Kauno apygardos teismo sprendimas

2013-02-18 · Civilinė byla Nr. 2A-218-273/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2013-02-18
Bylos Nr.
2A-218-273/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-00907-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Izolda Nėnienė, Evaldas Burzdikas, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
M. M.
Atsakovas
R. Z., AAS „G. B.“
Kategorijos
  • 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-218-273/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-00907-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.4; (S) 121.14.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Arūno Rudzinsko, teismo rašytiniame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-3572-775/2012 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovams R. Z. ir AAS „G. B.“, veikiančiam per AAS „G. B.“ Lietuvos filialą, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo AAS „G. B.“, veikiančio per AAS „G. B.“ Lietuvos filialą priešieškinį dėl draudimo išmokos grąžinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų 2596,00 Lt turtinės žalos, taip pat priteisti iš atsakovo R. Z. 13275 Lt neturtinės žalos, o iš atsakovo AAS „G. B.“ – 1725 Lt neturtinės žalos bei priteisti iš atsakovų jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (b.l.87-95). Nurodė, kad 2007 m. sausio 15 d. atsakovas, vairuodamas automobilį, pažeidė kelių eismo taisykles ir užsidegus žaliam šviesoforo signalui nesustojo ir neleido pabaigti pereiti jam gatvės, o važiavo toliau ir jį partrenkė. Dėl įvykio atsakovui buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri vėliau buvo nutraukta, nenustačius atsakovo kaltės. Tačiau atsakovas turi atsakyti kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, kurio atsakomybei kaltė nebūtina. Atsakovas savo veiksmais padarė jam turtinę ir neturtinę žalą, todėl privalo ją atlyginti. Po įvykio jis buvo labai ilgai gydomas, nes jam lūžo koją, skilo kaukolė, buvo sutrenktos smegenys. Ekspertai jam nustatė sunkų kūno sutrikdymą. Turtinė žala įvertinta 2596 Lt, į ją įskaičiuota 600 Lt vaistams, vitaminams ir maisto papildams, 500 Lt pagerintam maistui, 700 Lt išlaidom transportui, 120 Lt už avarijos metu suplėšytus džinsus, 300 Lt už odinę striukę, dėl kojos lūžio jis buvo priverstas pirkti vienu numeriu didesnę avalynę, jos vertė 320 Lt, dar sumokėjo 56 Lt už tris rentgeno nuotraukas. Šią sumą atsakovai turi atlyginti. Atsakovo veiksmai sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinį skausmą, traumų pasekmės jaučiamos iki šiol. Neturtinė žala įvertinta 15000 Lt suma. Kadangi pagal įstatymą didžiausia atlygintina neturtinės žalos suma yra 500 Eur, tai draudimo kompanija turėtų atlyginti jam 1725 Lt, o atsakovas R. Z. – 13 275 Lt. Baudžiamosios bylos eigoje draudimo kompanija jam išmokėjo 1725 Lt sumą, patenkinus ieškinį ši suma bus užskaityta vykdymo procese. Senaties terminas ieškiniui pareikšti nepraleistas, nes teisė ieškovui ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka atsirado nuo LAT nutarties paskelbimo, t.y. nuo 2011-01-11. Jei teismas manys, jog terminas praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, nes ieškovas turėjo teisėtus lūkesčius, kad jam bus atlyginta žala baudžiamojoje byloje.

Žemesnės instancijos teismas

A. R. Z. ir jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog 2007-01-15 jis Varnių ir Panerių gatvių sankryžoje partrenkė iš kairės pusės atėjusį ieškovą. Jis važiavo degant žaliam šviesoforo signalui, o ieškovo net nematė. Dėl avarijos jam buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas ją nutraukė, konstatavęs, jog nepakanka duomenų, pagrindžiančių atsakovo kaltę. Teismas nurodė, jog jis kelių eismo taisyklių nepažeidė. Toje vietoje nėra perėjos ir ieškovas pats pažeidė kelių eismo taisykles, elgėsi labai nerūpestingai, dėl to ir kilo eismo įvykis. Asmuo neatsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jei ji kilo dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas prašo ieškovo ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Šalies argumentai

Atsakovas AAS „G. B.“, veikiantis per AAS „G. B.“ Lietuvos filialą, pateikė teismui priešieškinį prašydamas priteisti iš ieškovo 1725,00 Lt draudimo išmoką, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b.l.50-51).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Priteisė iš ieškovo M. M. atsakovui DK AAS „G. B.“ 1725 Lt draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 03 13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 52 Lt (penkiasdešimt du litai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė iš ieškovo M. M., atsakovui R. Z. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų, bei valstybei 35,62 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad 2007-01-15, Kaune, Varnių-Panerių gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu R. Z. partrenkė M. M. (b.l.59-60). Eismo įvykio metu automobilis CHRYSLER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. Z., transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdraustas AAS „G. B.“ Lietuvos filiale (b.l.56-60). Dėl šio įvykio AAS „G. B.“ Lietuvos filialas 2008-05-09 M. M. išmokėjo 1725,00 Lt neturtinei žalai atlyginti (b.l.55), tačiau 2011 12 13 pateikė pretenziją šią išmoką grąžinti (b.l. 26). Dėl eismo įvykio R. Z. buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri 2011-01-11 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi Nr. 2K-73/2011 BK 281 str. 3 d. pagrindu nutraukta (b.l.11-25, prijungta apžiūrai baudžiamoji byla Nr. 1-247/2008). R. Z. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl sprendimų įvykdymo atgręžimo ir prašė pritaikius sprendimų vykdymo atgręžimą priteisti iš M. M. 7000,57 Lt. Kauno miesto apylinkės teismo 2012-01-23 nutartimi R. Z. prašymas buvo tenkintas (b.l.96-97), Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo nutartis palikta galioti (b.l.97-98). Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-11 nutartį, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-03-02 nutartimi civilinėje byloje 2-220-535/2011, ieškovui VSDFV Kauno skyriui atsiėmus ieškinį atsakovui AAS „G. B.“ Lietuvos filialui, trečiajam asmeniui R. Z. dėl žalos atlyginimo, bylą nutraukė (b.l.136-137). Byloje yra pateikti 2007-03-16 ir 2008-10-03 išrašai iš M. M. medicininių dokumentų (b.l.99-100). Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog ieškovui padarytus sužalojimus, jų sunkumą lėmė paties ieškovo neatsakingi veiksmai, jo veikimas savo rizika. Teismas nurodė, kad pėstysis turėjo pareigą elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nes rizikingas, pakankamai aiškius, kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys gali būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Šiuo atveju ieškovo kaltė pasireiškė ypač dideliu neatsargumu, nes paprastai kiekvienas asmuo supranta, kad bėgti per gatvę sudėtingoje sankryžoje, ne per perėją (kai ji yra už 85 m), tamsiu paros metu, nuolat gręžiojantis, nes priekyje nebuvo šviesoforo (baudž. byla t., b.l. 23) yra labai rizikinga, todėl teismo įsitikinimu, buvo pagrindas civilinės atsakomybės atsakovams netaikyti ir nuo jos atleisti ((duomenys neskelbtini) str. CK 6.253 str.5 d.). Teismas, atmesdamas ieškinį, šioje byloje vertino paties ieškovo požiūrį į savo sveikatą ir konstatavo, kad ieškovas savo sveikata sąmoningai rizikavo ilgą laiką, nors pats turėdamas 30 m. vairuotojo stažą ir gerai žinodamas KET bei minėtą sankryžą, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus savo bei kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui ir aplinkai.

Dėl atsakovo priešieškinio teismas nurodė, kad eismo įvykio metu automobilio CHRYSLER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AAS „G. B.“ Lietuvos filiale (Sutartis Nr. SBP0166952). Dėl šio įvykio AAS „G. B.“ Lietuvos filialas 2008-05-09 M. M. išmokėjo įstatyme nustatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti t. y. 1725,00 Lt. A. R. Z. baudžiamoji byla 2011 01 11 LAT nutartimi 2K-73/2011 BK 281 str. 3 d. pagrindu nutraukta (b.l. 22-25). Atmetus ieškovo ieškinį dėl jo paties didelio neatsargumo, laikytina, jog ieškovui draudimo išmoka buvo išmokėta be pagrindo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 str. 1 d.). Pranešime apie eismo įvykį M. M. nurodė, kad R. Z. važiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-01-11 nutartyje konstatavo, kad R. Z. KET nepažeidė, važiavo degant leidžiančiam eismą šviesoforo signalui. AAS „G. B.“ įgijo reikalavimo teisę susigrąžinti iš M. M. jam išmokėtą draudimo išmoką, t. y. 1725,00 Lt.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu M. M. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas pažeidus materialinės teisės normas, netinkamai aiškinant KET taisykles, subjektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėta nutartimi nutraukė bylą pagal BK 281 str. 3 dalį ir nurodė, kad nebuvo ištirta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ar kasatorius (R. Z.) galėjo laiku pamatyti pėsčiąjį ir išvengti susidūrimo su juo, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius turėjo suprasti, jog antrojoje ir trečiojoje eismo juostoje stovintys automobiliai užsidegus leidžiamam šviesoforo signalui nepradeda judėti, nes pėsčiasis yra kliūtis, yra tik prielaida, kuria remiantis teismai negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o kadangi šių aplinkybių jau negalima nustatyti pakartotinai, tai byla buvo nutraukta. Tačiau šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai nepaneigia pareigos atlyginti R. Z. ieškovui padarytą žalą civilinio kodekso nustatyta tvarka. Teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė, jog atsakovui baudžiamoji byla buvo nutraukta ne dėl to, kad jis ieškovo nesužalojo, bet todėl, kad neįmanoma surinkti įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstama veiką. Nepaneigta aplinkybė, kad atsakovas, vairuodamas automobilį, ieškovą sužalojo, o tai reiškia, kad jam taikytina civilinė atsakomybė, kuri suprantama kaip turtinė prievolė, kurios pagrindas - deliktas. Atsakovas privalo atsakyti atsižvelgiant į civilinei atsakomybei taikyti būtinus kriterijus ir pagrindus. Teismas sprendime netinkamai aiškinant KET taisykles, subjektyviai vertindamas byloje surinktus įrodymus konstatavo, kad ieškovas, pažeidė KET 87, 90, 91 punktus, dėl to ieškovo veiksmus įvardijo kaip didelį neatsargumą nagrinėjamoje situacijoje. Teismas priimdamas sprendimą, neįvertino aplinkybės, jog ieškovas važiuojamąją dalį kirto sankryžoje ir į ją įėjo degant leidžiamam šviesoforo signalui, nesudarymas nei vienam eismo dalyviui pavojaus, tačiau tik ieškovui nespėjus pereiti gatvę buvo parblokštas R. Z. vairuojamo automobilio. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovo veiksmai pripažintini kaip didelis neatsargumas. Teismas priimdamas sprendimą nevertino faktines aplinkybės, jog R. Z. neįrodė, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios taip pat fakto, kad būtų praradęs galimybę valdyti automobilį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Teismas visiškai nevertino paties atsakovo ir jo liudytojos L. J. parodymų. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl baudžiamojoje byloje pateiktos Lietuvos Teismo ekspertizės centro atlikto ekspertizės akto išvados (2 t. b.l. 63, 68), kurioje ekspertai nurodė, kad atsakovas R. Z. privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemonę savo eismo juostoje, jog R. Z. laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad R. Z. jau ne kartą pažeidė Kelių eismo taisykles ir tai patvirtina teismui pateikti įrodymai. Dėl atsakovo R. Z. neatsargumo bei neatidumo aš patyriau sunkią traumą - buvo sužalota mano galva, dešinės krūtinės ląstos pusė bei dešinės kojos ciurna. Man jau atliktos trys operacijos ir tai patvirtina byloje išrašai iš medicininių dokumentų ( l t. b.l. 99, 100, prijungtos baudžiamosios l t. b.l. 65). Dėl galvos traumos ieškovas prarado atmintį, vargina nepakeliami galvos skausmai. Metalinės plokštės, kuriomis sutvirtinta čiurna, neleidžia normaliai jaustis. Žiemos metu dėl įdėtų metalinių plokščių koja šąla, batus turi dėvėti didesnio dydžio. Į visas šias aplinkybes teismas neatsižvelgė ir nepasisakė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. Z. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir teismo išnagrinėtus įrodymus, teisingai pritaikė materialinės teisės normas, o taip pat nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. LR CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Ieškinyje nurodomas autoįvykis įvyko išimtinai tik dėl M. M. kaltės ir šios aplinkybės ieškovas iš esmės neginčijo (arba nenuginčijo) šios civilinės bylos procese. M. M. elgesys, sukėlęs patikslintame ieškinyje nurodomą autoįvykį, laikytinas dideliu nukentėjusiojo neatsargumu. Tai yra, M. M. elgėsi ne šiaip kaip nors neapdairiai (pažeisdamas elementarias atsargaus elgesio buityje nerašytas taisykles ar pan.), bet jis savo veiksmais dar ir šiurkščiai bei sąmoningai pažeidė eilę valstybės nustatytų specialiųjų taisyklių, norminių aktų, t.y., pažeidė eilę Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Pastarąsias aplinkybes konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-01-11 savo nutartyje. Yra pakankamas pagrindas išvadai, jog nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytas aplinkybes M. M. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai laikytini nukentėjusiojo elgesiu, atitinkančiu LR CK 6.263 str. 1 d., 5 d. ir 6.270 str. 1 dalyje sąlygas, kurioms esant didesnio pavojaus šaltinio savininkas ir valdytojas pilnai atleistinas nuo civilinės atsakomybės už tam nukentėjusiajam padarytą autoįvykio metu žalą, kokia ji bebūtų. Visi įrodymai, surinkti ir teismų išnagrinėti baudžiamojoje byloje, buvo tinkamai įvertinti toje baudžiamojoje byloje, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011-01-11 nutartimi baudžiamąją bylą R. Z. atžvilgiu nutraukė, pastarąjį asmenį visiškai reabilituojančiu pagrindu, be to konstatavus, jog šio asmens (vairuotojo) veikoje nėra nei vieno KET reikalavimų pažeidimo, kai tuo tarpu pėsčiojo (ieškovo) veiksmai neatitiko eilės KET reikalavimų. Byloje nenustatyti pagrindai R. Z. civilinei atsakomybei ieškovo M. M. atžvilgiu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas AAS „G. B.“, veikiantis per AAS „G. B.“ Lietuvos filialą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad apelianto veiksmai laikytini dideliu neatsargumu, dėl kurių ir kilo žala, nes kiekvienas asmuo supranta, kad bėgti per gatvę sudėtingoje sankryžoje, ne per perėją (kai ji yra už 85 m), tamsiu paros metu, nuolat gręžiojantis, nes priekyje nebuvo šviesoforo, yra labai rizikinga. Byloje nenuginčyta aplinkybė, kad transporto priemonės vairuotojas atsakovas R. Z. važiavo degant žaliam šviesoforo signalui, taip pat nenustatytas, kad jis būtų pažeidęs kokius nors privalomus laikytis reikalavimus, o apeliantas per važiuojamąją dalį bėgo. Tai pat atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio vieta apeliantui buvo labai gerai žinoma, jis į kitą gatvės pusę dažnai eidavo šioje vietoje nors perėjos nėra. Darytina išvada, kad apeliantas sąmoningai ir sistemingai pažeidinėjo saugaus eismo reikalavimus, tuo būdu akivaizdžiai prisiimdamas žalos atsiradimo riziką (CK 6.253 str. 5 d.). Ekspertai priežastini ryšį tarp eismo dalyvių veiksmų ir paties įvykio gali nustatyti tik techniniu, o ne teisiniu požiūriu, dėl to apelianto argumentai dėl to, kad R. Z. buvo neapdairus ir tai lėmė žalos atsiradimą, atmestini. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas važiuojamąją dalį kirto neleistinoje vietoje ir joks šviesoforo signalas jam neleido ir negalėjo leisti to daryti, apeliantas važiuojamąją dalį kirto bėgdamas ir R. Z. jo negalėjo matyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ((duomenys neskelbtini) str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų taikymo, nustatančių atsakomybę už žalą, didesnio pavojaus šaltinio padarytą fizinio asmens sveikatai eismo įvykio metu.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.270 str. 1 d. asmuo, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingųjų medžiagų naudojimas, statybos ir t.t.) privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatymų leidėjas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtini didesnio pavojaus šaltinio (vienas tokių šaltinių yra ir transporto priemonės) valdytojo griežtą (objektyvią) civilinę atsakomybę, kuri atsiranda nesant jo kaltės. Todėl šiuo atveju nėra aktualu, ar atsakingas už žalą asmuo elgėsi rūpestingai, apdairiai ir atidžiai, nes, netgi nustačius, kad jis laikėsi visų įmanomų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, nebūtų pagrindo atleisti jį nuo civilinės atsakomybės, kadangi šiuo atveju su skolininko kalte susijusios aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos. Vienintelės aplinkybės, kurias įrodžius egzistuojant, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas būtų atleistas nuo civilinės atsakomybės, yra nenugalima jėga arba paties nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Šioje byloje apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar atsakovas R. Z. , kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas įrodė nukentėjusiojo didelį neatsargumą autoįvykio metu, kas sudarytų pagrindą atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės.

Byloje nustatyta, kad jog ieškovą prie Panerių-Varnių gatvių Kauno mieste sankryžos privežė bendradarbio vairuojamas automobilis ir M. M., išlipęs iš jo, pradėjo eiti per Varnių gatvę į kitą važiuojamosios dalies pusę, nes pasak jo, jo judėjimo kryptimi degė žalias šviesoforo signalas Eidamas jis vis atsigręždavo atgal pažiūrėti, ar neužsidegė raudona šviesa, nes prieš jį kitoje gatvės pusėje šviesoforo nebuvo.(M. M. parodymai). Kirsdamas gatvę jis matė, kad tuo metu Varnių gatvės priešingoje eismo juostoje (antroje ir trečioje juostose) stovėjo automobiliai. Perėjęs gatvės vidurį, jis paspartino žingsnį ir ėjo toliau, tačiau pereiti važiuojamosios dalies nespėjo, nes jam iš dešinės Varnių gatvės pirmąja eismo juosta atvažiavusi atsakovo vairuojama transporto priemonė jį partrenkė (b. l. 24).

Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovui R. Z. artėjant prie reguliuojamos sankryžos, degė raudonas šviesoforo signalas. Atsakovas paaiškino, kad matydamas tai, jis važiavo link sankryžos 30-40 km per valandą greičiu. Likus 10 m iki sankryžos, užsidegė žalias šviesoforo signalas ir jis toliau judėjo link sankryžos. Kirsdamas sankryžą užsidegus žaliam šviesoforo signalui, atsakovas KET reikalavimų nepažeidė. Žinodamas, kad šioje vietoje pėsčiųjų perėjos nėra, jis automobilio ir nestabdė (b. l. 24). Autoįvykis įvyko 2007 m. sausio 15 d. apie 17.40 val.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad toje vietoje, kur ieškovas kirto gatvę, pėsčiųjų perėjos nėra. Dėl to pėsčiasis negalėjo matyti šviesoforo signalų pasikeitimo. Tai, kad pėsčiasis važiuojamąją kelio dalį kirto ne pėsčiųjų perėjoje patvirtina baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada bei ekspertizės aktas, kuriuose pažymėta, kad pėsčiojo M. M. matomumo zonoje buvo pėsčiųjų perėjos ( už 85 m nuo eismo įvykio kilimo vietos), todėl jis į kitą Varnių gatvės važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti pėsčiųjų perėjomis (b. l. 24). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. sausio 11 d. nutartyje konstatavo pėsčiojo t.y. ieškovo M. M. padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. (b. l. 24-25) ir nurodė, kad KET kategoriškai nedraudžia pėstiesiems kirsti važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja (KET 87 p.), tačiau KET suteikdamos teisę pėsčiajam kirsti važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėja, įpareigoja pėsčiąjį tai daryti tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Iš pėsčiojo veiksmų (žvalgėsi atgal ieškodamas šviesoforo signalų) galima daryti išvadą, kad jis nebuvo įsitikinęs, jog elgiasi saugiai. Kaip parodė tolesnė įvykių eiga, jo abejonės pasitvirtino. Jis buvo parblokštas automobilio. Vertinant pėsčiojo veiksmus ir jo parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jis suprato, jog eina nors ir per sankryžą, bet ne per perėją, kad elgiasi pavojingai, nes nuolat gręžiojosi, bandydamas pamatyti ar neužsidegė raudonas šviesoforo signalas. KET 90 punktas nustato, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu. KET 91 punktas pažymi, kad užsidegus geltonam šviesoforo signalui arba reguliuotojui pakėlus ranką aukštyn, pėstieji, atsižvelgdami į tai, kurioje važiuojamojoje kelio dalyje jie yra, privalo baigti pereiti ją arba sustoti saugumo salelėje, arba ant paženklintos įsivaizduojamos linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus. Minėti KET 87, 90, 91 punktai įpareigoja pėsčiąjį, nepriklausomai nuo to, ar jis važiuojamąją kelio dalį kerta pėsčiųjų perėjoje, ar sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją, tai daryti saugiai, įvertinant atstumą iki artėjančios transporto priemonės ir jos greitį. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje padaryta išvada, kad KET pažeidė pats pėsčiasis, o vairuotojas važiavo degant žaliam leidžiamam šviesoforo signalui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė ypač dideliu neatsargumu. Didelis nukentėjusiojo neatsargumas yra tuomet, kai nukentėjusysis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido šioms pasekmėms atsirasti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad paprastai kiekvienas asmuo supranta, kad bėgti per gatvę sudėtingoje sankryžoje, ne per perėją (kai ji yra už 85 m.), tamsiu paros metu, nuolat gręžiojantis, nes priekyje nebuvo šviesoforo yra labai rizikinga ir tokius nukentėjusiojo veiksmus pripažįstant dideliu neatsargumu civilinės atsakomybės atsakovams netaikė ir nuo jos atleido. Taip pat atmesdamas ieškinio reikalavimus teismas vertino ir paties ieškovo požiūrį į savo sveikatą ir pažymėjo, kad ieškovas savo sveikata sąmoningai rizikavo ilgą laiką, autoįvykio vietoje per sankryžą į kitą gatvės pusę jis eidavo dažnai, nors šioje vietoje perėjos nėra. Be to, ieškovas turėdamas 30 metų vairuotojo stažą ir gerai žinodamas KET bei minėtą sankryžą, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus savo bei kitų eismo dalyvių ar jų turto saugumui ir aplinkai.

Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas priimdamas sprendimą nevertino faktinės aplinkybės, kad R. Z. neįrodė, jog žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios taip pat fakto, kad būtų praradęs valdyti automobilį dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, neturi jokios teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui, kadangi ieškinio pareiškimas atmestas nukentėjusiojo veiksmus pripažinus dideliu neatsargumu, kaip aplinkybe, šalinančia didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas visiškai nevertino paties atsakovo ir jo liudytojos L. J. parodymų, kadangi iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matosi, kad teismas nurodė ir įvertino atsakovo duotus parodymus ne tik civilinėje, bet ir baudžiamojoje byloje, liudytojos L. J. parodymai taip pat nurodyti. Šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas įvertino su kitais byloje surinktais įrodymais ir pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis bei priėmė pagrįstą teismo sprendimą.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl baudžiamojoje byloje pateiktos Teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės akto išvados, kurioje ekspertai nurodė, kad atsakovas R. Z. privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemonę savo eismo juostoje, jog R. Z. laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Tačiau šie apeliacinio skundai argumentai, t.y. pateiktos atskiros frazės iš ekspertizės akto neatspindi faktinių ekspertizės akto išvadų. Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2010-02-08 ekspertizės akte Nr. 11-3463 (09) pažymėta, kad jei vairuotojui važiuojant 30 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė ne mažesnį kaip 2,8-3,7 atstumą (atitinkamai pėsčiojo greičiui 4,5-6,0 km/h), o automobiliui važiuojant 40 km/h, pėsčiasis įveikė ne mažesnį kaip 3,1-4,1 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo ėjimo greičiui 4,5-6,0 km/h), vairuotojo R. Z. veiksmai, - laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Tuo tarpu kitu atveju, jei vairuotojui važiuojant 30 km/h greičiu pėsčiasis įveikė mažesnį kaip 2,8-3,7 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo greičiui 4,5-6,0 km/h), o automobiliui važiuojant 40 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė mažesnį kaip 3,1-4,1 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo ėjimo greičiui 4,5-6 km/h), vairuotojas R. Z. neturėjo techninės galimybės išvengti kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje kirtusio pėsčiojo pertrenkimo laiku stabdydamas automobilį. Ekspertizės akte pažymėta, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos negalima nustatyti pėsčiojo matomumo buvusiomis eismo sąlygomis ekspertiniais tyrimo metodais. Byloje nėra nustatyta, kokį atstumą pėsčiasis įveikė R. Z. matomumo zonoje, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad R. Z. turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju ( t.1, b. l. 22-25, baudžiamoji byla Nr. 1-247-478/2008, t. 2, b. l. 63-68).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu priteisė iš ieškovo M. M. atsakovui DK AAS „G. B.“ 1725 Lt draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo DK AAS „G. B.“ priešieškinio pareiškimas ieškovui dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo buvo patenkintas pagrįstai.

Eismo įvykio metu automobilio CHRYSLER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta AAS „G. B.“ Lietuvos filiale (Sutartis Nr. SBP0166952). Dėl šio įvykio AAS „G. B.“ Lietuvos filialas 2008-05-09 M. M. išmokėjo įstatyme nustatytą draudimo sumą neturtinei žalai atlyginti t. y. 1725,00 Lt. A. R. Z. baudžiamoji byla Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartimi pagal BK 281 str. 3 d. nutraukta (b. l. 22-25). Atmetus ieškovo ieškinį dėl jo paties didelio neatsargumo, laikytina, jog ieškovui draudimo išmoka buvo išmokėta be pagrindo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 str. 1 d.). Pranešime apie eismo įvykį M. M. nurodė, kad R. Z. važiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-01-11 nutartyje konstatavo, kad R. Z. KET nepažeidė, važiavo degant leidžiančiam eismą šviesoforo signalui. AAS „G. B.“ įgijo reikalavimo teisę susigrąžinti iš M. M. jam išmokėtą draudimo išmoką, t. y. 1725,00 Lt.

Aukščiau išdėstytų duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priimto teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u ta r i a:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Evaldas BurzdikasIzolda NėnienėArūnas Rudzinskas