Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams be intensyvios priežiūros;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nuteistajam paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams ir trims mėnesiams, įpareigojant jį visą bausmės terminą neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Iš D. M. Vilniaus teritorinės ligonių kasai priteisti 246,55 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki jo dalies dėl žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Iš D. M. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui priteista 1857,51 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Iš D. M. nukentėjusiajam J. M. priteista 2000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

12. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas D. M. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo kaltę padarius šiuos nusikaltimus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai.

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš kitų objektų apžiūros, kurios metu buvo apžiūrėti policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašai, protokole užfiksuotų duomenų matyti, jog nukentėjusysis J. M., sutikęs policijos pareigūną, nurodė, kad peilį turėjo jį užpuolę ir per langą norėję išmesti asmenys. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad jo piniginė ir telefonas liko bute (t. 1, b. l. 126, vaizdo įrašas 2022_1113_233637_026). Iš vaizdo įrašo 2022_1113_233637_026 iš tikrųjų matyti, kad nukentėjusysis policijos pareigūnui aiškino, jog jis buvo sumuštas, jį norėjo išmesti per langą, jis buvo užpultas, bute pasiliko jo piniginė bei telefonas (vaizdo įrašo laikai apytiksliai 02:40, 02:54 ir 03:27-03:44). Iš šio vaizdo įrašo matyti ir tai, kad nukentėjusysis yra be batų (su viena kojine), policijos pareigūnui paklausus, koks yra bute gyvenančio asmens vardas, atsakė, jog jo vardas N. (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 04:57-04:59). Pastebėtina, kad aptariamame vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip viena iš įvykio vietoje buvusių moterų nurodo, jog nukentėjusysis buvo įsiveržęs pas ją (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 04:08). Iš vaizdo įrašo 2022_1113_234136_027 matyti, kad vyras, kurio vardą nurodė nukentėjusysis, policijos pareigūnui prisistatė D. (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00:12). Be to, iš šio vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis vienam iš policijos pareigūnų nurodė, jog įvykio vietoje turi būti jo „tašytė“ su banko kortelėmis bei su vairuotojo pažymėjimu (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 04:32-04:36). Apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad L. B. paaiškino, jog jis pirmas mušė nukentėjusįjį, o tuomet šis mušė jį. Nukentėjusįjį mušė, nes šis palaikė rusus (t. 1, b. l. 126, vaizdo įrašas 2022_1113_234635_028). Vaizdo įraše 2022_1113_234635_028 iš tikrųjų yra užfiksuotas L. B. pokalbis su policijos pareigūne. Šio pokalbio metu L. B. policijos pareigūnei nurodė, kad jis pirmas mušė nukentėjusįjį, o vėliau nukentėjusysis mušė jį. Mušė nukentėjusįjį, nes šis palaikė rusus (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 04:00-04:04). Iš apžiūros protokolo matyti, kad J. M. policijos pareigūnei paaiškino, jog du asmenys jį sumušė ir norėjo išmesti per langą. Paklausus L. B., kodėl norėjo išmesti nukentėjusįjį per langą, šis paaiškino, jog tai buvo iliuzija, norėjo jo paklausti, kodėl jis kalba rusiškai (t. 1, b. l. 127, vaizdo įrašas 2022_1113_235134_029). Iš vaizdo įrašo 2022_1113_235134_029 matyti, kad iš tikrųjų nukentėjusysis nurodė, jog jį užpuolė du asmenys, jis gynėsi, jam buvo grasinama išmesti per langą (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 00:11-00:20). Nukentėjusysis aiškino, kad jis buvo apkaltintas tuo, jog yra rusas, buvo užpultas, jo buvo klausiama, kas jį „pasiuntė“. Taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad jį mušė abu ukrainiečiai, labiau smurtavo L. B. (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 03:36-04:40). Iš vaizdo įrašo 2022_1113_235633_030 matyti, kad policijos pareigūnas teiraujasi L. B., kur yra žmogaus rankinė (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 01:35-01:40). Be to, šiame vaizdo įraše užfiksuota, kad policijos pareigūnai, būdami lauke, bendrauja su asmenimis, kurių vaizdo įraše nesimato. Asmenys (vyras ir moteris) domisi, kas įvyko, vyras policijos pareigūnams aiškina, kad prie jo buvo pribėgęs vyras, kuris buvo be batų, ir pasakė, jog buvo sumuštas ukrainiečių (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 02:45-03:20). Aptarti duomenys akivaizdžiai patvirtina, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio ne tik policijos pareigūnams, bet ir kitiems asmenims aiškino, jog buvo užpultas dviejų asmenų (ukrainiečių). D. M. jis identifikavo kaip asmenį, kuris prisistatė N. vardu, šalindamasis iš įvykio vietos jis buvo įėjęs į nuteistojo kaimynės gyvenamąją vietą. Taip pat L. B. teiginiai policijos pareigūnei iš dalies patvirtina, kad nukentėjusįjį iš tikrųjų buvo grasinama išmesti per langą, tačiau tai buvo „iliuzija“, konfliktas kilo dėl to, jog nukentėjusysis bendravo rusų kalba, smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį pirmasis pradėjo naudoti būtent L. B.. Aptarti duomenys dar kartą leidžia daryti išvadą, kad nesivadovauti nukentėjusiojo nuosekliais parodymais nėra jokio pagrindo.

16. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusysis J. M. įvykio metu buvo neblaivus, vis tik šis faktas niekaip neleidžia daryti išvados, jog jo parodymai yra nepatikimi. Iš kitų objektų apžiūros protokolo, nurodyto šio procesinio sprendimo 15 pastraipoje, turinio, taip pat vaizdo įrašų turinio matyti, kad nukentėjusysis, bendraudamas su policijos pareigūnais, elgėsi adekvačiai, pakankamai rišliai, aiškiai nurodė įvykio aplinkybes, atsakė į patikslinančius klausimus. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad nukentėjusiojo neblaivumas galėjo turėti ir turėjo didesnės įtakos jo gebėjimui suvokti esmines įvykio aplinkybes, jas prisiminti bei atpasakoti. Be to, kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes, kas leidžia vertinti jo parodymus kaip patikimus. Faktas, kad J. M. nurodė, jog L. B. ir D. M. jam prisistatė ne savo vardais, neleidžia daryti išvados, kad jis dėl neblaivumo tinkamai negalėjo suvokti aplinkos, prisiminti reikšmingų aplinkybių. Aplinkybės, kad nukentėjusysis su L. B. ir D. M. susipažino bare ir kurį laiką su jais draugiškai bendravo, niekaip nepaneigia, jog šie asmenys jam galėjo prisistatyti ir prisistatė netikrais vardais.

17. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nuteistojo gynėjo prielaida, jog nukentėjusysis, siekdamas išvengti atsakomybės už L. B., kuris pats nurodė, kad pirmasis panaudojo smurtą, sužalojimą, gali siekti apkalbėti D. M., yra visiškai nepagrįsta. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl nukentėjusysis, siekdamas pateisinti, kaip apeliaciniame skunde nurodoma, galimai savo paties neteisėtus veiksmus prieš L. B., turėtų apkalbėti D. M., tvirtinti, jog prieš jį ne tik buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir buvo grasinama.

18. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad J. M. pirštas buvo sužalotas būtent jo užpuolimo metu. Iš tikrųjų iš medicinos dokumentų išrašo/siuntimo turinio matyti, kad iš karto po įvykio gydymo įstaigoje nukentėjusiajam nebuvo nustatyti jokie kaulų lūžiai (t. 1, b. l. 49). Tuo pačiu iš medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti ir tai, kad buvo apžiūrima tik nukentėjusiojo galvos sritis (nukentėjusiojo sužalojimai veido srityje buvo vizualiai aiškiai matomi, akivaizdūs). Kaip jau minėta anksčiau, pats nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad pirštas jam buvo sulaužytas įvykio metu. Jis visiškai logiškai paaiškino, kodėl apie piršto lūžį nenurodė iš karto po įvykio policijos pareigūnams ir (ar) jį apžiūrėjusiam medikui, t. y. iš karto po įvykio jam skaudėjo sumuštą galvą ir piršto skausmo jis nejautė, faktą, kad jam buvo sulaužytas pirštas, suprato tik praėjus kelioms valandoms po įvykio (2022 m. lapkričio 14 d. ryte). Manytina, kad nukentėjusysis piršto skausmo iš karto po įvykio galėjo nejausti ir (ar) jo nesureikšminti ir dėl patirto streso bei apsvaigimo nuo alkoholio, tuo labiau, kad toks sužalojimas vizualiai nėra aiškiai pastebimas.

19. Šioje baudžiamojoje byloje iš tikrųjų nėra nustatyta, nuo kurio smūgio buvo sužalotas nukentėjusiojo J. M. pirštas, vis tik, kaip jau buvo minėta, nekyla abejonių, kad pirštas buvo sužalotas nukentėjusiojo užpuolimo metu, dviem asmenims veikiant kartu, naudojant prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Taigi aplinkybė, nuo kurio asmens smūgio nukentėjusiajam lūžo dešinės plaštakos V pirštas, nėra reikšminga vertinant D. M. nusikalstamus veiksmus. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje yra įrodyta, jog nukentėjusiojo piršto sužalojimas buvo padarytas jam ginantis nuo suduodamų smūgių, o ne pačiam smūgiuojant. Iš paties J. M. parodymų matyti, kad nuo jam suduodamų smūgių į galvos sritį, jis dengėsi rankomis. Taigi yra visiškai akivaizdu, kad dalis smūgių nukentėjusiajam buvo suduota ir į rankas, plaštakas. Iš eksperto O. P. paaiškinimų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad nukentėjusiajam nustatytas piršto sužalojimas galėjo būti padarytas ir jam pačiam suduodant smūgį, tačiau toks smūgis turėjo būti suduotas ištiestu pirštu, kad priekinė piršto dalis kontaktuotų su daiktu. Smūgis turėjo būti tiesiai į pirštą, tuomet pirštas persilenkia per sąnariuką ir susiformuoja nustatytas lūžis. Tuo atveju, jeigu būtų smūgiuojama ištiestu delnu, visų pirma traumuotųsi ilgesni pirštai, o mažiausias pirštas nukentėtų mažiausiai (t. 2, b. l. 79-80). Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad J. M. būtų sudavęs bent vienam iš užpuolikų smūgį ar smūgius ištiestu delnu ir taip būtų susižalojęs pirštą. Čia pastebėtina, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme teigė, jog nukentėjusysis L. B. smūgiavo kumščiais (t. 2, b. l. 37).

20. Anksčiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo D. M. teiginiais, jog jis nedalyvavo konflikte, prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo ir jam negrasino. Čia pažymėtina ir tai, kad pats D. M. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams tvirtino, kad nukentėjusįjį mato pirmą kartą, nukentėjusiojo jo gyvenamojoje vietoje nebuvo, nors baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys patvirtina priešingus faktus. Tokia nuteistojo pozicija rodo, kad jis, suvokdamas jam gresiančias neigiamas teisines pasekmes, siekė klaidinti į įvykio vietą atvykusius policijos pareigūnus, išvengti nepageidaujamų padarinių.

21. Nuteistojo gynėjo teiginių, kad pats nukentėjusysis buvo aktyvus muštynių dalyvis, niekaip nepatvirtina faktai, jog L. B. įvykio vietoje buvo rastas be sąmonės ir jis buvo pirmasis išvežtas į sveikatos priežiūros įstaigą. Paminėti faktai patvirtina tik tai, kad nukentėjusiajam, šalinantis iš įvykio vietos, pavyko suduoti L. B. smūgį, nuo kurio šis prarado sąmonę, o greitosios pagalbos darbuotojai įvertino, jog L. B., kuris buvo praradęs sąmonę ir kraujavo, turėtų būti pasirūpinta pirmiau nei nukentėjusiuoju, kuris nors ir buvo sužalotas, tačiau nekraujavo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, faktą, kad J. M. nebuvo aktyvus konflikto dalyvis, iš dalies patvirtina tai, jog L. B. buvo nustatytas tik vienas sužalojimas (t. 2, b. l. 72), D. M. apskritai nebuvo sužalotas. Be to, nukentėjusysis iš įvykio vietos pasišalino be batų, palikęs bute ir kitus savo daiktus, kas rodo, kad bute, kuriame vyko konfliktas, jam buvo kilusi grėsmė, kurios jis siekė išvengti neatsižvelgdamas į galimą daiktų praradimą, oro sąlygas. Pastebėtina, kad faktas, jog nukentėjusysis po to, kai L. B. prarado sąmonę, be batų ir be daiktų pasišalino iš įvykio vietos, o ne grįžo į butą, kuriame buvo likęs tik asmuo, kuris tariamai konflikte nedalyvavo, leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų nukentėjusiajam grėsmė buvo kilusi ir iš šio asmens, t. y. D. M..

22. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo gynėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. K. parodymais. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas paaiškino, kad prisimena, jog nukentėjusysis nurodė, kad bare susipažino su dviem ukrainiečiais, nuėjo pas juos į svečius, vartojo alkoholį, buvo sumuštas, jį buvo grasinama išmesti per langą (t. 2, b. l. 54). Akivaizdu, kad tokie liudytojo parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, taip pat kitų objektų apžiūros protokole bei vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis. Iš baudžiamojoje byloje esančių įvykio vietos nuotraukų iš tikrųjų matyti, kad langas bute, kuriame vyko įvykis, yra uždarytas (t. 1, b. l. 22, 25). Iš vaizdo įrašo 2022_1113_233637_026 taip pat matyti, kad langas kambaryje yra uždarytas (vaizdo įrašo laikas apytiksliai 04:21-04:32). Tuo pačiu pastebėtina, kad sulyginus nuotraukose ir vaizdo įrašuose užfiksuotas lango rankenos padėtis matyti, jog jos skiriasi, kas leidžia teigti, jog langas buvo darinėjamas. Taip pat iš šio procesinio sprendimo 15 pastraipoje aptarto vaizdo įrašo 2022_1113_235633_030 matyti, jog įvykio vietoje buvo ieškoma ir nukentėjusiojo rankinė. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo nesivadovauti ir A. K. teiginiais, kad, siekiant išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo rankinė nebuvo išmesta per langą, bute buvęs langas buvo atidarytas ir pro jį žiūrima (t. 2, b. l. 55). Kita vertus, aplinkybė, ar bute buvęs langas atsidaro ar ne, atsižvelgus į tai, kas bus aptarta šio procesinio sprendimo 23-24 pastraipose, apskritai nėra reikšminga vertinant nuteistojo nusikalstamus veiksmus.

23. BK 145 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Taikant baudžiamąją atsakomybę pagal aptariamą BK normą, būtina nustatyti ne tik tai, jog buvo grasinama atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, bet ir pakankamą pagrindą bijoti tokio grasinimo įgyvendinimo (realumą). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016, 2K-203-489/2018 ir kt.). Čia taip pat pažymėtina, kad grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą.

24. Šioje baudžiamojoje byloje yra įrodyta, kad iš pradžių nukentėjusiajam J. M. buvo pagrasinta peiliu, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, tuomet užpuolikai paėmė nukentėjusįjį už kojų bei rankų, grasino jį išmesti per langą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad aptariamoje situacijoje J. M. turėjo pagrindo vertinti išsakytus grasinimus, ypač atsižvelgus į tai, kad juos lydėjo ir realūs užpuolikų veiksmai, t. y. paėmimas už rankų bei kojų, kaip realius, turėjo pagrindo išsigąsti dėl savo gyvybės bei sveikatos. Taip pat, be jokių abejonių, suėmus nukentėjusįjį už kojų bei rankų D. M. turėjo suvokti ir suvokė, jog sudaro nukentėjusiajam įspūdį, jog jam išsakyti grasinimai bus įgyvendinti. Faktas, kad grasinimų iš tikrųjų nebuvo ketinama įgyvendinti, nuteistojo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, taip pat neturi reikšmės tai, ar nukentėjusysis žinojo, pro kurį langą jį grasinama išmesti, ar nors vienas name esantis langas apskritai atsidaro. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad žmogų išmesti pro langą galima ir jo neatidarius.

25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. M. pripažindamas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, taip pat paskirdamas tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, bendrindamas paskirtąsias bausmes netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl šios priežasties skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 24 d. nuosprendis yra keistinas.

26. BK 63 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, kai padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad bausmės bendrinamos apėmimo būdu, kai yra ideali nusikaltimų sutaptis. Nagrinėjamu atveju D. M. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, todėl jos privalėjo būti subendrintos apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą apimant bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

27. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė su tokiais asmenimis, nustatomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamą veiką, jų pavardės neminimos. Kai jie yra žinomi, galima parašyti „su asmeniu, kurio byla išskirta“, o jų pavardės turi būti pašalinamos iš kaltinimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-190/2011, 2K-174-511/2020, 2K-257-697/2022).

28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, nepagrįstai yra nurodoma asmens, kuriam byla išskirta į atskirą procesą, vardas bei pavardė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kurioje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tikslintina pašalinant iš šios dalies L. B. vardą ir pavardę, nurodant, jog tai yra asmuo, kuriam byla yra išskirta į atskirą procesą.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo liepos 24 d. nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo, todėl D. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas yra atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai nenustatė kitų aplinkybių (išskyrus paminėtą paskirtų bausmių subendrinimo klaidą bei aprašomosios dalies netikslumą), kurios leistų daryti išvadą, kad skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas ar keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo D. M. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m liepos 24 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, D. M. bausme, paskirta už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą apimti bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir paskirti jam laisvės apribojimą vieneriems metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės terminą neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 24 d. nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje yra išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, pašalinant iš jos aplinkybę, kad D. M. veikė su L. B., nustatant, jog buvo veikiama su asmeniu, kuriam byla išskirta į atskirą procesą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.