- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-15
- Bylos Nr.
- e2A-776-881/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00342-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- V. K.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
- 2.6.10.2.3Kaltė
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Aliuvita“ ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB, BUAB) „Aliuvita“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. K. 20 519,88 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „Aliuvita“ iškėlė bankroto bylą. Nuo 2010 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Aliuvita“ vadovo pareigas ėjo atsakovas V. K.. Atsakovas, kaip buvęs UAB „Aliuvita“ vadovas, privesdamas įmonę prie bankroto, kuris teismų sprendimais buvo pripažintas tyčiniu, nevykdė jam įstatyme nustatytų pareigų, t. y. laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai UAB „Aliuvita“ buvo nemoki (pagal UAB „Aliuvita“ balansą, sudarytą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., UAB „Aliuvita“ turtas sudarė 31 399 Eur dydžio sumą, tuo tarpu įsipareigojimai – 138 062 Eur). Taigi, UAB „Aliuvita“ buvo nemoki, todėl atsakovas nuo 2016 m. sausio 1 d. turėjo prievolę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. Ieškovė pažymėjo, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas yra patvirtinęs BUAB „Aliuvita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, pagal kurį bendra reikalavimų suma sudaro 111 074,70 Eur. Išanalizavus BUAB „Aliuvita“ finansinius reikalavimus, patvirtintus bankroto byloje, nustatyta, kad naujai susiformavusių ir padidėjusių finansinių reikalavimų suma yra 20 519,33 Eur: V. K. – 13,15 Eur; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Kauno skyriui – 839,28 Eur; valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankui – 1 459,07 Eur; A. Š. – 11 905,26 Eur (reikalavimo dalis be pagrindinės skolos pagal paskolos sutartį, į kurią buvo atsižvelgta, siekiant nustatyti pradelstus įsipareigojimus 2015 m. gruodžio 31 d.); UAB „Alytaus Hronas“ (UAB „EG doors“) – 6 003,12 Eur (reikalavimo dalis, kuri susiformavo nuo 2016 m. sausio 1 d., kitos dalies, kaip avansiniai apmokėjimai, prievolės vykdymo termino nėra galimybės nustatyti, dėl to į bendrą žalos sumą nėra traukiama); Alytaus miesto savivaldybės administracijai – 299,45 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2022 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo V. K. ieškovei BUAB „Aliuvita“ 20 519,33 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 359,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Įvertinęs BUAB „Aliuvita“ tyčinio bankroto byloje priimtų teismų procesinių sprendimų turinį, teismas nurodė, kad tyčinio bankroto bylą nagrinėję teismai nustatė tik apytikslį BUAB „Aliuvita“ faktinio nemokumo atsiradimo momentą – 2015 m. pabaiga – 2016 m. pradžia. Iš nagrinėjamoje byloje pateikto ieškovės balanso, sudaryto už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., duomenų teismas nustatė, kad įmonė turto iš viso turėjo už 31 399 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 138 062 Eur. Teismas pažymėjo, kad konstatuojant įmonės nemokumą, vertinami ne visi įsipareigojimai, o pradelsti įsipareigojimai, kurie ieškovės byloje pateiktais duomenimis 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė mažiausiai 20 047,04 Eur sumą, arba viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis). Apibendrindamas visa tai, teismas padarė išvadą, kad UAB „Aliuvita“ buvo nemoki 2015 m. gruodžio 31 d. Taigi, įmonei tapus nemokia 2015 m. gruodžio 31 d., atsakovas privalėjo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovas teismui pateikė tik 2018 m. birželio 19 d.
6. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad žalos įmonei jis nepadarė, nes kreditorinių reikalavimų per 2016–2018 m. laikotarpį bendra suma sumažėjo 26 987,30 Eur, kas apskritai paneigia žalos sąlygą ir eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę atsakovui. Pagal į bylą pateiktus ir bankroto bylos duomenis teismas nustatė, kad per laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. liepos 5 d., kai atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, susiformavo 20 519,33 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai, kurie gali būti vertinami kaip žala, nulemta pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovei įrodžius, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, atsakovui teko pareiga nuginčyti savo kaltę, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygą. Be subjektyvaus vertinimo, kad kreditorinių reikalavimų per 2016–2018 m. laikotarpį sumažėjimas 26 987,30 Eur suma eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę atsakovui, jokių kitų aplinkybių, kuriomis būtų ginčijama aptariama civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, atsakovas nenurodė, t. y. įstatyme įtvirtintos prezumpcijos nenuginčijo.
8. Konstatavęs, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, teismas nusprendė, jog yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 20 519,33 Eur žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Aliuvita“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kurioje ne kartą išaiškinta, kad įmonės vadovas atsako už žalos visiems kreditoriams padidėjimą nuo pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momento iki savo įgaliojimų pabaigos. Teismas taikė ne tuos kriterijus, pagal kuriuos tokio pobūdžio bylose turi būti nustatoma žala, nes žalą nustatinėjo ne pagal bendrų BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimų visiems kreditoriams rodiklius, o pagal selektyviai atrinktų tik tų kreditorių, kurių reikalavimai padidėjo. Tinkamai nustačius, kad vėlavimo laikotarpiu bendra BUAB „Aliuvita“ skolų apimtis sumažėjo 26 987,30 Eur suma, žalos sąlyga negalėjo būti laikoma nustatyta, nes BUAB „Aliuvita“ žalos realiai nepatyrė.
9.2. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas apskritai netyrė ir nevertino priežastinio ryšio, kaip privalomosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Be to, teismo priteistos sumos nėra priežastiniu ryšiu susijusios su pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu.
9.3. Ieškovė nurodė, kad kreditoriaus A. Š. reikalavimas po 2016 m. sausio 1 d. padidėjo iš viso 11 905,26 Eur, tačiau ši suma buvo neteisingai apskaičiuota. Pagrindinė skola, kurios ieškovė nelaikė žala, nes ji buvo atsiradusi iki 2016 m. sausio 1 d. minimam kreditoriui yra 17 377,20 Eur. Todėl nuo pagrindinės skolos po 2016 m. sausio 1 d. atsirado ne 11 905,26 Eur, bet iš viso 8 250,49 Eur papildoma skola šiam kreditoriui. Skirtumas susidarė dėl to, kad ieškovė nepagrįstai reikalavo kompensacinių 5 procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo pagrindinės skolos atsiradimo 2011 m. lapkričio 3 d. iki pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento.
9.4. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškiniu buvo reikalaujama priteisti ir 6 003,12 Eur sumą UAB „EG Doors“ kreditorinio reikalavimo pagrindu. Atsakovas yra UAB „EG Doors“ vadovas ir vienintelis akcininkas. Ši aplinkybė buvo tinkamai nustatyta pirmosios instancijos teisme. Todėl nėra pagrindo teigti, kad BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimo UAB „EG Doors“ padidėjimas 6 003,12 Eur suma buvo nulemtas atsakovo vėlavimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai pats atsakovas UAB „EG Doors“ vardu vėlavimo laikotarpiu vykdė prievoles už BUAB „Aliuvita“.
9.5. Kaltės sąlygos nevertinimas ir net neatsižvelgimas į argumentus, kuriais atsakovas stengėsi paneigti kaltės prezumpciją, kaip ir priežastinio ryšio sąlygos nenustatymas, reiškia, kad realiai civilinė atsakomybė atsakovui pritaikyta nepagrįstai.
9.6. Atsakovo delsimas lėmė, kad nors penkių individualių kreditorių (neskaitant UAB „EG Doors“) reikalavimai padidėjo iš viso 10 861,44 Eur suma, tačiau bendras BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimas visiems kreditoriams sumažėjo 26 987,30 Eur suma. Visą 2016–2018 m. laikotarpį atsakovas sąžiningai stengėsi mažinti BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimus kreditoriams ir tai padarė, kadangi įsiskolinimai realiai sumažėjo.
9.7. Pagrindinė BUAB „Aliuvita“ pajamų mažėjimo, taigi, ir galimybių atsiskaityti su kreditoriais, priežastis buvo už gamybinę veiklą atsakingo asmens, buvusio akcininko A. Š., pasitraukimas iš BUAB „Aliuvita“, dėl ko bendrovė nebegalėjo konkuruoti rinkoje ir generuoti tiek pajamų, kiek generavo iki tol. Atsakovas iki 2016 m. kovo 22 d., kai A. Š. kreipėsi į teismą, objektyviai negalėjo tikėtis, kad iš BUAB „Aliuvita“ veiklos pasitraukęs akcininkas po penkerių metų pareikalaus savo finansinės pagalbos grąžinimo.
Atsiliepimas
10. Ieškovė BUAB „Aliuvita“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tokie argumentai:
10.1. Priešingai, nei teigia atsakovas, už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą nuo 2015 metų žala laikytina ne bendras išaugęs skolų dydis, o kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo pareigos kreiptis į teismą atsiradimo momento padidėję ar naujai atsiradę finansiniai reikalavimai.
10.2. Atsakovas neginčija teismo nustatyto ieškovės nemokumo momento, taigi, neneigia ir sprendime konstatuotos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokios pareigos nevykdymą atsakovas grindžia aplinkybėmis dėl akcininkų konflikto, atsakovo lūkesčių kito akcininko atžvilgiu ir pan., tačiau šios aplinkybės neturi reikšmės bylai. Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą.
10.3. Vien aplinkybė, kad kreditorių reikalavimai nuo teismų sprendimais konstatuoto nemokumo momento sumažėjo, nereiškia, jog įmonei nebuvo padaryta žala, o leidžia daryti priešingą išvadą, kad įmonė, sumažindama savo prievolių apimtį nuo nemokumo iki bankroto bylos iškėlimo momento, ta pačia apimtimi sumažino ir turimo turto dydį, o toks prievolių sumažinimas nebuvo proporcingas visų kreditorių atžvilgiu.
10.4. UAB „Aliuvita“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, konstatavus atsakovo veikimą, sąlygojusį UAB „Aliuvita“ ir jos kreditorių teisių pažeidimą. Vadovaujantis prejudiciniais faktais, nustatytais BUAB „Aliuvita“ tyčinio bankroto byloje, akivaizdu, kad atsakovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tada, kai įmonė jau buvo nemoki, pareigų nevykdė sistemingai, sąmoningai, todėl dėl tyčinių atsakovo veiksmų įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.
10.5. Teismas įvertino visas faktines bylos aplinkybes, sąlygojančias civilinės atsakomybės taikymą atsakovo atžvilgiu, o vien tai, kad atsakovo nuomone, teismas per mažai pasisakė dėl kiekvienos iš sąlygų, nelemia sprendimo neteisėtumo.
10.6. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad A. Š. reikalavimo dalis, kurią teismas ir ieškovas laiko 11 905,26 Eur žala, yra netinkamai apskaičiuota. Kaip matyti iš Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2-835/2018 turinio, A. Š. suteikė beprocentinę paskolą UAB „Aliuvita“, tačiau skolininkui jos negrąžinus, A. Š. kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo, dėl ko Alytaus apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu priteisė A. Š. naudai 3 810,38 Eur dydžio sumą. Iki minėto sprendimo priėmimo momento tokia prievolė neegzistavo, taigi, atsirado jau po konstatuoto nemokumo momento.
10.7. UAB „EG doors“ 6 003,12 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalis susidarė po konstatuoto nemokumo momento, kai UAB „EG doors“ mokėjo už UAB „Aliuvita“ kreditorei AB „Energijos skirstymo operatorius“ pagal AB „Energijos skirstymo operatorius“ sąskaitas, išrašytas už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 25 d. Vien tai, kad UAB „EG doors“ savo noru vykdė prievoles už UAB „Aliuvita“, nepaneigia atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės
12. Ieškovė UAB ,,Aliuvita“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2006 m. vasario 1 d. Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartimi UAB ,,Aliuvita“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta MB ,,Nemokumo valdymas“. Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintas UAB ,,Aliuvita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 110 921,84 Eur sumai. Juridinių asmenų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 27 d. iki bankroto bylos UAB ,,Aliuvita“ iškėlimo šios bendrovės vadovu buvo V. K.. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi pripažino UAB „Aliuvita“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi minėtą Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.
13. Ieškovė pareiškė ieškinį buvusiam BUAB ,,Aliuvita“ vadovui atsakovui V. K. dėl bendrovės kreditoriams padarytos žalos atlyginimo, vadovui laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė įrodinėjo, kad įmonei esant faktiškai nemokiai, atsakovas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo ir tokiais veiksmais padarė žalą įmonės kreditoriams. Kaip žalą kreditoriams ieškovė nurodė nuo nemokumo nustatymo momento padidėjusią kreditorių reikalavimų sumą ir naujai susiformavusių kreditorių reikalavimų sumą.
14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs visas atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 20 519,33 Eur žalos atlyginimą.
Dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės
15. Pagal atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu galiojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).
16. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.). Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
17. Bendrovės vadovo veiksmai kvalifikuojami kaip neteisėti, jei pagal byloje nustatytas aplinkybes vadovas žinojo arba turėjo žinoti, kad bendrovė yra nemoki. Kasacinio teismo praktikoje vadovo veiksmų teisėtumas vertinamas pagal vadovo objektyvaus elgesio standartą, kuris reiškia, kad valdymo organo narys savo veikloje turi atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
18. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo dėl momento, kada atsakovui, kaip ieškovės vadovui, kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nėra. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs ieškovės 2015 metų balanso duomenis, taip pat BUAB „Aliuvita“ tyčinio bankroto byloje priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotas aplinkybes, pripažino, kad ieškovė 2015 m. sausio 1 d. jau buvo faktiškai nemoki. Apeliaciniame skunde nesutikimo su tokia teismo išvada motyvų nėra nurodyta, teisėjų kolegija pagrindo kitokiai išvadai padaryti taip pat nenustatė.
19. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ĮBĮ 8 straipsnio prasme – vėlavo inicijuoti ieškovės bankroto bylą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad atsakovas pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo pateikė tik 2018 m. birželio 19 d., nors, kaip minėta, bendrovė nemoki buvo jau 2015 m. sausio 1 d. Tačiau, tam, kad juridinio asmens vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti likusias šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas (žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.247–6.249 straipsniai).
20. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apelianto neteisėtais veiksmas ieškovei padarytą žalą, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog bendras ieškovės kreditorinių reikalavimų dydis, apeliantui delsiant inicijuoti bankroto bylą, sumažėjo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žalos faktą nustatė tik pagal selektyviai atrinktų kreditorių, kuriems įsiskolinimas padidėjo, reikalavimus, nevertindamas visų kreditorių bendro reikalavimų pokyčio.
21. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014 ir kt.) Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas ar akcininkas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 416- 469/2015).
22. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pvz., delspinigių, palūkanų forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir sumažėjusi. Todėl vien aplinkybė, kad dalies ieškovės kreditorių reikalavimai nuo konstatuoto nemokumo momento sumažėjo, nereiškia, jog įmonei nebuvo padaryta žala. Įvertinus nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad žalos dydis šiuo atveju nustatomas ne kaip skirtumas tarp įmonės nustatyto nemokumo momentu buvusių įsipareigojimų sumos ir bankroto byloje patvirtintos kreditorių finansinių reikalavimų sumos, o per laikotarpį tarp pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo momento išaugęs įmonės skolų dydis, jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta.
23. Apeliantas teisingai nurodo, kad sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio, svarbu įvertinti, kada susidarė įsipareigojimai kreditoriams, nes atlyginama tik ta žala, kuri kilo būtent dėl neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nustatė, kad per laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. liepos 5 d., kai atsakovas nevykdė pareigos dėl bankroto bylos iškėlimo, susidarė 20 519,33 Eur dydžio kreditorių reikalavimai: V. K. – 146,58 Eur; A. J. – 637,44 Eur dėl nesumokėto darbo užmokesčio; VSDFV Alytaus skyrius – 68,41 Eur dėl nesumokėtų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų (tikslindama ieškinį ieškovė V. K. ir A. J. Garantinio fondo lėšomis sumokėtą darbo užmokesčio dalį priskyrė VSDFV Kauno skyriui (buv. Alytaus skyriui), tačiau bendra šių trijų kreditorių suma (852,43 Eur) nepasikeitė); Valstybinės mokesčių inspekcijos – 1 459,07 Eur dėl prievolės mokėti mokesčius nevykdymo; A. Š. – 11 905,26 Eur dėl Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimu priteistų palūkanų, bylinėjimosi ir sprendimo vykdymo išlaidų; UAB „Alytaus hronas“ – 6 003,12 Eur, kai ši bendrovė už ieškovę mokėjo mokesčius VSDFV Alytaus skyriui ir apmokėjo AB „Energijos skirstymo operatorius“ sąskaitas; Alytaus miesto savivaldybės administracijos – 299,45 Eur dėl nesumokėto žemės nuomos mokesčio. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 20 519,33 Eur suma gali būti vertinama kaip žala, nulemta pavėluoto kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.
24. Apeliantas skunde nurodo, kad A. Š. reikalavimo dalis, kurią sprendimu pirmosios instancijos teismas laikė 11 905,26 Eur žala, yra netinkamai apskaičiuota. Apelianto teigimu, pagrindinė skola šiam kreditoriui buvo atsiradusi iki 2016 m. sausio 1 d., todėl ieškovė nepagrįstai reikalavo kompensacinių 5 procentų dydžio metinių palūkanų už laikotarpį nuo pagrindinės skolos atsiradimo (2011 m. lapkričio 3 d.) iki pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momento.
25. Iš bylos duomenų nustatyta, kad A. Š. reikalavimą BUAB „Aliuvita“ bankroto byloje grindė Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-2-835/2018, kuriuo jam iš BUAB „Aliuvita“ buvo priteista skola, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Kaip matyti iš šio sprendimo turinio, A. Š. buvo suteikęs beprocentinę paskolą UAB „Aliuvita“, tačiau skolininkui jos negrąžinus, A. Š. kreipėsi į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Alytaus apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. sprendimu priteisė A. Š. naudai iš UAB „Aliuvita“, be kita ko, ir 3 810,38 Eur dydžio palūkanas, susidariusias už laikotarpį nuo UAB „Aliuvita“ pareigos grąžinti paskolą pažeidimo iki ieškinio pateikimo dienos. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės pozicija, kad iki Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2-835/2018 priėmimo momento prievolė sumokėti A. Š. 3 810,38 Eur dydžio palūkanas neegzistavo, kadangi A. Š. buvo suteikęs ieškovei beprocentę paskolą. Taigi, iki minėto sprendimo priėmimo momento tokia prievolė neegzistavo ir atsirado jau po konstatuoto BUAB ,,Aliuvita“ nemokumo momento. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 11 905,26 Eur kreditoriaus A. Š. reikalavimą ieškovei atsakovo padaryta žala dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo.
26. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo konstatuotu žalos dydžiu, taip pat nurodo, kad į žalos dydį teismas nepagrįstai įskaičiavo UAB „EG doors“ (UAB „Alytaus Hronas“) 6 003,12 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalį. Apelianto įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, kad BUAB „Aliuvita“ įsiskolinimo UAB „EG Doors“ padidėjimas 6 003,12 Eur suma buvo nulemtas atsakovo vėlavimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi UAB „EG Doors“ vykdė prievoles už BUAB „Aliuvita“, o šių įmonių vadovas ir akcininkas buvo pats atsakovas. Tačiau su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti.
27. Byloje nėra ginčo, kad UAB „EG doors“ 6 003,12 Eur dydžio finansinio reikalavimo dalis susiformavo po konstatuoto ieškovės nemokumo momento. Iš bylos duomenų matyti, kad po konstatuoto bendrovės nemokumo momento UAB „EG doors“ mokėjo už UAB „Aliuvita“ kitiems kreditoriams. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad UAB „EG doors“ savo noru vykdė prievoles už UAB „Aliuvita“ ir tai, kad UAB „EG doors“ ir UAB „Aliuvita“ buvo siejami to paties vadovo ir akcininko V. K., nepanaikina apelianto prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neturi įtakos apskaičiuojant žalos dydį. Akivaizdu, jog atsakovui laiku iniciavus nemokumo bylą, įsiskolinimas UAB „EG doors“ nebūtų atsiradęs ir šio asmens kreditorinis reikalavimas byloje nebūtų patvirtintas. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, kadangi prievolė yra susiformavusi po nemokumo momento, teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, koks konkrečiai santykis siejo įmonę ir konkretų kreditorių.
28. Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad būtent dėl to, jog apeliantas neįvykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t. y. dėl jo neteisėtų veiksmų padidėjo (atsirado nauji) įmonės įsipareigojimai įmonės kreditoriams, tarp jų ir A. Š. bei UAB „EG doors“, kurių įmonė dėl nemokumo įvykdyti negali. Taigi, nustatytas ir priežastinis ryšys tarp apelianto neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 straipsnis).
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovei įrodžius apelianto neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, apelianto kaltė yra preziumuojama (CK 6.248). Įvertinus bylos duomenis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantas šios prezumpcijos nepaneigė. Apeliantas, žinodamas, kad bendrovė yra nemoki ir jos turimo turto nepakanka atsiradusiems kreditorių reikalavimams patenkinti, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip elgėsi pasyviai, neatsakingai, nerūpestingai, t. y., atsakovo elgesys neatitiko rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas tokiomis aplinkybėmis.
30. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantui civilinė atsakomybė pritaikyta pagrįstai.
31. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, šiai tapus nemokia, nevykdymo padarinių kilimas nesiejamas su bankroto priežastimis. Kaip minėta, bendrovės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, todėl jis privalo veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir kvalifikuotai, kad bendrovei tapus nemokiai, būtų kaip įmanoma operatyviau užtikrinami tiek pačios bendrovės, tiek ir jos kreditorių teisėti interesai kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su priežastimis, lėmusiomis bendrovės bankrotą, nepaneigia apelianto prievolės atlyginti žalą, kilusią dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatyminės pareigos nevykdymo.
33. Apeliantas skundą grindžia ir tais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvai nėra itin išsamūs, tačiau tai savaime nelemia pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo vien dėl tokios priežasties.
34. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis).
35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas atsakė į esminius ieškinio reikalavimų aspektus, pasisakė dėl pagrindinių atsakovo argumentų, nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, kad bendrovė buvo nemoki, o apeliantas neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl padidėjo dalis bendrovės kreditorinių reikalavimų, ir tokias aplinkybes tinkamai įvertino, o patį ginčą išsprendė teisingai. Iš esmės teisingas teismo sprendimas negali būti panaikintas vien dėl jo motyvų neišsamumo, jeigu tokias procesinio dokumento spragas gali užpildyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
37. Šiuo atveju skundžiamo teismo sprendimo motyvavimo trūkumus ištaisė apeliacinės instancijos teismas. Apeliantas iš esmės kitaip vertina tas pačias teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio. Įrodymų vertinimas yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio nesudaro pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepalankus apeliantui, nereiškia, jog jis yra nepagrįstas, neteisingas ar nepagrįstai palankus ieškovei.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
38. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 straipsnis).
40. Ieškovė pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 1 754,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, todėl priteisiamos iš apelianto.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Aliuvita“, juridinio asmens kodas 300531986, 1 754,50 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt keturis eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.