- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- 2S-1354-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09722-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- UAB „VILSTA“
- Ieškovas
- UAB “Flameksas”, Ko
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „VILSTA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Flameksas” ir Ko” ieškinį atsakovui UAB “VILSTA” dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Flameksas“ ir Ko kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 69 487,50 Lt skolos; 2 091,12 Lt delspinigių; 8,75 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo momento bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovo nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, o jų neužtenkant taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, kurių suma lygi ieškinio sumos dydžiui. Ieškovo manymu, egzistuoja realus pavojus būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi atsakovas tikėtinai turi 150 000 Lt viršijančias skolas UAB „Inžinera“ ir UAB „Raseinių statyba“. Be to, ieškinio suma laikytina didele santykiuose su juridiniu asmeniu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino visiškai ir areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 71 578, 62 Lt sumai; šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštavo atsakovo pinigines lėšas, leidžiant daryti privalomus atsiskaitymus biudžetui, su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei mokėjimus ieškovui. Teismo manymu, pritaikius minėtą apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas, todėl sprendė, kad ieškovo prašymas turi būti tenkinamas. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovo atžvilgiu yra nagrinėjamos ir kitos bylos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas UAB „VILSTA“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties ir prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės- ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmesti. Nurodo, kad ieškovas savo reikalavimą kildina iš 2013 m. kovo 29 d. tarp šalių sudarytos statybos subrangos sutarties, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo statybos darbų objekte, esančiu adresu Perkūnkiemio g. 53, Vilnius atlikti laikančių metalinių konstrukcijų dažymo priešgaisriniais dažais darbus, kad nudažytos metalinės konstrukcijos atitiktų atsparumo ugniai R90 klasę. Kilus abejonių dėl atliktų darbų kokybės atsakovas UAB „VILSTA“ kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centrą dėl nudažytų metalinių konstrukcijų priešgaisrinių dažų storio matavimo ir atsparumo ugniai klasės nustatymo. Šio centro pateiktoje atskaitoje konstatuota, kad vidutinis metalo konstrukcijų dangos storis neatitinka vidutinio metalo konstrukcijų dangos storio, nurodyto ieškovo pateiktame konstrukcijų, padengtų priešgaisrinėmis dangomis, atsparumo ugniai patikrinimo akte ir pagal plieninės konstrukcijos masyvumo koeficientą atsparumo ugniai R90 klasė nėra pasiekta. Dėl nurodytų priežasčių nėra pasirašytas ir baigiamasis darbų perdavimo-priėmimo aktas. Esant šios aplinkybėms, preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas neleidžia daryti pagrįstos prielaidos, kad nagrinėjamoje byloje galės būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Apelianto manymu, jo finansinė padėtis taip pat neleidžia kilti abejonėms dėl bendrovės galimybių įvykdyti teismo sprendimu nustatytas pinigines prievoles. Be to, pažymi ir tai, kad nors šia skundžiama nutartimi piniginių lėšų areštas taikytas kaip subsidiari priemonė tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimams užtikrinti nepakaktų atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, atsakovui nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamam turtui, t.y. sporto aikštynui ir krepšinio aikštelei, esant apsunkintiems hipoteka bei areštuotiems antstolės J. B. patvarkymu, nagrinėjamoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai bus nukreiptos atsakovo piniginių lėšų atžvilgiu. Juridinio asmens piniginių lėšų areštas suvaržo šio teisės subjekto galimybes vykdyti veiklą, dėl kurios jis yra įsteigtas. Dėl sutrikdytos bendrovės veiklos atsirasiančios neigiamos finansinės pasekmės gali sumažinti ir ieškovo galimybes priverstine tvarka įvykdyti galimai jam palankų teismo sprendimą, t.y. būtų pasiektas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones.
Ieškovas UAB „Flameksas“ ir Ko atsiliepimo į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo apskųstajai nutarčiai panaikinti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju apeliacijos objektu yra nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje egzistavo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos dispozicijos akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikęs ieškinį, jį grindžia 2013 m. kovo 29 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta Statybos subrangos sutartimi Nr. R-16/13, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo atlikti laikančių metalinių konstrukcijų dažymo ir su jais susijusius kitus darbus bei juos perduoti atsakovui, o atsakovas įsipareigojo juos priimti ir už juos sumokėti. Šiuo atveju ieškinio suma siekia- 71 578,62 Lt. Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad atsakovas nevykdo sutartinės prievolės atsiskaityti už jo naudai atliktus statybos rangos darbus, todėl susidaręs įsiskolinimas kartu su netesybomis priteistinas iš jo. Pirmosios instancijos teismas esant ieškovo prašymui bei įvertinus tai, jog būsimas teismo sprendimas galimai bus palankus ieškovui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu. Apeliantas nesutikdamas su skundžiama nutartimi, nurodo, kad jo ieškovas UAB „Flameksas“ ir Ko nuslepia esminę ginčo aplinkybę, kad laikančių metalinių konstrukcijų dažymo priešgaisriniais dažais atliko netinkamai, todėl ieškinys dėl skolos už netinkamai atliktus darbus priteisimo yra visiškai nepagrįstas. Be to, pažymi, jog jo finansinė padėtis neleidžia kilti abejonėms dėl bendrovės galimybių įvykdyti teismo sprendimu nustatytas pinigines prievoles, taip pat, jog laikinosios apsaugos priemonės apsunkina atsakovo galimybes vykdyti ūkinę-komercinę veiklą.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali padidinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, dydį, įsipareigojimus, gaunamas pajamas nėra didelė.
Šiuo atveju, apeliantas teigia, jog jo turimo turto vertė siekia- 7 107 296 Lt, o įstatinis kapitalas sudaro- 450 000 Lt. Pažymėtina, jog teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti ne tik pagal jo turimo turto vertę, pajamas, bet ir pagal įsipareigojimus. Būtent balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį, objektyvų finansinį pajėgumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-37/2010). Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto atsakovo UAB „VILSTA“ 2013 m. gruodžio 31 d. preliminaraus balanso duomenų matyti, kad atsakovo turto balansinė vertė sudaro 7 107 296 Lt, iš kurio ilgalaikio turto – tik 239 710 Lt, kitą atsakovo turimo turto didžiąją dalį sudaro per vienerius metus gautinos sumos, iš kurių net 2 750 121 Lt yra pirkėjų įsiskolinimas. Atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 7 074 363, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai ? 6 060 154 Lt. Iš šių duomenų, akivaizdu, jog atsakovo turimų įsipareigojimų ir turto vertės santykis iš esmės yra neigiamas, t. y. atsakovas susiduria su finansiniais sunkumais, o ši aplinkybė rodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, jei jis būtų ieškovui palankus, įvykdymui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog iš esmės visą apelianto turtą sudaro trumpalaikis turtas (6 867 586 Lt), iš kurio net 3 847 484 Lt yra per vienerius metus gautinos sumos, 2 200 000 Lt turto vertės sudaro kitas trumpalaikis turtas. Šiuo atveju, apeliantas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių minėto trumpalaikio turto sudėtį, jo atgavimo galimybes, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo spręsti, jog apeliantas disponuoja daugiau kaip septynių milijonų litų vertės turtu, nėra.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad atsakovo gebėjimą vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus patvirtina ir tai, jog šiuo metu pagal pasirašytas sutartis realizuojami projektai dėl administracinių patalpų remonto, svečių namų, nuotekų valymo įrenginių bei viešbučio statybos rangos darbų, jog atsakovas 2014 m. pirmą pusmetį planuoja gauti daugiau kaip 5 000 000 Lt pajamų. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog konkrečių duomenų, patvirtinančių šias skunde išdėstytas aplinkybes, apeliantas taip pat nepateikė (CPK 12, 178 str.).
Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai skolininkui sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė skolininkui priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Be to, pirmosios instancijos teismas, areštavęs lėšas, leido atsakovui mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei mokėjimus ieškovui. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad nebūtų pažeisti ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principai. Apeliantas pateikdamas skundą teigia, jog jo nekilnojamas turtas jau yra areštuotas, todėl nagrinėjamoje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai bus nukreiptos apelianto piniginių lėšų atžvilgiu, o tai suvaržys jo galimybes vykdyti veiklą, ko pasėkoje atsiras neigiamos finansinės pasekmės. Pastebėtina tai, jog jeigu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo vertinimu, neproporcingai apsunkins atsakovo veiklą, jis gali kreiptis į teismą su motyvuotu ir pagrįstu prašymu sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mąstą, pakeisti pritaikytas priemones kitomis, o taip pat prašyti leisti areštuotas lėšas naudoti ir būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti. Be to, įstatymas apeliantui suteikia teisę reikalauti, kad ieškovas per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (LR CPK 146 str.).
Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė teisingai, todėl teisinio pagrindo naikinti skundžiama nutartį nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.