Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-306-449/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2020-09-22
Bylos Nr.: 1A-306-449/2020
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Alenas Piesliakas, Linas Šiukšta
Nuteistasis: A. B.
Nukentėjusysis: L. G.

Kategorijos

1.1.11.11Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui (BK 92 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-306-449/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01294-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.11.11.; 1.2.7.2.2.3.; 2.4.6.4.1. (N)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,gynėjui Gvidui Byčiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. B. priteista 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. G..

Iš nuteistojo A. B. taip pat nuspręsta išieškoti 239 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2013 m. (duomenys neskelbtini) iki 2015 m. pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, motinai J. B. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudodamas L. G., gim. X m., bejėgiška dėl mažametystės būkle, dėl ko jis negalėjo suvokti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės bei negalėjo aktyviau tiems veiksmams pasipriešinti, laikydamas rankomis mažamečio galvą, taip atimdamas galimybę priešintis, ne mažiau 10 kartų kišo savo lytinį organą L. G. į burną ir tenkino lytinę aistrą su mažamečiu L. G. prieš nukentėjusiojo valią oraliniu būdu, t. y. A. B. seksualiai prievartavo mažametį L. G..

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, pagrįstas prielaidomis ir abejonėmis, nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, be to, visos abejonės įvertintos ne jo, A. B., naudai, tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neturėjo galimybės pateikti jį teisinančių argumentų, paneigti to, ko nebuvo, neįmanoma. Teismas nepašalino abejonių, atsisakė tenkinti gynybos prašymą dėl liudytojų apklausos, todėl jis neturėjo galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Be to, nebuvo ištirtos visos turinčios reikšmės aplinkybės, nebuvo imtasi priemonių ištirti nuketėjusiojo L. G. gyvenimą nuo 2015 m. iki 2019 m., kai nukentėjusysis sugrįžo gyventi pas savo motiną, kuri ir toliau girtavo bei vedė netinkamą gyvenimo būdą.

2.2. Nuteistasis A. B. nurodo, kad teismo padarytos išvados pagrįstos tik spėjimais ir manymu, bet ne įrodymais. Teismas vadovavosi ekspertizės išvada ir konstatavo teiginius, kurie nėra aiškūs. Teismas nurodė, kad „iki įvykio nukentėjusysis žinių neturėjo, vėliau jis įgijo žinių apie jo atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdį“. Pasak nuteistojo, tik galima spėlioti, ką teismas norėjo tuo pasakyti, nes to nedetalizavo. Toliau teismas nurodo apie jo (A. B.) grasinimus, negatyvią atmosferą šeimoje. Apie grasinimus nukentėjusiojo atžvilgiu duomenų nėra. Pats nukentėjusysis, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir liudytojai, apklausti teisme, nenurodė tokių aplinkybių. Pasak nuteistojo, apie tai yra tik vienintelė užuomina Vaikų globos namų „U“ pateiktoje išvadoje. Šioje išvadoje nurodoma, kad nukentėjusysis nieko nepasakojo tėvui ir pamotei, nes „jie būtų sumušę, jie visada mane (nukentėjusįjį) mušė“. Nuteistasis nurodo, kad iš šios išvados galima suprasti, jog kalbama apie tėvų smurtą. Pažymi, kad šios aplinkybės taip pat nepasitvirtino, nes ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-05072-19 dėl smurto buvo nutrauktas. Byloje nėra duomenų ir apie negatyvią atmosferą šeimoje, nėra pateiktų duomenų apie šeimos gyvenimo būdą, netinkamą vaikų priežiūrą, smurtą ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo aiškinamasi ši aplinkybė. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu buvo gauti duomenys apie tai, kad būtent nukentėjusiojo L. G. motina J. G. neprižiūrėjo vaikų, girtavo, todėl jie ir buvo paimti gyventi pas tėvą. Be to, vaikams apsigyvenus pas J. G. ji ir toliau vartojo alkoholį, tačiau šios aplinkybės netirtos, į jas neatsižvelgė ir jų neįvertino ekspertai. Pasak nuteistojo, nepagrįsta ir teismo išvada, kad „įvykių ir nukentėjusiojo parodymų tikrumą sustiprina ir tai, jog nukentėjusiajam ekspertizės aktu nustatytas laikino pobūdžio sutrikimas, kas tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejamas su kaltinamojo veiksmais“. Teismas neįvertino aplinkybės, kad L. G. nuo 2015 m. pavasario gyveno su motina J. G., o policijai pareiškimas parašytas praėjus ketveriems metams, todėl, nuteistojo nuomone, neaišku, kas sustiprino nukentėjusiojo parodymų tikrumą ir kaip nustatytas sutrikimas po kelių metų gali būti siejamas tik su veika, padaryta prieš kelis metus.

2.3. Nuteistajam A. B. kelia abejonių nukentėjusiojo L. G. parodymų patikimumas. Nuosprendyje teismas nenurodė apie nukentėjusiojo sudėtingą vaikystę ir motinos vaidmenį. Pasak nuteistojo, aplinkybės, kad motina mažamečius vaikus palikdavo vienus, girtavo ir jais nesirūpino, leidžia daryti išvadą, jog tai galėjo neigiamai paveikti L. G. sveikatą. Tuo tarpu pradėjus gyventi su tėvu pasikeitė gyvenimo sąlygos, atsirado drausmė, nebegalėjo valkatauti. Ekspertai nurodė, kad L. G. nebuvo atviras, tačiau jiems nepavyko nustatyti, jog jis turi padidintą polinkį fantazuoti. Nuteistojo nuomone, nors ekspertams nepavyko to nustatyti, tačiau neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo fantazuoti.

2.4. Nukentėjusysis L. G. parodė, kad jį pasikviesdavo į kambarį, jis sutikdavo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus, nes norėjo valgyti, už tai jis gaudavo 2 Eur. Pasak nuteistojo, apie jokius grasinimus nukentėjusysis neužsimena. L. G. nurodo, jog kol gyveno pas tėvą su pamote, jis buvo skriaudžiamas ir mušamas. Nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai.

2.5. Nuteistasis A. B. nurodo, kad nėra aišku, kiek kartų buvo atlikti neteisėti veiksmai. Kaltinime nurodyta, kad ne mažiau 10 kartų, pats nukentėjusysis nurodo „gal 15 kartų“, „taip vykdavo kartą į savaitę arba kartą į dvi savaites“. Šios abejonės teisme nebuvo pašalintos.

2.6. Be to, nuteistasis nurodo, kad versija, jog per ketverius metus L. G. galėjo patirti tam tikrus išgyvenimus ar net prievartą ir iš kitų asmenų, netirta, nors tokios versijos atmesti nėra jokių objektyvių priežasčių. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo išreikalauti duomenys apie nukentėjusiojo gyvenimo niuansus, kurie užfiksuoti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje.

2.7. Nuteistojo A. B. nuomone, nukentėjusiojo brolio R. G. parodymai yra netiesioginis įrodymas, jo parodymai yra nekonkretūs ir nelogiški, jais remtis negalima.

2.8. Teismas neatsižvelgė į J. G. parodymus, kad dar augindama vaikus su D. G. jais nesirūpino, girtavo, todėl vaikų globa buvo patikėta tėvui, o 2015 m. vaikai grįžo pas ją, nors ji ir toliau vartojo alkoholį. Be to, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad po metų nukentėjusysis J. G. pasakė, jog jam liepdavo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus jam (A. B.), tačiau tada ji niekur nesikreipė, nes tuo nepatikėjo. Apie tai su vaiko tėvu nekalbėjo, nors kiti kalbėjo, kad ten vaikai buvo skriaudžiami. Nuteistasis nurodo, kad nėra jokių duomenų apie šeimą iki 2019 m. sausio mėn., kai buvo pranešta policijai apie įvykį. Analogiškus parodymus apie smurtą davė ir J. G. sugyventinis. Jis parodė dar ir tai, kad „L. G. neneigia, kad jo atžvilgiu nuteistasis naudojo seksualinę prievartą, tačiau sako, jog jam apie tai kalbėti gėda“. Pasak nuteistojo, kad teismas neįžvelgė prieštaravimų, nors lyg ir J. G. sugyventinis žino, tačiau jam nukentėjusysis nepasakojo.

2.9. Nuteistojo nuomone, teismas neteisingai įvertino ir J. B. parodymus. Ji parodė, kad namuose buvo drausmė, o vaikams, įpratusiems elgtis kaip nori, tai nepatiko. Ji parodė, kad L. G. guodėsi, kad pas motiną buvo vartojamas smurtas, tačiau šios aplinkybės liko neišsiaiškintos, nepilnamečiai buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau užduoti klausimus, kurie iškilo vėliau, nebuvo galimybės.

2.10. Teismas lakoniškai įvertino ekspertizės išvadas ir ekspertų paaiškinimus. Nors teismas įvertino ekspertų paaiškinimus, tačiau iš šių paaiškinimų buvo gauta ir daugiau duomenų. Pavyzdžiui, ekspertė A. Š. paaiškino, kad nukentėjusysis yra apleistas vaikas, turintis daug nuoskaudų, nepasitiki suaugusiais, o į klausimą dėl galimybės fantazuoti, ji atsakė, kad tokių duomenų negavo. Be to, ji paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo grasinama, jis patyrė fizines bausmes, tačiau sukonkretizuoti to negalėjo. Ekspertė paaiškino dar ir tai, kad yra prielaida apie kitokią seksualinę patirtį, svarus pagrindas apie tai manyti. Pasak nuteistojo, šie paaiškinimai nebuvo įvertinti kartu su kitais įrodymais. Kita ekspertė R. D. negalėjo atsakyti į klausimą, kaip atskirti, kad inkriminuoti veiksmai buvo atlikti būtent jo (A. B.), ji paaiškino, jog buvo nurodytas konkretus asmuo, o, ar yra duomenų, jog nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta dėl kitų asmenų poveikio, ji nurodė, kad tai nenustatyta ir netirta. Teismas visiškai neįvertino psichologės T. G. paaiškinimų, kad nukentėjusiajam nepatiko gyventi su tėvu, nepatiko jis (A. B.). Psichologė nepažinojo nukentėjusiojo aplinkos, kaip jis gyveno, todėl jo emocijos leido jai kelti prielaidas. Ji paaiškino, kad nukentėjusysis ilgisi motinos, nors jų santykiai taip pat komplikuoti, nėra teigiami. Į klausimą, kuriuo metu galimai padarytas neigiamas poveikis nukentėjusiajam, ji atsakė, kad sunku įvertinti, galėjo poveikį turėti ir blogas gyvenimas pas motiną.

2.11. Nuteistojo A. B. nuomone, kad tai, jog kaltinime nurodytus veiksmus padarė būtent jis, yra tik tikimybė. Pasak jo, teismas turėjo surinkti ir ištirti visus galimus įrodymus bei atmesti visas galimas versijas, kad tuos veiksmus prieš mažametį nukentėjusįjį galėjo atlikti kiti asmenys, juo labiau, jog tokios prielaidos nustatytos byloje – nukentėjusiajam L. G. gyvenant pas motiną iki nurodomo įvykio ir po jo buvo girtaujama, nesirūpinama vaiku, pranešimas apie galimai padarytą nusikaltimą pareikštas tik po ketverių metų.

2.12. Skunde nuteistasis A. B. nurodo, kad byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą: 1) iškviesti ir apklausti liudytoją O. V., gyvenantį (duomenys neskelbtini), kuris bendravo su nukentėjusiuoju L. G.. Šis liudytojas turi informacijos apie nagrinėjamą įvykį; 2) apklausti nukentėjusįjį L. G. siekiant pašalinti prieštaravimus tarp jo duotų parodymų ir byloje nustatytų aplinkybių; 3) iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išreikalauti duomenis apie L. G. ir jo gyvenimą šeimoje nuo 2013 m. iki šios dienos; 4) spręsti klausimą dėl pakartotinės komisijinės teismo psichiatrijos, teismo psichologinės ekspertizės, ši ekspertizė reikalinga, jog būtų visapusiškai įvertinti L. G. parodymai, jo asmenybė, polinkis fantazuoti, galimybė tikėti jo parodymais. Ekspertams užduodant klausimą, ar yra duomenų, kad dėl kitų asmenų poveikio L. G. buvo sutrikdyta sveikata. Ši versija nebuvo tirta ir vertinta.

Teismo posėdyje nuteistojo A. B. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį. Prokurorė prašo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl įrodymų įvertinimo, A. B. pripažinimo kaltu ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

4. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų. Jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, byloje nėra. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta A. B. padarytą nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą irgi pritaikė tinkamai.

Žemesnės instancijos teismas

5. Nors pats nuteistasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad mažametis nukentėjusysis meluoja ir jį apkalba, o apeliaciniame skunde jis nurodo, jog yra tik tikimybė, kad seksualinio pobūdžio veiksmus atliko būtent jis, tačiau tai, kad būtent A. B. skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis seksualiai prievartavo mažametį nukentėjusįjį L. G., patvirtina paties mažamečio nukentėjusiojo parodymai, liudytojų R. G., J. G., T. G., K. G., K. C. parodymai, eksperčių A. Š. ir R. D. bei specialistės T. G. – N. paaiškinimai, ekspertizės akto Nr. 103MS-109/2019 išvada ir vaikų globos namų „U“ nepilnamečio, galimai nukentėjusiojo nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvada.

6. Ikiteisminio tyrimo metu mažametis nukentėjusysis L. G. buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., 106-108, 109-111, 112 b.l.). Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, šie mažamečio nukentėjusiojo parodymai buvo perskaityti teisiamojo posėdžio metu.

6.1. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametis nukentėjusysis L. G. parodė, kad tuo metu, kai buvo trečiokas ir gyveno pas tėvą, jo netikras brolis A. B. liepė daryti nešvankius dalykus, liepė čiulpti. Ką čiulpti nesakys, turite suprasti. A. B. pasakydavo „ateik čia, L.“. Jis pasikviesdavo į tėvų kambarį. A. B. gulėdavo lovoje nusimovęs apatines kelnaites ir jis (L. G.) turėdavo daryti tą dalyką, jis jam liepdavo čiulpti. Tą turėdavo daryti, nes tėvai neduodavo valgyti. Už tai jam A. B. duodavo sumuštinį, pirmą kartą davė du eurus. Jeigu jis būtų nesutikęs, nežino, kas būtų buvę. Jis jausdavosi blogai. Taip vykdavo kartą į savaitę ar į dvi savaites, tęsėsi ilgiau nei metus laiko. Nežino, kiek iš viso kartų buvo, gal penkiolika, gal truputį mažiau. Apie tai jis niekam nepasakojo, nes bijojo, kad niekas patikės. Kai gyveno jau pas motiną, apie tai jai papasakojo. Kai gyveno pas tėvą su pamote, jis buvo mušamas ir skriaudžiamas.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. kelia abejones dėl mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifikai būdingas tiesioginių tokios prievartos liudytojų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Pagal susiformavusią teismų praktiką ypatingą reikšmę pirmiau aptartoje įrodymų grandinėje turi būtent paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai, kurių patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai.

8. Išdėstytus mažamečio nukentėjusiojo L. G. parodymus patvirtina kiti teisiamojo posėdžio metu išnagrinėti įrodymai, kuriais teismas pagrįstai vadovavosi pripažindamas A. B. kaltu.

9. Apie nuteistojo seksualinio pobūdžio veiksmus parodė mažamečio nukentėjusiojo brolis R. G., kuris tuo metu taip pat gyveno su nukentėjusiuoju ir kitu broliu pas tėvą ir pamotę bei jos vaikais. Liudytojas R. G., apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad tuo metu, kai tėvas su pamote išvažiuodavo į miestą, A. B. pasikviesdavo L. G. į kambarį ir ten užsidarydavo, po to L. G. sakydavo, jog jį tvirkindavo. Kaip tvirkindavo, L. G. nesakydavo. Jis būdavo išbalęs, lyg jį pykintų. Jeigu L. G. neidavo pas A. B., tai jis jį pasiimdavo ir nusinešdavo. Taip vykdavo kiekvieną savaitę, į savaitę tris kartus, tęsėsi apie metus laiko, buvo apie 15 kartų(1 t., 142-144 b.l.). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šio liudytojo parodymai, įvertinant jo amžių, yra pakankamai konkretūs ir logiški. Ne tik broliui, bet ir savo motinai L. G. papasakojo apie neteisėtus nuteistojo veiksmus jo atžvilgiu. Liudytoja J. G. teisme parodė, kad sūnus pasakojo, jog jį seksualiai išnaudojo. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojos parodymų (1 t., 128-129, 132-133 b.l.) matosi, kad apie A. B. seksualinio pobūdžio veiksmus L. G. atžvilgiu jai papasakojo ne tik pats nukentėjusysis, bet ir kitas sūnus, o būtent R. G.. Liudytoja K. G. pas ikiteisminio tyrimo teisėją irgi parodė, kad nukentėjusiojo motina pasakojo apie tai, kad L. G. pasisakė, jog gyvenant pas tėvą patyrė A. B. seksualinę prievartą. Taip pat apie nuteistojo neteisėtus veiksmus parodė ir liudytojas T. G.. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, šio liudytojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, nėra prieštaravimų. Ikiteisminio tyrimo metu T. G. parodė, kad jis žino apie seksualinę prievartą prieš L. G., tačiau apie tai vaiko neklausinėjo, pats nukentėjusysis neneigė, jog jo atžvilgiu A. B. naudojo seksualinio pobūdžio prievartą, tačiau apie tai jam buvo gėda pasakoti (2 t., 9-10 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai natūrali mažamečio, patyrusio seksualinę prievartą, būsena, taip pat suprantama, jog, atsižvelgę į jo būseną, suaugę asmenys apie tai vaiko intensyviai neklausinėjo.

10. Po įvykio, kai mažametis nukentėjusysis L. G. peiliu puolė kitą brolį ir kai, gydytojams nukentėjusysis paaiškino, jog jaučia pyktį ir norą žaloti, nes prieš kelis metus A. B. su juo atlikdavo seksualinio pobūdžio veiksmus, J. G. kreipėsi į policiją. Aplinkybę, kad gydytojams L. G. nurodė apie patirtą seksualinę prievartą, patvirtina medicinos išrašas/siuntimas (2 t., 51 b.l.) ir liudytojos K. C. parodymai. Ši liudytoja parodė, kad L. G. apžiūrėjo rezidentė ir psichiatras, kurie nustatė, jog jis yra patyręs seksualinę prievartą. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja tiksliau nurodė, kad būtent šią seksualinę prievartą nukentėjusysis pasakojo patyręs prieš 4-5 metus (2 t., 4-5 b.l.).

11. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti mažamečio nukentėjusiojo L. G. parodymais, kuriuos patvirtina jau išdėstyti įrodymai. Nukentėjusiojo parodymus, jų patikimumą ir realumą patvirtina specialistės atliktas psichologinis įvertinimas ir eksperčių atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė.

12. Nors teismas neįvertino specialistė T. G. – N. paaiškinimų, tačiau iš jos paaiškinimų matosi, kad ir jai nukentėjusysis papasakojo apie A. B. seksualinės prievartos veiksmus ir tai, jog šių veiksmų metu nukentėjusiojo galva buvo stipriai laikoma. Būtent dėl tokių nuteistojo neteisėtų seksualinio pobūdžio veiksmų L. G. nepatiko gyventi pas tėvą, nepatiko ten kartu gyvenęs A. B.. Vaikų globos namų „U“ nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje (1 t., 74-75, 76 b.l.) taip pat nurodyta, kad nukentėjusysis nurodė, jog A. B. nusivedęs į atskirtą kambarį liepdavo čiulpti lytinį organą, iš to kambario jis išeiti negalėdavo, nes nuteistasis stipriai laikydavo jo galvą. Įvertinimo išvadoje nurodoma, kad konsultacijų metu kalbantis apie A. B. netinkamą elgesį jo atžvilgiu pastebimos intensyvios gėdos, pasišlykštėjimo reakcijos. Teisiamojo posėdžio metu specialistė T. G. – N. paaiškino, kad nukentėjusiojo L. G. emocijos, nenoras pasakoti apie įvykius, taip pat ir pats pasakojimas parodo, jog jis pasakojo apie realius įvykius. Iš specialistės paaiškinimų matosi, kad tai, jog ji nepažinojo nukentėjusiojo aplinkos, leido jai objektyviau atlikti L. G. psichologinį įvertinimą. Specialistė paaiškino ir tai, kad nukentėjusįjį stipriai paveikti galėjo patirtos ir seksualinė prievarta, ir fizinė prievarta, ir nukentėjusiojo apleidimas, tačiau ji nurodė, jog klausimai apie nukentėjusiojo polinkį fantazuoti turi būti skirti ekspertams.

13. Tiek teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-109/2019 išvados (2 t., 87-97 b.l.), tiek ekspertizę atlikusios ekspertės paneigė aplinkybę, kad nukentėjusysis L. G. galėjo apkalbėti nuteistąjį ar būtų linkęs fantazuoti. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-109/2019 išvadose nurodyta, kad L. G. nenustatyti tokie individualūs psichologiniai ypatumai (padidintas įtaigumas, padidintas polinkis fantazuoti ar kt.), kurie galėtų turėti įtakos jo gebėjimui suprasti konkrečias faktines bylos aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Taip pat negauta duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį L. G. parodymams (būtent jų turiniui). Priešingai, atsižvelgusios į nukentėjusiajam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį, ekspertės nustatė, kad L. G. galėjo duoti parodymus apie byloje tiriamus įvykius, remdamasis asmenine patirtimi.

13.1. Ekspertė A. Š. teisiamojo posėdžio metu patvirtino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-109/2019 išvadas ir paaiškino, kad nėra duomenų, jog nukentėjusysis fantazuoja, nėra duomenų, kad jis kerštautų. L. G. realistiškai apibūdina aplinkybes, paklaustas apie lytinius santykius, jis labai jautriai reaguoja, kas parodo jo neigiamą patirtį. Kita ekspertė R. D. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino šias ekspertizės akto Nr. 103MS-109/2019 išvadas ir paaiškino, kad pasakodamas apie prievartą L. G. nurodė konkretų asmenį, kalbėjo apie konkrečius įvykius. Ji matė nukentėjusiojo vengimo, pasibjaurėjimo reakcijas, jis sakė, kad nori viską užmiršti, jam nemalonu, jo reakcijos buvo adekvačios. Nukentėjusiajam nustatytos labai stiprios emocinės reakcijos dėl nagrinėjamų įvykių, atsižvelgiant į jo reakcijas, ekspertei nėra abejonių, kad nukentėjusysis patyrė nagrinėjamus įvykius. Aplinkybės, jog L. G. girdi A. B. balsą, jį sapnuoja, ekspertės nuomone, sustiprina manymą, kad nagrinėjami įvykiai susiję būtent su A. B..

14. Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ekspertizės išvadas ir eksperčių paaiškinimus kartu su kitais jau aptartais tiek mažamečio nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais, akivaizdu, kad L. G. vienodai nurodė apie patirtą seksualinio pobūdžio prievartą iš nuteistojo A. B.. Nėra pagrindo abejoti mažamečio nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina jau išdėstytų įrodymų visuma. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ekspertės nustatė, kad L. G. nenustatytas nei padidintas polinkis fantazuoti, nei polinkis į įtaigumą, taip pat nėra duomenų ir apie kitų asmenų daromą poveikį L. G. parodymams.

15. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad apie tokius A. B. seksualinio pobūdžio veiksmus nukentėjusysis motinai J. G. pasakė, kai sugrįžo gyventi iš tėvo namų pas ją, bet tuo metu ji nesiėmė jokių veiksmų pranešti policijai. Nors vienoje ikiteisminio tyrimo apklausoje (1 t., 132-133 b.l.) ji nurodė, kad pati nelabai tuo patikėjo, bet kitų apklausų metu, taip pat ir teisme, paaiškino, jog galvojo to neįrodys dėl praėjusio laiko tarpo. Be to, iš jos apklausų matosi, kad ir Vaiko teisių apsaugos specialistai nurodė, jog dėl praėjusio laiko nieko neįrodys. Todėl tik po to, kai L. G. dėl kito įvykio buvo apžiūrėtas gydytojų, kuriems jis paaiškino jaučiantis pyktį ir norą žaloti, nes patyręs seksualinę prievartą, o gydytojai nustatė, kad jis patyrė tokią prievartą, J. G. kreipėsi į policiją. Ekspertė A. Š. paaiškino dėl kokių priežasčių mažametis nukentėjusysis apie A. B. seksualinius neteisėtus veiksmus motinai papasakojo vėliau nei jie buvo atlikti. Ekspertė nurodė, kad L. G. nerūpėjo suaugusiems, jis patyrė fizinį smurtą, buvo neprižiūrėtas, jis neturėjo resursų kaip elgtis stresinėse situacijose, todėl tik po kurio laiko sugrįžęs į motinos namus, kuriuose pasijuto saugiau, nukentėjusysis papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą. Aplinkybės, kad L. G. apie patirtą prievartą papasakojo vėliau, o dar vėliau buvo surašytas pareiškimas policijoje, nepaneigia nei pačių nuteistojo neteisėtų veiksmų, nei suteikia pagrindo abejoti mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumu.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. didelį dėmesį skiria aplinkybėms, kad nukentėjusiojo motina J. G. girtavo, neprižiūrėjo vaikų, nurodoma, jog šios aplinkybės galėjo neigiamai paveikti nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde nurodomas, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo pareikštas prašymas išreikalauti duomenis apie nukentėjusiojo L. G. gyvenimą šeimoje iki šios dienos. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė ir nurodė, kad tokie duomenys byloje jau yra. Tyrėja, pradėjusi ikiteisminį tyrimą šioje byloje išreikalavo duomenis apie nukentėjusiojo gyvenimą ir pas tėvą D. G., ir pas motiną J. G., taip pat byloje yra duomenys, gauti iš X apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus tarnybos (1 t., 55-56 b.l.). Iš bylos matosi, kad aplinkybės, jog po skyrybų su vyru pradėjo vartoti alkoholį, neneigia pati liudytoja J. G.. Ji taip pat parodė, kad dėl šios priežasties D. G. kreipėsi į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo. Apie tai parodė ir D. G., taip pat šią aplinkybę patvirtina ir Y rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. sprendimas (1 t., 96-99 b.l.). Vėliau vaikų gyvenamoji vieta to paties teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimu buvo nustatyta su J. G. (1 t., 100-102 b.l.). Iš bylos duomenų (1 t., 78-86, 87-88, 91-92 b.l.) matosi, kad J. G. namuose dažnai lankydavosi policija, matosi, kad dėl to dažnu atveju priežastis būdavo alkoholis, taip pat administracine tvarka 2017 m. ji kelis kartus nubausta už tai, kad neužtikrino tinkamo mažamečių vaikų tinkamos priežiūros ir saugumo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja J. B. parodė, jog nukentėjusysis guodėsi, kad pas motiną buvo vartojamas smurtas jo atžvilgiu, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Tuo tarpu šioje byloje mažametis nukentėjusysis L. G. ir jo brolis liudytojas R. G. (1 t., 138-139 b.l.) parodė, kad tol, kol gyveno pas tėvą D. G. prieš juos tėvas ir jo sugyventinė smurtavo. Dėl smurtinių veiksmų D. G. ir jo sugyventinei J. B. buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, tačiau nutrauktas. Byloje yra nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-05072-19 (3 t., 112-115 b.l.). Šiame nutarime nurodyta, kad kitame ikiteisminiame tyrime apklaustas L. G. nurodė, kad tuo metu, kai gyveno pas tėvą, prieš jį smurtavo pamotė J. B.. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes be nepilnamečių L. G., R. G. ir mažamečio R. G. nebuvo surinkti duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, jog 2013-2015 m. jų atžvilgiu tėvas ir jo sugyventinė nuolat, sistemingai vartojo fizinį smurtą, sukeliant fizinį skausmą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Todėl ši baudžiamoji byla nagrinėjama tik dėl A. B. ir dėl jam pareikšto kaltinimo seksualiai prievartavus mažametį L. G.. Todėl kitoje byloje nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiams nepaneigia šioje byloje mažamečio L. G. parodymų, nepaneigia neteisėtų seksualinio pobūdžio A. B. atliktų veiksmų. Aptartos aplinkybės parodo tik apie sudėtingą mažamečio L. G. vaikystę, apie jo gyvenimo aplinką.

17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, jau aptartų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad būtent A. B. oraliniu būdu tenkino lytinę aistrą su mažamečiu L. G.. Teismas nustatė, kad nuteistasis ne mažiau 10 kartų kišo savo lytinį organą nukentėjusiajam į burną. Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir liudytojo R. G. parodymus, teisėjų kolegijos nuomone, teismas kiek įmanoma tiksliau nurodė seksualinės prievartos skaičių. Šiuos veiksmus A. B. atliko pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės, dėl ko jis negalėjo suvokti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės bei negalėjo aktyviau tiems veiksmams pasipriešinti, bei laikydamas rankomis mažamečio galvą, taip atimdamas galimybę priešintis. Tuo metu, 2013 m. (duomenys neskelbtini) – 2015 m. pradžios, nukentėjusysis L. G. tebuvo X-XX metų amžiaus. Iš bylos matosi, kad A. B. yra nukentėjusiojo tėvo sugyventinės sūnus, todėl L. G., nustačius jo gyvenamąją vietą kartu su tėvu, gyveno kartu su nuteistuoju. Todėl nėra jokių abejonių, kad nuteistasis žinojo L. G. amžių, žinojo, kad jis yra mažametis ir šia jo būkle pasinaudojo atlikdamas seksualinio pobūdžio veiksmus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-109/2019 išvadose nurodyta, kad L. G., atsižvelgiant į jam būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo protinio išsivystymo lygį bei turimas žinias, negalėjo suvokti A. B. jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės (iki įvykio žinių neturėjo, vėliau įgijo žinių apie jų pobūdį). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad būtent dėl nuteistojo atliktų seksualinio pobūdžio veiksmų mažametis įgijo žinias apie tokio pobūdžio veiksmus, nes iki tol jis tokių žinių neturėjo ir negalėjo suvokti tokių veiksmų esmės. Ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad atsižvelgiant į visa tai bei į nukentėjusiojo būseną (nuteistojo grasinimai, negatyvi atmosfera šeimoje), L. G. negalėjo aktyviau priešintis nuteistojo su juo atliekamiems veiksmams. L. G. įgytos žinios apie seksualinius santykius buvo nesavalaikės, įgytos ne savo noru, nesant natūraliam smalsumui ir jį veikia psichotraumuojančiai. Iš ekspertizės akto išvadų matosi, kad L. G. negalėjo aktyviau priešintis neteisėtiems seksualinio pobūdžio A. B. veiksmams ne tik dėl amžiaus ir kitų savybių, bet ir dėl grasinimų, negatyvios aplinkos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra duomenų apie grasinimus, tačiau apie tai pats mažametis nukentėjusysis nurodė ekspertizės metu. Jis paaiškino, jog apie neteisėtus veiksmus A. B. sakė niekam nesakyti, nes jam bus „galas“, taip pat nurodė apie tėvo ir jo sugyventinės smurtinius veiksmus jo atžvilgiu bei apie maisto trūkumą ir kitas gyvenimo sąlygas. Šias nurodytas aplinkybes įvertino ekspertės ir padarė išvadą, kad ir dėl jų L. G. negalėjo aktyviau priešintis nuteistojo neteisėtiems veiksmams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. bando neigiamai apibūdinti mažamečio nukentėjusiojo L. G. gyvenimą pas motiną, galima sutikti, jog ir motinos namuose nukentėjusiajam buvo sudėtinga, tačiau tiek iš paties nukentėjusiojo parodymų, tiek iš ekspertizės metu jo paaiškintų aplinkybių, tiek iš jau aptartų įrodymų matosi, kad būtent tėvo namuose L. G. buvo seksualiai prievartaujamas A. B. ir dėl šių nuteistojo neteisėtų veiksmų jam šiuo metu konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8. Pažymėtina, kad ir ekspertė A. Š. paaiškino, jog nors motinos namuose ir buvo girtaujama, bet ten nebuvo smurto, fizinės prievartos, neigiamo emocinio krūvio, o tėvo namuose buvo fizinės bausmės, vaikų poreikiai buvo ignoruojami. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad A. B. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia ir pripažino jį kaltu bei jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kiti asmenys galimai seksualiai prievartavo L. G.. Tuo tarpu ekspertė A. Š. nurodė, kad L. G. yra apleistas vaikas, turintis daug nuoskaudų, todėl jam sudėtinga duoti parodymus, todėl, nors jis ir davė, bet išsamių parodymų nedavė. Todėl ekspertė daro prielaidą ne apie kito asmens prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, bet būtent apie A. B. kitokią, ne tik oraliniu būdu, bet ir analiniu būdu patirtą seksualinę prievartą. Tačiau, kaip jau minėta, ši baudžiamoji byla nagrinėjama tik dėl A. B. pareikšto kaltinimo.

Dėl paskirtos bausmės ir BK 92 straipsnio taikymo

18. Apeliaciniame skunde nuteistasis skundžiamą nuosprendį prašo panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, todėl skunde dėsto iš esmės tik argumentus dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija tuos argumentus jau aptarė ir atmetė, tačiau tuo pačiu patikrina ir kitą nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės ir kitų nuosprendžio klausimų.

19. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad bausmės skyrimo motyvus pirmosios instancijos teismas išdėstė labai trumpai ir lakoniškai. Nuosprendyje nurodyta, kad A. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, pažymėta, kad jis neteistas, baustas administracine tvarka, nevedęs ir nedirbantis. Dar nurodoma apie tai, kad skiriant bausmę atsižvelgtina į kaltinamojo amžių, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo nepilnametis. Nuosprendyje teismas dar paminėjo BK 41 straipsnio nuostatas apie bausmės paskirtį ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. B. laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos vidurkiui. Nurodoma, kad BK 150 straipsnio 4 dalis numato laisvės atėmimo nuo 3 iki 13 metų bausmę.

20. Nors nuosprendyje paminėta, kad A. B. nusikalto dar būdamas nepilnametis, vis dėlto iš teismo išdėstytų bausmės skyrimo motyvų sunku suprasti, ar skiriant bausmę buvo vadovautasi BK XI skyriaus nuostatomis, numatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Neaišku ir kokį teismas nustatė sankcijos vidurkį. Nuosprendyje paminėta BK 150 straipsnio 4 dalies sankcija laisvės atėmimas nuo 3 iki 13 metų. Tačiau pagal BK 90 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų, o pagal BK 91 straipsnio 3 dalį kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Tai reiškia, kad nepilnamečiui pagal BK 150 straipsnio 4 dalį gali būti paskirta bausmė laisvės atėmimas nuo 1 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų ir jam taikomos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 5 metai ir 9 mėnesiai.

21. BK 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio skyriaus (BK XI skyriaus, numatančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus) nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. B. jau buvo pilnametis, tačiau BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą jis padarė nepilnametis, būdamas tik 14-15 metų amžiaus, todėl skiriant jam bausmę turi būti taikomos visos BK XI skyriaus nuostatos.

22. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu pagal BK 80 straipsnio 1 dalį nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis dar yra ir: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Pagal BK 91 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatas teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendrais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į: 1) nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas; 2) nepilnamečio sveikatos būklę ir socialinę brandą; 3) anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą; 4) nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

23. Teisėjų kolegija šioje byloje dar kartą apsvarstė A. B. paskirtos bausmės klausimą dar kartą atsižvelgusi ir įvertinusi jo, kaip nepilnamečio, gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, socialinę brandą ir kitas BK XI skyriuje dėstomas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad A. B. labai sunkų tyčinį nusikaltimą padarė būdamas labai jauno amžiaus. Kita vertus, skiriant jam bausmę būtina atsižvelgti ne tik į jo, bet ir nuo padaryto nusikaltimo nukentėjusiojo mažamečio L. G. interesus. Būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis mažametį nukentėjusįjį seksualiai prievartavo ilgą laiką, L. G. dėl seksualinio prievartavimo konstatuotas ir atsidaręs nesunkus sveikatos sutrikdymas – kitos reakcijos į stiprų stresą. Svarbu įvertinti ir tai, kad šie prieš nukentėjusįjį padaryto nusikaltimo padariniai jam konstatuojami iki šiol. Prie bylos pridėti dokumentai, patvirtinantys L. G. medikamentinį ir nemedikamentinį gydymą, taip pat ir psichiatrijos klinikos stacionariame skyriuje (3 t., 73 b.l.). Todėl dar kartą įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir įvertinus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, A. B. paskirta sankcijos ribose 5 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta nei rūšimi, nei dydžiu, švelninti šią bausmę pagrindo nėra.

24. Tačiau teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad teismas be pagrindo nuteisė A. B. realia laisvės atėmimo bausme, nepagrįstai nesvarstė bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, o netaikydamas nuteistajam BK 92 straipsnio nuostatų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

25. Vadovaujantis tomis pačiomis BK 81 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir galiojančia teismų praktika, jeigu jau pilnametystės sulaukęs asmuo nuteistas už veiką (veikas), padarytą nesulaukus aštuoniolikos metų, tai bausmės vykdymas jam gali būti atidedamas remiantis ne BK 75 straipsniu, bet BK 92 straipsniu. Be to, nepilnamečiams nuteistiesiems, skirtingai nei pilnamečiams, atidedant bausmės vykdymą yra skiriamos ne baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) įpareigojimai, bet tik auklėjamojo poveikio priemonės (išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą). Visos šios nuostatos galioja ir A. B., šiuo metu jau pilnamečiui, tačiau nusikaltimą padariusiam dar būnant nepilnamečiui.

26. A. B. nusikaltimo padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 92 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad nepilnamečiui, nuteistam už bet kokį, t. y. ir už labai sunkų nusikaltimą, bet ne daugiau kaip 5 metams laisvės atėmimo, teismas galėjo atidėti bausmės vykdymą, jeigu būtų nusprendęs, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas paskyrė A. B. 5 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 92 straipsnio taikymo klausimo net neapsvarstė. Jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja BK 92 straipsnio 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija. Šios redakcijos 2 dalis visiškai sutampa su anksčiau galiojusios redakcijos BK 92 straipsnio 1 dalimi. Joje irgi nurodyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tačiau naujos redakcijos BK 92 straipsnio 3 dalis numato galimybę taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą nepilnamečiui, nuteistam už tyčinius nusikaltimus ir daugiau kaip 5 metams. Tuo tarpu šio straipsnio redakcijos 6 dalyje nurodyta, kad skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Ši nauja nuostata iš esmės reiškia, kad arešto arba laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, jei kaltininkas atitinka įstatymo nustatytas sąlygas, iš esmės jau tampa bendrąja norma. Nes pagal naujosios redakcijos įstatymą teismas privalo motyvuoti būtent sprendimą bausmės vykdymo neatidėti. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija naująją, šiuo metu galiojančią BK 92 straipsnio redakciją vertina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, turinčiu grįžtamąją galią ir kuris taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims (BK 3 straipsnio 2 dalis). Svarstydama klausimą dėl BK 92 straipsnio taikymo A. B., teisėjų kolegija įvertina tam reikšmės turinčių aplinkybių visumą.

27. Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi.

27.1. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-449-942/2016).

28. Tų pačių nuostatų laikomasi ir sprendžiant klausimą dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui taikant BK 92 straipsnį ir siekiant ne tik BK 41 straipsnyje, bet ir BK 80 straipsnyje numatytų tikslų.

29. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo A. B. teisėjų kolegija dar kartą įvertina aplinkybes, apibūdinančias tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek nuteistojo asmenybę. Apie tai, kad A. B. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, kuriuo padarė didelę žalą mažamečiam nukentėjusiajam, jau buvo paminėta. Tuo tarpu vertinant A. B. asmenį, teisėjų kolegija pirmiausia dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis labai sunkų nusikaltimą padarė vos sulaukęs 14 metų amžiaus, kuriam suėjus asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus (BK 13 straipsnis). Tai, kad kaltinime nurodoma apie A. B. padarytą seksualinį prievartavimą laikotarpiu nuo 2013 m. (duomenys neskelbtini), paaiškinama tik tuo, kad tą dieną A. B. suėjo 14 metų. Būtina atsižvelgti taip pat į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo jau keletas metų, ir įvertinti nuteistojo elgesį po nusikaltimo padarymo. Byloje nustatyta, kad A. B. kitų nusikaltimų nepadarė ir daugiau nebuvo teistas. 2017 m. kovo 24 d. X apylinkės teismas patvirtino prokuroro nutarimą, kuriuo A. B., vadovaujantis BK 93 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir ikiteisminis tyrimas prieš jį nutrauktas. Taip pat nustatyta, kad A. B. keletą kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, tačiau už pažeidimus, nesusijusius su smurto panaudojimu. Įvertinus šiuos duomenis ir tai, kad per keletą metų A. B. nepadarė jokių naujų nusikaltimų, dėl kurių teismas jį būtų pripažinęs kaltu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nusikaltimų darymas netapo jo gyvenimo būdu ir kad jis pilnametystės sulaukė turėdamas nuostatą nepažeidinėti įstatymų. Tokią išvadą patvirtina ir kiti bylos duomenys. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad A. B. nedirbantis, tačiau šis teiginys neteisingas. Byloje nustatyta, kad A. B. dar 2019 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., 118 b.l., 3 t., 14-15 b.l.), o 2020 m. sausio 14 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pateikė šią darbo sutartį teismui (3 t., 83 b.l.). Šie duomenys ne tik parodo, kad nuteistasis siekia pats save išlaikyti savo darbu, bet ir leidžia tikėtis, kad A. B. iš savo uždarbio per kiek įmanoma trumpesnį laiką atlygins nukentėjusiajam L. G. padarytą ir teismo priteistą neturtinę žalą.

30. Įvertinus jau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl A. B. bausmės vykdymą yra pagrindas atidėti taikant BK 92 straipsnį. Įvertinant tai, kad nuteistasis padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, bausmės vykdymas jam atidedamas maksimaliam 3 (trejų) metų terminui. Skiriant jam BK 82 straipsnyje numatytos auklėjamojo poveikio priemones, teisėjų kolegija jas parenka tokias, kurias tikslinga skirti asmeniui, šiuo metu jau esančiam pilnamečiui.

Dėl civilinio ieškinio

31. Šioje byloje mažamečio nukentėjusiojo L. G. atstovė pareiškė civilinį ieškinį, kuriame prašoma iš A. B. ir J. B. priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (3 t., 56-58 b.l.). Šį civilinį ieškinį teismas patenkino iš dalies ir iš nuteistojo priteisė 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam L. G.. Kolegijos nuomone, ši skundžiamo nuosprendžio dalis taip pat pagrįsta.

31.1. Nėra jokių abejonių, kad nusikalstama veika prieš L. G. A. B. tikrai padarė mažamečiui nukentėjusiajam neturtinę žalą, kurią jis turi atlyginti. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad nuteistasis A. B. tiesiogine tyčia padarė nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, dėl nuteistojo veiksmų mažametis nukentėjusysis L. G. patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, kitus nepatogumus, dėl jo veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, šiuo metu nukentėjusiajam reikalinga specialistų pagalba, pasekmės progresuoja. Teismas atsižvelgė ir į A. B. turtinę padėtį. Taip pat teismas atsižvelgė į teismų praktiką panašiose bylose. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, mažamečiui nukentėjusiajam L. G. priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, mažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nuosprendį pakeisti.

Taikyti BK 92 straipsnio 2 dalį ir nuteistajam A. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtos laisvės atėmimo 5 (penkeriems) metams bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 5 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirti A. B. auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą. Įpareigoti A. B. 12 (dvylika) mėnesių būti namuose laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val., taip pat mokytis arba dirbti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisAlenas PiesliakasLinas Šiukšta