Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-11-17 · Administracinė byla Nr. A-1573-858/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-12-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-11-17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-17
Bylos Nr.
A-1573-858/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00760-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
N. V.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
R. K.
Kategorijos
  • 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1573-858/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00760-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 4.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, patikslintu skundu (b. l. 4-11, 105) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Šilutės skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 17V-(14.17.2.)-742 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo piliečiui R. K. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas) dalį, kuria nuspręsta trečiajam suinteresuotam asmeniui parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone, bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog pareiškėja nuo 2003 metų nuomojo 5,77 ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. N-109, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone. 2010 m. vasario 9 d. pareiškėja su atsakovu pasirašė ilgalaikę valstybinės žemės nuomos sutartį. Pareiškėja dar 2009 metais kreipėsi į atsakovą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo, tačiau žodžiu jai buvo paaiškinta, kad žemės sklypas yra regioninio parko teritorijoje, todėl nebus parduodamas.

Pareiškėja 2014 m. gegužės 22 d. iš Šilutės rajono 1-ojo notaro biuro notarės gavo pranešimą dėl valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymo trečiajam suinteresuotam asmeniui ir taip sužinojo apie skundžiamo akto priėmimą. Pareiškėjos nuomone, nuo 2009 metų atsakovas žinojo, jog ji siekia įsigyti (pirkti) nuomojamą valstybinį žemės sklypą, tačiau neatliko jokių veiksmų pareiškėjos teisei realizuoti. Pareiškėjos nuomone, ji atitinka visas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 2 straipsnyje nurodytas sąlygas teisei į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, t. y. turi profesinius įgūdžius ir kompetenciją. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo tvarka) 28 punktą pareiškėja įgijo pirmenybės teisę į naudojamą žemės sklypą prieš asmenis, kuriems nuosavybės teisės atkuriamos ne natūra, suteikiant lygiavertį turėtam žemės sklypą, nežiūrint į tai, kad piliečiai, kurių turėta žemė, miškas, vandens telkiniai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) priskirti valstybės išperkamiems arba kurių turėtas miškas ar vandens telkiniai neišliko, yra aukštesnėje eilėje negu žemės naudotojai.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigė turinti teisę nustatyta tvarka įsigyti valstybei priklausančios žemės ūkio paskirties žemę, t. y. nuomojamą 5,77 ha žemės sklypą, esantį Šilininkų k., Šilutės r. Pabrėžė, jog atsakovui priėmus ginčijamą sprendimą buvo pažeisti pareiškėjos teisėti interesai. Manė, jog atsakovas, atsisakęs priimti pareiškėjos prašymą valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimui, neįvertino pareiškėjos pirmumo teisės įsigyti valstybinės žemės sklypą, pažeidė jos teises, todėl prašo panaikinti skundžiamo įsakymo dalį, kadangi ji prieštarauja teisės aktams, pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, pareiškėjos teises ir teisėtus interesus.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 53-56) nesutiko su pateiktu skundu.

Paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį žemė parduodama asmenims laikantis įstatyme nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus ar kitus teritorijų planavimo dokumentus. Pagrindas sudaryti pretendentų įsigyti žemės eilę yra asmens prašymai. Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriuje nėra nei vieno pareiškėjos rašyto prašymo pirkti valstybinę žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone. Pažymėjo, jog laikantis teisės aktų reikalavimų buvo pranešta informacija apie pradedamą rengti žemėtvarkos projektą, terminą, per kurį prašymų nepateikę pretendentai, pageidaujantys projektuojamoje teritorijoje gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai, jos pirkti arba nuomoti iš valstybės, gauti neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise valdyti, gali juos pateikti žemėtvarkos skyriui ir kita informacija. Pareiškėja iki 2011 m. rugpjūčio 24 d. galėjo teikti prašymą pirkti naudojamą valstybinį žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemėtvarkos skyriui, tačiau to nepadarė, todėl skundžiamu įsakymu pareiškėjos interesai nebuvo pažeisti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 73-76) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pažymėjo, jog pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkos skyriui dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo, įstatymų nustatyta tvarka neskundė atsakovo veiksmų dėl atsisakymo tenkinti prašymą, todėl neturėjo būti įtraukta į žemės reformos žemėtvarkos projektą. Pareiškėja, kaip žemės sklypo nuomininkė, atskirai neturėjo būti informuota apie galimybę nusipirkti žemės sklypą. Pabrėžė, jog skundžiamu įsakymu nuomos teisės nebuvo panaikintos, jos įregistruotos viešame registre, todėl pareiškėjos teisės nepažeistos.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu (b. l. 142-148) pareiškėjos N. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės reformos įstatymas, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika (toliau – ir Metodika), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimas Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ ir juo patvirtintos Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

Teismas rėmėsi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 7 dalimi ir nurodė, jog įgyvendinant Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 7 dalies reikalavimus buvo patvirtinta Metodika, iš kurios nuostatų matyti, kad žemėtvarkos projekto rengimas ir įgyvendinimas yra tęstinio pobūdžio procesas, susidedantis iš atitinkamų etapų (darbų stadijų): parengiamųjų darbų; žemės sklypų projektavimo darbų; žemėtvarkos projekto svarstymo, derinimo ir patvirtinimo; žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų paženklinimo vietovėje; paženklintų žemės sklypų nuosavybės teisėms atkurti, parduoti, išnuomoti, perduoti neatlygintinai naudotis, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ar patikėjimo teise valdyti kadastro duomenų bylų parengimo (Metodikos 13 p.). Atitinkamu žemėtvarkos projektu yra suprojektuojama konkreti teritorija, kurios ribose (apimtyje) asmenims (pretendentams), atitinkantiems konkretaus žemėtvarkos rengimo sąlygas, gali atsirasti subjektinė teisė – įsigyti (pirkti) nuosavybėn laisvą valstybinės žemės sklypą, identifikuotą individualiais požymiais (Metodikos 9, 28-31 p.). Atitinkamai, teismas sprendė, jog žemėtvarkos projekto rengimas ir įgyvendinimas yra vientisas procesas, kai asmeniui yra sukuriamos teisinės prielaidos bei sąlygos įgyvendinti savo subjektinę teisę – įsigyti nuosavybėn (nusipirkti) laisvą valstybinės žemės sklypą, identifikuotą individualiais požymiais. Pagal Metodikos nuostatas asmeniui teisinės prielaidos bei sąlygos minėtai jo subjektinei teisei realizuoti pradedamos įgyvendinti jį įtraukus į atitinkamų pretendentų sąrašą, kurį tvirtina atitinkamo žemėtvarkos skyriaus vedėjas, o baigiamos – patvirtinus žemėtvarkos projektą. Šio proceso metu ir yra individualizuojama asmens subjektinė teisė į konkretų individualiais požymiais identifikuotą žemės sklypą.

Teismas pažymėjo, jog žemėtvarkos projektai, kuriuose suprojektuoti žemės sklypai pagal Žemės reformos įstatymo 10 punkte nustatytą eiliškumą, įgyvendinami Metodikos VII skirsnio nustatyta tvarka. Šiuo etapu užsibaigia žemėtvarkos projekto įgyvendinimas. Žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų pirkimas yra atskiras etapas subjektinei asmens teisei – įsigyti (pirkti) nuosavybėn laisvą valstybinės žemės sklypą, realizuoti, kurį reglamentuoja Taisyklės. Asmuo, pageidaujantis pirkti žemės sklypą turi pateikti Taisyklių 9 punkte išvardintus dokumentus (Taisyklių 10 p.), tarp kurių nurodytas ir prašymas pirkti žemės sklypą (9.3 p.).

Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad, siekiant įgyvendinti asmens subjektinę teisę – įsigyti nuosavybėn valstybinį žemės sklypą – būtina atitikti tam tikras aukščiau nurodytas sąlygas, inter alia pateikti prašymą atitinkamam žemėtvarkos skyriui (Žemės reformos įstatymo 10 str. 4 d., 17 str.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėja ginčija atsakovo įsakymą, kuriuo nuspręsta trečiajam suinteresuotam asmeniui parduoti žemės sklypą, tačiau iš pareiškėjos skundo argumentų ir paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog pareiškėja iš esmės kelia ginčą dėl jos subjektinės teisės pirkti valstybinį žemės sklypą.

Bylos rašytiniai įrodymai ir pareiškėjos paaiškinimai patvirtino, jog pareiškėja nuo 2003 metų nuomojo valstybinį žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šilutės r., kasmet mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį. 2009 m. spalio 15 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-6113-(1.3) pareiškėjai 5 metų laikotarpiui, be teisės subnuomoti, išnuomotas žemės ūkio paskirčiai skirtas žemės sklypas – 5,77 ha, (duomenys neskelbtini) k., Šilutės r. Minėto įsakymo 1 punktu Šilutės rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas įpareigotas teikti duomenis apie žemės sklypus, esančius Šilutės rajone, valstybės įmonės Registro centro Klaipėdos filialo Šilutės skyriui šių žemės sklypų įregistravimui Klaipėdos apskrities viršininko administracijos vardu. 2010 m. vasario 9 d. tarp pareiškėjos ir atsakovo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 88-2010-14, pagal kurią išnuomotas 5,77 ha valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) k., Šilutės r. Minėtas juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir byloje pateiktas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre patvirtino, jog su pareiškėja nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 9 d. sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis. Prie specialių naudojimo sąlygų nenurodyta, jog žemės sklypas yra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje. Ištrauka iš Nemuno deltos regioninio parko ir jo zonos ribų plano (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimas Nr. 1312) patvirtino, jog žemės sklypas, Šilininkų kaime (pažymėtas raudona spalva), nepatenka į regioninio parko teritoriją.

Teismas nurodė, jog Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4-1654-(1.3) patvirtino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorijos plotą, ribas, nustatė laisvos valstybinės žemės plotus, į kuriuos pateko ginčo sklypas, Šilininkų kaime, Šilutės r. 2009 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-5809-(1.3) patvirtintas suvestinis asmenų, kurie pateikė prašymus pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje Šilutės rajone sąrašas, kuriame nenurodyta nei pareiškėja, nei trečiasis suinteresuotas asmuo.

2013 m. liepos 25 d. Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriaus vedėjas įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2)-1598(116-120) patvirtino pretendentų, kurie pateikė prašymus įteisinti asmeninio ūkio žemės naudojimą, atkurti nuosavybės teises perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius žemės (miško) sklypus, pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, taip pat suformuoti žemės sklypus nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašą, pagal kurį 79 punktu nurodytas trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip esantis 15 eiliškumo grupėje, ir 2011 m. birželio 22 d. pateikęs prašymą įsigyti 50 ha ploto žemės sklypą. 2013 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyriaus vedėjas įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-2544 patvirtino pretendentų, kurie pasirinko laisvos žemės fondo žemei priskirtus anksčiau patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, suprojektuotus žemės sklypus sąrašą, pagal kurio 6 punktą trečiasis suinteresuotas asmuo R. K., būdamas 15 eiliškumo grupėje, pasirinko 5,95 ha žemės sklypą, plane pažymėtą (duomenys neskelbtini), ir pareiškėja nebuvo įtraukta į minėtus sąrašus.

Įgyvendinant trečiojo suinteresuotojo asmens 2011 m. birželio 22 d. prašymą įsigyti valstybinę žemę priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo nuspręsta parduoti R. K. du žemės ūkio paskirties sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone, pagal pirkimo–pardavimo sutarčių projektus. Atitinkamai, teismas sprendė, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui ginčo žemę nuspręsta parduoti pagal jo pateiktą prašymą pirkti valstybinės žemės sklypą, o duomenų, jog pareiškėja buvo pateikusi tokį prašymą, byloje nėra. Be to, teismas pažymėjo, jog šioje byloje neginčijamas kadastro (duomenys neskelbtini) vietovės žemėtvarkos plano rengimo, patvirtinimo procesas ar susiję administraciniai aktai.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, pirmiau nurodytas teisinis reguliavimas lemia, jog pradinis žingsnis tolimesniems veiksmams valstybinės žemės įsigijimui privačion nuosavybėn yra asmens prašymas. Teismo nuomone, nors pareiškėja argumentuoja, jog ji nuo 2003 metų nuomojusi žemės sklypą, ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais pirkti ginčo žemės sklypą ir atsakovas tokių prašymų nepriėmė, tačiau tokie pareiškėjos teiginiai nepagrįsti bylos medžiagoje esančiais įrodymais. Teismo vertinimu, pareiškėja, ne kartą susidūrusi su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais, žinojo tvarką prašymo pateikimui. Pareiškėja pati teigia kasmet važiuodavusi į Šilutės žemėtvarkos skyrių ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje esantį žemėtvarkininką) dėl žemės sklypo nuomos pratęsimo. Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškinusi, jog būdama ūkininke, gretimai esančioje (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, teikė prašymą įsigyti 27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto svarstyme, minėtą žemės sklypą nusipirko. Akivaizdu, jog pareiškėjai buvo žinoma prašymo įsigyti žemės sklypą pateikimo tvarka. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašymu liudytojais apklausti V. B. ir K. K. nepaaiškino teismui naujų aplinkybių dėl prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui. Tačiau, net ir darant prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojai galėjo pareiškėją suklaidinti dėl žemės sklypo priskyrimo regioninio parko teritorijai ir tuo pagrindu atsisakyti registruoti prašymą pirkti žemės sklypą, pareiškėja turėjo teisę paštu siųsti tokį prašymą atsakovui, į kurį įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti atsakyta. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka skundė atsakovo veiksmus dėl atsisakymo priimti (registruoti) prašymą. Teismo vertinimu, pareiškėja nuo 2003 metų kasmet pratęsdama žemės sklypo sutartis ir nuo 2009 metų sudariusi ilgalaikę žemės nuomos sutartį, kuri įregistruota viešajame registre, galėjo žinoti, jog žemės sklypas nėra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje.

Teismas pažymėjo, jog, neginčijamai nustačius, kad pareiškėja nebuvo pateikusi prašymo įsigyti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) k., Šilutės r., akivaizdu, jog nei žemėtvarkos projekto autorius, nei Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės skyrius neturėjo pagrindo savo iniciatyva nuspręsti už pareiškėją, kokį žemės sklypą ir kokiu būdu ji nori valdyti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi Metodikos 21, 22 punktais ir nurodė, jog įvardintas teisinis reguliavimas numato, kad žemėtvarkos skyrius parengia apskrities viršininko įsakymo projektą dėl teritorijos žemėtvarkos projektui rengti patvirtinimo ir jame nurodoma vietos spaudoje, apskrities viršininko administracijos interneto tinklalapyje bei seniūnijos, kurioje numatytas žemėtvarkos projekto rengimas, skelbimų lentoje ne vėliau kaip per 5 dienas nuo įsakymo išleidimo dienos paskelbti šios Metodikos 22 ir 23.1 punktuose nurodytą informaciją ir kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės planą. Minėtose informacijos pateikimo vietose turėjo būti pateikta informacija apie teritorijos, parinktos žemėtvarkos projektui rengti, plotą ir ribas; laisvos valstybinės žemės, miško ar vandens telkinio plotą; valstybės išperkamų ir neprivatizuojamų žemės, miškų ir vandens telkinių planų kopijose naujai pažymėtų ar patikslintų valstybės išperkamos žemės, miško ar vandens telkinių sąrašą su jame nurodytais jų plotais; žemėtvarkos projekto rengimo pradžios datą; žemėtvarkos projekto parengimo terminą; apie terminą, ne trumpesnį kaip 10 dienų nuo Metodikos 23.2.1 punkte nustatytos informacijos paskelbimo, per kurį prašymų nepateikę pretendentai, pageidaujantys projektuojamoje teritorijoje gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai, jos pirkti arba nuomoti iš valstybės, neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise, gali juos pateikti žemėtvarkos skyriui, taip pat nurodoma informacija apie žemėtvarkos projektą rengiančio projekto autoriaus pavadinimą, adresą ir telefoną. Byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog minėta informacija rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projektą buvo paskelbta vietiniame laikraštyje.

Teismo vertinimu, Metodikos 27 punktas aiškiai įvardijo asmenis, kuriuos privalo informuoti žemėtvarkos skyrius, t. y.: 1) tuos pretendentus, kurie yra pateikę tik išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, bet nepateikę prašymų, kuriuose būtų nurodyta konkreti kadastro vietovė (kaimo vietovė), kurioje pageidaujama, kad būtų suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypas ar vandens telkinys, apie prašymo pateikimo būtinumą, taip pat ir tuos pretendentus, kurių prašymuose nurodyta ne visa informacija, reikalinga žemės sklypo projektavimo eiliškumui nustatyti; 2) valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pageidaujančius pirkti asmenis apie jų prašymų netenkinimą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo projektų autorių parengtos informacijos pagal Metodikos 20.10 punkte nustatytą tvarką gavimo, jog tos seniūnijos, kurios teritorijoje pradedamas rengti žemės reformos žemėtvarkos projektas, bent vienoje kadastro vietovėje nelieka laisvos valstybinės žemės. Teismas sprendė, jog pareiškėja pagal šį teisinį reguliavimą nepateko į asmenų, kuriems būtina raštiškai pranešti informaciją, ratą. Be to, ji nebuvo pateikusi prašymo įsigyti žemės sklypą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad ji turėjo pirmenybės teisę prieš trečiąjį suinteresuotą asmenį įsigyti žemės sklypą.

Pabrėžė, jog pagrįstas trečiojo suinteresuotojo asmens atstovo advokato S. T. argumentas, kad pareiškėja nepateikdama prašymo įsigyti valstybinės žemės sklypą, net ir nuginčijus skundžiamą aktą, neįgytų teisės į ginčo žemės sklypą. Teismo nuomone, pareiškėja neveikimu – prašymo nepateikimu – pati užkirto kelią įsigyti žemės sklypą. Ginčijamu sprendimu nuspręsta valstybinės žemės sklypą parduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui pagal parengtą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Pareiškėja neginčijo nei sutarties projekto turinio ar skundžiamu įsakymu patvirtintos žemės sklypo vertės, todėl teismas dėl įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo šia apimtimi nepasisakė.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo įsakymo teisėtumą, pripažino, jog jis buvo priimtas atsakovo kompetencijos ribose, minėto akto forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliai – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, akto turinys pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog trečiojo suinteresuoto asmens atstovo argumentas papildomai spręsti dėl pareiškėjos skundo pateikimo teismui termino atmetamas kaip nepagrįstas, nes teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi klausimą dėl termino skundui paduoti išsprendė ir terminą atnaujino. Teismas taip pat pažymėjo, jog, netenkinus pareiškėjos pateikto skundo, nėra pagrindo jai priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, jog, įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, panaikinamos 2014 m. spalio 15 d. teismo nutartimi taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

III.

Pareiškėja N. V. apeliaciniu skundu (b. l. 150-152) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo piliečiui R. K. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)kaimuose, (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, Šilutės rajone” Nr. 17V-(14.17.2.)-742 dalį dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Šilutės r., bei priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pateikia argumentus, nurodytus jos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino faktines aplinkybes atsakovo veiksmų atžvilgiu, t. y. žodinį atsakovo atsisakymą priimti pareiškėjos 2009 m. prašymą pirkti nuomojamą žemės sklypą, sąmoningai suklaidinant pareiškėją, kad šis sklypas niekam negali būti parduodamas, kadangi yra regioninio parko teritorijoje, pasiūlant pareiškėjai 2010 m. vasario 9 d. sudaryti ginčo sklypo nuomos sutartį, o vėliau be pareiškėjos informavimo atliekant administracines procedūras bei priimant skundžiamą įsakymą, kuriuo nuspręsta pareiškėjos nuomojamą žemės sklypą parduoti R. K.. Dėl tokių atsakovo veiksmų buvo pažeistas gero administravimo principas, pareiškėjos, atitinkančios Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nurodytas sąlygas bei nuo 2003 metų teisėtai naudojančios (nuomojančios) žemės sklypą ir teisės aktų nustatyta tvarka turinčios pirmenybės teisę įsigyti (pirkti) nuomojamą žemės sklypą, teisės ir teisėti interesai.

Šalies argumentai

Pareiškėja pabrėžia, jog liudytojais apklausti V. B. ir K. K. patvirtino jos nurodytas aplinkybės, t. y. nurodė, kad jie, kaip ir pareiškėja, atsakovo buvo klaidinami, jog žemės sklypas yra regioninio parko teritorijoje, todėl negali būti niekam parduodas. Liudytojų parodymai yra nuoseklūs, logiški ir nėra pagrindo jais netikėti. Taigi bylos aplinkybės liudija, kad pareiškėja savo teisės įsigyti ginčo sklypą neįgyvendino tik dėl atsakovo, kaip atsakingos valdžios institucijos, neveiklumo, netinkamo jo kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimo ir tokiais jis pažeidė pareiškėjos teisės ir teisėtus interesus. Tuo tarpu bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino visas reikšmingas bylai aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, neteisingai prioritetinėmis laikė tik atsakovo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai kritiškai vertino pareiškėjos parodymus. Įrodymai teismo buvo vertinami šališkai, neobjektyviai, nesivadovaujant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimas

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, todėl negali būti naikinamas ar keičiamas (b. l. 167-168).

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas. Pareiškėja nenurodė konkrečiai, koks atsakovo tarnautojas ją klaidino, pareiškėja taip pat patvirtino, kad ji niekada nesikreipė su prašymu pirkti naudojamą žemės sklypą. Pareiškėjos sudaryta nuomos sutartis, žemės sklypų ribų ženklinimo aktas, registruojant jos sudarytą nuomos sutartį, liudija, kad žemės sklypas niekada nebuvo regioninio parko teritorijoje. Pareiškėjos teiginys, kad jai nebuvo leidžiama paduoti prašymo pirkti žemės sklypą, yra neargumentuotas, be to, kiti asmenys teikė tokius prašymus, jie buvo registruojami. Pirmosios instancijos teismo apklaustų liudytojų parodymai šių aplinkybių iš esmės nepaneigė, nebent tai, kad jie manė šią teritoriją priklausant regioniniam parkui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 163-164) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, jog, pareiškėjai neišreiškus savo valios, atsakovui nebuvo teisinio pagrindo įtraukti ją į pretendentų, kurie pateikė prašymus pirkti žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašą, patvirtintą Nacionalinės žemės tarnybos Šilutės vedėjo 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 17VĮ-( 14.17.2)-1598 (116-120), o tai reiškia, kad pareiškėja neįgijo subjektinės teisės pirkti valstybinės žemės ginčo sklypą, kuri turėjo būti realizuota minėtame žemėtvarkos projekte. Nurodo, jog Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4-165-(1.3) patvirtino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorijos plotą, ribas, nustatė laisvos valstybinės žemės plotus, į kuriuos pateko ir ginčo sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Šilutės rajone. 2009 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-5809-(1.3) patvirtintas suvestinis asmenų, kurie pateikė prašymus pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašas. Visa informacija apie (duomenys neskelbtini)kadastro vietovės žemėtvarkos projektą buvo skelbiama vietiniame laikraštyje, buvo rengiami susitikimai su pretendentais. Atitinkamai, pareiškėja per visą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto rengimo laikotarpį iki 2013 m. liepos 15 d., kai buvo patvirtintas pretendentų, kurie pateikė prašymus pirkti žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašas, ir po to turėjo galimybę ginti savo tariamą subjektinę teisę, tačiau pati elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, pasirinko pasyvų elgesio būdą, t. y. neginčijo administracinių aktų (pretendentų sąrašo patvirtinimo bei (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto patvirtinimo), o dėl savo tariamai pažeistos subjektinės teisės kreipėsi tik tuomet, kai minėtas žemėtvarkos projektas buvo baigiamas realizuoti.

Pažymi, jog teismui nebuvo pateikti duomenys, patvirtinantys atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, teismas teisingai nurodė, kad pareiškėja žinojo prašymų pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę teikimo tvarką ir, atsakovui atsisakius priimti prašymą, ji turėjo galimybę jį pateikti paštu. Pabrėžia, jog, pareiškėjai nepateikus pirminio įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties sklypą, ji nepateko į Metodikos 27 punkte išvardintų asmenų, kuriuos privalo informuoti žemėtvarkos skyrius apie prašymų pateikimą, ratą, todėl pareiškėjos teiginys, jog atsakovas tokiu neveikimu ar netinkamu savo kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimu pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus, laikytinas nepagrįstu. Be to, pareiškėja pagal Žemės reformos įstatymo nuostatas neginčijo tariamo atsakovo neveikimo, kokio kito aktualaus administracinio akto, neginčijo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. l7V(-(14.17.2.)-2544, kuriuo buvo patvirtintas žemėtvarkos projektas. Šiuo atveju pareiškėjos skundžiamas 2014 m. balandžio 30 d. įsakymas yra patvirtinto, teisėto ir galiojančio žemės reformos žemėtvarkos projekto įgyvendinimo veiksmas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 17V-(14.17.2.)-742 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo piliečiui R. K. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, Šilutės rajone“ dalies, kuria nuspręsta trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K. parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja N. V. ginčijo nurodytą įsakymą, teigdama, kad jo priėmimu buvo pažeista jos subjektinė teisė įsigyti ginčo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą žemės reformos metu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjos skundo netenkino ir nenaikino nurodyto administracinio akto dalies, iš esmės nustatęs, jog pareiškėja nepateikdama prašymo įsigyti norimą valstybinės žemės sklypą, net ir nuginčijus skundžiamą aktą, neįgytų teisės į ginčo žemės sklypą. Teismo nuomone, pareiškėja neveikimu – tokio prašymo nepateikimu – pati užkirto kelią įsigyti ginčo žemės sklypą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo akto dalį.

Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija nesutinka, pabrėždama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino faktines administracinės bylos aplinkybes, t. y. žodinį atsakovo atsisakymą priimti pareiškėjos 2009 metų prašymą pirkti nuomojamą žemės sklypą, sąmoningai suklaidinant pareiškėją, jog šis sklypas niekam negali būti parduodamas, kadangi yra regioninio parko teritorijoje, be to, teismas neteisingai prioritetinėmis laikė tik atsakovo nurodytas aplinkybes, nepagrįstai kritiškai vertino pareiškėjos parodymus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, administracinėje byloje pateiktus įrodymus, su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pareiškėja skundžia įsakymą, kuriuo nutarta R. K. parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šilutės rajone, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje numatytą penkioliktąją eilę, numatančią, jog pagal šią eilę parduodami žemės ūkio paskirties žemės sklypai fiziniams asmenims, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ir Ūkininko ūkio įstatymas) nustatyta tvarka įregistravusiems ūkininko ūkį, neatitinkantiems šios dalies 12, 13 ir 14 punktuose nustatytų reikalavimų ir naudojusiems ne mažesnį kaip 1 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja kelia ginčą dėl valstybinės žemės sklypo įsigijimo, pirmiausiai aptartinas ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas ir įvertintina, ar skundžiamos įsakymo dalies priėmimu buvo pažeistos pareiškėjos teisės įsigyti ginčo žemės sklypą.

Ginčui spręsti aktuali Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims žemės reformos metu žemė, miškas ir vandens telkiniai (suformuotais žemės sklypais) parduodami laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, kitus žemės valdos projektus ar teritorijų planavimo dokumentus. Valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai gali įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymas) nustatyta tvarka. To paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato eilės tvarką, pagal kurią vykdant žemės reformą, kaimo gyvenamojoje vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, kituose žemės valdos projektuose ar teritorijų planavimo dokumentuose šia eilės tvarka. Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, be kita ko, numato, jog, kai nėra asmenų, nurodytų šio straipsnio 1 dalies 12–15 punktuose, prašymų pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, šis žemės sklypas parduodamas atviro aukciono būdu.

Iš esmės analogišką, tik detalesnį reguliavimą numato ir Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 (toliau – ir Taisyklės), pagal kurias Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys ir užsienio subjektai pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinį įstatymą gali įsigyti nuosavybėn kaimo gyvenamosiose vietovėse esančius valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, suformuotus pagal žemės valdos projektus ar teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotus Nekilnojamojo turto registre, išskyrus mėgėjų sodo teritorijoje esančius žemės sklypus. Pastebėtina, jog šis Vyriausybės nutarimas yra norminis aktas, kuriuo reglamentuojami valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygos ir tvarka, t. y. nustatomos teisinės prielaidos, kurioms esant gali būti paduodami valstybinės žemės sklypai, ir imperatyvūs reikalavimai, kurių privalo laikytis žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis sudarydamos šalys.

Taisyklių 3 punktas numato, jog žemės reformos metu parduodami žemės sklypai projektuojami pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę. Pirmumo teisė pirkti žemės sklypą nustatyta Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 5 straipsnyje (Taisyklių 4 p.). Prielaida tokių veiksmų atlikimui yra Taisyklių 9 punktas, numatantis, jog žemės sklypų pardavimo organizatoriai vykdo žemės sklypo pardavimą, turėdami, be kita ko, žemės valdos projektą, kurio priede nurodytas projekte suformuoto parduoti žemės sklypo numeris, plotas, jį pageidavusio pirkti fizinio asmens vardas ir pavardė, gyvenamosios vietovės adresas, asmens kodas (9.1 p.), prašymą parduoti žemės sklypą. Jeigu žemės sklypą pageidauja pirkti du ar daugiau asmenų bendrosios (dalinės, jungtinės) nuosavybės teise, jie pateikia prašymą, pasirašytą visų pirkėjų (arba vieno iš jų, turinčio notaro patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitiems pirkėjams). Prašyme turi būti nurodyta: 9.3.1 atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemės sklypą būdas – iš karto ar išsimokėtinai; 9.3.2 ar asmuo pageidauja, kad jam pagal Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą būtų taikoma valstybės parama įsigyjant žemę – žemės sklypo rinkos kainą mažinantis koeficientas (0,6 koeficientas, jeigu žemės sklypą perka jaunasis ūkininkas iki 40 metų, įregistravęs ūkininko ūkį Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka ir už jį pageidauja sumokėti iš karto, ir 0,75 koeficientas, jeigu žemės sklypą perka jaunasis ūkininkas ir už jį pageidauja sumokėti išsimokėtinai). Be to, Taisyklių 9 punktas išsamiai numato kokie turi būti pateikiami dokumentai, pagrindžiantys asmens teisę atitinkama tvarka pirkti žemės sklypą.

Taisyklių 10 punktas numato, jog Taisyklių 9.2–9.21 punktuose nurodytus dokumentus pateikia asmuo, pageidaujantis pirkti žemės sklypą, išskyrus perkančius įstatymų nustatyta tvarka suteiktus ir naudojamus asmeniniam ūkiui žemės sklypus asmenis, kurie nepageidauja savo lėšomis apmokėti už žemės sklypo plano rengimo ir šio žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo darbus. Šie asmenys žemės sklypų pardavimo organizatoriui pateikia Taisyklių 9.3–9.21 punktuose nurodytus dokumentus. Kai parduodamas įstatymų nustatyta tvarka suteiktas ir naudojamas asmeniniam ūkiui žemės sklypas, žemės sklypo plano rengimo ir šio žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo darbus organizuoja žemės sklypų pardavimo organizatorius.

Taisyklių 11 punktas įtvirtina, jog žemės sklypų pardavimo organizatorius, gavęs Taisyklių 9 punkte nurodytus dokumentus, per 20 darbo dienų, be kita ko, sutikrina asmens pateiktus duomenis, pridėdamas išrašus prie asmens pateiktų prašymo ir kitų dokumentų, nurodytų Taisyklių 9 punkte, patikrina, ar asmeniui įsigijus žemės sklypą nebus viršytas Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme įtvirtintas maksimalus žemės ūkio paskirties žemės plotas, kurį įsigyjant gali būti taikoma valstybės parama; įregistruoja žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo ir Nacionalinės žemės tarnybos arba Valstybės turto fondo patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimas Nekilnojamojo turto registre apmokami pirkėjo lėšomis, parengia valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties (Taisyklių 1 priedas) projektą.

Aiškinant nurodytą teisinį reguliavimą sistemiškai matyti, jog Taisyklėse yra nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmenų teisė įgyti nuosavybėn valstybinės žemės sklypus. Pagal šiuo nutarimu patvirtintą tvarką žemėtvarkos skyrius, gavęs Taisyklių 9 punkte išvardytus dokumentus (prašymą parduoti žemę ir t.t.), turi atlikti tam tikrus veiksmus: patikrinti, ar neviršijamas leistinas pirkti žemės plotas, žemės sklypą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir parengti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą. Parengus projektą, žemėtvarkos skyrius derina jį su pirkėju, kuris raštu patvirtina, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis, vėliau sprendimą parduoti žemės sklypą priimantis asmuo, nurodytas Taisyklių 8 punkte, per 10 darbo dienų nuo minėtų dokumentų pateikimo priima sprendimą parduoti žemės sklypą arba prašymo netenkinti. Nutartus žemės sklypą parduoti ir pirkėjui sumokėjus nurodytą sumą (arba jos dalį, jeigu žemės sklypas perkamas išsimokėtinai), sudaroma sutartis. Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad sprendžiant dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo, pagrįstumo reikia nustatyti, ar pareiškėja atliko veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, o, kaip matyti, siekiant įgyvendinti asmens subjektinę teisę – įsigyti nuosavybėn valstybinį žemės sklypą – pirmiausiai būtina atlikti tam tikrus veiksmus, inter alia pateikti prašymą dėl tokio žemės sklypo įsigijimo atitinkamam žemėtvarkos skyriui (Žemės reformos įstatymo 10 str. 4 d., 17 str.). Taigi asmuo, pageidaujantis pirkti žemės sklypą turi pateikti Taisyklių 9 punkte išvardintus dokumentus (Taisyklių 10 p.), tarp kurių nurodytas ir prašymas pirkti žemės sklypą (Taisyklių 9.3 p.).

Teisėjų kolegija pastebi, jog ginčui aktualios Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 21 punktas numato, kad žemėtvarkos skyrius parengia apskrities viršininko įsakymo projektą dėl teritorijos žemėtvarkos projektui rengti patvirtinimo ir kartu su parinktos teritorijos planu pateikia apskrities viršininkui. Apskrities viršininko įsakyme, be kita ko, nurodomas terminas, ne trumpesnis kaip 10 dienų nuo Metodikos 23.2.1 punkte nustatytos informacijos paskelbimo, per kurį prašymų nepateikę pretendentai, pageidaujantys projektuojamoje teritorijoje gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai, jos pirkti arba nuomoti iš valstybės, neatlygintinai naudotis ar patikėjimo teise, gali juos pateikti žemėtvarkos skyriui (Metodikos 22 p.). Metodikos 27 punktas įtvirtina, kad žemėtvarkos skyrius registruotu laišku arba asmeniškai (pasirašytinai) informuoja: tuos pretendentus, kurie yra pateikę tik išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, bet nepateikę prašymų, kuriuose būtų nurodyta konkreti kadastro vietovė (kaimo vietovė), kurioje pageidaujama, kad būtų suprojektuotas perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypas ar vandens telkinys, apie prašymo pateikimo būtinumą, taip pat ir tuos pretendentus, kurių prašymuose nurodyta ne visa informacija, reikalinga žemės sklypo projektavimo eiliškumui nustatyti; valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pageidaujančius pirkti asmenis apie jų prašymų netenkinimą ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo projektų autorių parengtos informacijos pagal Metodikos 20.10 punkte nustatytą tvarką gavimo, jog tos seniūnijos, kurios teritorijoje pradedamas rengti žemės reformos žemėtvarkos projektas, bent vienoje kadastro vietovėje nelieka laisvos valstybinės žemės.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2009 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 4-1654-(1.3) „Dėl (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projekto rengimo Šilutės rajone“ patvirtino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti teritorijos plotą, ribas, nustatė laisvos valstybinės žemės plotus, į kuriuos pateko ginčo sklypas, (duomenys neskelbtini) kaime, Šilutės rajone (b. l. 60-66). Vykdant Metodikos 21 punktą apie projekto rengimo pradžią buvo viešai skelbiama pakabinant informacinį pranešimą (duomenys neskelbtini) seniūnijos skelbimų lentoje bei skelbiant vietinėje spaudoje „Šilutės naujienos“ (b. l. 67-68). Skelbime buvo nurodyta, kad asmenys, kurie nepateikė prašymų pirkti valstybinę žemę gali juos pateikti per 10 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo dienos. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepateko į subjektų ratą, kurie turėjo būti raštu informuojami apie atliekamus veiksmus pagal Metodikos 27 punktą. Šiuo atveju ginčas nekyla dėl to, kad pareiškėja rašytinio prašymo įsigyti ginčo žemės sklypą pagal Metodikos, Taisyklių nuostatas nepateikė, todėl ji atitinkamai nebuvo įtraukta į 2009 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-5809-(1.3) (b. l. 54-61) patvirtintą suvestinį asmenų, kurie pateikė prašymus pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Šilutės rajone, sąrašą bei į vėlesnį 2013 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 17VĮ-(14.17.2.)-2544 patvirtintą pretendentų, kurie pasirinko laisvos žemės fondo žemei priskirtus anksčiau patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, suprojektuotus žemės sklypus sąrašą (b. l. 106-107, 112).

Kiek tai susiję su pareiškėjos argumentais, kad ji vis dėlto pagal 2009 metų prašymą turėjo būti įtraukta į rengiamą projektą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėja savo teisių pažeidimą sieja su tuo, kad jos prašymas 2009 metais nepagrįstai buvo atsisakytas žodžiu priimti, kartu pareiškėja pripažįsta, kad jokių vėlesnių prašymų dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo nebuvo teikiama (b. l. 4-11). Atsižvelgus į tai, šiuo atveju vertintinos tik pareiškėjos aplinkybės dėl jos prašymo teikimo 2009 metais. Vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-10-655/2005, 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-1605/2012). Tačiau administracinės bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad viešojo administravimo subjektas netinkamai įvykdė teisės aktais nustatytas pareigas. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad informacija apie pradedamą rengti kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą paskelbta skelbiama pakabinant informacinį pranešimą (duomenys neskelbtini) seniūnijos skelbimų lentoje bei skelbiant vietinėje spaudoje „Šilutės naujienos“. Skelbime buvo nurodyta, kad asmenys, kurie nepateikė prašymų pirkti valstybinę žemę gali juos pateikti per 10 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo dienos (b. l. 67-68). Administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka būtų išreiškusi valią pirkti ginčo žemę ir pateikusi reikalingus dokumentus kaip pagrindą būti įrašytai pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę iki tol, kol šis žemės sklypas nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų buvo suprojektuotas kitam asmeniui. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad po to, kai buvo paskelbta spaudoje apie pradėtą rengti anksčiau nurodytos vietovės žemėtvarkos projektą, pareiškėja būtų aktyviais veiksmais siekusi pirmumo teise pirkti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Pareiškėja tokio rašytinio prašymo nepateikė, nenurodė siekiamo įsigyti žemės sklypo ir nepateikė, nepridėjo dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos teisę nustatyta tvarka tam tikra Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio nustatyta eile pirkti ginčo žemės sklypą, kas iš esmės būtų prielaida pagal pirmiau aptartą reguliavimą spręsti dėl ginčo žemės sklypo jai pardavimo.

Priešingai nurodytos situacijos neleidžia ir vertinti ir pareiškėjos nurodyti teiginiai, kad ji, nuo 2003 metų nuomojusi žemės sklypą, ne kartą kreipėsi į atsakovą su prašymais pirkti ginčo žemės sklypą ir atsakovas tokių prašymų nepriėmė, nes tokie pareiškėjos teiginiai nepagrįsti bylos medžiagoje esančiais įrodymais (b. l. 4-11). Pareiškėja, visų pirma, nenurodė konkrečiai, koks atsakovo tarnautojas ją klaidino, nepriėmė jos teikiamų prašymų ir jų neregistravo (b. l. 4-11). Atitinkamai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėja, ne kartą susidūrusi su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais, žinojo tvarką prašymo pateikimui. Pareiškėja pati teigia kasmet važiuodavusi į Šilutės žemėtvarkos skyrių ((duomenys neskelbtini) seniūnijoje esantį žemėtvarkininką) dėl žemės sklypo nuomos pratęsimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, jog būdama ūkininke, gretimai esančioje (duomenys neskelbtini)seniūnijoje, teikė prašymą įsigyti 27 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, dalyvavo ir (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto svarstyme, minėtą žemės sklypą nusipirko. Nurodytos aplinkybės liudija, kad pareiškėjai buvo žinoma prašymo įsigyti žemės sklypą pateikimo tvarka (b. l 138-140). Be to, administracinėje byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka skundė atsakovo veiksmus dėl atsisakymo priimti (registruoti) prašymą. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiškėjos prašymu liudytojais apklausti V. B. ir K. K. nepaaiškino teismui naujų aplinkybių dėl būtent pareiškėjos prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui aplinkybių, t. y. nenurodė, ar iš tiesų toks prašymas buvo teikiamas, be to, kaip buvo nurodyta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jie nedalyvavo galimai teikiant nurodytą prašymą. Liudytoja K. K. iš esmės nurodė aplinkybes, susijusias su jos siekiu nusipirkti kitą žemės sklypą ir jai galimai klaidingos informacijos suteikimu (b. l. 138-140). Taigi nurodytų liudytojų parodymai pareiškėjos aplinkybių dėl prašymo teikimo 2009 metais savaime nepatvirtina. Teisėjų kolegija pastebi, jog, net ir darant prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojai galėjo pareiškėją suklaidinti dėl žemės sklypo priskyrimo regioninio parko teritorijai ir tuo pagrindu atsisakyti registruoti prašymą pirkti žemės sklypą, pareiškėja turėjo teisę paštu siųsti tokį prašymą atsakovui, į kurį įstatymų nustatyta tvarka turėjo būti atsakyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste svarbu yra tai, kad pareiškėja nuo 2003 metų kasmet pratęsdama žemės sklypo sutartis ir nuo 2010 m. vasario 9 d. sudariusi 5 metų žemės nuomos sutartį Nr. N88/2010-14, kuri įregistruota viešajame registre, galėjo žinoti, jog žemės sklypas nėra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje ir kad atsakovo atstovų galimai nurodomas atsisakymo paimti prašymą pagrindas yra nepagrįstas (b. l. 27-27, 32-34, 36-37). Šiuo atveju pareiškėjos sudaryta nuomos sutartis, žemės sklypo planas, žemės sklypų ribų ženklinimo aktas, registruojant jos sudarytą nuomos sutartį, liudija, kad ginčo žemės sklypas niekada nebuvo regioninio parko teritorijoje (b. l. 26-28, 36-37), taigi atsižvelgusi į tai pareiškėja galėjo suprasti, kad ji gali siekti įsigyti ginčo žemės sklypą ir dar išreikšti savo tokią valią.

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, nesant pareiškėjos valios įsigyti parduodamą ginčo sklypą, nebuvo pagrindo atsakovui savo iniciatyva nuspręsti už pareiškėją, kokį žemės sklypą ir kokiu būdu ji nori valdyti. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo argumentais, kad pareiškėja ne vieną kartą yra dalyvavusi žemės reformos žemėtvarkos projektų procedūrose, todėl turi žinių šioje srityje. Atitinkamai, šioje administracinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo darbuotojai neveikė pagal gero viešo administravimo principo reikalavimus ir taip pažeidė pareiškėjos interesus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog, administracinėje byloje nustačius, kad pareiškėja prašymo pirkti ginčo žemės sklypo neteikė, nėra tikslinga iš esmės pasisakyti dėl pareiškėjos skundo (b. l. 4-11, 105), apeliacinio skundo (b. l. 150-152) argumentų, kad ji atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus siekiant įsigyti ginčo žemės sklypą ir vertinti tai pagrindžiančius teiginius.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo vertinami šališkai, neobjektyviai, nesivadovaujant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (b. l. 150-152). Vertindama šį pareiškėjos nurodytą aspektą teisėjų kolegija pabrėžia, kad nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalyje, 57 straipsnio 4 dalyje, vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4-557/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213?241). Įvertinusi administracinės bylos medžiagą teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai vertinti pirmosios instancijos teismo, juolab, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nėra išsamūs, konkretūs (nenurodytos konkrečios aplinkybės, asmuo, suteikęs jai klaidingą informaciją ir nepriėmęs jos prašymo), nėra rašytinių įrodymų (nei skundų, nei prašymų atsakovui) dėl pareiškėjos teikto prašymo ir jo galimo nepriėmimo, liudytojų parodymai būtent nurodyto aspekto ir pareiškėjos atžvilgiu galimai padaryto teisių pažeidimo taip pat nepatvirtina (b. l. 138-140). Taigi byloje įrodymų visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjos teisės buvo pažeistos jos nurodytu aspektu. Nurodytų aplinkybių kontekste papildomai teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad vien tik ta aplinkybė, kad teismas administracinėje byloje pateiktus įrodymus traktavo pagal ABTĮ 57 straipsnį, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas, elgėsi šališkai vertindamas įrodymus, nesant kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Taigi vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai, kad buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, ABTĮ 6 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą priteisti jai bylinėjimosi išlaidas (b. l. 150-152), tačiau šis pateiktas prašymas netenkintinas. Pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, kad tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kokios bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos pareiškėjui, kai sprendimas yra priimamas pareiškėjo naudai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmestinas ir administracinėje byloje galutinis procesinis sprendimas nėra priimtas pareiškėjos naudai, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, administracinės bylos baigtį, pareiškėjos interesų netenkinimą, konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra netenkintinas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas administracinės bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinio skundo tenkinti pagrindo nėra, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos N. V. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRomanas KlišauskasSkirgailė Žalimienė