Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Budrio, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Aistei Žukauskaitei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Ivanauskui, išteisintojo Ž. G. gynėjui advokatui Aldevinui Švedui, nukentėjusiajai A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Ryčio Ivanausko (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. G., išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, Ž. G. panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.2. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo duomenis, kurie pagrindžia Ž. G. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, t.y. ikiteisminio tyrimo metu apklaustų nukentėjusiųjų J. G. ir A. G. parodymai, objektų apžiūros protokolai, tarnybinio pranešimo duomenys dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, 2018-06-20 pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, „Polis“ sistemos išrašas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas netenkintinas.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. G. išteisino dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo visus reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Šio teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

8. BK 145 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Aptariamo BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijos konstrukcija lemia išvadą, kad ne bet koks grasinančio pobūdžio žodis ar veiksmas iš karto užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Būtina sąlyga yra faktinės aplinkybės, kad buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nustatymas, t. y. grasinimas turi atitikti realumo kriterijų. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410-693/2015).

9. Išteisintasis tiek ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b.l. 48-49), tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl grasinimo nužudyti nukentėjusiuosius – tėvus J. G. ir A. G. neigė, nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku jis nieko blogo nepadarė, niekam negrasino, nei tėvo, nei motinos nužudyti nenorėjo. Paaiškino, kad tėvai ne taip suprato jo veiksmus dėl frazės: „galvą nupjausiu“, jis nežino ką tėvai gali galvoti, už šią frazę kitose bylose jis jau yra atlikęs bausmę, o šio įvykio dieną žodžius: „paimsiu peilį ir nupjausiu galvas“, jei ir sakė, tai šie žodžiai buvo išsakyti turint omenyje ne tėvus, o vaikinus gatvėje, kurie, jam grįžtant išgėrusiam į namus, prie jo bandė prisikabinti. Būdamas susinervinęs dėl vaikinių gatvėje, jis namuose išgėrė kartu su tėvu ir norėjo grįžti aiškintis santykių su vaikinais, pasiėmė peilį, nes toks įprotis yra likęs iš pataisos namų, todėl tėvai tai pamatę iškvietė policiją, nors tėvas norėjo skambinti greitajai, nes manė, kad jam (Ž. G.) „užėjo balti arkliai“.

10. Nors nukentėjusysis J. G. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog yra įsitikinęs, kad sūnaus Ž. G. išsakyta frazė: „paimsiu peilį ir pjausiu jums galvas“ yra realus grasinimas nužudyti, nes prieš tai sūnus buvo paėmęs virtuvinį peilį (b.l. 11), apklaustas teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis prašė tokiais jo parodymais nesivadovauti, paaiškindamas, jog tą vakarą jis apsižodžiavo su sūnum, nes jis labai piktas grįžo namo, o duodamas policijai parodymus jis (J. G.) gal ne viską suprato. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam J. G. blaivumas nebuvo tikrinamas, tačiau atvykusio į įvykio vietą policijos pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad pranešėjas J. G. yra neblaivus (b. l. 8-9). Šios aplinkybės neneigė ir pats nukentėjusysis. Žemesnės instancijos teisme nukentėjusysis J. G. patvirtino, kad gėrė 7,5 stiprumo alų, išgėrė 1 litrą alaus. Nurodė, kad didelio konflikto tarp jo ir sūnaus nebuvo, tik apsižodžiavimas. Patvirtino, kad Ž. G. grįžo į namus supykęs ant kažko lauke, murmėjo ir, pasiėmęs peilį, kurį užsikišo už kojinės, vėl ruošėsi eiti į lauką. Kam sūnus taikė grasinimus ar gatvėje, ar jiems (tėvams) jis nesuprato, nes buvo pats išgėręs, tačiau motina A. G. tai pamačiusi ir nuogastaudama, kad sūnus ko nors nepadarytų, nesužalotų ko nors lauke, viena priėjusi prie įkalbėjo sūnų Ž. G. atiduoti peilį, po ko sūnus gražiuoju atidavė peilį motinai, t.y. peilį padavė jai į rankas, kurį A. G. paslėpė. Šiuos faktus patvirtino ir nukentėjusioji A. G., papildomai nurodydama, jog sūnus Ž. G. prieš juos nieko nedarė, jos vyras yra bailys, galvojo, kad kai sūnus girtas, gali kartotis tas pats scenarijus, kaip prieš daug metų, todėl iškvietė greitąją ir policiją, norėdami, kad greitoji sūnų išvežtų. Pagalbos iškvietimą sąlygojo sūnaus neblaivumas, kadangi sūnus ankščiau turėjo smegenų sutrenkimą, epilepsijos priepolius, todėl būdamas išgėręs jis nežino ką daro, jam „užeina psichozė“. Kategoriškai tvirtino, kad sūnus niekur nesibrovė, greitai aprimo, nieko nepadarė, tačiau nukentėjusieji baiminosi, kad sūnus išėjęs į lauką su peiliu, murmėdamas visokias nesąmones: „eisiu, atkeršysiu“, bet ką galėjo padaryti. Taip pat tvirtino, jog asmeniškai jiems (tėvams) sūnus Ž. G. negrasino, ji suprato, kad sūnus ruošiasi eiti į lauką. Policiją kvietė, kad sūnų nuramintų, o ne dėl sūnaus grasinimo nužudyti.

11. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl to, kad išteisintasis, kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, grįžęs į namus neblaivus ir supykęs ant kažko lauke, murmėdamas „paimsiu peilį ir nupjausiu galvas“, pasiėmęs peilį, kurį užsikišo už kojinės vėl ruošėsi eiti į lauką. Įvertinus aptartus nukentėjusiųjų pardymus duotus teisme, nukentėjusiojo J. G. duotus paaiškinimus dėl jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, jog šis nelabai suprato ką sūnus ruošėsi daryti (kam pjauti galvas – tėvams, ar kažkam gatvėje), nes ir pats buvo išgėręs, nukentėjusiosios A. G. parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 22), tiek teisme, kuri nuosekliai teigė, kad asmeniškai jiems (tėvams) sūnus negrasino, kam buvo išsakyta frazė ji nurodyti negali, tačiau bijojo, kad sūnus išėjęs į lauką su peiliu ko nors nepadarytų, nes Ž. G. būdamas išgėręs, pats nesupranta ką daro ir ką šneka, visada grasina nupjauti galvas, todėl prevenciškai paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pirmiausia prašė greitosios medicinos pagalbos, o ne policijos, nes manė, jog sūnus elgiasi neadekvačiai dėl psichikos sutrikimo. Tokie duomenys, priešingai negu nurodo prokuroras, leidžia daryti išvadą, kad išteisintojo atlikti veiksmai neatitinka grasinimo realumo kriterijaus. Kolegijos įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju, nesant kitų tiesioginių įrodymų ir kitų įvykio liudytojų, negalima vienareikšmiškai ir kategoriškai spręsti, kad nukentėjusieji pagal šioje byloje nustatytas įvykio aplinkybes turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas ir išteisintojo veiksmus vertino kaip realiai keliančius grėsmę jų sveikatai ir gyvybei.

12. Tai, kad nukentėjusiems nebuvo kilusi reali grėsmė gyvybei ir, kad Ž. G. nesiekė tėvų įbauginti patvirtina ne tik aplinkybės, kad Ž. G. su peiliu prie tėvų nesiartino, juo nemosikavo prieš tėvus, laikė peilį užsikišęs už kojinės, kurį motinos paprašytas gražiuoju atidavė, bet ir tai, kad jis nesibrovė pas užsidariusius tėvus, jų nemušė, nenaudojo prieš juos kitų fizinių veiksmų, tėvai niekur nebėgo iš buto. Nors J. G. buvo pakankamai agresyvus, tačiau bylos duomenys liudija, kad namuose tyčia jis nieko nelaužė, nedaužė, ką patvirtina ir įvykio vietos apžiūra, jog bute bendra tvarka nepažeista (b.l. 11-17), atvykus medikams jis nebuvo agresyvus, leidosi medikų apžiūrimas, jokio pavojaus niekam nekėlė, GMP jo nevežė į ligoninę (b.l. 4-6). Šios aplinkybės bei pirmosios instancijos teismo detaliai aptartas garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro, kurio apeliacinės instancijos teismas nebekartoja (b.l. 103-104) leidžia daryti išvadą, jog Ž. G. tyčios įgyvendinat grasinimus nebuvo, jis realiai nesiekė tėvų įbauginti ar realizuoti savo grasinimus, juolab, jog nukentėjusieji J. G. ir A. G. teisme teigė, kad nemano, jog sūnus jiems realiai grasino, o skambutis į bendrąjį pagalbos telefoną buvo kaip prevencinė priemonė.

13. Iš apeliacinio skundo motyvų galima spręsti, kad prokuroras savo išvadas dėl J. G. ir A. G. manymo, kad grasinimas gali būti realiai įvykdytas, iš esmės grindė atskirais duomenimis ar jų dalimis. Tačiau vertinant grasinimo realumą nukentėjusiųjų parodymai yra vienas pagrindinių įrodymų šaltinių iš kurio sprendžiama, ar iš tikrųjų buvo pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Iš nukentėjusiųjų paaiškinimų, duotų skirtingu proceso metu, visumos matyti, kad žodžiai „nupjauti galvas“ dažnai vartojama ir jau yra įprastinė Ž. G. leksika konfliktų metu, ir nors ši leksika yra nepriimtina, tačiau, kaip pagrįstai akcentavo žemesnės instancijos tiesmas, nagrinėjamos bylos kontekste vien ji nepatvirtina tiesioginės nuteistojo tyčios realiai įvykdyti tokius grasinimus. Nukentėjusiųjų parodymai liudija, jog išteisintojo veiksmai nukentėjusiųjų nebuvo suprasti ir įvertinti kaip grasinantys, keliantys realią grėsmę jų gyvybei. Aplinkybė, kad buvo paimtas peilis, su kuriuo išteisintasis ketino eiti į lauką, kuris motinai įkalbėjus gražiuoju buvo atiduotas A. G., šiuo atveju nelaikytinas teisiškai reikšmingu, kadangi kaip patvirtino nukentėjusieji teisme, ši aplinkybė tuo metu jiems neatrodė grėsminga ir kelianti pavojų jų gyvybei, tokio nuteistojo elgesio nukentėjusieji nevertino kaip grasinimo būtent jiems, o į BPC kreipėsi prevenciškai, bijodami, jog sūnus nepadarytų ko blogo gatvėje.

14. Kolegijos vertinimu baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, kad nukentėjusieji turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimas bus įvykdytas realiai ir to bijojo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis ar spėlionėmis, todėl pirmosios instancijos teismas, išteisindamas Ž. G. tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

15. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų prokurorui manant, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos duomenimis, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, kaip jų visumą. Aukštesnysis teismas neturi pagrįsto pagrindo pripažinti, kad nukentėjusieji, duodami parodymus teisme, sąmoningai melavo ar kitaip siekė padėti Ž. G. išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Nors šių asmenų parodymai viso proceso metu nėra identiški, ši aplinkybė, pati savaime, nelemia išvados, kad jie sakė netiesą. Nukentėjusieji davė parodymus apie tai, ką jie patys asmeniškai matė, girdėjo, išgyveno, taip pat pateikė savo subjektyvų situacijos, apie kurią davė parodymus, supratimą ir vertinimą. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusieji nurodė aplinkybes, kurių neneigia ir pats išteisintasis, todėl teismui įvertinus nukentėjusiųjų parodymus kartu su kitais bylos duomenimis, nes tik taip galima nustatyti jų patikimumą ir įrodomąją vertę, nesivadovauti nukentėjusiųjų parodymais duotais teime nebuvo pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms paminėti skundo teiginiai atmetami, kaip nepagrįsti.

16. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė dėl Ž. G. ankstesnių teistumų veikos įrodytumui reikšmės neturi, nes vien tas faktas, kad Ž. G. buvo anksčiau teistas pagal tą patį baudžiamojo įstatymo straipsnį bei aplinkybė, kad pasakė tokią pačią frazę „nupjaus galvas“, kurią būdamas girtas nuolat vartoja, ką patvirtino ir nukentėjusieji, nesudaro pagrindo išvadai, jog Ž. G. agresija šiuo atveju buvo nukreipta konkrečiai prieš tėvus, grasinant juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą ir, kad jis padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Ž. G. išteisintas teisėtai ir pagrįstai, nenustačius, kad padaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro Ryčio Ivanausko apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.