Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-24421-558/2017 pagal pareiškėjų A. L. ir V. L. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu, suinteresuoti asmenys A. S., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Cramo“, antstoliai S. M., A. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai A. L. ir V. L. kreipėsi į teismą, prašydami nutraukti santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje, abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinti pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 27 d. sprendimu prašymą tenkino – nutraukė pareiškėjų santuoką bendru sutikimu bei patvirtino pareiškėjų 2017 m. gegužės 22 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 8 punkte numatyta, kad 4 260,97 Eur kreditorinis įsipareigojimas A. S., kurį išieško antstolis S. M., yra asmeninė V. L. skola ir po santuokos nutraukimo lieka jo asmeninė prievolė.Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 20 d. sprendimu už akių kreditoriui A. S. iš V. L. priteisė 4 000 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (4 000 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2017 m. lapkričio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 95,79 Eur bylinėjimosi išlaidų (civilinė byla Nr. e2-2544-599/2017). Teismas nurodytoje byloje konstatavo, kad ieškovas (A. S.) kreipėsi į teismą ir nurodė, jog 2014 m. pradėjo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybą bei su atsakovu (V. L.) susitarė dėl namo išorės šiltinimo darbų; 2016 m. liepos 15-20 d. šalys susitarė, kad atsakovas atliks namo šiltinimo darbus už 9 000 Eur, ieškovas sumokėjo atsakovui 4 000 Eur avansą. Atsakovui nepradėjus namo šiltinimo darbų bei dalį statybinių medžiagų atvežus be važtaraščio ar dokumento, patvirtinančio, kokios tai yra medžiagos, koks jų kiekis, kaina ir pan., šalys susitarė, kad atsakovas ieškovui važtaraštį pateiks per 10 dienų, tačiau iki šiol jo nepateikė, darbų nepradėjo. Ieškovas atsisakė atsakovo paslaugų ir paprašė atsakovo grąžinti avansą; šalims 2016 m. rugpjūčio 25 d. susitikus dėl avanso grąžinimo atsakovas pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo ieškovui iki 2016 m. rugsėjo 2 d. išmokėti 4 000 Eur. Ieškovas nurodė, kad suėjus terminui, atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė.Taigi teismas konstatavo, kad pagal teismo sprendime už akių nurodytas aplinkybes kreditorius sandorį, kurio pagrindu atsirado įsiskolinimas, sudarė su pareiškėju, su kuriuo taip pat ir tarėsi dėl statybos darbų apimties ir terminų. Todėl, remiantis teismų praktika, A. S. privalėjo į bylą pateikti įrodymus, kad sandoris, kurio pagrindu atsirado kreditorinis įsipareigojimas, buvo sudarytas šeimos interesais ir jos poreikių tenkinimui. Kadangi kreditorius iki teismo posėdžio datos tokių įrodymų nepateikė, laikytina, kad prieštaravimų sutarčiai dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo gauta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimo dalį, kuria patvirtintas pareiškėjų sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 8 punktas, ir pripažinti 4 260,97 Eur kreditorinį įsipareigojimą A. S. solidaria pareiškėjų A. L. ir V. L. prievole. Nurodo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais bei 2 dalimi, pareiškėjo V. L. skola, t. y. 4 000 Eur avansas, kurį jis gavo iš apelianto už namo šiltinimo darbus, vertintinas kaip jo gautos pajamos iš darbinės veiklos. Pareiškėjas dirbo pagal verslo liudijimą, ir 2016 m. liepos 30 d., kai apeliantas ir V. L. pasirašė skolos raštelį dėl atliekamų darbų, V. L. ir A. L. gyveno santuokoje. Taigi V. L. paimtas 4 000 Eur avansas už atliekamus gyvenamojo namo šiltinimo darbus vertintinas kaip V. L. gautos pajamos iš jo darbinės veiklos, kurios pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Juo labiau kad ir pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė faktines aplinkybes, kad šalys buvo sulygę dėl statybos darbų, jų apimties ir terminų. Nepaisant to, teismas pripažino V. L. skolą jo asmenine prievole apeliantui ir nevertino, kad pastarasis 4 000 Eur gavo iš darbinės veiklos. Apelianto manymu, teismas neatsižvelgė į CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų bei 2 dalies nuostatas bei pažeidė apelianto, kaip kreditoriaus, interesus, be to, V. L. nenuginčijo CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos.Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja A. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas, civilinėje byloje Nr. e2-2544-599/2017 prašydamas priteisti 4 000 Eur sumą, neįtraukė į bylą pareiškėjos, kaip bendraatsakovės, tuo pripažindamas, kad skolos santykiai yra tik tarp apelianto ir V. L.. Taip pat pasirašant vekselį dėl 4 000 Eur išmokėjimo, sutuoktinės sutikimo ar pritarimo tokios didelės pinigų sumos skolinimuisi nebuvo gauta. Be to, apeliantas minėtoje civilinėje byloje pripažino, kad už gautą avansą buvo pirktos medžiagos jo namo apšiltinimui, tačiau V. L. nepateikė apeliantui pirkimą patvirtinančių dokumentų. Ši aplinkybė patvirtina, kad priteistos skolos suma – 4 000 Eur – nebuvo panaudota sutuoktinių šeimos poreikių tenkinimui. Remiantis teismų praktika, apeliantas privalėjo pateikti į bylą įrodymus, kad sandoris, kurio pagrindu atsirado kreditorinis įsipareigojimas, buvo sudarytas šeimos interesais ir jos poreikių tenkinimui, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu tokių įrodymų nepateikė.Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas V. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Papildomai pažymi, kad nagrinėjamu laikotarpiu su žmona kartu jau negyveno ir bendro ūkio nevedė, A. L. negavo jokios materialinės naudos, todėl skola turėtų būti pripažinta pareiškėjo asmenine, kuri susijusi su pareiškėjo darbiniais santykiais, bet ne šeimos. Be to, apeliantui nėra priežasties nesutikti su tuo, kad skola būtų pripažinta pareiškėjo asmenine, kadangi pareiškėjas įsipareigojimą grąžinti skolą dalimis vykdo ir dalį skolos jau grąžino pagal sutartą grafiką su išieškojimą vykdančia antstolių kontora.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos pripažinimo solidariąja sutuoktinių prievole.Apeliantas (kreditorius) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, siekdamas, jog pareiškėjo V. L. prisiimtas įsipareigojimas būtų pripažintas solidariąja sutuoktinių prievole, privalėjo įrodyti, jog sandoris, kurio pagrindu atsirado šis įsipareigojimas, buvo sudarytas šeimos interesais ir jos poreikių tenkinimui.Apelianto teigimu, 4 000 Eur avansas, kurį apeliantas sumokėjo pareiškėjui ir kurį pastarasis įsipareigojo grąžinti pasirašydamas vekselį, vertintinas kaip pareiškėjo gautos pajamos iš jo darbinės veiklos, kurios, remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktų bei 2 dalies nuostatomis, pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas gi šios aplinkybės, t. y. kad minėtus 4 000 Eur pareiškėjas gavo iš darbinės veiklos, neįvertino.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles, be kita ko, prievolių pobūdis (kas ir yra aktualu nagrinėjamu atveju), yra reglamentuojama CK 3 knygos III dalies VII skyriuje.Vadovaujantis minėto CK skyriaus nuostatomis, vieno arba abiejų sutuoktinių sudarytų sandorių ar kitais pagrindais atsiradusios turtinės prievolės skirstomos į asmenines ir bendrąsias sutuoktinių turtines prievoles. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, bendrosios sutuoktinių turtinės prievolės gali būti solidariosios ir dalinės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; ir kt.).Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendru turtu, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys).Be to, prievolės kvalifikavimas kaip bendros pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, kad prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, taikomos tiek bendrosios (CK 6.6 straipsnis), tiek specialiosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos (CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).Remiantis CK 3.109 straipsnio 2 dalimi, kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 4 000 Eur avansą pareiškėjas gavo iš apelianto pagal šalių sudarytą susitarimą dėl apelianto namo apšiltinimo darbų atlikimo. Pareiškėjui nepradėjus sutartų darbų bei dalį statybinių medžiagų atvežus be važtaraščio, apeliantas atsisakė pareiškėjo paslaugų, o šis, užtikrindamas gauto 4 000 Eur avanso grąžinimą, pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį.Nors apeliantas tvirtina, kad pareiškėjo gautas 4 000 Eur avansas turėtų būti laikomas pareiškėjo darbinėmis pajamomis, pripažįstamomis bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėjas, gavęs avansą, pateikė apeliantui dalį darbams atlikti reikalingų statybinių medžiagų (t. y. avansas iš esmės buvo skirtas statybinių medžiagų įsigijimui), sprendžia, kad šis avansas labiau atitinka lėšų, būtinų sutuoktinio profesinei veiklai, požymius, kurios, remiantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nelaikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.Kita vertus, byloje nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjo gautas avansas (jo dalis) nebuvo panaudotas šeimos interesais, konkrečiai, šeimos namų ūkiui išlaikyti, kas aktualu pripažįstant sutuoktinių prievolių solidarumą (CK 3.109 straipsnio 2 dalis).Pareiškime dėl santuokos nutraukimo, kurį pareiškėjai pasirašė 2017 m. balandžio 27 d., pareiškėjai nurodė, kad jau kelerius metus nepalaiko santuokinių ryšių ir neveda bendro ūkio. Tuo tarpu minėtą avansą apeliantas pareiškėjui sumokėjo 2016 m. liepos 30 d., t. y. tuo metu, kai pareiškėjai, jų paaiškinimais, jokio šeimos namų ūkio jau nevedė. Jokių priešingų įrodymų, patvirtinančių solidariąją abiejų sutuoktinių civilinę atsakomybę, apeliantas nepateikė, todėl teismas sprendžia, kad prievolės solidarumo neįrodė (CK 6.6 straipsnis, 3.109 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas pareiškėjų sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sąlygą, pagal kurią pareiškėjo įsipareigojimas apeliantui pripažįstamas pareiškėjo asmenine prievole, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta. Remiantis CPK 98 straipsniu, pareiškėjai A. L. iš apelianto priteisiama 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai A. L. iš suinteresuoto asmens A. S. 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.