Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės tarnybos departamento, atstovui – Valstybės tarnybos departamento Teisinio atstovavimo ir stebėsenos skyriaus patarėjui Dariui Bradūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės tarnybos departamento.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2012 m. gruodžio 31 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – teismas) gautas D. J. (toliau – pareiškėjas) skundas (t. I, b. l. 1–15), kuriuo pareiškėjas teismo prašė iš Lietuvos valstybės jam priteisti:

1) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką – 25 022,60 Lt;

2) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią darbo užmokesčio už kasmetines atostogas nepriemoką – 4 954,27 Lt;

3) nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 13 d. mokėto vidutinio darbo užmokesčio nepriemoką – 1 597,13 Lt;

4) kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką – 177,76 Lt, susidariusią dėl to, kad buvo taikomas per mažas bazinis dydis, per mažas pareiginės algos koeficientas ir per mažas priedo už kvalifikacinę klasę dydis, taip pat kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką – 16,61 Lt, susidariusią todėl, kad apskaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį nebuvo laikomasi Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, reikalavimų;

5) išeitinių išmokų nepriemoką – 2 386,34 Lt;

6) 8 160,14 Lt delspinigių nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

7) pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį – po 283,77 Lt už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant nuo 2012 m. sausio 1 d., už delsimą išmokėti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

8) už visiško delsimo mokėti pirmą išeitinę išmoką laikotarpį (nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 14 d.) – 6 685,62 Lt, už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 14 d. iki pirmos išeitinės išmokos išmokėjimo neišmokėtos pirmos išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt;

9) už visiško delsimo mokėti antrą išeitinę išmoką laikotarpį (nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. gegužės 15 d.) – 11 430,26 Lt, nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki antros išeitinės išmokos išmokėjimo neišmokėtos antros išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt;

10) už visiško delsimo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. – 4 744,64 Lt pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio, jei teismas nuspręstų, kad antra išeitinė išmoka turėjo būti išmokėta ne 2012 m. vasario 29 d., o 2012 m. balandžio 14 d.; nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki visiško antros išeitinės išmokos išmokėjimo neišmokėtos antros išeitinės išmokos dalies dydžio vidutinį darbo užmokestį – 1 193,17 Lt;

11) neturtinės žalos atlyginimą – 20 000 Lt.

2015 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas (t. II, b. l. 94–99). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 12 d. priėmė nutartį, kuria minėtą teismo sprendimą dėl pareiškėjo skundo 1–3, 5–6 reikalavimų atmetimo, paliko nepakeistą, o sprendimo dalį dėl 4, 7–11 reikalavimų atmetimo panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. II, b. l. 171–184). LVAT nutartyje nurodė, kad šioje dalyje teismo sprendimas buvo nemotyvuotas.

2017 m. gegužės 2 d. teisme gautas pareiškėjo patikslintas skundas (t. III, b. l. 38–45), kuriuo pareiškėjas prašo teismo iš Lietuvos valstybės priteisti jam:

6,32 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką;kompensaciją už vėlavimą mokėti dalį kompensacijos už nepanaudotas atostogas (6,32 Eur); 1 081,96 Eur (neatskaičius mokesčių) už vėlavimą mokėti pareiškėjui dalį pirmosios išeitinės išmokos laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. bei 997,18 Eur (neatskaičius mokesčių) už vėlavimą mokėti pareiškėjui dalį antrosios išeitinės išmokos laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. gegužės 5 d.;1 939,11 Eur (neatskaičius mokesčių) už delsimą mokėti pirmąją išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir 3 252,70 Eur už delsimą mokėti antrąją išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. (jei teismas spręstų, kad pareiškėjo atleidimo data – 2011 m. gruodžio 30 d.);1 376,14 Eur (neatskaičius mokesčių) už delsimą mokėti pareiškėjui antrąją išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. (jei teismas spręstų, kad pareiškėjo atleidimo data – 2012 m. vasario 13 d.);5 792,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo patikslinto skundo argumentus ir prašė patikslintą skundą tenkinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad jis nėra įsitikinęs, ar patikslintame skunde teisingai paskaičiavo priteistinas sumas. Nesutiko, kad jo keliamas ginčas jau yra išspręstas teisme.

Teismo posėdyje VTD atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VTD, kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką, kompensaciją už uždelstus atsiskaitymus ir neturtinės žalos atlyginimą teisėtumo ir pagrįstumo.

VTD atsiliepime laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir byla turi būti nutraukta, nes yra įsiteisėję teismų sprendimai, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad skundo atmetimas ir bylos nutraukimas yra du skirtingi procesiniai sprendimai, kurie abu kartu dėl to paties ginčo objekto negali būti priimti. Teismas, patikrinęs prijungtoje administracinėje byloje Nr. I-1060-121/2013 nagrinėtą ginčo dalyką, su VTD atsiliepimo argumentais dėl tapataus ginčo nesutinka. VTD nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl išeitinių išmokų nepriemokų priteisimo, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl minėtų išmokų išmokėjimo uždelsimo, taip pat kelia ir kitus naujus reikalavimus.

Dėl pirmojo patikslinto skundo reikalavimo ir dėl pirmosios dalies antrojo reikalavimo

Pareiškėjas pirmuoju reikalavimu prašo priteisti 6,32 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoką. Šią nepriemoką pareiškėjas sieja su tuo, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas jam buvo apskaičiuota ir išmokėta vertinant, kad pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 60,53 Eur. Pareiškėjas nurodo, jog teismo 2013 m. kovo 1 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-1060-121/2013) buvo konstatuota, kad pareiškėjo vidutinis darbo dienos užmokestis buvo 62,55 Eur. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad susidarė 6,32 Eur dydžio kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemoka. Atitinkamai, pareiškėjas vertina, kad jam taip pat turi būti sumokėta kompensacija už tai, kad iki šiol ši nepriemoka nėra išmokėta, t. y. su pareiškėju iki šiol nėra iki galo atsiskaityta už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjas remiasi DK 141 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Administracinėje byloje Nr. I-1060-121/2013 teismas nurodė, kad, skaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas, imamas už pagrindą 209,01 Lt (60,53 Eur) vidutinis darbo dienos užmokestis. Pareiškėjo nurodytas 62,55 Eur (215,98 Lt) vidutinis darbo dienos užmokestis buvo naudojamas, apskaičiuojant išeitinės išmokos dydį. Teismas minėtoje byloje nenurodė, kad 209,01 Lt (60,53 Eur) dydžio vidutinis darbo dienos užmokestis, apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas atostogas, buvo apskaičiuotas klaidingai. Teismas pastebėjo, kad šiuo atveju jis buvo apskaičiuotas kitu tikslu (prijungta byla Nr. I-1060-121/2013 (toliau – prijungta byla), t. II, b. l. 72). Pareiškėjas nepagrindė kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokos (6,32 Eur) susidarymo. Teismas neturi pagrindo pripažinti, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos finansų skyriaus vyr. specialistės patvirtinti kompensacijų už kasmetines atostogas apskaičiavimui naudoti vidutinio darbo dienos užmokesčio skaičiavimai (t. III, b. l. 7; prijungta byla, t. I, b. l. 198) yra klaidingi. Atitinkamai, teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo patikslinto skundo pirmojo reikalavimo bei antrojo reikalavimo dalies, susijusios su kompensacijos už vėlavimą mokėti dalį kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimu.

Dėl trečiojo patikslinto skundo reikalavimo

Pareiškėjo keliami reikalavimai dėl priteistinų kompensacijų už delsimą išmokėti visas pareiškėjui priklausiančias išeitines išmokas patikslintame skunde reiškiami alternatyviai, priklausomai nuo to, kokia laikytina pareiškėjo atleidimo iš darbo data. Pareiškėjo manymu, ši data yra 2011 m. gruodžio 30 d.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos likvidatorius 2011 m. gruodžio 29 d. priėmė įsakymą Nr. P-106 „Dėl D. J. atleidimo“ (toliau – atleidimo įsakymas), kuriuo 1 punktu 2011 m. gruodžio 31 d. atleido pareiškėją iš užimamų pareigų, atleidimo datą nukeliant į 2012 m. vasario 13 d. (prijungta byla, t. I, b. l. 58). Pareiškėjo ginčas dėl atleidimo įsakymo (taip pat ir dėl atleidimo datos nukėlimo) teisėtumo ir pagrįstumo buvo išspręstas LVAT 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2891/2012 (prijungta byla, t. II, b. l. 22–26). Atitinkamai, šioje byloje pareiškėjas nebegali teikti argumentų, susijusių su galimai neteisėtai atleidimo įsakymu nukelta atleidimo data. Šioje byloje minėtas įsakymas nebegali būti ir nėra ginčijamas, todėl teismas nevertina, ar vėlesnė atleidimo data minėtame įsakyme buvo nustatyta teisėtai ar ne. Atsižvelgiant į tai, kad atleidimo įsakymas yra galiojantis (LVAT pripažintas teisėtu ir pagrįstu) teismas šioje byloje vadovaujasi minėtame įsakyme nurodyta nukelta pareiškėjo atleidimo data, t. y. 2012 m. vasario 13 d. Taigi, pareiškėjo patikslinto skundo trečiasis reikalavimas priteisti 1 939,11 Eur (neatskaičius mokesčių) už delsimą mokėti pirmąją išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ir 3 252,70 Eur už delsimą mokėti antrąją išeitinę išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. (jei teismas spręstų, kad pareiškėjo atleidimo data – 2011 m. gruodžio 30 d.) atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl likusios dalies antrojo patikslinto skundo reikalavimų ir dėl ketvirtojo reikalavimo

Dėl pareiškėjo ketvirtojo reikalavimo (priteisti 1 376,14 Eur (neatskaičius mokesčių)) pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 41 straipsnio 4 dalį, antroji išeitinė išmoka pareiškėjui turėjo būti išmokėta praėjus 2 mėnesiams nuo atleidimo (2012 m. balandžio 14 d.). Pasak pareiškėjo, dalis šios išmokos jam buvo išmokėta 2012 m. gegužės 15 d. VTD šios aplinkybės neginčijo. Kita dalis išeitinės išmokos (pagal teismo sprendimą) pareiškėjui buvo išmokėta 2014 m. gegužės 5 d. (t. III, b. l. 14, 33). VTĮ (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 1 d.) 41 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Taigi, pareiškėjas pagrįstai teigia, kad šią išmoką jam buvo uždelsta išmokėti. Pareiškėjas mano, kad už šį uždelsimą jam turi būti kompensuojama, vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalimi.

DK 141 straipsnio 3 dalyje, kaip minėta, nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Šiuo aspektu teismas pastebi, kad LVAT 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2891/2012) atkreipė dėmesį, kad pagal LVAT praktiką išeitinė išmoka nors ir susijusi su valstybės tarnybos teisinių santykių nutraukimu, tačiau nėra susijusi su apmokėjimu už atliktą darbą. Šios išmokos paskirtis yra iš dalies kompensuoti už valstybės tarnautojo statuso praradimą. Atsižvelgiant į šį išeitinių išmokų tikslą, matyti, kad tai nėra išmokos susijusios su darbo užmokesčiu, todėl jų atžvilgiu DK 141 straipsnio 3 dalis netaikytina. Taigi, pareiškėjo ketvirtasis reikalavimas negali būti tenkinamas. Tais pačiais motyvais atmetama ir pareiškėjo patikslinto skundo antrojo reikalavimo dalis, kuria pareiškėjas prašo priteisti 1 081,96 Eur ir 997,18 Eur už uždelstus išeitinių išmokų (jų dalių) mokėjimus.

Dėl penktojo patikslinto skundo reikalavimo

Paskutiniuoju (penktuoju) patikslinto skundo reikalavimu pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 5 792,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT administracinės bylos Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, nebuvo konstatuoti VTD neteisėti veiksmai, teismui nekyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos kompensavimo pareiškėjui klausimą. Atitinkamai, vertintina, kad neegzistuoja visos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VTD, priteisti 5 792,00 Eur neturtinės žalos kompensavimui nėra teisinio pagrindo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.