- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-22
- Bylos Nr.
- I1-1357-809/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03930-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovės atstovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K)) sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Vienam nedirbančiam vyrui paros išlaidų norma maisto produktams yra nuo 1,05 Eur iki 1,45 Eur, kuri nesikeitė nuo 2002 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Pažymi, jog šiuo laikotarpiu maisto produktų kaina pabrango keletą kartų, todėl nebuvo užtikrintas visavertis ir kokybiškas maitinimas. Dėl nevisaverčio maitinimo pareiškėjas jautė silpnumą, negalėjo mankštintis, kentėjo alkį. Pažymi, jog dėl to patirdavo psichologines kančias. Ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas dušuose dėl neįrengtų pertvarų. Taip pat nebuvo įrengta atskira patalpa persirengti po dušo. Per duryse įrengtą langelį buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir pareigūnių. Dėl neįrengtų pertvarų dušuose ne kartą kreipėsi į atsakovę žodžiu, tačiau buvo informuojamas, jog jokie teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti pertvaras duše. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o jį ribojo ant langų įrengtos grotos. Kameroje nebuvo įrengtas elektros jungiklis, todėl nuo 6.00 iki 22.00 val. buvo įjungtas per ryškus dirbtinis apšvietimas. Užimtumo programos nebuvo vykdomos, todėl visą dieną turėjo būti kameroje, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimui skirtą laiką. Be to, įstaigoje nebuvo pakankamai personalo, jog galėtų užtikrinti visiems įstaigoje laikomiems asmenims užimtumo programas. Pažymi, jog socialinių poreikių tenkinimas įstaigoje nebuvo organizuojamas, o tik numatytas. Taip pat kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai vykdavo tik asmenims, kurie nuteisti iki gyvos galvos. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė orumo pažeminimą, nežmonišką elgesį, žalingą poveikį sveikatai, fizinį skausmą, diskomfortą, depresiją ir kt.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjas jau kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės už netinkamas laikymo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2017 m. sausio 24 d. (adm. byla Nr. I-2317-189/2017, proc. Nr. 3-61-3-00305-2017-1, Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies) bei nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (adm. byla Nr. I-1979-1063/2019, proc. Nr. 3-61-3-00242-2019-3, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundas taip pat tenkintas iš dalies). Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjo skundu į teismą dėl žalos priteisimo pateikimo teismui data yra 2020 m. lapkričio 26 d. Pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro.
Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. - Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdė įvairias programas i ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turėjo galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijosvalanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymi, jog įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas i, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, ir, nesant pareiškėjo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės ex officio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. Teismų informacinės sistemos ,,Liteko” duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2317-189/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00305-2017-1) 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 4 200 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Šioje byloje pareiškėjas ginčijo galimai netinkamas kalinimo sąlygas, be kita ko ir neužtikrintą pakankamą maitinimą bei netinkamą apšvietimą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 24 d. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2037-822/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taip pat teismų informacinės sistemos ,,Liteko” duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-1979-1063/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00242-2019-3) 2019 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 200 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neturtinei žalai atlyginti. Šioje byloje teismas nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimus dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (be kita ko dėl galimai netinkamo apšvietimo). Pažymėtina, jog minėtas VAAT sprendimas yra apskųstas LVAT, tačiau galutinis procesinis sprendimas dar nėra priimtas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl galimai netinkamo maitinimo ir apšvietimo buvo nagrinėti administracinėje byloje Nr. I-2317-189/2017, todėl administracinė byla Nr. I1-1357-809/2021 dalyje dėl galimai netinkamo maitinimo ir apšvietimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 24 d., nutrauktina.
Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. lapkričio 26 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 22 d. ir nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 25 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas visavertis maitinimas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, pagal kurias nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, dirbantiems – 3301 kcal. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras, jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos įstaigos administracija savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Aktualūs ginčo laikotarpiui valgiaraščiai, taikomi laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims, yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2018 m. sausio 1 d.), 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2018 m. sausio 1 d.), 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (aktualus nuo 2018 m. sausio 1 d.). Valgiaraščius parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Pagamintą maistą tikrindavo Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistas juslinio patikrinimo būdu. Išduoti pagamintą maistą leisdavo kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis maisto kokybės patikrinimo rezultatais. Patikrinimo rezultatai buvo įrašomi į Nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnalą. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą buvo draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai buvo patikrinami atsakingų asmenų. Maistas buvo gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas buvo dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas buvo sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrindavo maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas buvo išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, buvo laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriose buvo laikomas paruoštas maistas, buvo atidaromi tik tada, kai buvo dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada buvo paduodamas šiltas. Maisto dalintojams (nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus) buvo išduodamos baltos kepurės ir striukės, ir tai buvo griežtai kontroliuojama. Visų masto dalintojų sveikatos būklė buvo patikrinta. Visi maisto dalintojai buvo sveiki, iš jų buvo reikalaudama pastoviai rūpintis asmens higiena, rankos turėjo būti visada švarios, išplautos.
Teismas pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti skirtas ir kokiu pagrindu. Atsakovės atstovė nurodė, kad pareiškėjui buvo skirtas nedirbančio vyro valgiaraštis. Nors pareiškėjas skunde nurodo sumas, kurios galimai buvo skirtos vieno nedirbančio asmens maitinimui, tačiau nenurodo, kokia suma turėjo būti skirta, koks maitinimas turėjo būti skiriamas ir pan. Taip pat pareiškėjas nenurodo, dėl kokių priežasčių nedirbančio vyro valgiaraštis jam nebuvo tinkamas. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamo maitinimo būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Kaip nurodė atsakovės atstovė, valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti šiais teiginiais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad dušuose nebuvo užtikrintas privatumas dėl neįrengtų pertvarų. Taip pat buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Dušinėse patalpose nebuvo įrengta atskira patalpa persirengimui.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidė. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymi, kad siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., iš viso 269 paras. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pateikė duomenis, jog asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog dušinėse patalpose esantys stebėjimo langeliai būtų bent iš dalies uždengti, taip užtrikrinant asmens privatumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog įrengtos pertvaros dušuose, tačiau bent iš dalies nuo duryse esančio stebėjimo langelio neatskirtos užuolaida, neužtikrino pakankamo pareiškėjo privatumo naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, todėl teismas toliau vertins privatumo neužtikrinimą kitų galimai netinkamų kalinimo sąlygų kontekste, kaip tai numatyta Konvencijos 3 straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog per stebėjimo langelį buvo stebimas pareigūnų ir pareigūnių, pažymėtina, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad buvo vedamas į dušines patalpas ne tik vyrų, bet ir moterų, tačiau nedetalizavo šio argumento, nenurodė, kada buvo vedamas į dušines patalpas pareigūnių. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Lietuvos higienos normos 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla, sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo (apsirengimo) kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 8 punkte nustatyta, kad režiminėje teritorijoje įrengiami gyvenamieji pastatai su kameromis suimtiesiems laikyti, ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabutis (kameros), sporto aikštelė, sportui skirtos patalpos, drausmės izoliatorius, apsaugos ir priežiūros, socialinės reabilitacijos, psichologinės, vidaus tyrimų ir kitų tarnybų patalpos, asmens sveikatos priežiūros uždaroji įstaiga su paciento stebėjimo palatomis, radijo laidų transliavimo patalpa, biblioteka, religinių apeigų atlikimo patalpos, virtuvė, skalbykla, sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, kirpykla, patalynės, drabužių ir avalynės taisyklos, patalynės, suimtųjų aprangos ir asmeninių daiktų sandėliai, dirbtuvės ir kiti ūkiniai pastatai bei patalpos.
Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato pareigos dušo patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius. Atsižvelgiant į tai, pats atskirų persirengimo kambarių neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas. Lietuvos higienos normoje 134:2015 nenumatytas reikalavimas, kad tokio pačio lygio privatumas kalinamiems asmenims būtų užtikrinamas ir persirengimo metu, t. y. kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose. Dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo teismas nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Toks vertinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019). Teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, jog dėl neįrengtų atskirų persirengimo kabinų jam galėjo kilti tam tikri nepatogumai, tačiau esant tai aplinkybei, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos dušinėse patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo užtikrintas apšvietimas, o jį ribojo ant langų įrengtos grotos. Kameroje nebuvo įrengtas elektros jungiklis, todėl nuo 6.00 iki 22.00 val. buvo įjungtas per ryškus dirbtinis apšvietimas.
Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos buvo įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Kalėjimų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 16.7 punktu, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose. Koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą (Taisyklių 16.8 punktas).
Vadinasi, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, pataisos įstaigos kamerose turi būti įrengiamas, be kita ko, naktinis apšvietimas, atitinkantis Higienos normoje nustatytas dirbtinio apšvietimo normas, o elektros jungikliai, kuriais galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą, įrengiami ne kamerose, o koridoriuose, kur nuteistieji negali jų pasiekti. Vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN kamerose įrengtas dirbtinis naktinis elektros apšvietimas yra įrengtas netinkamai ar neatitinka Higienos normos reikalavimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų apšvietimas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad įstaigoje nevykdavo užimtumo programos ir socialinių poreikių tenkinimas.
Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius (iki 2019 m. vasario 1 d. - Socialinės reabilitacijos skyrius) vykdė įvairias programas i ir priemones: naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterinio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turėjo galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį; darbo, poilsio ir švenčių dienomis išvedami į Laisvalaikio užimtumo patalpas. Vyksta užsiėmimai „Biblijosvalanda“, Šv. Mišios, koncertai, renginiai. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko per dieną turi būti skiriama nuteistųjų socialinės reabilitacijos programoms. Pažymi, jog įgyvendinant socialinės reabilitacijos programas i, bendravimas su nuteistaisiais vykdomas nuolat, tiek tarnybiniuose kabinetuose, tiek gyvenamojoje kameroje. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų dalyvauti pozityvaus užimtumo priemonėse, ir, nesant pareiškėjo valios išraiškos, negalėjo pastarajam suteikti šios teisės ex officio.
Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, nedetalizavo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais apie įstaigoje organizuojamas užimtumo programas ir socialinių poreikių tenkinimą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats vengė tai daryti, be to, byloje nėra jo teiktų prašymų dalyvauti įvairiose užimtumo programose, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, nežmonišku elgesiu, žalingu poveikiu sveikatai, fiziniu skausmu, diskomfortu ir depresija. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovės įgaliota institucija pateikė duomenis apie tai, kad dušai atskirti pertvaromis. Pareiškėjui nesikreipus į administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudarant sąlygas naudotis dušais su pertvaromis, privatumo neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi, nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų naudojantis dušu, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami sukėlę žalą, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl netinkamų Vilniaus PN gyvenimo sąlygų yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti. Nenustatyta, kad pareiškėjas dėl gyvenimo sąlygų būtų patyręs sveikatos problemų, be to nė karto nesikreipė į kalinimo įstaigos administraciją. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas netenkintinas, o skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Administracinę bylą Nr. I1-1357-809/2021 pagal pareiškėjo V. G. skundo reikalavimų dalį laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 23 d. iki 2017 m. sausio 24 d. (dėl netinkamo apšvietimo ir nepakankamo maitinimo) nutraukti.
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.