinkamos finansuoti Projekto išlaidos yra išlaidos, kurios patirtos ir apmokėtos Projekto įgyvendinimo laikotarpiu ir skirtos Projektu įgyjamų įrenginių finansavimui, kuriuos įdiegus mažėja neigiamas ūkinės veiklos poveikis aplinkai ir užtikrinamas tęstinis aplinkos apsaugos efektas, išskyrus 15 punkte nurodytas išlaidas. Pagal Tvarkos aprašo 11 punktą antroji subsidijos dalis sumokama, jeigu paraiškoje numatyti aplinkosaugos rodikliai įvykdomi ne mažiau kaip 95 proc. Tvarkos aprašo 64 punkte nustatyta, kad už suteiktos subsidijos lėšas materialų turtą pareiškėjas įsigyja savo nuosavybėn ir naudoja savo veikloje ne mažiau kaip 3 (trejus) metus.
Pagal Sutarties 2.1 punktą 60 proc. Sutarties 1.3 punkte nurodytos subsidijos (pirmoji subsidijos dalis) sumokama Projekto įgyvendinimo laikotarpiu, kai pareiškėjas įsigijo, sumontavo ir pradėjo eksploatuoti pagal paskirtį Projekte numatytus įrenginius ir pateikė LAAIF mokėjimo prašymą bei išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Antroji subsidijos dalis (40 proc. 1.3 p. nurodytos subsidijos) pagal Sutarties 2.3 punktą sumokama, kai pareiškėjas pateikia LAAIF pirmųjų vienerių metų įrenginių, kurių įsigijimui skirta parama, eksploatacijos rezultatus apie faktiškai pasiektą aplinkos apsaugos efektą. Antroji subsidijos dalis negali būti sumokėta anksčiau, nei LAAIF direktorius patvirtina Projekto galutinio įgyvendinimo ataskaitą. Pareiškėjas įsipareigojo laikytis Sutartyje nustatytų sąlygų ir terminų (Sutarties 4.1.2 p.); už LAAIF suteiktos subsidijos lėšas materialų turtą įsigyti savo nuosavybėn ir naudoti savo veikloje ne mažiau kaip 3 metus (4.1.3 p.); bendradarbiauti su LAAIF, nepriklausomais ekspertais ir kitais Projektą kontroliuojančiais asmenimis, laiku teikti jiems visą prašomą informaciją, sudaryti sąlygas tikrinti informaciją, susijusią su Projekto įgyvendinimu, susipažinti su dokumentais, susijusiais su Projekto ir Sutarties vykdymu bet kuriame projekto įgyvendinimo etape (4.1.6 p.); neperleisti savo įsipareigojimų, kylančių iš Sutarties, tretiesiems asmenims (4.1.8 p.); raštu informuoti LAAIF apie visus numatomus pakeitimus, susijusius su šia Sutartimi ir Projekto įgyvendinimu (pvz., įmonės savininko, įmonės statuso pasikeitimą, numatomą įmonės reorganizavimą, bankroto bylos iškėlimą ar kt.); tokioje informacijoje pareiškėja turi nurodyti aplinkybes, dėl kurių kinta Projekto įgyvendinimo sąlygos ar yra kitokių nukrypimų nuo Projekto (4.1.9 p.); vykdyti kitus šioje Sutartyje ir Tvarkos apraše nustatytus įsipareigojimus (4.1.10).
Atsakomybė dėl netinkamo Projekto įgyvendinimo aptarta Sutarties 6 punkte, kurio 6.2.1 – 6.2.11 punktuose atitinkamai numatyta, kad LAAIF turi teisę sustabdyti paramos teikimą, sumažinti išmokamos antrosios subsidijos dalį, inicijuoti išmokėtos subsidijos susigrąžinimą ir (ar) nutraukti šią Sutartį, kai pareiškėjas, inter alia, teikdamas paraišką, prašydamas išmokėti subsidiją arba vykdydamas Sutartį, pateikia neteisingą informaciją arba nuslepia informaciją, turinčią reikšmės sprendimo skirti finansavimą Projektui priėmimui arba tinkamai Sutarties vykdymo kontrolei; vykdydamas Projektą, pažeidžia ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus; subsidiją (ar jos dalį) naudoja ne pagal paskirtį; per 3 metus nuo Sutarties pasirašymo dienos perleidžia arba parduoda už LAAIF suteiktos subsidijos lėšas įsigytą materialų turtą, nustoja jį naudoti savo veikloje, arba šį turtą naudoja ne pagal paskirtį; nesuderinęs su LAAIF perleidžia tretiesiems asmenims savo įsipareigojimus arba teises pagal Sutartį; pažeidžia kitas esmines Sutarties sąlygas. Sutarties 6.4.1–6.4.3 punktuose atitinkamai numatyta, kad LAAIF, atsižvelgdamas į pažeidimo sunkumą, pareiškėjo kaltę, susijusias objektyvias aplinkybes, priima vieną iš šių sprendimų: sustabdyti subsidijos teikimą ir nurodyti pareiškėjui pažeidimo pašalinimo terminą; sumažinti išmokamos antrosios subsidijos dalį; nutraukti subsidijos teikimą, nutraukti Sutartį ir (ar) pareikalauti grąžinti sumokėtą subsidiją arba jos dalį.
Kaip minėta, atsakovas skundžiamame 2014 m. liepos 3 d. sprendime nustatė, kad: 1) pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 1 d. vykdė veiklą elektros energetikos sektoriuje, neturėdamas tam teisės ir privalomų leidimų, taip pažeisdamas Sutarties 6.2.4 punkto nuostatas; 2) atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. sausio 8 d. yra areštuota D. J. PĮ, o areštuotas turtas priverstinio vykdymo procedūros metu paprastai yra realizuojamas siekiant išieškotojo interesų patenkinimo, darytina išvada, kad Antroji subsidijos dalis bus panaudota ne pagal paskirtį, o atsiskaitymui už pareiškėjo skolas, tuo pažeidžiant Sutarties 6.2.6 punktą, be to, nebus užtikrintas Sutarties 3.3.3 punkte nurodytas projekto tęstinumas; 3) pareiškėjas faktiškai įsigyta įranga veiklą vykdė ne pats, bet išnuomojo kitam subjektu, tuo pažeisdamas Tvarkos aprašo 64 punkte ir Sutarties 4.1.3 punkte nurodytą reikalavimą; 4) aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 23 d. iki 2013 m. lapkričio 23 d. išnuomojo komercinės paskirties pastatą kartu su už subsidijos lėšas įgyta 15 kW fotoelektrinės jėgaine, parodo, kad įsigyta įranga jis naudojo kitiems tikslams, nei numatyta Sutarties 1.2 punkte ir pažeidė sutarties 6.2.8 punktą; 5) perleisdamas savo įsipareigojimus, kylančius iš sutarties, tretiesiems asmenims (patalpų nuomininkui), pareiškėjas pažeidė Sutarties 6.2.9 punktą; 6) saulės elektrinė sumontuota negavus elektros tinklo operatoriaus prisijungimo sąlygų, tarp pareiškėjo ir AB LESTO nesudaryta elektros energijos pardavimo-pirkimo sutartis, neįrengta objekte pagamintos energijos komercinė apskaita; pagaminta ir nesuvartota elektros energija galimai persiunčiama į AB LESTO elektros tinklą; 7) LAAIF nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjo deklaruoti aplinkos apsaugos rodikliai yra objektyviai pasiekti, LAAIF neturi pagrindų įsitikinti jų objektyvumu. Atsižvelgdamas į tai atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo atveju aplinkosauginiai rodikliai negali būti laikomi pasiektais, o LAAIF ir kompetentingų institucijų konstatuoti pažeidimai nesudaro prielaidos išmokėti Antrąją subsidijos dalį. Pagal Tvarkos aprašo 11 punktą ir Sutarties 2.4 ir 6.4.3 punktus, nustatytu atveju turi būti grąžinta ir išmokėta Pirmoji subsidijos dalis.
Byla nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas iš esmės nepaneigė fakto, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. veiklą elektros energetikos sektoriuje vykdė neturėdamas tam privalomų leidimų, pripažino, kad buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas. Šį faktą patvirtina ir kompetentingų institucijų įrodymai ir paaiškinimai byloje, kad pareiškėjas, norėdamas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, turėjo gauti leidimą, suteikiantį teisę plėtoti elektros energijos pajėgumus, o teisės aktų nustatyta tvarka užbaigęs saulės elektrinės statybą, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo. Pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. birželio 4 d. neturėjo nei leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, nei leidimo gaminti elektros energiją. Kadangi pareiškėjas neturėjo leidimų, jis negalėjo gauti AB „Lesto“ prisijungimo prie operatoriaus tinklų sąlygų. Neturėdamas prisijungimo sąlygų, pareiškėjas negalėjo su operatoriumi sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, o, nesant tokios sutarties, negalėjo būti įrengta pagamintos elektros energijos AB „Lesto“ komercinė apskaita. Atsižvelgiant į tai visiškai pagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas Projekto vykdymo metu veiklą elektros energetikos srityje vykdė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus ir negalėjo būti remiamas valstybės biudžeto lėšomis.
Nors pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir teismo išvadomis, kad antroji subsidijos dalis gali būti panaudota ne pagal jos tikslinę paskirtį dėl pareiškėjo kaip juridinio asmens arešto, šios savo pozicijos iš esmės nepagrindė. Pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, areštuotas turtas realizuojamas vykdymo procedūros metu. Todėl atsakovas pagrįstai atsižvelgė į D. J. PĮ areštą, kaip faktą apsunkinantį pareiškėjo galimybes vykdyti pagal Sutartį prisiimtus įsipareigojimus.
Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvadomis dėl patalpų ir įrangos nuomos bei įrangos naudojimo veikloje numatytiems tikslams. Tačiau pats pareiškėjas teismui nurodė, kad užsiima komercinės paskirties patalpų nuoma, o patalpos, ant kurių stogo sumontuota įranga, nuomojamos automobilių serviso veiklai vykdyti. Ant pastato stogo įrengtos fotoelektrinės jėgainės pagaminta elektros energija naudojama autoserviso veiklai. Teikdamas Paraišką pareiškėjas nenurodė, kad autoserviso veikla užsiims ne pats, o nuomos veikla šiuo atveju nėra remiama veikla, t. y. veikla galinti turėti įtakos aplinkai. Pareiškėjas nepaneigė nustatytų faktinių aplinkybių, kad įranga naudojama ne paties pareiškėjo poreikiams tenkinti. Nurodė, kad perkamos ar pagamintos energijos kiekis priklauso ne nuo jo, bet nuo patalpų nuomininko ūkinės veiklos intensyvumo. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstomis laikytinos teismo išvados dėl atitinkamų Sutarties nuostatų pažeidimų.
Tai, kad kompetentingos institucijos nėra pareiškusios pareiškėjui pretenzijų ar paskyrusios baudų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas ginčo situaciją vertinti kitaip. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo bendradarbiaujant su kompetentingomis institucijomis surinkta informacija ir faktiniai duomenys sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti Sutarties ir Tvarkos aprašo nuostatų pažeidimus ir priimti šioje byloje ginčijamą atsakovo sprendimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimų, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo D. J. personalinės įmonės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.