- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-905-852/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21259-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Atsakovas
- D. R.
- Ieškovas
- AB „Vilniaus šilumos tinklai“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 4 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei D. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau ir – ieškovė, VŠT, Vilniaus šilumos tinklai) kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama priteisti jai iš atsakovės D. R. (toliau – ir atsakovė) 519,17 Eur skolą, 18,47 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2002 m. vasario 1 d. AB „Vilniaus šilumos tinklai“, UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Vilniaus energija), Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus m. šilumos ūkio nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis), remiantis kuria Vilniaus energijai 15 metų terminui buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs VŠT turtas. Nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d. licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi Vilniaus energija. 2017 m. kovo 29 d. Nuomos sutartis baigė galioti. Ieškovei buvo perleisti Vilniaus energijos reikalavimai į ankstesnio laikotarpio klientų skolas, kurių apmokėjimo terminas baigėsi 2017 m. kovo 29 d. 2017 m. birželio 15 d. reikalavimų perleidimo procedūra (įvyko atsiskaitymas) buvo baigta. UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 29 d. ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nuo 2017 m. kovo 30 d. tiekia šilumos energiją daugiabučiam gyvenamajam namui, įskaitant butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), kuris pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis skolos susidarymo laikotarpiu priklausė atsakovei. Už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. į butą patiektą šilumos energiją/karštą vandenį buvo pilnai neatsiskaityta, todėl yra susidariusi bendra 519,17 Eur skola. Pažymėjo, kad teikia UAB „Vilniaus energija“ mokesčių paskaičiavimo pažymą bei šios pažymos detalizaciją ir paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. viso buvo priskaičiuota 2 803,66 Lt (812 Eur), o apmokėta 1 739,35 Lt ( 503,75 Eur). Skirtumas 812-503,25 = 308,25 Eur. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. priskaičiuota 1 381,12 Eur, o apmokėta 1 087,54. Skirtumas 293,58 Eur (patikslinto ieškinio priedas Nr. 4). Taigi, bendras įsiskolinimas už Vilniaus energijos laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. 308,25 + 293,58 – (-175,46 perskaičiavimas) = 426,37 Eur (patikslinto ieškinio 1 priedas). Taip pat paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2020 m. balandžio 1 d. skola sudaro 92,80 Eur (skolos likutis už VŠT, kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjos, vykdomą laikotarpį). Viso už VŠT laikotarpį buvo priskaičiuota 1 470,76 Eur, o apmokėta 1 377,96 Eur (1 470,76-1 377,96 = 92,80 Eur) (patikslinto ieškinio priedas Nr. 4). Pasisakydama dėl teisinių argumentų nurodė, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas (toliau – ŠŪĮ) bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. I-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas (toliau – Aprašas), o taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės Komisijos (toliau – Komisija) nutarimais patvirtinti šilumos paskirstymo metodai ir šių metodų taikymo taisyklės. Buto šilumos / karšto vandens tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie Namo šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl laikytina, kad energetikos įmonė (licencijuotos veiklos vykdymo laikotarpiu Vilniaus energija / nuo 2017 m. kovo 30 d. ieškovė) žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė su Atsakovais neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį (Šilumos pirkimo – pardavimo sutartį su buitiniu šilumos vartotoju ir karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį). Atsakovės pareiga atsiskaityti už į jo Butą patiektą šilumos energiją / karštą vandenį numatyta teisiniu reguliavimu: CK 4.76 str., 4.82 str., 6.383 str. 1 d., 6.388 str., 6.391 str., ŠŪĮ 12 str. 3 d., Taisyklių 133.2 p., 235.2 p., Bendrųjų sąlygų 15 p., 22 p., Aprašo 15.1 p., 30 p., 32 p. Karšto vandens tiekėjai sutvarkius karšto vandens apskaitą Name teisėtai ir pagrįstai nustatomas su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis (ŠŪĮ 15 str. 1 d.). Vilniaus energijai perleidus reikalavimo teises į iš atsakovų gautinas sumas, pagal CK 6.101-6.106 str. VŠT turi teisę reikšti reikalavimus atsakovei dėl skolos už suvartotą, bet nepilnai apmokėtą šilumos energiją. Vilniaus energijos 2017 m. birželio 16 d. raštiškas patvirtinimas Nr. 013-01-3567 (patikslinto ieškinio 5 priedas); Informacinis pranešimas dėl reikalavimo teisių perleidimo (patikslinto ieškinio 6 priedas) patvirtina tinkamą CK 6.109 str. 1 d., 2 d. įvykdymą. Informacija apie reikalavimo teisių perleidimą skelbiama ir viešai ieškovės interneto svetainėje (Aprašo 18.6, 39 p., Bendrųjų sąlygų 38 p.). Šilumos ir karšto vandens kainos nustatomos ŠŪĮ 32 str. tvarka. Šilumos kiekis skirstomas ir mokesčiai už šilumos energiją/karštą vandenį skaičiuojami pagal ŠŪĮ 12 str. 1, 2 dalį: „Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas“. Name visa suvartota šilumos energija buvo apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos kiekis vartotojams (įskaitant Atsakovus) buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. O nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. – pagal Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-183 patvirtintu Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodą Nr. 4 taisykles. Kiekvienas asmuo savo prievoles privalo vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymo ir sutarties nurodymus. Kadangi atsakovė nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją/karštą vandenį, pagal pateikiamas sąskaitas, ieškovė vadovaudamasi Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 37¹ ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ (toliau – Įstatymas dėl delspinigių) 2 straipsnio 1 dalį, jai paskaičiavo 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną, kurie sudaro iš viso 18,47 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d.
Atsiliepimas
2. Atsakovė D. R. patikslintuose prieštaravimuose (atsiliepime į ieškinį) nurodė, kad su ieškovės reikalavimais dėl 537,64 Eur skolos nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ skolą perėmė iš UAB „Vilniaus energija“, kuri karšto vandens sunaudojimą skaičiavo pagal normatyvą, o ji mokėjo pagal skaitiklio rodmenis. UAB „Vilniaus energija“ nenorėjo pripažinti, kad yra skaitiklis, reikalavo, kad jis būtų pateiktas patikrai. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-9674-937/2014 buvo priimtas jai palankus sprendimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. sausio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės 519,17 Eur skolą, 18,47 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (537,64 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 16,71 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis CK 6.383 str. 1 d., pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. CK 6.256 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str.). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 str.). Atsakovė pateiktuose prieštaravimuose (atsiliepime) nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens sunaudojimą skaičiavo pagal normatyvą, o ji mokėjo pagal skaitiklio rodmenis. Siekiant pagrįsti minėtas aplinkybes, atsakovė pateikė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovės nurodomi nesutikimo motyvai su ieškiniu ir pateikti rašytiniai įrodymai yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia ieškovės teisės reikalauti atlyginimo už tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Nurodė, jog atsakovės skola susidarė už pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.), iš ieškovės pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos detalizacijos (patikslinto ieškinio priedas Nr. 4), matyti, jog atsakovė už tiektą šilumą ir karštą vandenį nemokėjo arba mokėjo nereguliariai. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu buvo išspręstas ginčas tarp ieškovės UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovės dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tačiau šioje civilinėje byloje ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo priteisti skolą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė patikslintame ieškinyje detaliai nurodė, kaip susidarė prašoma priteisti skola, kokiai sumai buvo išrašytos sąskaitos ir kokiai sumai buvo apmokėtos sąskaitos. Minėtų aplinkybių atsakovė neginčijo. Atsižvelgiant į tai, sprendė, jog ieškovė pagrįstai reikalauja iš atsakovės 519,17 Eur skolą. Taip pat nurodė, kad, kadangi atsakovė laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti su ieškove, tenkintinas ir reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Atsakovė D. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimą ir ieškovės patikslintą ieškinį atmesti.
6. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad ši byla yra iš vartojimo sutarties, kur viena šalių yra vartotojas t. y. silpnesnioji pusė, o ieškovė yra verslininkas – stiprioji pusė. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Kai su vartotoju sudaromos tipinės, standartinės, individualiomis sąlygomis nesuderėtos sutartys, kai jų sąlygas parengia ir jas pasiūlo kita sutarties šalis – verslininkas, teismui aiškinant jų turinį nesąžiningų sutarties sąlygų nustatymo teisminės kontrolės tikslu, be kita ko, taikytina contra proferentem taisyklė (CK 6.193 str. 4 d.), atsižvelgiant į tai, kad vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, dėl informacijos, patirties, specialiųjų žinių stokos ir panašių aplinkybių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas per sutarties sąlygas gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Šalių individualiai neaptartos vartojimo sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis pagal CK 6.188 str. 2 d. (galiojančio CK 6.2284 str. 2 d.) išdėstytus kriterijus: jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Tikrindamas vartojimo sutarčių sąlygas nesąžiningumo aspektu teismas turi įvertinti, ar neiškreipta vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.188 str. 6 d. (galiojančio CK 6.2284 str. 6 d.) nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Aiškindamas šios teisės normos turinį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją; neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl verslininko pareigos suteikti informaciją ir užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, išaiškino, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį, bei atsižvelgiant į vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus vartotojo supratimo standartą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006). Nagrinėjamoje byloje apeliantė – vartotoja pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad verslininkas vartotojui taikė nesąžiningas sąlygas t. y. nesudarė galimybės mokėti už suvartotą karšto vandens kiekį, skaičiuodamas suvartotojo vandens kiekio normatyvą, kuris yra tik realaus suvartojimo fikcija ir laibai nepalankus vartotojui, jį diskriminuojantis. Apeliantės manymu teismas nepagrįstai teigė, kad apeliantė nevykdė sutarties su ieškove sąlygos – laiku nemokėjo už paslaugas. Tarp apeliantės ir ieškovės yra ginčas dėl tikrojo suvartoto karšto vandens kiekio, teismas, žinodamas šio ginčo buvimą, jį ignoravo ir konstatuojamoje sprendimo dalyje minėjo tik apeliantės prievoles, neminėdamas aplinkybių, kad ieškovė nedėjo jokių pastangų nustatyti tikslaus karšto vandens suvartojimo, tuo pažeisdama vartotojo teisę į sąžiningą sutarčių vykdymą. Pažymėjo, kad karšto vandens skaitikliai karšto vandens tiekėjų nuosavybėn turėjo ir galėjo būti perduodami (parduodami) iki Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių įsigaliojimo (2010 m. lapkričio 1 d.). Akivaizdu, kad ieškovė nepadarė nieko, kad karšto vandens apskaita bute būtų vykdoma teisingai, pagal realų suvartojimą, o kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti fikcinio suvartojimo sumą. Apibendrindama pažymėjo, kad niekaip nevengia mokėti už jai tiekiamą karštą vandenį, bet kelia teisėtus vartotojo reikalavimus apskaityti jai tiekiamą vandenį kaip ir numato įstatymai.
Atsiliepimas
7. Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad nors atsakovė apeliaciniame skunde dažnai mini sutarties nesąžiningas sąlygas, tačiau, ji su ieškove nėra sudariusi individualios rašytinės šilumos energijos tiekimo sutarties, o traktuoti, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos būtų galima tik tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų rašytinė šilumos energijos tiekimo sutartis. Apeliantė, kaip buto savininkė yra šilumos/karšto vandens vartotojas, su kurio konkliudentiniais veiksmais šilumos tiekėjas yra sudariusi šilumos pirkimo–pardavimo sutartį su buitiniu šilumos vartotoju ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį pagal standartines sąlygas, patvirtintas teisės aktais (Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintas Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas, Taisyklių 8 priedu patvirtintos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo bendrosios sąlygos). ŠŪĮ 19 str. 4 d. nustato, kad „Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija ir paskelbia Teisės aktų registre. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba), ir paskelbia Teisės aktų registre“. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nurodė, jog yra skolinga tik už karšto vandens suvartojimą. Tačiau kartu su patikslintu ieškiniu buvo pateiktas priedas Nr. 4, kuriame užfiksuoti mokesčiai už karštą vandenį iš apeliantei pateiktų UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“ sąskaitų. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. viso už karštą vandenį buvo priskaičiuota 331,19 Eur, o ieškovė prašo priteisti 519,17 Eur. Atmestinas apeliantės teiginys, kad ieškovė skaičiavo karšto vandens suvartojimą pagal normą, neįvertindama, kad apeliantės bute įrengtas karšto vandens skaitiklis. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas ne tik minimas patikslinto ieškinio priedas Nr. 4, bet ir rašytinis įrodymas – priedas Nr. 1, kuriame buvo užfiksuotas faktas, kad atsakovei nuo 2014 m. balandžio 1 d. buvo skaičiuojamas mokestis už karšto vandens skaitiklio aptarnavimą, kuris patvirtina skaičiavimo pagal karšto vandens skaitiklio rodmenis faktą. Be to, iš pateiktos prieduose Nr. 1 ir Nr. 4 informacijos matyti, kad nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. apeliantės bute buvo įrengtas mechaninis karšto vandens skaitiklis, kurio parodymus nereguliariai deklaravo apeliantė, tai yra per 15 mėnesių karšto vandens skaitiklis buvo deklaruotas tik 9 kartus. Papildomai paaiškino, kad pateiktose su patikslintu ieškiniu sąskaitose ir priede Nr. 4 atsispindi informacija, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. apeliantės butui ieškovė pradėjo skaičiuoti mokesčius už karštą vandenį pagal įrengtą elektroninį karšto vandens skaitiklį, kurio parodymai kas mėnesį buvo nuskaitomi nuotoliniu būdu ir priklausomai nuo suvartoto kiekio apeliantei apskaičiuojami kas mėnesį mokesčiai. Pažymėjo, kad atsakovės butui ieškovės informacinėje sistemoje suteiktas identifikacijos kodas su pavadinimu „kliento kodas“, kuris nurodomas sąskaitose – 4276245, o taip pat įvedamas ir kaip „skaitiklio Nr.“ Taigi atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu ištyrė pateiktus į bylą rašytinius įrodymus ir paaiškinimus ir ginčijamame sprendime išsamiai išdėstė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos, susidariusios dėl neapmokėtų sąskaitų už į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą patiektą šilumos energiją, karštą vandenį, cirkuliacijos (karšto vandens palaikymo sistemoje) paslaugas ir mokestį už karšto vandens skaitiklio aptarnavimą, priteisimo patenkintas visiškai, teisėtumo iš pagrįstumo patikrinimas.
11. Bylos duomenimis, ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės įsiskolinimą, susidariusį už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.
12. Atsakovė pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė ir apeliaciniame skunde teigia, kad mokėtina suma už karštą vandenį buvo nepagrįstai skaičiuojama pagal normatyvą. Pažymėjo, kad mokėjo pagal skaitiklio rodmenis.
13. Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-9674-937/2014 buvo išnagrinėtas ginčas tarp UAB „Vilniaus energija“, kuri iki 2017 m. kovo 29 d. vykdė licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste, ir atsakovės dėl už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusio įsiskolinimo. Šioje byloje atsakovė taip pat, kaip ir nagrinėjamoje, ginčijo priskaičiuotą mokėtiną sumą už karštą vandenį tuo pagrindu, kad ji buvo skaičiuojama pagal normatyvą. UAB „Vilniaus energija“ paaiškino, kad mokėtina suma už karštą vandenį buvo skaičiuojama pagal normatyvą, kadangi atsakovės bute esantis skaitiklis buvo be metrologinės patikros. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 3 d. sprendimu, įvertinęs tai, kad atsakovė deklaravo skaitiklio rodmenis ir pagal juos atsiskaitydavo, spendė, kad nėra pagrindo tenkinti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimo priteisti iš atsakovės skolą už karštą vandenį. Nurodė, kad vien tik metrologinės patikros nebuvimas neleidžia spręsti, kad skaitiklio duomenys nėra teisingi, tuo labiau, kad skaitiklis buvo pakeistas 2014 m. balandžio 9 d., o UAB „Vilniaus energija“ nepateikė duomenų, kad šis skaitiklis, jį patikrinus, tiksliai nefiksavo suvartoto karšto vandens kiekio.
14. UAB „Vilniaus energija“ aukščiau minėto sprendimo dalyje, kuria netenkintas jos reikalavimas dėl įsiskolinimo už į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą patiektą karštą vandenį priteisimo, apeliacine tvarka neskundė.
15. Iš ieškovės pateiktos UAB „Vilniaus energija“ mokesčių paskaičiavimo pažymos (patikslinto ieškinio priedas Nr. 1) matyti, kad mokėtina suma už į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą patiektą karštą vandenį 2014 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais buvo skaičiuojama pagal normatyvą. Byloje nėra duomenų ar naujas skaitiklis pradėjo skaičiuoti nuo nulio ar nuo paskutinio deklaruoto rodmens, ar kt.
16. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, plačiau neišsiplėsdamas pažymėjo, kad atsakovės nurodyti nesutikimo su patikslintu ieškiniu motyvai ir pateikti rašytiniai įrodymai yra teisiškai nereikšmingi ir nepaneigia ieškovės teisės reikalauti atlyginimo už tiektą šilumos energiją ir karštą vandenį.
17. CPK 327 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, nurodyta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015 ir kt.).
18. Lietuvos apeliacinis teismams yra pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, nepaisant to, tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-156-241/2021 ir kt.).
19. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju, esant priimtam ir įsiteisėjusiam Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-9674-937/2014, kuriuo kaip nepagrįstas įvertintas UAB „Vilniaus energija“ reikalavimas priteisti iš atsakovės pagal normatyvą paskaičiuotą įsiskolinimą už karštą vandenį, ir pirmosios instancijos teismui neįvertinus, kad mokėtina suma už į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą patiektą karštą vandenį 2014 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais buvo skaičiuojama pagal normatyvą, liko neatkleista bylos esmė, nepakankamai ištirtos bylai reikšmingos aplinkybės. Neištirtų aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas reikštų bylos dalies nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iš naujo, o tai neatitiktų apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą) bei apribotų šalių teisę į apeliaciją, todėl spręstina, kad ginčijamas sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teismas
nutaria:
Atsakovės D. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.