Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. gegužės 21 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti T. D., R. K., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis ir nepilnametis T. D. 2011 m. kovo 2 d. apie 14 val., veikdami bendrininkų grupėje, pro neužrakintas duris įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė A. R. priklausančius daiktus: kompiuterį „S 3000AM2“ kartu su klaviatūra, pele, monitoriumi, su dvejomis kolonėlėmis, kurių bendra vertė 2567,16 Lt, tuo nukentėjusiajai A. R. padarė 2567,16 Lt turtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo D. S. gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai D. S. pripažino kaltu pagrobus svetimą turtą ir nuteisė jį pagal BK 178 str. 2 d., todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Savo apeliaciniame skunde apeliantas neigia savo kaltę nurodydamas, kad T. D. jį apkalbėjo, jog A. R. sūnėnas V. galėjo kam nors siūlyti ir parduoti kompiuterį. Tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai- tai nuteistojo T. D., nukentėjusiosios A. R. duoti parodymai, iš dalies paties nuteistojo D. S. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys.

Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji A. R. parodė, kad jai į darbą paskambino sūnus E. U. ir pasakė, kad išnešė kompiuterį, matė D. S. ir dar vieną vyriškį, kurie pamatę jos sūnų viską išmetė. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino nuteistasis T. D., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme nuosekliai aiškino, kad jis kartu su D. S., kuris yra jo dėdė, nutarė užsukti pas A. R.. Durys buvo nerakintos. Jie įėjo į namo vidų. Pamatęs kompiuterį pasiūlė D. S. jį pavogti. Šis sutiko. Paėmė procesorių, o D. S. paėmė monitorių, klaviatūrą su pele, viską sudėjo į maišus. Su maišais išėję iš namo nuėjo apie 100 m ir buvo pastebėti nukentėjusiosios sūnaus, kuris pradėjo juos vytis. Išsigandę numetė maišus ir pabėgo. Teismas vertindamas įrodymus, įvertino ir paties apelianto teisme duotus parodymus, kad abu su T. D. buvo nuėję pas A. R., jog namo durys buvo nerakintos, užėjo į vidų, kažką dėjosi į du maišus, kad pamatęs iš mokyklos pareinant A. L. sūnų, padėjo maišą šalikelėje ir nuėjo. Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų akivaizdu, kad D. S. kartu su T. D. pro neužrakintas duris įsibrovė į gyvenamąjį namą, iš kur pagrobė A. R. priklausančius daiktus: kompiuterį „S 3000AM2“ kartu su klaviatūra, pele, monitoriumi ir dvejomis kolonėlėmis, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 2 d.

Nuteistasis D. S. savo skunde kritikuoja nuteistojo T. D. parodymus, tvirtindamas, kad T. D. jį apkalbėjo, kadangi T. D. teigimu, jis (D. S.) pranešė policijai apie jo tėvo įvykdytą vagystę. Byloje tokių duomenų nėra, priešingai, T. D. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi, atitinkantys kitus byloje surinktus įrodymus, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas duodamas teisme parodymus nurodė, kad su T. D. santykiai normalūs, o versiją apie T. D. galima kerštą, apeliantas nurodo tik apeliaciniame skunde, todėl daroma išvada, kad tokiais teiginiais apeliantas mėgina sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.

Vertinant anksčiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl D. S. kaltės pagrobus svetimą turtą, todėl apylinkės teismas pagrįstai D. S. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. taip pat prašo apsvarstyti švelnesnės bausmės jam skyrimo klausimą.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. S. bausmę už padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų.

Paskirdamas nuteistajam D. S. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį – padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, nusikalstamos veikos stadiją – nusikaltimas baigtas, nuteistojo asmenybę – nevedęs, nedirba, teistas 8 kartus, nusikalstamą veiką įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą, nukentėjusiajai padarytos žalos neatlyginimo, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, ir pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. S., kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.) – asmeniui keliančiam didesnį pavojų visuomenei, už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad D. S. už BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams – mažesnė negu šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų).

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. S. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, švelninti ją nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.