Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Maškevičienės, Albinos Pupeikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. P. ir atsakovo L. T. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovams L. T., akcinei bendrovei SEB bankui, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje uždaroji akcinė bendrovė „PZU Lietuva“ dėl kredito sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais ir atsakovo L. T. priešieškinį ieškovei R. P., atsakovams G. Z., R. Z., akcinei bendrovei SEB bankui dėl pirkimo – pardavimo sutarties bei hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Ieškovė R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams L. T., AB SEB bankui dėl kredito sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais. Ieškovė nurodė, kad 2007-08-22 su AB SEB banku sudarė kredito sutartį, pagal kurią jai buvo suteiktas 348 411,82 Eur kreditas gyvenamajam namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini) pirkti, tačiau faktiškai kredito lėšas gavo ir jas panaudojo atsakovas L. T. Ieškovė teigė, kad iki 2007-08-26 nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sandorio su G. ir R. Z. sudarymo atsakovas L. T. buvo šio turto savininkas ir šiuo turtu faktiškai naudojosi. Ieškinyje nurodoma, kad kredito sutarties sudarymą su banku inicijavo atsakovas L. T., kuris į ieškovės sąskaitą sumokėdavo pinigines lėšas kredito įmokoms mokėti. Ieškovė paaiškino, kad pats atsakovas L. T. negalėjo gauti kredito, nes jo pajamos buvo nepakankamos kreditui gauti. Ieškovė pasitikėjo atsakovu, todėl sudarė kredito sutartį, apie sandorio sudarymo aplinkybes žinojo ir AB SEB banko darbuotojai. 2013-03-27 bankas informavo, jog kredito sutartis nutraukiama bei pradedamas priverstinis skolos išieškojimas. Ieškovės teigimu, pagal kredito sutartį ir hipotekos lakštą skolininkas yra atsakovas L. T., nes jis yra tikrasis kredito gavėjas ir daikto savininkas. Ieškovės nuomone, bankas negali būti laikomas sąžiningu, nes visą laiką žinojo tikruosius tarp šalių susiklosčiusius santykius ir tikrąsias sutarties bei su ja susijusių sutarčių sudarymo aplinkybes. Dėl to ieškovė teismo prašė:pripažinti apsimestine ir negaliojančia tarp ieškovės R. P. ir atsakovo AB SEB banko 2007-08-22 sudarytą kredito sutartį Nr. 0460718030049-53, nustatant, jog tikroji šios sutarties šalis – kredito gavėjas – yra atsakovas L. T. ir jam tenka visos kredito sutartyje įtvirtintos teisės ir pareigos; pripažinti apsimestine ir negaliojančia 2007-08-24 tarp ieškovės R. P. bei atsakovo AB SEB banko sudaryto hipotekos lakšto Nr. 031/2007/0011981 dalį, kurioje skolininke yra nurodoma ieškovė, nustatant, kad hipotekos lakšte AB SEB banko skolininkas yra atsakovas L. T.; priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas L. T. pareiškė priešieškinį ieškovei R. P., atsakovams G. Z., R. Z., AB SEB bankui dėl pirkimo – pardavimo sutarties bei hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais. Atsakovas nurodė, kad ieškovė sudarė kredito sutartį tam, kad iš banko gautos piniginės lėšos būtų panaudotos nekilnojamajam turtui pirkti, kurį faktiškai įsigyti norėjo jis. Atsakovas šį nekilnojamąjį turtą valdo ir naudojasi juo. Priešieškinyje nurodoma, kad atsakovas tikėjosi pagerėjus finansinei padėčiai pakeisti kredito sutartį ir įsigyti nekilnojamąjį turtą iš G. ir R. Z., todėl nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu, pripažįstant atsakovo nuosavybę į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Atsakovo teigimu, bankas negali būti laikomas sąžiningu hipotekos kreditoriumi, nes visą laiką žinojo tikruosius tarp šalių susiklosčiusius santykius bei tikrąsias sutarties ir su ja susijusių sutarčių sudarymo aplinkybes. Pripažinus banką nesąžiningu, ieškovės ir banko sudarytas hipotekos lakštas turi būti pripažintas negaliojančiu. Dėl to atsakovas priešieškiniu teismo prašė:pripažinti negaliojančia 2007-08-26 tarp ieškovės R. P. bei atsakovų G. Z. ir R. Z. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl pirkėjo bei pripažinti, jog nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais bei žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui L. T.; pripažinti negaliojančiu 2007-08-24 tarp ieškovės R. P. ir atsakovo AB SEB banko sudarytą hipotekos lakštą Nr. 031/2007/0011981.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017-02-17 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės ir atsakovo L. T. po 635,38 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui AB SEB bankui, priteisė valstybei iš atsakovo L. T. 950 Eur žyminį mokestį bei 8,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovės taip pat priteisė 8,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Spręsdamas dėl ginčijamos kredito sutarties galiojimo teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė suvokė su banku sudaromos kreditavimo sutarties prasmę ir jos pasekmes, išreiškė savo valią savo vardu paimti iš banko kreditą, nusipirkti nekilnojamąjį turtą ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teismas įvertino ir tai, kad bankas taip pat išreiškė savo valią sudaryti kreditavimo sandorį su ieškove, o šios valios išraišką patvirtina su ieškove pasirašyta ir galiojanti kreditavimo sutartis, jos pakeitimai bei hipotekos lakštas. Teismas pažymėjo, kad banko nesąžiningumas sudarant ginčijamus sandorius šioje byloje nebuvo įrodytas. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas konstatavo, kad bankas iš tiesų kreditavimo sandorį sudarė su ieškove, o ne su atsakovu L. T., todėl reikalavimą dėl kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovė išreiškė valią savo vardu paimti iš banko kreditą, už jo lėšas įsigyti nekilnojamąjį turtą ir jį įkeisti bankui, siekdama užtikrinti kredito grąžinimą, todėl ginčijamas hipotekos lakštas negali būti laikomas apsimestiniu sandoriu. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo pripažinti pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia teismas konstatavo, kad atsakovas byloje neįrodė, jog jis yra ieškovei parduoto nekilnojamojo turto savininkas ir kad parduodant šį turtą būtų pažeistos atsakovo teisės. Teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčo turtu naudojasi nuomos sutarties pagrindu, tačiau tai neįrodo atsakovo nuosavybės teisės į ginčo turtą, todėl teismas atsakovo priešieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė R. P. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-02-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovė nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl kreditavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais. Apeliantės teigimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai, nes tikrasis kredito gavėjas ir nekilnojamojo turto savininkas yra atsakovas L. T. Ieškovė nurodė ir tai, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes priimdamas sprendimą neatsižvelgė į šalių pripažintas aplinkybes, jog ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai, todėl šios aplinkybės neturėjo būti įrodinėjamos.

Kitu apeliaciniu skundu atsakovas L. T. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-02-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė jo priešieškinio reikalavimus. Apeliantas teigė, kad jis buvo tikrasis ginčo nekilnojamojo turto pirkėjas ir jo savininkas, nes atsakovo iniciatyva buvo gautas banko kreditas bei sudaryti apsimestiniai pirkimo - pardavimo, kreditavimo ir įkeitimo sandoriai. Skunde nurodoma ir tai, kad atsakovo priešieškinio suma buvo didesnė nei 43 500 Eur, tačiau teismas neperdavė bylos nagrinėti apygardos teismui, todėl buvo pažeistos bylos rūšinio teismingumo taisyklės ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė R. P. nurodė, kad su atsakovo skundu sutinka ir prašė jį patenkinti. Atsiliepime ieškovė nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas L. T. nurodė, kad su ieškovės skundu sutinka ir prašė jį patenkinti. Atsiliepime atsakovas nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir savo apeliaciniame skunde.

Atsiliepimu į ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus atsakovas AB SEB bankas prašė šiuos skundus atmesti, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-02-17 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės nepatvirtina jos reikalavimų pagrįstumo. Atsakovas nurodė ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis nėra pagrindo daryti išvados, jog tikrasis kredito gavėjas ir ginčo nekilnojamojo turto savininkas buvo atsakovas L. T., todėl teismas pagrįstai atmetė jo priešieškinio reikalavimus. Atsiliepime teigiama, kad nagrinėjant bylą teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Ieškovė teismo prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. LR CPK 321 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 str. nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo prašyme nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių būtinybę apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (LR CPK 321 str. 1 d.). Dėl to ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmetamas.

Dėl ieškovės R. P. apeliacinio skundo.

Apeliantė skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl kreditavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais. Apeliantės teigimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai, nes tikrasis kredito gavėjas ir nekilnojamojo turto savininkas yra atsakovas L. T. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2007-08-10 tarp ieškovės ir atsakovų G. ir R. Z. sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovė nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas AB SEB bankas 2007-08-22 sudarė kredito sutartį Nr. 0460718030049-53, pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti ieškovei 348 411,82 Eur kreditą gyvenamajam namui su priklausiniais bei žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini), įsigyti. Įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui užtikrinti 2007-08-24 buvo įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią buvo įkeistas ieškovės vardu įgytas nekilnojamasis turtas, hipotekos lakšte įkeičiamo turto savininkė nurodyta ieškovė R. P. Ieškovė ir atsakovas L. T. šioje byloje įrodinėjo, kad tikrasis kredito gavėjas ir įkeisto turto savininkas pagal 2007-08-22 kredito sutartį bei 2007-08-24 hipotekos sandorį buvo atsakovas L. T., todėl ieškovės ir banko sudaryti sandoriai buvo apsimestiniai.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant, ar paskolos sandoris laikytinas apsimestiniu dėl subjekto, svarbu nustatyti tokias teisiškai reikšmingas aplinkybes, kaip antai, kas derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo teises bei atliko pareigas pagal sutartį, konstatuoti kredito davėjo ir jo gavėjo, nurodyto sutartyje, susitarimą sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad dėl kredito suteikimo į banką kreipėsi ieškovė, ji užpildė paraišką kreditui gauti. Iš atsakovo AB SEB banko paaiškinimų matyti, jog sprendžiant dėl kredito suteikimo buvo vertinamas ieškovės kreditingumas, apie banko priimtą sprendimą suteikti ieškovei kreditą 2007-08-07 atsakovas informavo notarų biurą. Bylos duomenys patvirtina, kad dalį kreditu gautų lėšų ieškovė pervedė turto pardavėjai G. Z. 2007-08-09 ieškovė sudarė draudimo sutartį, pagal kurią banko naudai buvo apdraustas ginčo nekilnojamasis turtas. Byloje esantis ieškovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad įsipareigojimus bankui vykdė ir kredito įmokas pagal kredito sutartį Nr. 0460718030049-53 mokėjo taip pat ieškovė. Nors ieškovė nurodė, kad atsakovas inicijavo kredito sutarties sudarymą ir pervesdavo ieškovei pinigines lėšas įmokoms pagal kredito sutartį mokėti, tačiau šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingos, nes kreditavimo ir hipotekos sandorių sudarymą paskatinę motyvai, taip pat pinginių lėšų šaltinis įsipareigojimams vykdyti neturi esminės reikšmės kitai sandorio šaliai, šiuo atveju – bankui. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina ieškovės ir atsakovo L. T. nurodytų aplinkybių, kad bankas buvo nesąžiningas ir žinojo apie apsimestinio sandorio sudarymą. Įvertinus nurodytas aplinkybes akivaizdu, jog ieškovė aktyviai veikė kaip sutarties šalis tiek ikisutartiniuose ieškovės ir banko santykiuose, tiek sudarant ginčijamą kreditavimo bei hipotekos sutartis, tiek ir sutarties vykdymo laikotarpiu. Aplinkybę, jog ieškovė nebuvo fiktyvi sandorio šalis patvirtina ir jos elgesys po kredito sutarties nutraukimo bankui nukreipus išieškojimą į įkeistą turtą, nes 2013-05-13, 2013-11-27 ieškovė teikė bankui prašymus dėl išieškojimo proceso atidėjimo, kuriuose nurodė, kad yra vykdomos derybos su galimu turto pirkėju. Pažymėtina, kad šių rašytiniais bylos įrodymais nustatytų aplinkybių nepaneigia ieškovės ir atsakovo L. T. teikti paaiškinimai apie tai, jog tikroji sandorių šalis buvo atsakovas L. T. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir teismo padaryta išvada, kad byloje nebuvo įrodyta, jog 2007-08-22 kredito sutartis bei 2007-08-24 hipotekos sandoris buvo apsimestiniai dėl šiuos sandorius sudariusios šalies. Esant nurodytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus.

Ieškovė skunde nurodė ir tai, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nes priimdamas sprendimą neatsižvelgė į šalių pripažintas aplinkybes, jog ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai, todėl šios aplinkybės neturėjo būti įrodinėjamos. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 12, 178 str.). Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti, išsamiai reglamentuotos LR CPK 182 str., pagal kurio 5 p. nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (LR CPK 187 str.). Pagal CPK 187 str. 1 d. nuostatas šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Šaliai pripažinus tokius faktus, teismas gali nebereikalauti kitų įrodymų ir remtis tik pripažintais faktais. LR CPK 187 str. 2 d. nustatyta, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Nagrinėjamu atveju atsakovas L. T. neginčijo ieškovės ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių, o ieškovė neginčijo atsakovo priešieškinyje nurodytų aplinkybių apie tai, jog tikrasis kredito gavėjas, įkaito davėjas ir nekilnojamojo turto pirkėjas pagal 2007-08-10 pirkimo – pardavimo sutartį, 2007-08-22 kredito sutartį bei 2007-08-24 hipotekos sutartį buvo atsakovas L. T. Nors ginčo dėl šių aplinkybių tarp ieškovės ir atsakovo nekilo, tačiau šių aplinkybių nepripažino kiti bylos atsakovai, iš jų ir AB SEB bankas, kuris bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo priešingas aplinkybes, nei yra nurodytos ieškinyje bei priešieškinyje. Atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovės bei atsakovo nurodytas aplinkybes apie apsimestinių sandorių sudarymą paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, jog tikroji ginčijamų sandorių šalis buvo ieškovė, o ne atsakovas L. T. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai netaikė LR CPK 182 str. 5 p., 187 str. nuostatų dėl faktų pripažinimo ir priimdamas skundžiamą sprendimą teismas įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

Dėl atsakovo L. T. apeliacinio skundo.

Atsakovas L. T. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai atmetė jo priešieškinio reikalavimus. Apeliantas teigė, kad jis buvo tikrasis ginčo nekilnojamojo turto pirkėjas ir jo savininkas, nes atsakovo iniciatyva buvo gautas banko kreditas ir sudaryti apsimestiniai pirkimo - pardavimo, kreditavimo ir įkeitimo sandoriai. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Byloje pareikštu priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti iš dalies negaliojančia 2007-08-10 tarp ieškovės ir atsakovų G. ir R. Z. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais bei žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad priešieškiniu ginčydamas pirkimo - pardavimo sutartį atsakovas turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytos sandorio šalys neatitinka tikrųjų šio teisinio santykio subjektų (LR CPK 178 str.). Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ginčijamą 2007-08-10 pirkimo – pardavimo sutartį pas notarą sudarė ieškovė. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytai turto kainai sumokėti buvo panaudotos piniginės lėšos, kurias ieškovė gavo pagal 2007-08-22 kredito sutartį. Byloje nebuvo įrodyta, kad tikrasis kredito gavėjas pagal šią sutartį buvo atsakovas L. T., todėl tai leidžia teismui konstatuoti, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo nupirktas ieškovės lėšomis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu turto pardavėja atsakovė G. Z. taip pat patvirtino, kad ieškovė įsipareigojimus pagal pirkimo – pardavimo sutartį dėl kainos sumokėjimo įvykdė tinkamai. Nors atsakovas nurodė, kad ginčo nekilnojamuoju turtu jis naudojosi kaip turto savininkas, tačiau byloje yra pateikta 2007-07-30 būsto nuomos sutartis, pagal kurią ieškovė iki 2011-07-31 išnuomojo atsakovui L. T. gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Taigi atsakovas turėjo teisę valdyti ir naudoti ginčo nekilnojamąjį turtą nuomos sutarties pagrindu, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina jo nuosavybės teisės į ginčo turtą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jis yra ieškovei parduoto nekilnojamojo turto savininkas, todėl priešieškinio reikalavimai buvo atmesti pagrįstai.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad atsakovo priešieškinio suma buvo didesnė nei 43 500 Eur, tačiau teismas neperdavė bylos nagrinėti apygardos teismui, todėl buvo pažeistos bylos rūšinio teismingumo taisyklės ir tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Ši skundo nuostata nepagrįsta. LR CPK 33 str. 2 d. nustato, kad priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Jeigu ieškinio reikalavimo padidinimas, ieškinio dalyko pakeitimas, priešieškinio padavimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas išsprendžia visus su ieškinio (priešieškinio) priėmimu susijusius klausimus ir nagrinėja visą bylą iš esmės. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovo pareikštas priešieškinis nepakeitė bylos teismingumo. Pažymėtina ir tai, kad pagal LR CPK 329 str. 2 d. 6 p. nuostatas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai nagrinėjant bylą buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodyti argumentai nėra susiję su rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklių pažeidimu, todėl šie argumentai nepatvirtina LR CPK 329 str. 2 d. 6 p. numatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta nepažeidus įstatyme numatytų teismingumo taisyklių.

Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017-03-22 nutartimi atsakovas atleistas nuo 2 500 Eur žymino mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimo, o 1 607 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atsakovui buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, valstybei iš atsakovo priteisiamas 1 607 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo L. T. 1 607 Eur žyminio mokesčio.