Kauno apygardos teismo nutartis

4. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas panaikino 2013 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Kauno miesto 17-ojo notaro biuro notarės R. I. 6.1 punkte nustatytą uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę G. D. neatlygintinai gyventi ir naudotis butu iki gyvos jo galvos; priteisė iš ieškovo G. D. 75,00 Eur žyminį mokestį atsakovei R. G. ir 25,27 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.

5. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. liepos 4 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo G. D. atsakovei R. G. 1 100,00 Eur advokato pagalbai apmokėti.

6. Teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei. 2013 m. birželio 17 d. pirkimo pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pardavėjas G. D. minėtą nekilnojamąjį turtą, kurio vidutinė rinkos vertė 2013 m. birželio 12 d. masinio vertinimo būdu nustatyta 17 464,00 Eur, pardavė pirkėjai R. G. už 14 480,71 Eur (49 999,00 Lt). Minėtos sutarties 5.1 punktu šalys susitarė, kad daikto perdavimo – priėmimo nuosavybėn sutartis atskirai pasirašoma nebus, o prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota ir sukels teisines pasekmes tik įregistravus viešajame registre. Minėtos pirkimo pardavimo sutarties 4.1.1 punkte sandorio šalys nurodė, kad pirkėjas sumokėjo pardavėjui 14 480,71 Eur (49 999,00 Lt) prieš šios sutarties pasirašymą. Ieškovas šią aplinkybę patvirtino savo parašu sutarties 4.1 punkte, nurodydamas: „Pinigus gavau G. D.“. 2013 m. birželio 17 d. pirkimo pardavimo sutarties 6.1 punktu sandorio šalys susitarė nustatyti uzufruktą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), G. D. suteikiant teisę neatlygintinai gyventi ir naudotis butu iki gyvos jo galvos. Be to, pasirašydamos sutartį, jos 10.3 punkte, šalys nurodė, kad sutartį sudarė niekieno neverčiami, be smurto ir apgaulės, laisva abiejų šalių valia, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Atsakovė teigė pinigus prieš sandorio sudarymą perdavusi ieškovui (duomenys neskelbtini), ieškovas teismo posėdyje neigė iš atsakovės gavęs pinigus už parduotą nekilnojamąjį turtą.

7. Iš pateikto gimimo liudijimo, išduoto (duomenys neskelbtini), teismas nustatė, jog M. D., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvais yra nurodyti G. D. ir R. G. Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-24097-947/2015, pripažinta, jog G. D. nėra M. D., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvas, nustatyta, jog D. Ž. yra M. D., gimusio (duomenys neskelbtini), biologinis tėvas. Gimimo liudijimas, išduotas (duomenys neskelbtini), patvirtina, jog M. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), yra D. Ž. ir R. G. sūnus.

8. Teismas nurodė, kad pateikta ieškovo ir atsakovės 2014 m. rugpjūčio 5 d. skolos sutartis patvirtina, jog ieškovas vienerių metų terminui paskolino atsakovei 2 896,20 Eur (10 000,00 Lt) su penkių procentų palūkanomis, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad minėta pinigų suma ieškovo atsakovei taip pat galimai buvo perduota grynaisiais pinigais, o ne bankiniu pavedimu, kadangi tokio fakto nepatvirtino byloje pateikti atsakovės banko sąskaitos išrašai, kas taip pat davė teismui pagrindą išvadai, kad tarp šalių natūraliai buvo susiklostę santykiai disponuoti nemažomis grynųjų pinigų sumomis. Be to, ieškovo į bylą pateiktoje skolos sutartyje neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas.

9. Teismo vertimu, atsakovės asmeninių sąskaitų analizė rodo, kad pinigus ji nuolat pervesdavo į terminuotų indėlių sąskaitas, savo lėšomis pildė ieškovo sąskaitą 10 500,00 Lt sumai, o gaudama darbo užmokestį bei išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pirko maisto prekes, vaistus, drabužius, kurą, kitus būtinus daiktus, atsiskaitinėjo už telekomunikacijų paslaugas, apmokėjo Lesto sąskaitas ir pan. Tačiau vis tik iš į bylą pateiktų atsakovės bankų sąskaitų išrašų teismas nustatė, kad ji disponavo nemenkomis grynųjų pinigų sumomis, nes atsakovė: iš savo asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 17 d. (sandorio ginčijimo dienos) išgrynino 27 020,00 Lt sumą; iš asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), – 14 000,00 Lt sumą, iš asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), – 5 760,00 Lt sumą, iš asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), – 6 420,00 Lt sumą, kas sudaro iš viso 53 200,00 Lt sumą. Dėl paminėtų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovė turėjo didelę sumą grynųjų pinigų, nes banko sąskaitų išraišai akivaizdžiai patvirtina, kad elementariųjų poreikių tenkinimui atsakovės atsiskaitymai vyko bankiniais pavedimais (mokėjimais banko kortele). Be to, atsakovės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, jog ji 2007 m. kovo 19 d. ir 2007 m. kovo 20 d. ieškovui pervedė po 4 000,00 Lt, o 2007 m. kovo 28 d. – 2 000,00 Lt, o banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, jog ieškovui 2007 m. gegužės 2 d. atsakovė pervedė 500,00 Lt.

10. Vertindamas aptartas aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovė turėjo lėšų įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė, atsižvelgiant į atsakovės per eilę metų užsienyje uždirbtas lėšas, tuo pačiu gautas draudžiamąsias pajamas Lietuvoje iki ginčijamo sandorio sudarymo momento bei jos tėvų dovanotas pinigines lėšas, indėliuose bei sąskaitose esančias lėšas, kurio vertė 14 480,71 Eur (49 999,00 Lt), nėra nepagrįstai didelė lyginant su atsakovės sandorio sudarymo metu disponuotomis lėšomis. Todėl ieškovo atstovės poziciją, kad atsakovė negalėjo turėti tiek lėšų, kad atsiskaityti sukauptomis grynosiomis piniginėmis lėšomis už perkamą butą, teismas atmetė kaip neįrodytą. O ta aplinkybė, kad atsakovė jau po minėto sandorio sudarymo 2014 metais neva tai skolinosi iš ieškovo 10 000,00 Lt sumą, teismo vertinimu, ginčo dalykui esminės įtakos neturi.

11. Teismas nurodė, kad ieškovas, sandorio sudarymo metu Kauno 17 – ame notaro biure, dalyvaujant notarei bei abiem šalims pagal šalių išreikštą valią sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, notarei paaiškinus sudaromo sandorio teisines pasekmes, uzufrukto nustatymo sąlygą ir pasiteiravus ar pinigai už parduodamą daiktą sumokėti, patikino, jog pinigus yra gavęs dar iki sutarties pasirašymo ir sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai tokias aplinkybes patvirtino savo parašu. Todėl jo teiginį, jog nurodytos sumos negavo, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

12. Bylos duomenimis teismas nustatė, jog šalys gera valia susitarė, kad parduodamo daikto kaina yra 49 999,00 Lt, tuo tarpu VĮ Registrų centras to meto duomenimis kaip, kad nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyje buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė turto rinkos vertė - 60 300,00 Lt. Teismo vertinimu, šios aplinkybės neturi esminės reikšmės įrodymų vertinimo aspektu, nes šalims laisva valia nedraudžiama susitarti dėl kitokios parduodamo turto kainos, juolab nesant neadekvataus parduodamo turto kainos skirtumo. Teismas nurodė, kad Sutarties 4.1.1 punkte pažymėta ir patvirtinta abiejų šalių parašais, kad pinigai už parduodamą turtą ieškovo buvo gauti iki sutarties pasirašymo momento, pretenzijų dėl to šalys viena kitais nereiškė. Notarė, tvirtinusi sandorį, kaip valstybės pareigūnė, kurios funkcija užtikrinti, kad nebūtų neteisėtų sandorių, teismo posėdyje vienareikšmiškai patvirtino, jog sandorio sudarymo metu tarp šalių jokių ginčų nei dėl paties sandorio esmės, nei dėl kainos bei atlygintinumo ir kitų esminių sąlygų, nekilo. Notarės paaiškinimais sudaromas sandoris šalių buvo suprastas, abejonių dėl sutarties šalių veiksnumo nekilo.

13. Teismas nurodė, kad abi šalys teismo posėdžio metu patvirtino, kad yra įgijusios aukštąjį išsilavinimą, yra verslūs, turi daug patirties dirbant Jungtinėje Karalystėje, kaip nurodė atsakovė „supervisor“ pareigose, o būtent darbuotojų prižiūrėtojo, konsultanto, vadovo pareigose, dėl ko jų gaunamos pajamos užsienio šalyje buvo 600,00 – 700,00 svarų į savaitę. Lietuvoje atsakovas dirbo (duomenys neskelbtini), ieškovė – (duomenys neskelbtini), panaikinus personalo vadovo etatą, kurį laiką registravosi darbo biržoje, KTU studijuoja magistrantūros studijose finansų specialybę. Pastaruoju metu ieškovas ir atsakovė dirba darbus, kurie nepriskirti nekvalifikuotų darbų kategorijai, yra suaugę brandūs žmonės, sveikatos problemų, kurios trukdytų suvokti sudaromo sandorio esmę bei iš to kylančias pasekmes, neturėjo ir neturi. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovas suklydimo fakto sudarius vietoje dovanojimo pirkimo-pardavimo sandorį neįrodė CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. O vien ta aplinkybė, kad 2015 m. gruodžio 9 d. buvo nuginčyta ieškovo tėvystė, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo imti domėn ieškovo paaiškinimus, kad neva tai dovanojamas būstas buvo perleistas ieškovui suklydus atsakovės nuosavybėn neatlygintinai tikslu užtikrinti nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, nes tokiu atveju ieškovas, būdamas atidus, protingas išsilavinęs žmogus, sandorio sudarymo metu, turėdamas tikslą užtikrinti, kaip teigia jis pats, nepilnamečiui vaikui gyvenamąjį būstą, galėjo padovanoti butą tariamam sūnui, pavedant atsakovei tvarkyti nepilnamečio vaiko turtą uzufrukto teise iki šio pilnametystės, ir taip ginčo butą perleisti kaip išlaikymą nepilnamečiui vaikui, kas padaryta nebuvo.

14. Priešingai, bylos duomenimis teismas nustatė, kad ieškovo gyvenime 2013 metais atsiradus kitai moteriai ir dėl to kilus tarp šalių tarpusavio nesutarimams, atsakovė, supratusi, kad bendro gyvenimo išsaugoti nepavyks, pasiūlė ieškovui pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleisti jos nuosavybėn butą, kuriame faktinėje santuokoje eilę metų šalys gyveno ir kuriame augo (duomenys neskelbtini) gimęs vaikas, su kuo ieškovas sutiko ir tam neprieštaravo. Atsakovė prievartos bei spaudimo ieškovo atžvilgiu nenaudojo, tokių aplinkybių ieškovas nenurodė ir neįrodinėjo viso teisminio bylos nagrinėjimo metu.

15. Teismas sprendė, jog suklydimo fakto, byloje surinktais ir ištirtais duomenimis, ieškovas taip pat neįrodė, nes klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus turėjo būti sandorio sudarymo metu. Kita vertus, teismas sprendė, jog ieškovo atstovė, nurodžiusi, kad tarp šalių buvo sudarytas apsimestinis sandoris ne tik, kad neįrodė apsimestinumo fakto, bet ir nepagrindė, kad tokiu sandoriu buvo pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nesusiklosčius šalių tarpusavio santykiams ir ieškovui bei atsakovei pasukus skirtingais keliais, ieškovui sukūrus naują šeimą ir 2015 m. gruodžio 9 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu nuginčijus M. D., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvystę, taip pat 2017 m. kovo 17 d. R. G. kreipusis į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui G. D. dėl nuosavybės teisės į ½ dalį turto pripažinimo, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo, 2017 m. lapkričio 2 d. iš Kauno apylinkės teismo tolimesniam nagrinėjimui Prienų rajono apylinkės teismui buvo perduota ši civilinė byla, taip pat patvirtina, kad ieškovas, būdamas sąžiningas ir atidus, esant ieškinyje nurodytiems sandorio ginčijamo pagrindams, pakankamai ilgą laiko tarpą galimai pažeistų savo teisių negynė, kas duoda pagrindo abejoti jo nurodomų aplinkybių dėl tariamo apsimestinio, klaidingo bei apgaulingo sandorio sudarymo pagrįstumu.

16. Kita vertus, teismas sprendė, jog netgi vertinant tai, kad būdamas išsilavinęs, sąžiningas, atidus bei rūpestingas žmogus, niekieno neverčiamas, laisva valia sutiko sudaryti tokį sandorį, nesudaro pagrindą pirkimo-pardavimo sandorį pripažinti sudarytą suklydimo ar apgaulės pasėkoje. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad atsakovei, išvytai ieškovo iš (duomenys neskelbtini) statomo gyvenamojo namo, norėjosi pasilikti gyventi toliau tame pačiame bute, kuriame su ieškovu gyveno, yra įtikinamos ir suprantamos, juolab, kad minėtame bute augo nepilnametis vaikas, kurio santykiai su ieškovu buvo susiformavę natūraliai, vaikui tai buvo įprasta vieta, šalimais gyvena atsakovės tėvai, kurie turėjo galimybę padėti prižiūrėti vaikaitį. Teismas pažymėjo, jog, kaip pripažino pats ieškovas, sūnų laikė savo vaiku, augino ir mylėjo, bendrai gyveno iki išsiskyrė šalių keliai, ryšys tarp ieškovo ir vaiko socialinės tėvystės požiūriu buvo, todėl sprendė, jog praėjus septyneriems metams po vaiko gimimo pasitvirtinus faktui, kad ieškovas nėra atsakovės sūnaus tėvas, o butas perleistas atsakovės nuosavybėn neatlygintinai, neduoda pagrindo laikyti sandorį sudarytą apgaulės bei suklydimo dėl esminės aplinkybės įtakoje.

17. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovui, kaip uzufrukto davėjui, nuo pat sandorio sudarymo iki kreipimosi į teismą dienos ginčo butas buvo nereikalingas, jis juo visiškai nesidomėjo ir nesirūpino, nemokėjo mokesčių, neprisidėjo prie jo išlaikymo ir priežiūros, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad reikalavo iš atsakovės buto raktų ir pan., žinodamas, jog turi teisę minėtame bute neatlygintinai gyventi iki gyvos galvos, nereiškė ieškovei dėl to jokių reikalavimų bei pretenzijų. Todėl teismas sprendė, jog šios aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo sandorį pripažinti apsimestiniu, nes turto savininkas laisvai ir nevaržomai gali elgtis su jam priklausančiu daiktu.

18. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 26 d. įregistruotas G. D. asmenine nuosavybe, kuriame ieškovas yra ir deklaravęs gyvenamąją vietą, todėl, teismo vertinimu, tikėtinas atsakovės teiginys, jog uzufruktas buvo nustatytas būtent jos nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat nurodė, kad ieškovo vardu asmeninės nuosavybės teise registruotas gyvenamasis būstas – 186,12 kv. m. naudingojo ploto, 224,82 kv. m. bendrojo ploto gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovės vardu registruotas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovei, auginančiai nepilnametį dešimties metų amžiaus vaiką, turint butą (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 37,64 kv. m., o gyvenamasis plotas tėra 17,45 kv. m., šalių nesaistant jokiais ryšiais, atsakovui sukūrus naują šeimą ir turint asmeninės nuosavybės teise registruotą gyvenamąjį namą, vaiko teisių apsaugos institucijos atstovei teisme nurodžius, jog be tuo metu buvusių momentinių patikrinimų jokių kitų iš neigiamos pusės atsakovę charakterizuojančių duomenų nėra gauta, ji nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, teismas sprendė, jog yra pagrindas teismo sprendimu panaikinti ieškovui nustatytą uzufruktą neatlygintinai jame gyventi iki gyvos galvos.

19. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2018 m. birželio 28 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje liko neišspręstas 1 100,00 Eur už advokato pagalbą priteisimo klausimas, dėl kurio teismas, pagal pateiktus įrodymus, motyvuojamojoje dalyje nurodė, 2018 m. liepos 4 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo iš ieškovo priteisė atsakovės naudai 1 100,00 Eur už advokato paslaugas.

Žemesnės instancijos teismas

20.5. Teismas sprendimu nepripažindamas pirkimo-pardavimo sutarties negaliojančia LR CK 1.90 straipsnio pagrindu, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl suklydimo. Pagal formuojamą teismų praktiką sandoris teismo pripažintinas negaliojančiu dėl suklydimo esant sąlygų visetui: konstatuotas suklydimo faktas, suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu. Iš dalies paties pirmos instancijos teismo nustatytos, tačiau tinkamai neįvertintos aplinkybės, patvirtina, kad, priešingai nei nustatė pirmos instancijos teismas, 2013-06-17 pirkimo-pardavimo (dovanojimo) sutartis tarp apelianto ir atsakovės buvo sudaryta išimtinai dėl to, kad atsakovė apeliantą klaidingai įtikino, kad jis yra jos vaiko M. Ž. (D.) tėvas. Todėl akivaizdu, kad, jeigu ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantas būtų žinojęs apie jam esminę reikšmę ginčijamos sutarties sudarymui turinčią aplinkybę, jog atsakovė nėra apelianto vaiko motina ir apeliantas nėra M. Ž. tėvas, apeliantas niekada atsakovei nebūtų perleidęs (padovanojęs) jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusio buto. Todėl, apelianto nuomone, yra visos sąlygos buto pirkimo-pardavimo sutartį, pripažintini negaliojančia LR CK 1.90 straipsnio pagrindu.

20.6. Priešingai, nei nustatė pirmos instancijos teismas, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos pripažinti pirkimo-pardavimo sutarti negaliojančia ir LR CK 1.91 straipsnio pagrindu. Akivaizdu, kad atsakovė, jai laukiantis sūnaus M. Ž., dar 2008 metais žinojo, kad apeliantas nėra jos vaiko tėvas, ir nepaisant to, kad ginčo sutartis buvo sudaryta išimtinai siekiant apsaugoti apelianto sūnaus interesus, atsakovė šią esminę informaciją, elgdamasi nesąžiningai, ginčijamo sandorio sudarymo metu nuslėpė/nutylėjo, ko pasėkoje buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Taigi atsakovė atliko tyčinius veiksmus, t. y. tyčia nuo apelianto nuslėpė informaciją, kad jis nėra atsakovės sūnaus tėvas, turėjusią esminės reikšmės sudarant ginčijamą sandorį, kurio, žinant minėtą informaciją nei apeliantas, nei joks kitas protingas asmuo, nesudarytų. Dar daugiau, priešingai nei nurodoma teismo sprendime, aplinkybė, jog butas ginčijama sutartimi buvo perleistas ne vaikui kaip dovana ar išlaikymas, bet atsakovei, sudarant neva pirkimo-pardavimo, o ne dovanojimo sutartį, tik patvirtina atsakovės nesąžiningus ir tyčinius veiksmus apeliantą lenkiant sudaryti ginčo sandorį ir siekiant nesąžiningai pasipelnyti jo sąskaita.

20.7. Apelianto nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl LR CK 1.87, 1.90, 1.91 straipsnių netinkamo taikymo ir aiškinimo faktinių aplinkybių kontekste patvirtina, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus esmingai pažeidė LR CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kas pasireiškė didžiosios dalies įrodymų ne vertinimu bei dalies įrodymų netinkamu, tendencingu, atsietu vertinimu. Toks įrodymų vertinimas ir jų ne vertinimas turėjo esminės įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.

20.8. Teismas, tenkindamas atsakovės priešieškinį, t. y. panaikindamas pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą atsakovo naudai uzufruktą į ginčo butą, pažeidė sutarties laisvės principą, sutarčių aiškinimo taisykles bei uzufruktą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovė, sudarydama ginčo sandorį, suprato, kad, nepaisant buto perleidimo atsakovės nuosavybėn, apeliantas butu turės teisę iki gyvenimo galo naudotis ir ji su tokia buto perleidimo sąlyga sutiko. Be to, tokia sutarties sąlyga neprieštarauja jokiai įstatymo nuostatai. Todėl pirmos instancijos teismas, panaikindamas pirkimo-pardavimo sutartyje apelianto naudai iki gyvos galvos nustatytą uzufruktą į butą, dėl kurio susitarė sandorio sudarymo metu abi šalis ir kurio nustatymas neprieštarauja jokiam teisės aktuose nustatytam imperatyvui, iš esmės pažeidė sutarties laisvės principą ir sutarčių aiškinimo taisykles. Be to, atsakovė faktiškai apeliantui nesuteikė teisės naudotis ginčo butu, apelianto į jį neįleido, butą nuomojo ir nuomoja, dėl ko apeliantas neturėjo jokios objektyvios galimybės rūpintis ginčo butu ir tai negali būti pagrindu panaikinti pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytą jo naudai uzufruktą į butą. Byloje esantis atsakovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog atsakovė 2014 m. gruodžio 14 d. iš L. V. pavedimu gavo 550 Lt už buto nuomą (2 t. b. 1. 113), kas vienareikšmiškai įrodo, kad atsakovė nuomojo butą. Taigi, priešingai teismo sprendimo motyvams, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovė apeliantui nesuteikė galimybės naudotis butu, dėl ko apeliantas negali turėti pareigos mokėti už butą mokesčius, kuomet juo naudojasi kiti asmenys, ir apeliantas jokių savo, kaip uzufruktoriaus, pareigų nepažeidė.

20.9. Teismas, netenkindamas apelianto prašymo paskirti ginčo buto rinkos vertės nustatymo ekspertizę, pažeidė LR CPK 17, 42 straipsnių nuostatas. Nagrinėjamu atveju, vienas iš ieškinio motyvų buvo ir tai, kad ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties kaina, nurodyta buto pirkimo-pardavimo sutartyje (49 999 Lt), neatitiko realios tuo metu buvusios buto rinkos vertės, nes tokia kaina buvo pasirinkta tik todėl, jog šios sumos nereikėjo deklaruoti, atsakovė apeliantui jokių pinigų neperdavė ir neturėjo jokių objektyvių galimybių turėti tokią sumą, o notarui nebuvo prievolės pranešti VMI apie sandorius sudaromus iki 50 000 Lt grynaisiais pinigais. Todėl, siekiant įrodyti pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumą (t. y., jog iš tikrųjų buvo sudarytas dovanojimo sandoris), teismui buvo pateiktas prašymas paskirti ekspertizę, tikslu nustatyti buto rinkos kainą 2013 m. birželio 17 dienai. Pats atlikti turto vertinimo apeliantas neturėjo galimybės, nes atsakovė neįleido nei apelianto, nei eksperto į butą. Tačiau teismas tokio prašymo netenkino, dėl ko apeliantas prarado galimybę pagrįsti savo motyvus, jog ginčo butas net negalėjo būti parduotas už 50 000 Lt, kadangi tokia kaina buvo neproporcingai per maža.

Žemesnės instancijos teismas

21.6. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuo sandorio sudarymo momento apeliantas nesirūpino butu, jame nesilankė, negyveno, neprisidėjo prie jo išlaikymo, mokesčių mokėjimo, būklės pagerinimo. Jis nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad reikalavo iš atsakovės buto raktų ir pan., tačiau, priešingai, žinodamas, jog turi teisę minėtame bute neatlygintinai gyventi iki gyvos galvos, bylos duomenimis nereiškė atsakovei dėl to jokių reikalavimų bei pretenzijų. Todėl teisinga teismo išvada, kad šios apelianto nurodytos aplinkybės taip pat nesudarė pagrindo sandorį pripažinti apsimestiniu, nes turto savininkas laisvai ir nevaržomai gali elgtis su jam priklausančiu daiktu.

21.7. Nepagrįsta apelianto pozicija dėl atsakovės galimybės įsigyti ginčo butą. Apeliantas ginčijo neva nepagrįstai mažą atsakovės įsigyto iš apelianto buto kainą, pakartotinai reikšdamas prašymą dėl buto rinkos kainos nustatymo sandorio sudarymo dienai, kas yra nepagrįsta ir neteisėta, kadangi analogišką prašymą teismas svarstė nagrinėdamas bylą pirmojoje instancijoje ir motyvuotai tokį apelianto prašymą atmetė. Teismas pagrįstai nurodė, jog ši aplinkybė nėra susijusi su ginčo sandorio teisėtumo vertinimu, kadangi bylos duomenimis buvo nustatyta, jog šalys gera valia susitarė, kad parduodamo daikto kaina yra 49 999,00 Lt, tuo tarpu VĮ Registrų centras to meto duomenimis kaip, kad nurodyta pirkimo - pardavimo sutartyje, ginčo buto vidutinė turto rinkos vertė - 60 300,00 Lt, tačiau šios aplinkybės neturi esminės reikšmės įrodymų vertinimo aspektu, nes šalims laisva valia nedraudžiama susitarti dėl kitokios parduodamo turto kainos, juolab nesant neadekvataus parduodamo turto kainos skirtumo.