Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-4987-1066/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-02-11
Bylos Nr.: eI2-4987-1066/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06770-2024-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Gediminas Užubalis, Sigita Fomičiova, Tadas Tvarijonas
Pareiškėjas: E. G.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-4987-1066/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06770-2024-1Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1; 8.6.4 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 11 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Fomičiovos,

vertėjaujant Tadui Tvarijonui,dalyvaujant pareiškėjai E. G. ir jos atstovui advokatui Michail Parchimovič,atsakovo atstovei Agatai Ulevič,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja E. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 24S251671, kuriuo atsakovas atsisakė pakeisti E. G. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – Sprendimas1); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 24S258335, kuriuo atsakovas uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2027 m. gegužės 15 d. (toliau – Sprendimas2); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Savo skundo reikalavimus grindžia tokiais argumentais:

2.1. Skundžiamais sprendimais atsakovas nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai E. G. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2027 m. gegužės 15 d. Anot pareiškėjos, abu šie sprendimai iš esmės yra grindžiami vienu teiginiu – pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje neva gali grėsti valstybės saugumui. Tokia išvada buvo padaryta, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) išvada Nr. 19-873S. Pareiškėja mano, kad VSD priėmė pareiškėjai nepalankią išvadą dėl to, kad ji 2008-2016 m. Rusijos Federacijos televizijos kompanijoje VGTRK.

Šalies argumentai

2.2. Pareiškėja nesutinka, kad dėl savo buvusio darbo jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir paaiškina, kad 2008 m. rugsėjį įsidarbino Rusijos valstybinės televizijos ir radijo bendrovės („VGTRK“) filiale Sankt Peterburgo ir visą laiką pareiškėja dirbo inžiniere techninio aptarnavimo grupėje, o 2016 m. išėjo iš darbo savo iniciatyva. Pareiškėjos norą išeiti iš darbo lėmė 2014 m. karinis konfliktas Ukrainoje. Nepaisant to, kad pati pareiškėja nedalyvavo VGTRK redakcinėje politikoje ir nebuvo atsakinga už VGTRK kuriamų laidų turinį, pareiškėja nenorėjo dirbti su žmonėmis, kurių vertybės ir pažiūros neatitiko jos vertybių ir pažiūrų. Išėjusi iš darbo VGTRK, pareiškėja pradėjo dirbti privačiame sektoriuje bei kartu su bendraminčiais įkūrė įmonę „Vzgliad“ (liet. – „Požiūris“), kurioje 2016-2017 m. dirbo fotografe, tačiau ši verslas nebuvo sėkmingas. Nuo 2018 m. išbandė save kaip nekilnojamojo turto brokere ir dirbo šį darbą iki 2021 m., kai persikėlė gyventi į Lietuvos Respubliką.

2.3. Pažymi, kad tokį sprendimą atvažiuoti į Lietuvos Respubliką daugiausia lėmė šeimyninė situacija, kadangi 2019 m. pabaigoje Vilniuje per šventes ji susipažino su A. G., su kuriuo 2020 m. sudarė santuoką su A. G., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs ir gyvenąs Lietuvos Respublikoje. 2022 m. pareiškėja su sutuoktiniu susilaukė vaiko.

2.4. Akcentuoja, kad atvykusi gyventi į Lietuvos Respubliką, pareiškėja iš karto pradėjo stengtis integruotis į Lietuvos visuomenę: pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir šiuo metu mokėjimo lygis yra A2; Lietuvos Respublikoje pradėjo ir savo nedidelį verslą bei aktyviai įsitraukė į pilietinę veiklą.

2.5. Anot pareiškėjos, jai būnant ukrainiečių kilmės, karas Ukrainoje sukėlė jai itin stiprius išgyvenimus. Pareiškėjos giminaičiai gyvena Ukrainoje, ji nuolat palaiko su jais ryšį ir iš pirmų lūpų

žino apie Ukrainos tautos kančias, todėl pildydama klausimyną, pareiškėja nedvejodama nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje ir laiko Krymą priklausančiu Ukrainai.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, kad iš skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas sieja pareiškėjos tariamai keliamos grėsmės realumą su jos buvusiu darbu, dėl kurio pareiškėja neva gali būti užverbuota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Tačiau, pareiškėjos teigimu, šios prielaidos pagrįstumui įvertinti būtina nustatyti, ar pareiškėja atitinka sėkmingo verbavimo kriterijus. Pareiškėja gali būti pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui, nustačius dviejų aplinkybių sutaptį: a) tikimybė, kad Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybos bandys užverbuoti pareiškėją, yra didesnė už tikimybę, kad Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybos Pareiškėjos užverbuoti nebandys; ir b) tikimybė, kad verbavimo atveju pareiškėja sutiks bendradarbiauti su Rusijos Federacijos žvalgybos saugumo tarnybomis, yra didesnė už tikimybę, kad tokio bendradarbiavimo pareiškėja atsisakys. Įvertinus tai, skundžiamuosiuose sprendimuose nėra jokių argumentų, kurie pagrįstų prieš tai nurodytas aplinkybes. Dar daugiau, anot pareiškėjos, apie šias aplinkybes skundžiamuose sprendimuose apkritai nėra užsimenama, kas reiškia, kad atsakovo įžvelgiama pareiškėjos tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui yra teorinio pobūdžio.

2.6. Taip pat nurodo, kad iš pareiškėjos biografijos aiškiai matyti, kad jokios realios grėsmės valstybės saugumui ji nekelia, kadangi pareiškėja turi inžinierės specialybę, todėl jos išsilavinimas nėra susijęs su valstybės vidaus ar užsienio politika, gynyba ar saugumu. Pareiškėja dirbo ne valstybinėje įstaigoje, vykdžiusioje viešąjį administravimą, o įmonėje, vykdžiusioje ūkinę veiką ir valstybės tarnautoja pareiškėja nebuvo, todėl nėra davusi priesaikos. Jos pareigos buvo santykinai žemos ir tik techninio pobūdžio (inžinierė techninio aptarnavimo grupėje), jinai jokių strateginių ar atsakingų sprendimų nepriiminėjo. Pareiškėjai nebuvo suteikti kokie nors pagyrimai, apdovanojimai ar laipsniai, ji dirbo ne dėl ideologinių, o dėl ekonominių priežasčių. Taip pat išėjo iš darbo savo noru dėl ideologinių priežasčių. Pareiškėja dirbo 2008-2016 m., esant visiškai kitokiai geopolitinei situacijai, o išėjusi iš darbo, dirbo privačiame sektoriuje, o vėliau - pradėjo individualų verslą, susijusią su šventinių atvirukų gamyba ir prekyba. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio veikla vargu, ar gali dominti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybas, todėl jokia reali pareiškėjos verbavimo tikimybė neegzistuoja. Pareiškėja nepalaiko, neremia ir kategoriškai smerkia Rusijos Federacijos valdžios politiką Ukrainoje, todėl tokie jos politiniai įsitikinimai įrodo, kad jokių motyvų

bendradarbiauti su Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis ji neturi.

Šalies argumentai

2.7. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju nei atsakovas, nei VSD nenustatė jokių pareiškėjos nusikalstomų veiksmų ar kėsinimosi padaryti nusikalstomą veiksmą. Juolab, nenustatyta jokių pareiškėjos veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, tyčia ar per neatsargumą būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką, taip pat ir jokių motyvų imtis kokių nors veiksmų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai būtų nukreipti prieš Lietuvos Respubliką.

2.8. Pabrėžia, kad iš skundžiamų sprendimų argumentacijos aiškiai matyti, kad jie buvo priimti vadovaujantis tik VSD išvada ir jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią išvadą, nenurodyta. Tai reiškia, kad tokie sprendimai yra tik VSD išvados teisinis įforminimas administraciniu sprendimu. Tačiau Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 28 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia atsakovas. Nei šis Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, nei kiti teisės aktai nesuteikia atsakovui teisės perkelti savo funkcijas kitai įstaigai. Be kita ko, LVAT praktikoje akcentuojamas savarankiškas tyrimas, kurį privalėjo atlikti atsakovas, inter alia turėjo apimti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos buvusiu darbu, nes būtent dėl šio darbo pareiškėja buvo pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui. Taigi atsakovas, nustatęs, kad pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos įmonėje, turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais su šiuo darbu, o ne apsiriboti ryšių su Lietuvos Respublika išvardinimu.

2.8.1. Pareiškėjos manymu, atsakovas turėjo konkrečiai išsiaiškinti, kokias funkcijas pareiškėja vykdė; kaip pareiškėja dirbo; su kuo dirbo; ar pareiškėjai buvo suteikti apdovanojimai, pagyrimai ir tarnybiniai laipsniai; ar pareiškėja buvo paaukštinta darbe; ar ji tebebendrauja su buvusiais kolegomis; ar jai teko vykdyti neteisėtus nurodymus; dėl kokių priežasčių pareiškėja atėjo į šį darbą ir išėjo iš jo; kaip dabartinė pareiškėjos veikla susijusi su buvusio darbu; kokios yra pareiškėjos vertybinės nuostatos, politinės pažiūros ir pan.

2.9. Mano, kad šiuo atveju iš skundžiamų sprendimų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas (nebuvo nustatyta ir įvertinta pareiškėjos darbo pobūdis, pareigos, trukmė, pasibaigimo pagrindas, nuo darbo pasibaigimo praėjęs laiko tarpas, tolesnis darbas, politinės pažiūros, šeimyniniai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir kt.). Todėl tvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui tyrimas. Taigi skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

2.10. Taip pat, pareiškėjos nuomone, net jeigu jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusio darbo, vis tiek tokiais ginčijamais sprendimais taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta kaip visiškai neproporcinga. Visų pirma, grėsmė saugumui buvo nustatyta ne dėl pareiškėjos neteisėtų veiksmų ar dėl prieš Lietuvos Respubliką nukreiptų veiksmų, o dėl pareiškėjos buvusio darbo, kuris nebuvo ir nėra draudžiamas bei apskritai neturi nieko bendro su Lietuvos Respublika. Pareiškėja per savo gyvenimą niekada nėra padariusi jokios nusikalstomos veikos, todėl nėra jokio realaus pagrindo manyti, kad ji gali įvykdyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 118 ir 119 straipsniuose numatytus nusikaltimus –padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką ir šnipinėjmą). Be to, pareiškėja niekada neturėjo ir neturi prieigos prie valstybės valdymo ar valstybės paslapčių Rusijos Federacijoje ar Lietuvos Respublikoje, nepažįsta nė vieno Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo ir nepalaiko jokių santykių su buvusiais kolegomis Rusijos Federacijoje. Svarbu paminėti, kad pareiškėja turi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi turi individualų verslą Lietuvos Respublikoje bei labai stiprių šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublika, kadangi jos šeima gyvena Lietuvos Respublikoje ir jos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.10.1. Skundžiamu Sprendimu2 pareiškėja verčiama išvykti iš Lietuvos Respublikos ilgam laikui, tuo pačiu Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir Lietuvos Respublikos pilietybę turintys pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikų de facto verčiami arba išvykti iš savo tėvynės, ar gyventi skyrium nuo, atitinkamai, žmonos ir motinos.

Taip pat mano, kad skundžiamais sprendimais yra pažeidžiami teisėti lūkesčiai, nes pareiškėja jau buvo du kartus vertinama dėl grėsmės valstybės saugumui ir buvo pripažinta nekeliančia tokios grėsmės. Ši aplinkybė yra teisiškai reikšminga.

2.11. Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas advokatas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.

2.12. Pareiškėja pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad:

2.12.1. Atsakovas neturi teisės panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Europos Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Europos Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Europos Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Europos Sąjungos piliečių buvimą.

2.12.2. Nagrinėjamu atveju tyrimo atsakovas neatliko, nors privalėjo jį atlikti, kadangi pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gimė ir visą gyvenimą praleido Lietuvos Respublikoje.

2.12.3. Pareiškėja pateikia visus reikiamus dokumentus, kurie įrodo jos ir jos šeimos narių tarpusavio priklausomumą: pareiškėjos sutuoktinio pasas rodantis, kad sutuoktinis išvyko iš Lietuvos

Respublikos į Rusijos Federaciją likus dviem dienoms iki pareiškėjai išduoto leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos; taip pat pažymos apie tai, kad nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos jokių pajamų ar socialinių išmokų Rusijos Federacijoje pareiškėja negauna, todėl yra finansiškai priklausoma nuo savo sutuoktinio; medicininiai dokumentai apie tai, kad pareiškėjos vaikas labai dažnai serga, todėl pareiškėja negali dirbti ir yra priversta savo laiką skirti vaiko priežiūra, taip pat ir dokumentai rodantys, kad pareiškėjo sutuoktiniui priklausančios ir vadovaujamos UAB „Venlora“ tiekėjai, su kurių pagalba teikiamos paslaugos klientams, draudžia bendradarbiavimą iš Rusijos Federacijos.

Mano, kad šioje situacijoje atsakovas negalėjo apsiriboti pareiškėjos buvusio darbo Baltarusijos Respublikos komerciniame banke konstatavimu, tačiau papildomai turėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl nagrinėjamu atveju šio darbo pakanka neigiamai išvadai. Tuo tarpu tik su pareiškėja susijusių aplinkybių (pirmiausia, šeimyninių ryšių) išvardinimas sprendime nėra tapatus jų ištyrimui ir įvertinimui, kurie skirtingai nuo mechaninio veiksmo reikalauja analitinio darbo, kurio įvykdymą patvirtina atitinkami argumentai ir motyvai. Pabrėžia, kad pareiškėja netarnavo kariuomenėje, neturėjo karinių laipsnių, nedirbo valstybės tarnyboje, nebuvo davusi priesaikos, dirbo civilinio pobūdžio darbą, laikosi opozicinių pažiūrų ir jas deklaruoja, o su Lietuvos Respublikoje ją itin sieja itin stiprūs šeimyniniai ryšiai, kadangi pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas gimė ir gyvena Lietuvos Respublikoje bei turi Lietuvos Respublikos pilietybę.

2.12.4. Atsakovas nukrypo nuo pareigos priimti subalansuotą sprendimą, užtikrinant konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Nesant jokių konkrečių duomenų apie bandymą verbuoti pareiškėją arba prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus pareiškėjos veiksmus, akivaizdu, kad tokie sprendimai yra prevencinio pobūdžio.

2.12.5. Atsakovas neteisingai aiškino ir taikė grėsmės valstybės saugumui sąvoką, kadangi nagrinėjamu atveju konkretūs Pareiškėjos veiksmai kaip tik ir turėjo būti nustatyti. Pareiškėja nebedirba Rusijos Federacijos valstybinėje televizijoje. LVAT, vertindamas asmens grėsmės valstybės saugumui, akcentuoja asmens teisės į šeimos bei privatų gyvenimą gerbimą, pabrėždamas visų aplinkybių tinkamo įvertinimo svarbą, siekiant nustatyti, ar leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra būtinas, neišvengiamas, siekiant apsaugos konstitucines vertybes, o tokia priemonė – proporcinga. Tokia priemonė turi būti proporcinga, adekvati, protinga bei taikoma tik tuomet, jei padaroma pagrįsta išvada, kad nepritaikius minėtos priemonės, bus pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, kaip valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika.

2.12.6. Pareiškėjai turint glaudžių, stiprių šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, nėra proporcinga priemonė šioje individualioje Pareiškėjos situacijoje, kas sudaro skundžiamų sprendimų panaikinimo pagrindą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais, kad Departamentas neteisingai aiškino ir

taikė grėsmės valstybės saugumui sąvoką ir pažymi, jog Departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Juolab, kad tokiais Departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką.

3.2. Taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad jos atžvilgiu yra taikytinos Įstatymo 98¹

straipsnio nuostatos. Pažymi, kad Įstatymo 99 straipsnio 2 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykę

gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesiams per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba pas jį, privalo gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę (pareiškėjai ši kortelė neišduota). Departamento duomenimis, pareiškėjos sutuoktinis nėra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėja Įstatymo kontekste nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu, todėl jai Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos netaikomos.

Taip pat pažymi, kad Įstatymo 98¹ straipsnio nuostatos yra aiškintinos sistemiškai su kitomis Įstatymo 5 skyriaus nuostatomis: Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar jo šeimos narys gali būti neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 98 straipsnio 2 punktas) ar jų teisė laikinai gyventi

panaikinama (Įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kai jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

3.3. Teigia, kad VSD išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę yra pagrįsta darbu Rusijos institucijai, lojalumu jai, nenutrauktais ryšiais, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos ilgametė darbinė veikla, stiprūs ryšiai). Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

3.4. Taip pat tvirtina, kad nėra ginčo, jog pareiškėja dirbo VGTRK, t. y. didžiausioje Rusijos televizijos kompanijoje, kuri valdo didžiausią rusakalbių auditoriją turinčius televizijos kanalus ir skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą, skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiurkščiai menkinti įsiteisėjusius Lietuvos teismų sprendimus bei Lietuvos teisės aktais pripažintą 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą. Be to, pareiškėja, dirbdama VGTRK, inžinierės pareigose, galimai buvo tiesiogiai susijusi su prorusiško turinio sklaidos kokybės užtikrinimu. Pareiškėja minėtoje Rusijos televizijos ir radijo dirbo 8 metus ir darbo santykius nutraukė 2016 m., o tai sudaro rimtą pagrindą manyti, jog šiuo metu nėra praėjęs pakankamas laiko tarpas, per kurį būtų visiškai išnykę ryšiai su darbo aplinka. Šios aplinkybė, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

3.5. Akcentuoja, kad pareiškėja gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu periodiškai grįžta į Rusiją. Tokia aplinkybė, anot atsakovo, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su ja kontaktus. Reguliarūs vizitai į Rusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos vykimas į Rusijos, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėja palaiko tamprius ryšius su Rusijoje gyvenančiais asmenimis ir grįžta į kilmės šalį.]

3.6. Be kita ko, nepagrįstais laiko ir pareiškėjos skundo argumentus, kad Departamentas priėmė ginčijamus sprendimus nesavarankiškai. Pirma, Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė savo kompetencijos ribose ir atliko savarankišką tyrimą (surinko prieinamus duomenys apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje, surinkto prieinamus duomenys apie jos pareigas VGTRK, įvertino jos socialinių tinklų sklaidą, sienos kirtimus ir t .t.). Antra, buvo įvertinti ir pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, ir nepilnametis vaikas, turinti Lietuvos ir Rusijos pilietybes), socialinius-ekonominius ryšius su Lietuva (turėjo 2 leidimus laikinai gyventi, vykdo individualią veiklą Lietuvos Respublikoje). Taip pat buvo įvertintas pareiškėjos užpildytas klausimynas ir jo atsakymas (taip pat klausimyno 10 ir 11 klausimai). Tai patvirtina, kad Departamentas, priešingai nei nurodo pareiškėja, vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje.

3.7. Pabrėžia ir tai, kad pati pareiškėja daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Departamentas nebūtų įvertinęs. Tuo tarpu, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pareiškėja gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Mano, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis.

3.8. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl jo buvusio darbo pobūdžio, darbo santykių pabaigos momento, pažymi, kad susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens ryšiai su užsienio

valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei

grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą. Taigi jos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

Be to, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos nepilnametis vaikas turi Rusijos Federacijos pilietybę, o jos sutuoktinis taip pat ne kartą yra vykęs į Rusiją, bet pareiškėjos santuoka sudaryta Rusijoje, todėl pareiškėjai nėra užkirstas kelias išsaugoti teisę į šeimos susijungimą ir neatimta teisės gyventi ar matytis su sutuoktiniu kitose Europos Sąjungos ar trečiosiose šalyse.

3.9. Aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjos biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.

Atsiliepimas

3.10. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

4.1. Skundžiamas Departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Tokiu Sprendimu prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

4.2. Akcentuoja, kad UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, todėl VSD 2024 m. spalio 24 d. raštu Nr. 19-873S MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja, pildydama MD klausimyną, nurodė, kad 2008–2016 m. dirbo Visos Rusijos valstybinėje televizijos ir radijo kompanijoje (VGTRK). Visos Rusijos valstybinė televizijos ir radijo transliavimo bendrovė (VGKRT) yra didžiausia Rusijos televizijos kompanija, kuri valdo didžiausią rusakalbių auditoriją turinčius televizijos kanalus. Iki 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) ne kartą buvo laikinai sustabdžiusi VGTRK valdomų televizijos kanalų retransliaciją Lietuvoje, o po 2022 m. vasario 25 d. dėl karo kurstymo, grubių tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų pažeidimų ir grėsmės nacionaliniam saugumui VGTRK kanalų retransliaciją LRTK sustabdė penkeriems metams.

Šalies argumentai

VGTRK ir šios bendrovės kontroliuojamos įmonės skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą, skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiurkščiai menkinti įsiteisėjusius Lietuvos teismų sprendimus bei Lietuvos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą. VGTRK ir šios bendrovės kontroliuojamos įmonės plėtoja naratyvus apie neva Lietuvoje persekiojamus rusakalbius asmenis ir vykdomą politinį persekiojimą. VGTRK prisideda įgyvendinat Rusijos agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, teikia svarbią paramą Rusijos invazijai į Ukrainą – reguliariai skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie Rusijos karą prieš Ukrainą ir platina propagandą, nukreiptą prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

4.3. VSD manymu, pareiškėja, dirbdama VGTRK, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybinėse įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Be to, VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę strateginiuose sektoriuose ir valstybės institucijose (įmonėse). VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose (įmonėse), strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

4.4. Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.

Tvirtina, kad šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Visos Rusijos valstybinėje televizijos ir radijo kompanijoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vien faktas, jog pareiškėja jau baigė darbą Visos Rusijos valstybinėje televizijos ir radijo kompanijoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis įmonėmis, įstaigomis, institucijomis, tarnybomis yra išnykusi. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus.

4.5. Taip pat VSD teigimu, pareiškėja nepagrįstai mananti, jog jinai neatitinka sėkmingo užverbavimo kriterijų, nurodytų VSD interneto svetainėje. Visų pirma, pareiškėjos galimas užverbavimas tėra tik viena iš grėsmės, nurodytos VSD išvadoje, sudėtinių dalių. Antra, pareiškėjos skunde cituojami VSD interneto svetainėje skelbiami sėkmingo užverbavimo kriterijai yra taikomi Lietuvos Respublikos, o ne Rusijos Federacijos piliečiams. Trečia, VSD interneto svetainėje skelbiama informacija skelbiama visuomenės informavimo tikslu, skelbiamas sėkmingo užverbavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ypač situacijose, susijusiose su Rusijos Federacijos piliečiais. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvai priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybas domina tik tam tikras ypatingas pareigas einantys asmenys, turintys specialią prieigą prie specifinės informacijos.

4.6. Nagrinėjamu atveju, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

5.1. Pareiškėja 2024 m. balandžio 25 d. prašymą Nr. 2404-LLGK-3471 pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

5.2. VSD 2024 m. spalio 24 d. pateikė išvadą Nr. 19-873S, kurios neįslaptintoje dalyje nurodyta, jog E. G. gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodoma, kad E. G., pildydama Klausimyną, pateikusi informacijos, jog 2008–2016 m. dirbo VGTRK. Be to, VSD duomenimis, E. G. periodiškai vyksta į Rusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.

5.3. Atsakovas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, taip pat ir VSD atliktą vertinimą, šioje situacijoje sprendė, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog E. G. asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Departamento vertinimu, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi E. G. laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, todėl priimtas skundžiamas Sprendimas1 atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, atsižvelgus į tai, jog E. G. nuo 2008 iki 2016 m. dirbo VGTRK, kas reiškia, kad ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią ir ateityje, gavusi leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

5.4. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 5 dalimi, 2024 m. lapkričio 14 d. priėmė Sprendimą2, kuriuo nusprendė uždrausti E. G. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. lapkričio 14 d. iki 2027 m. gegužės 13 d.

6. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Sprendimo1 ir Sprendimo2 teisėtumo ir pagrįstumo.

7. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

UTPĮ 133 straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia, taip pat sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas nustatyta tvarka.

Remiantis Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

8. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintos galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

9. Pažymėtina, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje 14 punkte, didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Seimo priimtose rezoliucijose. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ pažymima, kad Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 „Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą, plataus masto ir neišprovokuotas karas Europoje įvertinti kaip siekis sugriauti tarptautinės teisės normomis ir vertybėmis grindžiamą Europos saugumo architektūrą ir kaip brutalus išpuolis prieš laisvę, demokratiją ir Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

Taip pat pagal Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatas, sugriežtinus vizų režimą, sustabdomas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Sustiprinama valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Ši nuostata netaikoma, jei Rusijos pilietis turi vienos iš Šengeno valstybių, Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotą leidimą gyventi ar atitinka kitas sąlygas, nustatytas 2022 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 937 „Dėl kriterijų, kuriuos atitinkantys Rusijos Federacijos piliečiai gali būti įleidžiami per Europos Sąjungos išorės sieną į Lietuvos Respublikos teritoriją nepaprastosios padėties metu, nustatymo“. Pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje sudaro galimybes išvengti griežto teisinio reguliavimo.

Teismas atkreipia dėmesį į Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“, dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas, sudarytos palankios sąlygos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairiausio pobūdžio provokacijas prieš Lietuvos Respubliką. Rusijos Federacija ir toliau laikosi atviros, vis intensyvėjančios grasinimų Ukrainą remiančioms valstybėms retorikos, niekindama jų nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, puoselėjamas vertybes, istoriją ar netgi neigdama jų egzistavimą, intensyvėja Rusijos Federacijos atakos prieš Ukrainos civilinę ir kritinę infrastruktūrą, Rusijos Federacijos retorikoje vis dažniau minima branduolinio ginklo panaudojimo galimybė, tęsiamas Rusijos Federacijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.

Akcentuotina, kad Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti Rusijos ir Baltarusijos režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.

10. Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimo pagrindus, jį užtikrinančias institucijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir kiti teisės aktai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Jo uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Taip pat teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

11. Iš į bylą pateiktų duomenų nustatyta, kad atsakovo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes ji kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Byloje nustatyta, jog VSD pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kurioje konstatavo, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nors pareiškėja nesutinkanti, kad dėl savo buvusio darbo jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, tačiau šiuo atveju darytina išvada, kad nei pareiškėjos skundo, nei papildomų rašytinių paaiškinimų argumentai, nei byloje surinkti duomenys (apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje, apie jos pareigas VGTRK, apie jos socialinių tinklų sklaidą, sienos kirtimus, apie pareiškėjos šeiminius santykius) nepaneigia ginčijamų sprendimų išvadų, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., su buvusiais kolegomis), o toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjos pažeidžiamumą.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad pareiškėja dirbo VGTRK, t. y. didžiausioje Rusijos televizijos kompanijoje, kuri valdo didžiausią rusakalbių auditoriją turinčius televizijos kanalus ir skleidžia propagandą, nukreiptą prieš Lietuvą, kuria siekiama neigti Lietuvos nepriklausomybę ir diskredituoti Lietuvos valstybingumą, skleisti tikrovės neatitinkančią informaciją ir šiurkščiai menkinti įsiteisėjusius Lietuvos teismų sprendimus bei Lietuvos teisės aktais pripažintą 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvą faktą. Pareiškėja teigia, kad VGTRK filiale visą laiką dirbo inžiniere techninio aptarnavimo grupėje ir pati pareiškėja nedalyvavo VGTRK redakcinėje politikoje, nebuvo atsakinga už VGTRK kuriamų laidų turinį. Visgi lieka nepaneigta, kad dirbdama VGTRK inžinierės pareigose, ji galėjo būti tiesiogiai susijusi su prorusiško turinio sklaidos kokybės užtikrinimu. Vertintina tai, kad pareiškėja VGTRK dirbo net 8 metus (t. y. pakankamai ilgą laiką) ir darbo santykius nutraukė 2016 m., o tai sudaro rimtą pagrindą manyti, jog šiuo metu nėra praėjęs pakankamai laiko, per kurį būtų visiškai išnykę ryšiai su darbo aplinka ir tuo metu buvusiais kolegomis (darbą tęsė ir po 2014 m. įvykių, kai Rusija okupavo Krymą). Taip pat svarbu, kad pareiškėja dažnai vyksta į Rusiją. Pareiškėja teismo posėdžio metu paaiškino, kad visi giminės (tėvai, brolis, sesuo) gyvena Rusijoje, o ji pati turinti butą Sankt-Peterburge. Be to, pareiškėja pasirinko santuoką sudaryti Rusijoje (2020 m.), į Rusijos institucijas kreipėsi, kad jos vaikui būtų suteikta Rusijos pilietybė, teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo metu su sutuoktiniu gyvena Rusijoje, taigi ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjos ryšiai su Rusija nėra visiškai nutraukti ir pagrindinė socialinių interesų vieta yra išlikusi Rusijoje. Todėl šiuo atveju sutiktina su atsakovo padaryta išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę, kuri yra pagrįsta darbu Rusijos institucijai, lojalumu jai, nenutrauktais ryšiais, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėja susijusiomis ir nuo jos priklausiusiomis aplinkybėmis (jos ilgametė darbinė veikla, stiprūs ryšiai). Vertintina, kad pagrindas išvadai, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę, yra pakankamai realus ir pagrįstas.

Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėja, kaip ji pati nurodo, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, išėjo iš darbo VGTRK bei pradėjo dirbti privačiame sektoriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ar kitomis propagandinėmis Rusijos agresyvios politikos palaikytojomis (masinėmis informacijos priemonėmis) yra išnykusi.

12. EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad EŽTK neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Taigi iš byloje surinktų įrodymų galima daryti išvadą, kad pareiškėja ir jos šeimos nariai turi siekį gyventi Lietuvoje, tačiau nei vienas iš įrodymų nepaneigia apie jos galimą grėsmę valstybės saugumui, kuri nustatyta ginčijamu Sprendimu1.

Teismas, įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad UTPĮ normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėjos situacija sudarė pagrindą konstatuoti apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismas pabrėžia, kad šią išvadą daro, remdamasis tiek ir VSD pateikta Išvada, tiek atsakovo surinktais įrodymais, taip pat teisės aktais ir teismų praktika.

13. Atsakant į pareiškėjos argumentą, kad Sprendimu2 pareiškėja verčiama išvykti iš Lietuvos Respublikos, o tuo pačiu Lietuvos Respublikoje gyvenantys ir Lietuvos Respublikos pilietybę turintys pareiškėjos sutuoktinis ir nepilnametis vaikas de facto verčiami taip pat palikti savo tėvynę, pažymėtina, kad tuo atveju, kai šeimos susijungimo atveju užsienietis pretenduoja gauti leidimą laikinai dėl ryšio su čia gyvenančiu asmeniu, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, taikytinos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio nuostatos.

13.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. balandžio 25 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22, apibendrinęs savo jurisprudenciją, be kita, nurodė: SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės valdžios institucijoms draudžiama panaikinti trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečių, niekada nesinaudojusių judėjimo laisve, šeimos nariui, išduotą leidimą gyventi šalyje arba atsisakyti jį išduoti prieš tai nepatikrinus, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių egzistuoja priklausomumo ryšys, dėl kurio šie Sąjungos piliečiai faktiškai būtų priversti išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų šį savo šeimos narį, jeigu, pirma, šiam trečiosios šalies piliečiui negali būti suteikta teisė gyventi šalyje pagal kitą toje valstybėje narėje taikomą nuostatą ir, antra, šios institucijos turi informacijos apie šeimos ryšių tarp šio trečiosios šalies piliečio ir šių Sąjungos piliečių buvimą. Toks aiškinimas, be kita ko, grindžiamas tuo, kad: pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, dėl kurių iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis jų, kaip Sąjungos piliečių, statuso suteikiamomis teisėmis (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 58 p.). Tačiau pagal SESV nuostatas, susijusias su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje (2024 m. balandžio 25 d. sprendimo 59 p.) (LVAT administracinė byla Nr. eA-2434-624/2024).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatymo 101 straipsnio 2 dalis numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, pasinaudojusiu laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, ar pas jį. Migracijos departamentas įvertino turimus duomenis, kad pareiškėjos sutuoktinis nėra pasinaudojęs laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teise, todėl pareiškėja nėra laikytina Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu. Taigi ši Įstatymo nuostata jam netaikytina.

13.2. Aptarta LVAT ir ESTT praktika reiškia tai, kad šiuo atveju svarbu tai, ar Departamentas vertino pareiškėjos, jos sutuoktinio ir vaiko priklausomumo ryšį pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva kontekste ir dėl tokio priklausomumo galinčius atsirasti suvaržymus Europos Sąjungos piliečiui (jų proporcingumą). Skundžiamame Departamento Sprendime 1 aptarta, kad pareiškėja vyko į Rusiją su sutuoktiniu ir nepilnamečiu vaiku, jos santuoka sudaryta Rusijoje, ji kreipėsi į Rusijos institucijos dėl pilietybės suteikimo savo nepilnamečiam vaikui. Liudytojas pareiškėjos vyras teismo posėdžio metu parodė, kad šiuo metu gyvena Rusijoje ir ten toliau vysto savo verslą. Abu sutuoktiniai gyvena ir vaiką augina Rusijoje. Tai rodo, kad Departamentas sprendime įvertino pareiškėjos ir jos sutuoktinio šeiminius ryšius. Pareiškėjos sutuoktinis, Lietuvos pilietis, dėl skundžiamo sprendimo, akivaizdu, patiria papildomus nepatogumus, tačiau, kaip matyti, faktiškai šie nepatogumai nėra neįveikiami. Todėl teismas sutinka su Departamento vertinimu, kad pareiškėjos asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Taigi laikytina, kad pareiškėjos sutuoktiniui atsirandantys nepatogumai šiuo atveju nenusveria intereso užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumą.

14. Pareiškėja taip pat nurodo, kad ginčijami Sprendimas1 ir Sprendimas2 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes atsakovas neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo. Pažymėtina, jog priimtų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal jų priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, teismo vertinimu, jie buvo pagrįsti objektyviais Migracijos departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Juose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalis nustato, kas administraciniame sprendime turi būti nurodyta, ir tarp išvardintų reikalavimų yra administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

15. Byloje darytina išvada, kad Sprendimas1 dėl leidimo gyventi ir Sprendimas2 dėl draudimo atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas ir yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (įvertino pareiškėjos socialinius ir šeimyninius ryšius su Lietuva (Lietuvoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis ir nepilnametis vaikas turintis Lietuvos ir Rusijos pilietybes), pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir jos pareigas VGTRK, taip pat tai, kad pareiškėja turėjo 2 leidimus laikinai gyventi ir vykdo individualią veiklą Lietuvos Respublikoje bei pateiktą Departamento Išvadą), todėl negalima teigti, jog atsakovas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo1 dėl leidimo gyventi ir Sprendimo 2, todėl pareiškėjos skundas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjos skundo netenkinus, pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSigita FomičiovaGediminas Užubalis