- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-06
- Bylos Nr.
- eI-1361-362/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00383-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius (pran.), Virginijus Stankevičius, Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Radviliškio rajono savivaldybės administracijos, Radviliškio rajono savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- Radviliškio rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 1.9.5Kiti mokesčiai
- 1.38Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
- 3.21Teismo sprendimas
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo teisėjo Arvydo Martinavičiaus, kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,
dalyvaujant atsakovo Radviliškio rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atstovams Arnoldui Matuzevičiui ir Vytautui Žvikui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. M. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Radviliškio rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015-12-17 sprendimo Nr. T -147 punktą ta apimtimi, kuria buvo išspręstas pareiškėjos D. M. prašymas netaikyti lengvatos ir neatleisti nuo žemės mokesčio už 2015 metų mokestinį laikotarpį; įpareigoti Radviliškio savivaldybės tarybą išnagrinėti iš naujo pareiškėjos D. M. prašymą suteikti žemės mokesčio lengvatą sumoje 1305,91 Eur už 2015 metų mokestinį laikotarpį ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto reikalavimus, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto reikalavimus, Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 27 punkto reikalavimus, ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi pirmame Radviliškio rajono tarybos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja D. M. skunde (2-11 b. l.) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimu 2015-12-17 Nr. T-147 netenkinti jos 2015-11-13 prašymo ir neatleisti nuo 2015 metų žemės nuomos mokesčio, prašo jį panaikinti, įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą pakartotinai išspręsti klausimą dėl atleidimo nuo žemės mokesčio už 2015 metų mokestinį laikotarpį ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad prašyme, 2015-11-13 pateiktame Radviliškio savivaldybės direktorei, ji nurodžiusi, kad Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti. Prašė taikyti jai žemės mokesčio lengvatą Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto sąskaita atleisti ją nuo žemės nuomos mokesčio prievolės 1305,91 Eur už 2015 metų mokestinį laikotarpį. Prašymo motyvus įvardijo tai, kad: 2014-12-31 įvyko didelis gaisras jai ir sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančiame ūkiniame pastate-sandėlyje, pridėjo prie prašymo įrodymus (Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Radviliškio gelbėjimo tarnybos valstybinės gelbėjimo tarnybos skyriaus raštą dėl kilusio gaisro, fotonuotraukas, Radviliškio r. sav. žemės nuomos deklaraciją). Nurodė, kad sudegė konkrečiai jos ūkininko ūkiui (registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančios grūdų atsargos, kauptos galvijų pašarams, trąšos, statybinės medžiagos, kitas inventorius ir andėlio įrengimai, bendra patirtų nuostolių suma jos ūkininko ūkiui be statinio vertės sudaro 14254,83 Eur. Nurodė, kad apdegęs pastatas ir paminėtos materialinės vertybės nebuvo draustos draudimo bendrovėse. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimo projektu numatyta neatleisti pareiškėjos nuo 1305,91 eurų dydžio 2015 metų žemės nuomos mokesčio ir jis buvo pateiktas Radviliškio savivaldybės tarybai tvirtinimui. Sprendimo projektas buvo parengtas, atsižvelgiant į administracijos direktorės 2015-11-17 įsakymu Nr. A-1053 sudarytos komisijos išvadas, kuri neva išnagrinėjo pateiktą medžiagą prie prašymo „Dėl atleidimo nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio” ir pateikė Radviliškio savivaldybės tarybai rekomendacijas. Radviliškio rajono savivaldybės sudaryta Komisija siūlė Radviliškio rajono tarybai neatleisti jos nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio. Pareiškėjai pateikus prašymą dėl atleidimo nuo žemės mokesčio ir lengvatos suteikimo, prieš priimant sprendimą, pirmiausia buvo surašomi savivaldybės administracijos vidiniai dokumentai, atliekantys tik tarpinį vaidmenį. Savivaldybės administracijos direktoriui Komisija teikia siūlymą: tenkinti prašymą arba prašymo netenkinti. Komisijos sprendimas nėra galutinis administracinės procedūros sprendimas, o tarpinis, todėl nesukeliantis teisinių pasekmių ir negalintis pažeisti pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų bei negali būti ginčo dalykas. Sprendimų dėl atleidimo nuo valstybinės žemės mokesčio lengvatos suteikimo klausimas yra savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo sistemai, kurios sudėtinė dalis yra ir Radviliškio rajono savivaldybės taryba, priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti tikslūs, suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą. Šiuo atveju ginčijamo akto dalis yra nepagrįsta jokiais teisiniais argumentais ir įrodymais. Iš ginčijamo akto turinio sprendimo 2015-12-17 Nr. T-147 ir paaiškinamojo akto neaišku, kokios faktinės aplinkybės lėmė būtent tokį situacijos vertinimą. Atsakovas teisę savo biudžeto sąskaita mažinti žemės mokestį už žemę arba atleisti nuo jo mokėjimo realizavo formaliai ir biurokratiškai, nes visiškai neįsigilino į pareiškėjos situaciją. Ginčo sprendime 2015-12-17 Nr. T-147 nenurodžius jokių faktinių ir (ar) teisinių aplinkybių prašymo daliai dėl atleidimo nuo mokesčio atmesti, pats sprendimas tampa ydingas, nepagrįstas ir neaiškus. Maža to, faktinių force majeure ir teisinių aplinkybių nurodytų ir pateiktų įrodymų pavidalu buvo pateikta daugiau nei pakankama teigiamam sprendimui dėl visiško atleidimo nuo minimo mokesčio priimti, t. y. tenkinti prašymą visiškai. Toks teiginys, kad turtas nebuvo draustas draudimo bendrovėse yra niekinis, nes ūkinis subjektas turi visišką ūkinę laisvę ir pasirinkimo teisę drausti savo turtą ar ne, apsimoka ar ne ir pan. Jos laisva pasirinkimo teisė, kokiu būdu ji turėtų įgyvendinti savo teises ir niekas jai negali nurodinėti, kad ji ne tokiu būdu, ne pagal tą biurokratinį mechanizmą pasikrepė paramos ištikus bėdai. Be to, viešasis subjektas neturi nurodinėti privačiam asmeniui to, ko nėra reglamentuota įstatymu ar kitu teisės aktu. Toks Radviliškio rajono tarybos 2015-12-17 Nr. T-147 sprendimas, ištikus force majeure aplinkybėms, nepagrįstai diskriminuoja žemės mokesčio lengvatų suteikimo atžvilgiu, dėl to ginčo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, netenkindamas pareiškėjos prašymo dėl atleidimo nuo žemės mokesčio ir nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų, atsakovas pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, teisinio saugumo bei tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Priimant ginčijamą aktą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Iš aiškinamojo rašto matyti, kad tarnautojai, rengiantys savivaldybės tarybos posėdžiui medžiagą, klaidino savivaldybės tarybos narius, kurie balsavo. Apie tai, kad ji, pareiškėja, prašė atleisti nuo žemės mokesčio, visiškai nepasisakyta, prie aiškinamojo rašto nepridėtas jos pasirašytas kreipimasis dėl atleidimo nuo žemės mokesčio. Savivaldybės tarybos nariai, nieko nežinodami apie tokį prašymą, neturėjo kito pasirinkimo, jie balsavo už pasiūlytą variantą – atleisti nuo žemės mokesčio arba neatleisti. Pabrėžė, jog įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į žemės apmokestinimą žemės mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti, ir tai nereiškia, jog savivaldybės taryba bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais, išsamaus ir kruopštaus tyrimo metu surinktais, argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginius apmastymus, grindžiančių jo sprendimą. Radviliškio rajono savivaldybės taryba, ne pagal įstatymą išnagrinėjusi jos 2015-11-13 prašymą, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje, įpareigotina išsamiai ir argumentuotai prašymą dėl atleidimo nuo žemės mokesčio išnagrinėti pakartotinai ir pradėtą administracinę procedūrą užbaigti taip, kaip reikalauja teisės aktai. Pareiškėja teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, jog nesikreipė dėl kitos paramos, nes dėl sūnaus avarijos buvo patyrusi traumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybės taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Radviliškio rajono savivaldybės administracija atsiliepime (28–34 b. l.) bei jų atstovai teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjos reikalavimais nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Radviliškio rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) gavo pareiškėjos 2015-11-13 prašymą (toliau – ir Prašymas), kuriuo prašė Savivaldybės administracijos direktoriaus pateikti Savivaldybės tarybai sprendimo projektą atleisti pareiškėją nuo 1305,91 Eur žemės nuomos mokesčio už 2015 metų mokestinį laikotarpį. Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), sudaryta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015-11-17 įsakymu Nr. A-1053 „Dėl komisijos sudarymo”, 2015-11-24 posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą ir kitą, su prašymu susijusią ir Savivaldybės disponuojamą, medžiagą (Registrų centro duomenys, Žemės nuomos mokesčio deklaracija ir kt.) nustatė, kad Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2015-03-26 sprendimo Nr. T-976 „Dėl 2015 metų valstybinės žemės nuomos mokesčio” 2 ir 3 punktais nustatė atvejus, kai žemės nuomininkai (naudotojai) atleidžiami nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio. Pareiškėjos nuomojama žemė neatitinka aukščiau nurodytame teisės akte nustatytų atleidimo nuo žemės nuomos mokesčio kriterijų. Apdegęs pastatas ir paminėtos materialinės vertybės nebuvo draustos draudimo bendrovėse, t. y. pareiškėja nebuvo rūpestinga savo turto atžvilgiu ir taip prisiėmė didesnę riziką. Pareiškėja prašė taikyti žemės nuomos mokesčio lengvatas nuomojamiems žemės sklypams, tačiau žemės sklypas, kuriame stovi sudegęs sandėlis, pareiškėjai priklauso nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja verčiasi ūkine veikla, nuomojamų sklypų bendras plotas yra 49,5617 ha, bei į tai, kad pati pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jos materialinė, finansinė padėtis yra sunki, komisijos nuomone, prašymas dėl atleidimo nuo žemės nuomos mokesčio, nurodant gaisro priežastį, nebuvo pakankamas pagrindas atleisti nuo mokestinės prievolės. Radviliškio rajono taryba 2013-06-27 sprendimu Nr. T-554 „Dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo patvirtinimo”, 2014-02-13 sprendimu Nr. T-686 „Dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T-554, dalinio pakeitimo” patvirtino vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašą, pagal kurį gaisro atveju gali būti skiriama vienkartinė piniginė parama. Pagal aprašo 12.6 punktą, asmuo gali kreiptis į savivaldybės administraciją gaisro, gamtinių, techninių įvykių atveju, atsižvelgiant į pažymą, pateiktą iš atitinkamos instancijos, objekto paskirtį ir įvertinus patirtus nuostolius. Pareiškėja dėl vienkartinės piniginės paramos į savivaldybės administraciją nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” 8 punkte nustatyta, kad Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaitą turi teisę mažinti žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti, taigi atleidimas nuo žemės nuomos mokesčio yra Tarybos teisė, bet ne pareiga. Remdamasi išdėstytais argumentais Komisija darė išvadą, kad pagrindo atleisti pareiškėją nuo Žemės nuomos mokesčio nėra, todėl Komisija nutarė siūlyti Savivaldybės administracijos direktoriui parengti Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl neatleidimo pareiškėjos nuo žemės nuomos mokesčio, informuoti pareiškėją apie galimybę gauti vienkartinę piniginę paramą, kreipiantis į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją. Pareiškėjai apie tai, kad jos prašymas bus svarstomas Savivaldybės tarybos 2015-12-17 posėdyje, pranešimas per Lietuvos pašto E. pristatymo sistemą išsiųstas 2015-11-16, su kuriuo pareiškėja susipažino 2015-12-04. Savivaldybės administracija, atsižvelgdama į Komisijos siūlymą, 2015-12-03 parengė sprendimo projektą ir paaiškinamąjį raštą, siūlydama netenkinti pareiškėjos prašymo ir neatleisti jos nuo 2015 m. žemės nuomos mokesčio ir tą pačią, t. y. 2015-12-03, dieną, teisės aktų nustatyta tvarka užregistravo ir paskelbė Savivaldybės internetinėje svetainėje. Savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” 8 punktu, atsižvelgdama į sprendimo projekto paaiškinamajame rašte išsamiai išdėstytus ir Komisijos nustatytus faktinius ir teisinius pagrindimus, motyvaciją, 2015-12-17 posėdyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. T-147 „Dėl žemės nuomos mokesčio” (toliau – ir Ginčijamas sprendimas), kuriuo netenkino pareiškėjos prašymo ir neatleido jos nuo 2015 m. žemės nuomos mokesčio. Pareiškėja apie ginčijamą sprendimą ir jo priėmimo motyvus, siūlymą kreiptis į Savivaldybės administraciją dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo gaisro atveju informuota Savivaldybės administracijos 2015-12-21 raštu Nr. S-2661-(8.8) „Dėl žemės nuomos mokesčio”. Ginčijamas sprendimas motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant suprantamas, sprendime nurodytas teisinis pagrindas, sprendimo projekto paaiškinamajame rašte suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kodėl pareiškėja nebuvo atleista nuo Žemės nuomos mokesčio, nurodytos Komisijos tyrimo metu nustatytos faktinės neatleidimo nuo žemės nuomos mokesčio aplinkybės ir motyvacija, taip pat nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl teigti, kad ginčijamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais ar įrodymais, formalus ir biurokratiškas, nėra pagrindo.
Atsakovė, pasisakydama dėl kitų skunde pareiškėjos nurodytų ginčijamo sprendimo panaikinimo motyvų, pažymėjo, kad: pareiškėja netinkamai jos statinyje kilusį gaisrą laiko nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybe, kuris įvyko dėl pastato elektros instaliacijos gedimo, kaip nurodyta Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio 2015-01-05 rašte Nr. SI-5-3 „Dėl kilusio gaisro”. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys – ypač specifinės ar paplitimo mastas neįprastai didelis, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo jo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Be to, nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymas išduoda prekybos, pramonės ir amatų rūmai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-03-13 nutarimo Nr. 222 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarkos patvirtinimo” nuostatas. Tokios pažymos pareiškėja nepateikė nei su prašymu, nei teikdama skundą. Priešingai nei nurodo pareiškėja, atsakovė nenurodinėja pareiškėjai drausti ar ne savo turtą, tai jos teisė, tačiau atsakovė pagrįstai kritiškai vertina pareiškėjos nurodytą atleidimo nuo žemės nuomos mokesčio motyvą – apdegęs pastatas ir jame buvusios materialinės vertybės nebuvo apdraustos draudimo bendrovėje. Atsakovės nuomone, pareiškėja, neapsidraudusi savo didelės vertės turto, buvo nerūpestinga savo turto atžvilgiu ir taip prisiėmė didesnę riziką, ko pasekoje patyrė nuostolių. Atsakovė, vykdydama įstatymų priskirtas funkcijas ir pareigas, informavo pareiškėją apie galimybę gauti paramą nuostoliams atlyginti, nurodydama, kad viešojo administravimo institucijoje yra numatyta tikslinė kompensacijos tvarka įvykus specifiniam įvykiui – gaisrui, kaip ir pareiškėjos nurodytu atveju. Pareiškėja neginčija fakto, jog supratusi, kad ji, visu pirma, norėdama gauti nuostolių atlyginimą, turėjo kreiptis prašymu būtent gaisro nuostolių atlyginimo, suprato, kad, nepasinaudojus šia pirmąja galimybe, pagrindo spręsti dėl žemės mokesčio lengvatos taikymo nėra, nes pareiškėja netinkamai realizuoja teisę į nuostolių atlyginimą. Atsakovė vertino aplinkybę, kad pareiškėja kreipėsi su prašymu prašydama taikyti mokesčio lengvatas nuomojamiems žemės sklypams, bet ne sklypui (nuosavybės teise priklausančiam), kur atsirado gaisro sukelti nuostoliai. Minėtieji nuostoliai jokių kliūčių naudotis nuomojamais sklypais nesudaro, todėl, atsakovės vertinimu, pareiškėjai neįrodžius kitų svarbių aplinkybių, pvz. sunki finansinė padėtis, pagrindo taikyti mokestines lengvatas nėra. Atsakovės sudaryta Komisija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, neapsiribojo prašyme išdėstytomis aplinkybėmis ir prie jo pridėtu Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Radviliškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio 2015-01-05 raštu Nr. Sl-5-3 „Dėl kilusio gaisro”. Komisija, būdama aktyvi, vertino ir kitas, aktualias tikrai situacijai išspręsti, faktines aplinkybes: Registrų centro duomenis apie pareiškėjos disponuojamus ar naudojamus žemės sklypus, Žemės nuomos mokesčio deklaraciją ir kt. Taikyti mokesčių lengvatas yra Savivaldybės teisė, bet ne pareiga, todėl pareiškėja, teikdama prašymą negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad jos prašymas tikrai bus tenkintas, todėl šiuo atveju, nesant pareigos, atsakovė, netenkinusi prašymo, nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Pabrėžė, kad ginčijamo sprendimo projekto paaiškinamajame rašte iš esmės atkartotas visas pareiškėjos prašymo turinys, tiksliai nurodyta ko pareiškėja prašo, pateiktos Komisijos išvados, todėl skunde pareiškėjos nurodytas teiginys, kad Savivaldybės tarybos nariai priimant ginčijamą sprendimą buvo suklaidinti nepateikiant visos, sprendimui priimti būtinos informacijos, neatitinkantis tikrovės ir atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos D. M. skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015-12-17 sprendimo Nr. T-147, kuriuo netenkintas D. M. 2015-11-13 prašymas ir ji neatleista nuo 2015 metų žemės nuomos mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, jog Radviliškio rajono savivaldybės administracijoje gautas pareiškėjos 2015-11-13 prašymas (35-36 b. l.) dėl patirtų nuostolių dėl kilusio gaisro 2014-12-31 atleisti D. M. nuo 1305,91 Eur žemės mokesčio prievolės už 2015 metus. Pareiškėja prašyme nurodė, jog 2014-12-31 įvyko didelis gaisras jai ir sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančiame ūkiniame pastate-sandėlyje, sudegė jos ūkininko būkiui priklausančios grūdų atsargos, kauptos galvijų pašarams, trąšos, statybinės medžiagos, kitas inventories ir sandėlio įrengimai; bendra patirtų nuostolių suma be statinio vertės sudaro 14254,83 Eur; apdegęs pastatas ir materialinės vertybės nebuvo draustos draudimo bendrovėse. Radviliškio rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 “Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” 8 dalimi, ginčijamu 2015-12-17 sprendimu netenkino D. M. 2015-11-13 prašymo, nusprendusi neatleisti nuo 2015 metų žemės nuomos mokesčio (48 b. l.). Radviliškio rajono savivaldybės administracijos sprendimo “Dėl žemės nuomos mokesčio” projekto aiškinamajame rašte (49-50 b. l.) nurodyta, jog “komisija nustatė, kad 1. Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2015-03-26 sprendime Nr. T-976 „Dėl 2015 metų valstybinės žemės nuomos mokesčio” 2 ir 3 punktais nustatė atvejus, kai žemės nuomininkai (naudotojai) atleidžiami nuo valstybinės žemės nuomos mokesčio. Pareiškėjos nuomojama žemė neatitinka aukščiau nurodytame teisės akte nustatytų atleidimo nuo žemės nuomos mokesčio kriterijų; 2. Apdegęs pastatas ir paminėtos materialinės vertybės nebuvo draustos draudimo bendrovėse, t. y. pareiškėja nebuvo rūpestinga savo turto atžvilgiu ir taip prisiėmė didesnę riziką; 3. Pareiškėja prašo taikyti žemės nuomos mokesčio lengvatas nuomojamiems žemės sklypams, tačiau žemės sklypas, kuriame stovi sudegęs sandėlis, pareiškėjai priklauso nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja verčiasi ūkine veikla, nuomojamų sklypų bendras plotas yra 49,5617 ha, bei į tai, kad pati pareiškėja nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jos materialinė, finansinė padėtis yra sunki, komisijos nuomone prašymas dėl atleidimo nuo žemės nuomos mokesčio, nurodant gaisro priežastį, nėra pakankamas pagrindas atleisti nuo mokestinės prievolės; 4. Radviliškio rajono taryba 2013-06-27 sprendimu Nr. T-554 „Dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo patvirtinimo”, 2014-02-13 sprendimu Nr. T-686 „Dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T-554, dalinio pakeitimo” patvirtino vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašą, pagal kurį gaisro atveju gali būti skiriama vienkartinė piniginė parama. Pagal aprašo 12.6 punktą, asmuo gali kreiptis į savivaldybės administraciją gaisro, gamtinių, techninių įvykių atveju, atsižvelgiant į pažymą, pateiktą iš atitinkamos instancijos, objekto paskirtį ir įvertinus patirtus nuostolius. Komisijos žiniomis pareiškėja dėl vienkartinės piniginės paramos į savivaldybės administraciją nesikreipė; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” 8 punkte, nustatyta, kad Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaitą turi teisę mažinti žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti, taigi atleidimas nuo žemės nuomos mokesčio yra Tarybos teisė, bet ne pareiga; Remdamasi išdėstytais argumentais, Komisija daro išvadą, kad pagrindo atleisti pareiškėją nuo Žemės nuomos mokesčio nėra”.
Pareiškėja teigia, jog Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015-12-17 sprendimas Nr. T-147 yra neaiškus, nemotyvuotas ir nepagrįstas, kadangi iš skundžiamo sprendimo turinio ir aiškinamojo rašto neįmanoma suprasti, dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta neatleisti pareiškėjos nuo žemės nuomos mokesčio už 2015 metus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-06-27 sprendime administracinėje byloje Nr. A-556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010,). Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010)“. Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.
Iš skundžiamo 2015-12-17 sprendimo Nr. T-147 matyti, jog jį priimant vadovautasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, kuriame įtvirtinta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų rūšių įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 “Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” 8 punktu, kuriame nurodyta, jog savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę mažinti žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgiant į sprendimo “Dėl žemės nuomos mokesčio” projekto aiškinamąjį raštą (49-50 b. l.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog spręsdamas analogiškas bylas, kuriose buvo ginčijami savivaldybių tarybų sprendimai dėl neatleidimo nuo tam tikro mokesčio Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiu administraciniu aktu laikytini ne tik ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas, bet ir atitinkamo tarybos sprendimo aiškinamasis raštas bei tarybos posėdžio protokolo išrašas, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (LVAT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-2540/2012). Iš byloje esančio Radviliškio rajono savivaldybės administracijos sprendimo “Dėl žemės nuomos mokesčio” projekto aiškinamojo rašto matyti, jog ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Nors Aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė dalis 2015-12-17 sprendimo Nr. T-147, minimas dokumentas (Aiškinamasis raštas) yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjai nuo pat skundo pateikimo teismui dienos. Aiškinamajame rašte, kaip ir sprendime Nr. T-147, nurodomos tos pačios teisės normos, kurių pagrindu priimtinas sprendimas žemės nuomos mokesčio klausimu, pažymima apie nebuvimą aplinkybių, galinčių sąlygoti atleidimą nuo žemės nuomos mokesčio pagal Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015-03-26 sprendimą Nr. T-976 „Dėl 2015 metų valstybinės žemės nuomos mokesčio“. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo tvirtinimui, jog Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015-12-17 sprendimas Nr. T-147 yra be motyvų, nepaisant juridinės technikos trūkumų, priimant skundžiamą savivaldybės tarybos sprendimą. Pareiškėjai nebuvo kliūčių realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamas savivaldybės tarybos sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Aiškinamasis raštas yra neatsiejama 2015-12-17 sprendimo dalis, kuriame ir pateikiamas pagrindimas, dėl ko atsisakoma tenkinti pareiškėjos D. M. prašymą dėl atleidimo nuo žemės nuomos mokesčio už 2015 metus.
Pasisakant dėl prašymo esmės, pareiškėja prašė atleisti nuo žemės nuomos mokesčio už 2015 metus, tai grįsdama 2014-12-31 kilusiu gaisru jai ir sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausančiame ūkiniame pastate-sandėlyje, kuris nebuvo draustas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” 8 punkte nustatyta, kad Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę mažinti Žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti. Taigi, įgyvendindama minėto Vyriausybės nutarimo nuostatas, Radviliškio rajono savivaldybės taryba 2015-03-26 sprendimu Nr. T-976 (2 bei 3 punktais), nustatė atvejus, kuriems esant, nusprendė taikyti valstybinės žemės nuomos mokesčio lengvatas, t. y. nuo ne aukciono būdu išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio atleisti šiuos žemės nuomininkus (naudotojus): visų daugiabučių gyvenamųjų namų savininkus ir nuomininkus nuo mokesčio už žemę po daugiabučiais namais, taip pat nuomojamų garažų savininkus, garažų statybos eksploatavimo bendrijas nuo mokesčio už žemės sklypo dalį, kuria naudojasi I ir II grupės invalidai arba neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, senatvės pensininkai, nepilnamečiai vaikai, kai jų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų;. biudžetines įstaigas, veikiančias pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą; valstybės ir savivaldybės viešosios sveikatos priežiūros įstaigas; bažnyčių ir šventorių užimtų žemių bei sklypų, priskirtų religinėms bendrijoms sugrąžintiems pastatams ir statiniams (jeigu šie pastatai ir statiniai nenaudojami ūkinei-komercinei veiklai), naudotojus, išskyrus naudotojus, šią žemę naudojančius žemės ūkio veiklai; regioninių parkų, kraštovaizdžio ir zoologinių draustinių teritorijų ir jų apsaugos zonų žemės naudotojus, išskyrus žemės ūkio naudmenų užimtos žemės naudotojus; vandenviečių sanitarinės apsaugos griežto režimo zonų žemės naudotojus; miestų, gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių teritorijų su prie jų esančiomis dumblo laikymo aikštelėmis, nuotekų pumpavimo stočių ir šių objektų sanitarinių zonų žemės naudotojus; mokymo ir mokslo reikmėms skirtos žemės naudotojus; labdaros organizacijas ir fondus, įsteigtus Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka; taip pat atleisti nuo žemės nuomos mokesčio mokėtojus, kurių apskaičiuota žemės nuomos mokesčio suma yra mažesnė nei 1,45 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančią rašytinę medžiagą bei šalių paaiškinimus, nagrinėjamu atveju pareiškėja į šį subjektų ratą nepateko.
Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys į tai, kad prieš teikiant sprendimą tvirtinti savivaldybės tarybai jis buvo apsvarstytas Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisijos posėdyje, kuriame bendru sutarimu nutarta, jog pagrindo atleisti pareiškėją nuo Žemės nuomos mokesčio nėra. Iš posėdžio protokolo bei aiškinamojo rašto matyti, jog Komisija įvertino pareiškėjos prašyme nurodytas aplinkybes, išanalizuodama galiojančius tarybos sprendimus pareiškėjos prašyme nurodytai situacijai bei pateikė argumentuotą išaiškinimą, kad gaisro, gamtinių, techninių įvykių atveju asmuo, t. y. pareiškėja, gali kreiptis į savivaldybės administraciją su prašymu skirti vienkartinę piniginę paramą, atsižvelgiant į Radviliškio rajono tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T-554 „Dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo patvirtinimo”, 2014-02-13 sprendimu Nr. T-686 „Dėl vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo, patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. T-554, dalinio pakeitimo” patvirtinto Vienkartinės piniginės paramos skyrimo Radviliškio rajono savivaldybėje tvarkos aprašo 12.6 punkto nuostatas.
Taigi nagrinėjamu atveju Radviliškio rajono savivaldybės taryba sprendimą priėmė remdamasi teisės aktais, išanalizavo faktines aplinkybes, aiškinamajame rašte, kuris yra neatsiejama skundžiamo 2015-12-17 sprendimo dalis, nurodė savo argumentus. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos sprendimas neatleisti pareiškėjos nuo 2015 metų žemės nuomos mokesčio pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjos teiginiams, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų, nėra teisinio pagrindo.
Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad „<...> vietos savivalda - valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis teisę laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per administracinio vieneto nuolatinių gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytą vykdomąją ir kitas institucijas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 2 d.). Savivaldybės įgyvendina įvairias funkcijas inter alia savarankiškąsias. Jas (savarankiškąsias funkcijas) savivaldybės atlieka pagal įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Įstatymų leidėjas yra nustatęs tokias savarankiškąsias funkcijas, kaip antai: savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas; ikimokyklinis vaikų ugdymas; vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas; socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su visuomeninėmis organizacijomis; dalyvavimas užtikrinant viešąją tvarką ir gyventojų rimtį ir kitos išvardintos Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje. Šių funkcijų įgyvendinimui neabejotinai reikalingos lėšos naudojamos iš savivaldybės biudžeto” (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-743/2010; 2016-02-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-276-556/2016). Vienas biudžetinių lėšų gavimo būdų – valstybinės žemės nuomos mokestis, todėl savivaldybės taryba priimdama sprendimą dėl pastarojo mokesčio sumažinimo arba atleidimo nuo jo turi pasverti, kiek tai turės įtakos savivaldybės biudžetui ir ar bus galima užtikrinti savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimą.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Radvilškio rajono savivaldybės administracijos sprendimas neatleisti D. M. nuo 2015 metų žemės nuomos mokesčio yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl jo panaikinimo ir įpareigojimo Radviliškio rajono savivaldybės tarybą išnagrinėti iš naujo pareiškėjos prašymą dėl žemės nuomos mokesčio lengvatos už 2015 metų mokestinį laikotarpį nėra pagrindo (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Pareiškėja skundu taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos reikalavimai nebuvo patenkinti, todėl pareiškėja netenka teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Be to, papildomai pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikti dokumentai, susiję su bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimu ir jų pagrindimu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.