Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-02-12 · Administracinė byla Nr. A-1519-602/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-12
Bylos Nr.
A-1519-602/2025
Teisminio proceso Nr.
4-16-3-00002-2025-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
Advokatai
Simona Jašmontaitė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1519-602/2025Teisminio proceso Nr. 4-16-3-00002-2025-5Procesinio sprendimo kategorija 8.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

sekretoriaujant Simonai Mockutei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. H. (A. H.), jo atstovei advokatei Simonai Jašmontaitei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Ritai Markevič-Babičevienei,

vertėjams A. S. ir Jūratei Bernotienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. H. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. H..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į teismą su teikimu, prašydamas taikyti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. H. (toliau – ir Užsienietis) alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, iki 2025 m. kovo 2 d., bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

Centras nurodė, kad vykdant užsieniečių teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje prevenciją ir kontrolę, buvo patikrintas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis A. H., kuris pateikė (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą ir (duomenys neskelbtini) Respublikos institucijų išduotą leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje, galiojantį nuo 2024 m. rugsėjo 14 d. iki 2025 m. sausio 25 d., kuris nesuteikia teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje. Todėl Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Užsienietis 2024 m. gruodžio 31 d. buvo sulaikytas ir pristatytas į Centrą.

Teigė, kad tikrindamas Užsieniečio duomenis Centras nustatė, jog duomenų Lietuvos Respublikos gyventojų registre apie Užsieniečiui išduotus kitus Lietuvos Respublikos dokumentus nėra, jis nėra įtrauktas į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką nacionalinį sąrašą, jis nėra pateikęs prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nėra duomenų Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre. Prevencinio poveikio priemonių taikymo registre duomenų taip pat nėra. Kadangi Užsienietis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jo atžvilgiu priimamas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl egzistuoja Užsieniečio sulaikymo pagrindai.

Centras, atsižvelgdamas į tai, kad jo tapatybė nustatyta, jis siekia bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, nėra duomenų apie tai, jog jis keltų grėsmę valstybės saugumui, Centro nuomone, yra pagrindas paskirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikinos apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo.

Užsienietis prašė taikyti kitą alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. leisti jam gyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, įpareigojant pranešti apie savo buvimo vietą. Užsienietis nurodė, kad nori kuo greičiau sugrįžti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, nesiekia gauti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, yra sumokėjęs už viešbutį Lietuvos Respublikoje, turi pinigų (400 Eur)

II.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2025 m. sausio 2 d. sprendimu tenkino VSAT Centro teikimą, t. y. skyrė Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo 3 (tris) mėnesius, bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Teismas nustatė, kad vykdant nelegalios migracijos kontrolę, 2024 m. gruodžio 31 d. Marijampolėje buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis A. H., kuris su savimi turėjo galiojantį (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio pasą bei (duomenys neskelbtini) Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi šioje šalyje, tačiau nesuteikiančio teisės būti Lietuvos Respublikoje. VSAT darbuotojo sprendimu Nr. 24S306227 Užsienietis 2024 m. gruodžio 31 d. 14.30 val. buvo sulaikytas ne ilgiau kaip 48 val. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 114 straipsnio 1 dalimi.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje, 5 dalies 2–4 punktuose numatyti sulaikymo pagrindai, nes Užsienietis neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, be to, jis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, lėšų, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika.

Teismas pažymėjo, kad sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti taikoma griežčiausia priemonė, numatyta Įstatyme. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų. Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Atsižvelgdamas į tai, kad Užsieniečio tapatybė nustatyta (turi galiojantį pasą), teikia pagalbą teismui, VSAT, jog byloje nėra duomenų, kad Užsienietis keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, todėl teismas sprendė, jog trijų mėnesių laikotarpiui taikytina alternatyvi sulaikymo priemonė, numatyta Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Šios priemonės taikymas yra objektyviai reikalinga ir proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų, t. y. priimti ir įvykdyti sprendimą dėl Užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

III.

Užsienietis apeliaciniame skunde prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 2 d. sprendimą ir paskirti Užsieniečiui kitą alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Užsienietis nurodo, kad jis yra de fakto (faktiškai) sulaikytas. Nors Įstatyme taikoma priemonė pavadinta alternatyvia sulaikymui priemone, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo teismas (toliau – ir ESTT) konstatavo, kad Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė - apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, yra sulaikymas.

Žemesnės instancijos teismas

Užsienietis, remdamasis ESTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad tam, jog būtų galima apriboti užsieniečio judėjimo laisvę, visų pirma, turi būti nustatyta, kad egzistuoja bent vienas iš įstatyme įtvirtintų judėjimo laisvės apribojimo tikslų, o tuomet nustatoma, ar egzistuoja įstatyme įtvirtintas pagrindas. Nustačius, jog egzistuoja įstatyme įtvirtintas sulaikymo tikslas ir pagrindas, toliau turi būti vertinamas priemonės būtinumas ir proporcingumas. Sulaikymas ir de facto sulaikymas, kaip asmens laisvę labiausiai varžančios priemonės, gali būti taikomos tik tuo atveju, jei švelnesnėmis priemonėmis nėra galimybės pasiekti nustatytų tikslų. Ir tik teismui nustačius, jog švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės negali būti taikomos, yra taikytinas sulaikymas, taip pat ir de facto sulaikymas. Užsienietis remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1251-968/2024 pateiktais išaiškinimais.

Užsienietis nurodo, kad Lietuvos teismų praktika, jog sulaikymo pagrindų nustatymas pats savaime nereiškia, kad asmeniui turi būti taikoma pati griežčiausia priemonė sulaikymas, bei, jog sulaikymas yra ultima ratio priemonė, yra cituojama ir pirmosios instancijos teismo sprendime. Tačiau nors pirmosios instancijos teismas šią praktiką cituoja, tačiau sprendime niekaip nepagrindė, kodėl Užsieniečio atžvilgiu turi būti taikomas toks griežtas asmens laisvės suvaržymas. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Užsieniečio asmens tapatybė yra nustatyta (turi galiojantį pasą), byloje nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Nenustatyta, kad jis nebendradarbiautų su valstybės institucijomis, jų vengtų ir slapstytųsi, nurodyta, jog jis teikia pagalbą teismui, juolab, jis turi galiojantį leidimą gyventi (duomenys neskelbtini).

Užsienietis pažymi, kad pagrindinė priežastis, kodėl jam pritaikyta priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje be teisės išeiti, yra tai, jog jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai ir turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo. Tačiau įvertinus, kad jo tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra nustatyta, jog jis nebendradarbiautų su kompetentingomis institucijomis, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skirti alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Atsiliepimas

VSAT Centras atsiliepime į Užsieniečio apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Centras, nurodydamas su Užsieniečio sulaikymu ir jo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje susijusias aplinkybes, pažymi kad asmens sulaikymo pagrindų nustatymas pats savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti taikoma pati griežčiausia priemonė – sulaikymas. Nustačius, jog egzistuoja Įstatyme įtvirtintas sulaikymo tikslas ir pagrindas, turi būti vertinamas priemonės būtinumas ir proporcingumas.

Centras paaiškina, kad pagal byloje esančius duomenis, laikytina, jog Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, kadangi jis yra atvykęs į Lietuvos Respubliką, turėdamas tik (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2034 m. liepos 25 d., taip pat (duomenys neskelbtini) Respublikos išduotą leidimą gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2024 m. rugsėjo 14 d. iki 2025 m. sausio 25 d. (šiuo metu netekęs galios), kuris nesuteikia teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje. Kompetentingos institucijos, atlikdamos veiksmus, susijusius su Užsieniečio teisinės padėties nustatymu, Europos Sąjungos pirštų antspaudų EURODAC duomenų bazėje identifikavo, jog Užsienietis 2024 m. gegužės 27 d. yra pateikęs prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Taip pat buvo gautas ir iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų atsakymas, kad asmuo yra pateikęs prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 8 d. pateikė užklausą (duomenys neskelbtini) Respublikai dėl Užsieniečio perdavimo, bei 2025 m. sausio 16 d. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos kompetentingų institucijų gavo atsakymą, jog pagal Dublino III reglamento 18 straipsnį asmenį priima, tačiau pažymėjo, kad perdavimas negali būti vykdomas dėl didelio atvykstančiųjų srauto iki atskiro pranešimo. Centras pažymi, kad Užsienietis posėdžio teisme metu yra nurodęs, jog gali savarankiškai išvykti į (duomenys neskelbtini) Respubliką, o tai sudaro pagrindą manyti, kad jis gali siekti pasišalinti į kitas Europos Sąjungos valstybes.

Centras pažymi, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 604/2013 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jam taikoma šiuo reglamentu nustatyta procedūra. Tačiau, jei nustatoma didelė rizika, kad asmuo pasislėps, valstybės narės gali sulaikyti atitinkamą asmenį, jog būtų užtikrintos perdavimo procedūros pagal šį reglamentą, individualiai įvertinus konkretų atvejį, ir tik jei sulaikymas yra proporcingas ir kitos švelnesnės alternatyvios prievartos priemonės negali būti veiksmingai taikomos.

Centro vertinimu, nagrinėjamu atveju Užsieniečiui taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, yra proporcinga, atsižvelgiant į siekiamus tikslus – be kita ko, įvykdyti sprendimą dėl jo perdavimo.

Centro nuomone, atsižvelgus į bylos duomenis, galima daryti išvadą, jog Užsienietis piktnaudžiauja migracine sistema, ir toks jo elgesys suponuoja realią ir pagrįstą galimybę pasislėpti ar bandyti vėl išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Užsieniečio byloje nėra aplinkybių, suponuojančių išvadą, jog šiuo metu jam taikomas apgyvendinimo režimas pernelyg pažeistų jo teises ar varžytų jo judėjimo laisvę, dėl to siekiant įgyvendinti Įstatymo tikslus ir įvykdyti sprendimą dėl jo perdavimo, jo judėjimo laisvės apribojimai yra pagrįsti ir proporcingi. Byloje nėra aplinkybių, suponuojančių alternatyvios sulaikymui priemonės, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, taikymo galimybę. Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, jog, paskyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip užkardyti galimybę kompetentingoms institucijoms vykdyti sprendimą dėl jo perdavimo. Taigi, Užsieniečio prašoma taikyti švelnesnė kontrolės priemonė – apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, nepasieks tokios priemonės taikymo tikslų. Teismas tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo Užsieniečiui paskirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo 3 mėnesius, bet ne ilgiau nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Užsienietis neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, jis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, lėšų, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje, 5 dalies 2–4 punktuose numatyti sulaikymo pagrindai, todėl skyrė Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Užsienietis, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad įvertinus tai, jog jo tapatybė nustatyta, jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra nustatyta, jog jis nebendradarbiautų su kompetentingomis institucijomis, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. apgyvendinti laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė, kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016).

Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kita. Aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018; 2022 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1307-815/2022).

Pagal Įstatymo 115 straipsnio (šiuo metu galiojanti redakcija, t. y. 2024 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIV-2673 redakcija) 2 dalį, alternatyvios sulaikymui priemonės yra šios: 1) užsienietis nustatytu laiku periodiškai turi atvykti į Migracijos departamentą arba Tarnybą; 2) užsienietis elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Tarnybai apie savo buvimo vietą; 3) patikėti prižiūrėti užsienietį Lietuvos Respublikos piliečiui arba Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančiam užsieniečiui, jeigu šis asmuo įsipareigojo rūpintis juo ir jį išlaikyti; 4) apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų; 5) apgyvendinti užsienietį laikino apgyvendinimo vietoje nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo. Įstatymo 115 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalies 4 ar 5 punkte nurodyta alternatyvi sulaikymui priemonė gali būti skirta tik prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, dėl kurių prašymų suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas ir kurie yra grąžinami į užsienio valstybę. Įstatymo 115 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu užsieniečiui skirta šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta alternatyvi sulaikymui priemonė, jam laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietos, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika.

Įstatymo 2 straipsnio 11³ dalyje sąvoka „laikino apgyvendinimo vieta“ apibrėžiama kaip pagal šį Įstatymą apgyvendinamiems užsieniečiams tam tikrą laiką gyventi skirta vieta, kurią valdo, administruoja arba parenka priėmimą užtikrinanti įstaiga. Pagal Įstatymo 115¹ straipsnio 2 dalį, užsieniečių, kuriems skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, apgyvendinimo laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras 2025 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. A1-2 patvirtino Užsieniečių apgyvendinimo laikino apgyvendinimo vietose sąlygų bei tvarkos ir laikino išvykimo iš laikino apgyvendinimo vietų tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šis aprašas reglamentuoja aprašo 3 punkte nurodytų užsieniečių, kurie nėra sulaikyti, apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietose, apgyvendintų laikino apgyvendinimo vietose užsieniečių teises ir pareigas, užsieniečiams taikomus draudimus ir apribojimus, drausminio poveikio ir skatinimo priemones, sveikatos priežiūrą, maitinimą ir aprūpinimą, švietimo ir laisvalaikio veiklų organizavimą, apsilankymą laikino apgyvendinimo vietose, išvykimą iš laikino apgyvendinimo vietų, užsieniečių, kuriems nesuteikta teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, laikino išvykimo iš laikino apgyvendinimo vietos tvarką (Aprašo 1 p.). Aprašo 3 punkte, be kita ko, nurodyta, kad laikino apgyvendinimo vietose neatlygintinai, išskyrus aprašo 4 punkte nurodytu atveju, apgyvendinami šie užsieniečiai: prieglobsčio prašytojai (3.1 p.); užsieniečiai, dėl kurių prašymų suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas ir kurie yra grąžinami į užsienio valstybę bei kuriems teismo sprendimu skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų ar apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietoje, nustatant pareigą neišvykti iš laikino apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo (3.4 p.). Šio Aprašo 55 punkte nurodyta, kad užsieniečiams, kuriems paskirta Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta alternatyvi sulaikymui priemonė, Agentūros direktoriaus ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietos, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 1V-340 patvirtinto Laikinojo užsieniečių apgyvendinimo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sąlygų ir tvarkos aprašo (2022 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 1V-285 redakcija, toliau – ir Tvarkos aprašas) 1 ir 3 punktais, Centre apgyvendinami, be kita ko, šie užsieniečiai: teismo sprendimu sulaikyti prieglobsčio prašytojai (3.1.2 p.); prieglobsčio prašytojai, kuriems teismo sprendimu skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinti Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų ar apgyvendinti Centre nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo (3.1.3 p.); užsieniečiai, dėl kurių prašymų suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas ir kurie yra grąžinami į užsienio valstybę, ir kuriems teismo sprendimu skirta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinti Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų ar apgyvendinti centre nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo (3.1.4 p.). Šio aprašo 59 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad jeigu Centre neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, užsieniečiams, kuriems nesuteikta teisė laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje ar kuriems teismo sprendimu nustatyta pareiga neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, Centro viršininko ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš Centro minėtoms paslaugoms gauti, maisto produktams įsigyti ar kitais tikslais, kai yra valdoma pasišalinimo iš Centro rizika. Tokiu atveju užsienietis teikia Centro viršininkui ar jo įgaliotam asmeniui laisvos formos argumentuotą prašymą leisti laikinai išvykti iš Centro.

Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, jog jam taikoma šiuo reglamentu nustatyta procedūra. Šio reglamento 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei nustatoma didelė rizika, jog asmuo pasislėps, valstybės narės gali sulaikyti atitinkamą asmenį, kad būtų užtikrintos perdavimo procedūros pagal šį reglamentą, individualiai įvertinus konkretų atvejį, ir tik jei sulaikymas yra proporcingas ir kitos švelnesnės alternatyvios prievartos priemonės negali būti veiksmingai taikomos. Sulaikymas trunka kuo trumpesnį laikotarpį ir ne ilgiau nei pagrįstai būtina reikalaujamoms administracinėms perdavimo procedūroms su deramu kruopštumu atlikti, kol bus įvykdytas perdavimas pagal šį reglamentą (28 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, Užsieniečio apeliaciniame skunde ir VSAT Centro atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, akcentuoja, kad byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Užsienietis turi (duomenys neskelbtini) Respublikos pasą ir (duomenys neskelbtini) Respublikos institucijų išduotą leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje, kuris galiojo nuo 2024 m. rugsėjo 14 d. iki 2025 m. sausio 25 d. (šiuo metu leidimas negalioja), tačiau jis nesuteikė teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje. Todėl Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, o kol bus įvykdyta jo perdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikai, kuri nagrinėja Užsieniečio prieglobsčio prašymą, procedūra, jis pagrįstai yra sulaikytas ir jam taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad Užsienietis neginčija, jog jam turi būti skirta alternatyvi sulaikymui priemonė, tačiau prašo pakeisti teismo sprendimu paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę į švelnesnę, t. y. netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

VSAT Centras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Užsienietis 2024 m. gegužės 27 d. yra pateikęs prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Taip pat iš (duomenys neskelbtini) kompetentingų institucijų buvo gautas atsakymas, kad Užsienietis yra pateikęs prieglobsčio prašymą (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 8 d. pateikė užklausą (duomenys neskelbtini) Respublikai dėl Užsieniečio perdavimo, bei 2025 m. sausio 16 d. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos kompetentingų institucijų gavo atsakymą, jog pagal Dublino III reglamento 18 straipsnį asmenį priima, tačiau pažymėjo, kad perdavimas negali būti vykdomas dėl didelio atvykstančiųjų srauto iki atskiro pranešimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartu teisiniu reguliavimu ir įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdama į tai, jog Užsieniečio asmens tapatybė yra nustatyta (turi galiojantį pasą), byloje nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Užsienietis bendradarbiauja su valstybės institucijomis, prašo tik pakeisti jam taikytą alternatyvią sulaikymui priemonę neribojant judėjimo laisvės, nenustačius didelės rizikos, jog asmuo pasislėps, siekdama užtikrinti gintinų vertybių pusiausvyrą ir esant Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 113 straipsnio 2 dalyje ir 5 dalies 2–4 punktuose nustatytiems sulaikymo pagrindams, konstatuoja, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju proporcinga ir tikslinga pritaikyti Užsieniečiui jo prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte – apgyvendinimą laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas taikyti Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę, numatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Atsižvelgiant į tai, Užsieniečio apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

(duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio A. H. (A. H.) apeliacinį skundą tenkinti.

Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2025 m. sausio 2 d. sprendimą pakeisti.

(duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui A. H. (A. H.) taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti jį laikino apgyvendinimo vietoje netaikant judėjimo laisvės apribojimų 3 (trims) mėnesiams, bet ne ilgiau nei bus įvykdytas perdavimas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasVeslava Ruskan