Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-25-397/2012

Teisėja Judita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-05-1-03027-2011-3

NUTARTIS

2012 m. birželio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Reginos Majauskienės, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo R. J. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šakių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. išteisintas pagal BK 291 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių ir nuspręsta R. J. pradėti administracinį procesą pagal ATPK 205² dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo dėl neatsargumo.

Šiuo nuosprendžu V. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 str. nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir byla nutraukta, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. buvo kaltinamas pagal BK 291 str. 1 d. tuo, kad 2011 m. gegužės 9 d. apie 15.40 val. Šakių rajone, Sudargo seniūnijoje, Puknių kaimo ribose, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės Rociškių užkardos saugomame pasienio ruože, neteisėtai apeidamas pasienio kontrolės punktą ir nenustatytoje kirtimui valstybės sienos vietoje pereidamas sausuma miško griovelį, kuris žymi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką, kur jo laukė V. J. ir gabeno, tai yra vedė pėsčiomis, Lietuvos Respublikos teritorijoje apie 500 metrų, kol juos, R. J. ir V. J., 2011 m. gegužės 9 d. 15.40 val. Šakių rajone, tikslesnė vieta nenustatyta, sulaikė pasienio pareigūnai. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad R. J. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tai yra valstybės sieną jis perėjo dėl neatsargumo, už ką numatyta administracinė atsakomybė, ir todėl pagal BK 291 str. 1 d. jį išteisino.

Šakių rajono aplinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu pašo Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendį dalyje dėl R. J. išteisinimo panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuospredį - R. J. pripažinti kaltu pagal BK 291 str. 1 d. ir nubausti jį 45 arešto bausme. Nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė neteisingą išvadą, kad R. J. veiskmuose nebuvo tyčios. Teigia, kad jo tyčios kryptingumą patvirtina paties kaltinamojo parodymai apie tai, kad jis buvo miške, gėrė, užmigo, paskui ėjo pats nežinodamas kur. Apelianto nuomone, šie parodymai rodo, kad jis, neturėdamas dokumentų, pasitraukė į mišką, taip siekdamas pereiti valstybės sieną. Asmens noras veikti ir sukelti pavojingus ir įstatyme numatytus padarinius išreiškiamas laisvu pasirinkumu, todėl kaltinamojo toks pasirinkimas - pasilikimas miške, suvokiamas kaip norėjimas pereiti valstybės sieną, kas yra tikslinga veikla. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai R. J. veiksmų nesąmoningumą grindė jo girtumu, tačiau iš jo elgesio buvo matyti, kad girtumas neturėjo lemiamos įtakos jo neatsargumui. Be to, baudžiamajam kodekse girtumas nėra numatytas kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, vadovaujantis BK 60 str. 1 d. 9 p. šią aplinkybę reiktų vertinti kaip atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apelianto nuomone, kaltinamojo veiksmai atitinka nusikaltimo numatyto 291 straipsnyje sudėtį, todėl jis tri būti pripažintas kaltu ir nuteistas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti R. J. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 291 str. 1 d. ir jį pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

R. J. pateiktas kaltinimas dėl neteisėto vasltybės sienos perėjimo ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas tuo, jog jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje neteisėtai apeidamas pasienio kontrolės punktą ir nenustatytoje kirtimui valstybės sienos vietoje pereidamas sausuma miško griovelį, kuris žymi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Lietuvos Respubliką. Teismas, nurodydamas, jog tokie kaltinimai nepasitvirtino, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos neginčijamai nustatytas tik faktas, kad kaltinamasis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau kiti byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti įrodymai nepatvirtina kaltinamjąį šią veiką padarius tyčios forma.

Kaltinamasis nuo pat bylos tyrimo pradžios davė nuoseklius ir tapačius parodymus, kad jis 2011 m. gegužės 8 d. su draugais iškylavo miške, gėrė alkoholį, buvo labai girtas, buvo nuėję toliau į mišką, paskui užmigo. Atsibudęs pamatė, kad jis yra vienas ir nežinojo, kur randasi. Tada ėjo nežinoma kryptimi ir sutiko žmogų, kuris jam pasakė, kad jis yra Lietuvoje. Tas žmogus jam davė telefonu paskambinti V. J., kuris atėjo jo pasitikti ir jie ėjo keliu, kur juos sulaikė pasienio pareigūnai. Kaltinamasis neneigė perėjęs sieną, tačiau tai jis padarė ne sąmoningai, tokio tikslo neturėjo, sieną perėjo dėl nesiorentavimo aplinkoje. Šiuo atveju R. J. girtumas, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nebuvo laikoma atsakomybę šalinančia aplinkybe, tačiau pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai šią aplinkybę įvertino spręsdamas tokios būsenos įtaką, įvertinant ir paros metą, vietovę, R. J. oreantavimuisi vietovėje, teisingam jos suvokimui. Byloje nėra nei vieno įrodymo, galinčio paneigti šią kaltinamojo R. J. versiją, kad jokios tyčios neteisėtai, neleistinoje vietoje kirsti LR sieną jis neturėjo, tuo pačiu nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų jo veiksmų tyčią. Byloje nėra nustatyta ir tiksli valstybinės sieno perėjimo vieta, kas leistų įvertinti R. J. veiksmų kryptingumą, galimą aplinkos suvokimą, ar būtent toje vietoje nebuvo papildomų (apsauginių) kliūčių pereinant valstybinę sieną, ar nebuvo specialių valstybės sieną žyminčių ženklų ir panašiai. Pirmos instancijos teismo posėdyje liudytojais apklaustų pasienio tarnybos pareigūnų I. B., D. P. parodymai taip pat nepatvirtina R. J. kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Iš šių liudytojų parodymų galima padaryti išvadą tik apie tai, kad sulaikytas R. J. mėgino suklaidinti pareigūnus dėl savo asmenybės, tačiau tai visiškai neatskleidžia esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių – kaip buvo kirsta valstybės siena, ir koks buvo išteisintojo valinis ryšys su atliktais veiksmais. Apelianto skunde nurodytas argumentas, kad R. J. kaltę grindžia jo veiksmai - kad jis tokiu savo laisvu pasirinkumu - pasilikimu miške ir vaiksčiojimu nežinant kur, ir tai vertintina kaip jo sąmoningas norėjimas pereiti valstybės sieną, yra visiškai nelogiškas, neatlaikantis jokios kritikos ir todėl atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. reglamentuoja, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, teismas, spręsdamas ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarp savęs organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas, ir jo veiksmų vidinės paskatos. Būtinas ir pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos medžiaga pagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų apie tai, kad R. J. galėjo ir turėjo suvokti einantis per valstybės sieną, kas patvirtina R. J. veiksmuose nesant nusikaltimo subjektyviosios pusės būtino požymio - tyčios, ir pagrįstai R. J. BPK 303 str. 5 d.1 p. pagrindu, išteisino.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nuosprendis dėl R. J. išteisinimo yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Šakių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.