Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. F. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11616-429/2020 pagal ieškovės V. F. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teisių ribojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

9. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį. Taigi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų priėmimą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

10. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai 300 000 Eur kompensaciją dėl jos teisių ribojimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

11. Įvertinęs, kad ieškovė reiškia reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kurios buveinė yra Vilniaus mieste, taip pat VĮ Registrų centro Gyventojų registro duomenis, pagal kuriuos ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, kuriais nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ne ieškovei, o teismui pateiktame ieškinyje ieškovė savo gyvenamosios vietos nenurodė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė netinkamai įgyvendina savo procesinę teisę kreiptis į teismą, todėl ieškinį atsisakė priimti.

12. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovės ieškinys turi būti teikiamas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėja V. J. neteisėtai išsprendė ieškovės V. F. ieškinio atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teisių ribojimo, priėmimo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).

14. Taigi, nors asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, tačiau ji turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir taisyklių. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009-12-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Taigi teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

15. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis - vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės bei tinkamai įgyvendinama ieškovo teisė į teisminę gynybą. CPK normos nustato taisyklių sistemą, pagal kurią nustatoma konkretaus teismo jurisdikcinė kompetencija.

16. Apeliacinės instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad nagrinėjamu atveju kaip faktinį savo reiškiamų reikalavimų pagrindą ieškovė nurodė aplinkybes, kad Kauno apylinkės teismo teisėja R. L. kartu su teisėja V. J. varžė V. F. daiktines nuosavybės teises nuo 2015 m. iki 2020 m., nes ji daugiau kaip 300 kartų kreipėsi į pirmos instancijos Kauno apylinkės teismą, tačiau nuolat buvo siunčiama kreiptis kur nors kitur. Kadangi ieškovė nuo 2015 metų daugiau kaip 580 kartų kreipėsi į pirmosios instancijos teismus su ieškiniais, todėl reikalauja priteisti 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

17. CPK 29 straipsnyje yra įtvirtinta bendra civilinių bylų teritorinio teismingumo taisyklė, pagal kurią ieškinys juridiniam asmeniui turi būti pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre, o tais atvejais, kai atsakovas yra valstybė, ieškinys turi būti pareiškiamas pagal valstybei atstovaujančios institucijos buveinę. CPK 30 straipsnyje yra išvardinti konkretūs atvejai, kuriais ieškovas turi teisę reikšti ieškinį pagal savo pasirinkimą. CPK 30 straipsnyje išvardintas sąrašas atvejų, kuriais ieškovas turi teisę reikšti ieškinį pagal savo pasirinkimą, yra baigtinis.

18. Pagal CPK 30 straipsnio 7 dalį ieškovas turi teisę pagal savo gyvenamąją vietą reikšti ieškinius dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėtos administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinys turėtų būti teikiamas Vilniaus miesto apylinkės teismui, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog ieškovė teikdama ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teisių ribojimo, nenurodė savo gyvenamosios vietos adreso. Be to, VĮ Registrų centro Gyventojų registro duomenimis nustatyta, kad ieškovė yra deklaravusi išvykimą į (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso ne ieškovei, viešame registre nėra duomenų apie nuomos ar panaudos sutartis sudarytas su ieškove dėl šio turto. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė teismui jokių įrodymų, kad ji faktiškai gyvena Kauno apylinkės teismo veiklos teritorijoje, t. y. kad jos kultūrinių, socialinių, ekonominių interesų centras yra Kauno mieste ar Kauno rajone. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės gyvenamoji vieta yra Kaune, todėl ji neturėjo pagrindo vadovautis CPK 30 straipsnio 7 dalimi ir pareikšti ieškinį Kauno apylinkės teismui.

19. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad pagal teismingumo taisykles ieškovė su šiuo ieškiniu turi teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kadangi dėl neturtinės žalos atlyginimo galinčios Lietuvos Respubliką atstovauti institucijos buveinė yra Vilniaus mieste.

20. Apeliacinės instancijos teismas nemano, kad bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, o ne Kauno apylinkės teisme, bus pažeistos ieškovės teisės, nes tą patvirtinančių jokių faktinių aplinkybių ieškovė nenurodo bei nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Taip pat ir pats teismas savo iniciatyva tokių aplinkybių nenustatė. Manytina, kad tai nesukels jai ir papildomų nepatogumų ar apsunkinimų kreipiantis į teismą, kadangi iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad dokumentus teismui ji paduoda per EPP sistemą.

21. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, jog skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į teisėtus ieškovės reikalavimus, varžant jos teises. Teismas nesudarė ieškovei sąlygų ir teisių į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu minėti apeliantės argumentai laikytini deklaratyviais.

22. Teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam teisėjui nusišalinti turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Teisė į nešališką teismą, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas, tuo tarpu objektyvusis – bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas. Atskirajame skunde ieškovės nurodyti kaip pirmosios instancijos teismo šališkumą turintys patvirtinti argumentai, t. y. kad teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį, varžant jos teises, neatsižvelgdamas į teisėtus ieškovės reikalavimus, nereiškia teismo šališkumo. Ieškovė nenurodė aplinkybių, atitinkančių CPK 64, 65 straipsniuose nurodytiems pagrindams teismo nušalinimui, todėl ieškovės argumentai, jog buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, atmestini.

23. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Taigi, galimybė spręsti ginčą teisme civilinio proceso tvarka yra viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).

24. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nėra tikslinga taikyti ieškinio trūkumų šalinimo instituto, kadangi ieškovei V. F. ne kartą buvo nurodyta, kad jo teikiamų dokumentų procesinė retorika, apibūdinant valstybę, jos institucijas ir asmenis, negali būti vertinama kaip rašymo apsirikimas (klaida) ar netikslumas, priešingai, tai sąmoningas veikimas, turint siekį šiuos subjektus pažeminti, ir todėl ieškovės ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

25. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieškovės pateikto ieškinio bei atskirojo skundo turinį sprendžia, jog ieškinys ir atskirasis skundas, iš esmės yra grindžiamas ir deklaratyviais pareiškimais, įžeidžiančio Lietuvos valstybės institucijas ir jose dirbančius pareigūnus, kitus asmenis, tame tarpe jų tautybės pagrindu, pobūdžio teiginiais, todėl ieškovė, pateikdama tokio turinio ieškinį ir atskirąjį skundą, sąmoningai siekė rodyti niekinamą požiūrį į Lietuvos valstybę, reikšti nepagarbą jos institucijoms ir jose dirbantiems pareigūnams bei kitiems asmenims, teismams ir proceso dalyviams, taip pat pažeminti asmenis dėl jų tautybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apeliantės ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstai pripažino, kad nėra tikslinga taikyti ieškinio trūkumų šalinimo instituto. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė procesinius dokumentus, neatitinkančius teisės aktų reikalavimų, teikia sistemingai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo netinkamą apeliantės procesinį elgesį, prilyginamą piktnaudžiavimui teise. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamos nutarties motyvais bei teismo padarytomis išvadomis, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai laikytini deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismų praktikoje, kai dėl šalies elgesio atsisakoma priimti ieškinį ar kitą procesinį dokumentą, taip pat laikomasi tokios pozicijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-426-196/2016; Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1953-657/2017 ir kt.).

26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai nesudaro prielaidų abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumu ir teisėtumu, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis iš esmės paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

27. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.