Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1735-143/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-08
Bylos Nr.: A-1735-143/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04138-2014-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas: S. K.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo
Trečiasis asmuo: akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“

Kategorijos

6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1735-143/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04138-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 6.7; 15.2.3.1; 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį patikslino (I t., b. l. 45–51), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, NDNT), 82 669,00 Lt turtinę žalą ir 100 000,00 Lt neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad iki 1994 m. dirbo valstybės įmonėje „Lietuvos geležinkeliai“ (dabar – akcinė bendrovė ,,Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ir AB ,,Lietuvos geležinkeliai“)) inžinieriumi technologu. Po 1994 m. liepos 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe neteko (duomenys neskelbtini). Po stacionaraus gydymo viešojoje įstaigoje Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje 1994 m. liepos 21 d.–1994 m. spalio 26 d. gavo siuntimą į Valstybinę medicininės socialinės ekspertizės komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos invalidumo grupei nustatyti. Ši komisija 1994 m. lapkričio 16 d. nustatė jam II grupės invalidumą ir pripažino 100 procentų nedarbingumą. Nustatant invalidumo grupę komisijoje buvo pakeista ligos diagnozė, t. y. vietoje diagnozės (duomenys neskelbtini) įrašyta klaidinga diagnozė (duomenys neskelbtini). Iki 2006 m. sausio 1 d. trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) mokėjo 100 procentų išmoką dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirtai žalai atlyginti. Pažymėjo, jog, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai vertinant jo darbingumo lygį dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, procentai kito: nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytas 70 procentų netekto darbingumo lygis, nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis, o nuo 2009 m. gruodžio 3 d. – tik 40 procentų netekto darbingumo lygis neterminuotam laikotarpiui. Pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti situaciją ir neturėdamas tam specialių žinių, per savo atstovus kreipėsi į medicinos ekspertą su prašymu išanalizuoti visus dokumentus ir pateikti išvadą, ar, nustatant jam invalidumą ir netektą darbingumą, nebuvo pažeisti teisės aktai. Ekspertas, įvertinęs dokumentus, pateikė preliminarią išvadą, kad, nustatant jam invalidumo grupę ir netekto darbingumo lygį, buvo padaryta daugybė pažeidimų, kurie turėjo įtakos mokamoms išmokoms bei jų dydžiui. Pareiškėjas, argumentuodamas turtinę žalą, nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ jam mokamos išmokos dydis priklauso nuo NDNT nustatyto darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, ši išmoka nurodytais laikotarpiais mažėjo. Pareiškėjo manymu, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. NDNT neturėjo jokio pagrindo nustatyti jam mažesnį profesinio darbingumo lygį, todėl iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo būti toliau mokama 100 procentų išmoka dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirtai žalai atlyginti, ir tai sudaro jo turtinę žalą. Argumentuodamas neturtinę žalą, pareiškėjas teigė, kad patyrė papildomus dvasinius išgyvenimus, dėl kurių pablogėjo sveikata, jis jautė nerimą, nesaugumą, kad taip negerbiamas jo žmogiškasis orumas, o tokių išgyvenimų nustatymas yra pakankamas padaryti išvadą, jog patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 100 000 Lt. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad priklauso ypač pažeidžiamai socialinei grupei, yra nelaimingo atsitikimo darbe metu netekęs dalies darbingumo, todėl iš valstybės ir jos institucijų pagrįstai tikisi geranoriško požiūrio į savo gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas nurodė, kad apie savo galimą teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs jo atstovų prašymu atlikto tyrimo išvadas, jog galbūt buvo padaryti neteisėti atsakovo veiksmai, nevykdant teisės aktų nuostatų. Būtent šis momentas turėtų būti laikomas senaties termino eigos pradžia. Nurodė, kad jeigu teismas manytų, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, prašė šį terminą atnaujinti, paaiškindamas, kad nors ir neturėdamas jokio teisinio išprusimo, ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą, visą laiką buvo atliekami aktyvūs veiksmai siekiant teisių apsaugos, tačiau žinių, teisingos informacijos stoka, garbus amžius ir menkos lietuvių kalbos žinios objektyviai trukdė tai padaryti tinkamai ir pagal teisės aktų reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 62–64) prašė taikyti ieškinio senatį ir nutraukti bylą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog jis „niekada neatsisakė ginti savo pažeistų teisių, tačiau tik dėl objektyvių priežasčių negalėjo to tinkamai nerealizuoti“, laikytinas subjektyviu, nepagrįstu jokiais konkrečiais įrodymais. NDNT nuomone, pareiškėjo motyvai, kad jis, neturėdamas teisinio išprusimo, būdamas garbaus amžiaus ir neturėdamas pakankamų lietuvių kalbos žinių bei stokodamas informacijos, negalėjo tinkamai pasinaudoti teismine gynyba, nesuponuoja galimybės atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, ne kartą prašymus NDNT dėl darbingumo lygio vertinimo pateikė parašytus lietuvių kalba, buvo darbingo amžiaus. Tokios faktinės aplinkybės liudija, kad būdamas sąžiningas, apdairus ir rūpestingas turėjo realias galimybes realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra vyresnio amžiaus, negali būti pagrindas atnaujinti seniai praleistą skundo pateikimo teismui terminą. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui pateikti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus (kaip ir šioje administracinėje byloje), gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis. NDNT nuomone, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjo darbingumo lygis NDNT pirmą kartą buvo vertinamas 2005 m., antrą kartą – 2007 m. ir tik po 2009 m. atlikto vertinimo jis, nesutikdamas su atsakovo priimtu sprendimu, pirmą kartą kreipėsi į išankstinę ginčų nagrinėjimo neteismine tvarka instituciją – Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija). Ankstesnių atsakovo priimtų sprendimų pareiškėjas neskundė. Ginčų komisija sprendimą Nr. S-219 „Dėl S. K.“ priėmė 2010 m. rugpjūčio 31 d., todėl darytina išvada, kad trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2013 m. rugpjūčio 30 d. (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d., 1.121 str. 2 d.). Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo mėn.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 56–58) prašė spręsti bylą teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas iki 1994 m. dirbo valstybės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ (duomenys neskelbtini) inžinieriumi technologu. 1994 m. liepos 21 d. pareiškėjui įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, po kurio jis prarado 100 proc. darbingumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (II t., b. l. 91–95) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nustatyto darbingumo lygio nuo 2006 m. sausio 1 d. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad NDNT 2005 m. gruodžio 12 d. darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0083898 pareiškėjui nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytas 70 procentų netektas darbingumas; NDNT 2007 m. gruodžio 11 d. darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0277968 pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nustatytas 60 procentų netektas darbingumas; NDNT 2009 m. gruodžio 21 d. darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0460331 pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. nustatytas 40 procentų netektas darbingumas. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 10 d. (pagal voką).

Teismas, spręsdamas ginčą, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011), taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl ieškinio senaties taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus, konstatavo, kad pareiškėjas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atsiradimo pradžią sieja su jam nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytu 70 procentų netektu darbingumu, kuris vėlesniais NDNT sprendimais buvo mažinamas (nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. – 60 procentų, nuo 2009 m. gruodžio 3 d. – 40 procentų). Teismas pabrėžė, kad paminėti NDNT sprendimai yra skirtingi, t. y. kiekvienu iš jų buvo iš naujo vertinamas darbingumo lygis, todėl kiekvienas iš jų turi būti laikomas savarankišku pagrindu tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti ir atsižvelgiant į tai vertintina ieškinio senaties termino eigos pradžia dėl kiekvieno iš šių sprendimų. NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0083898, kuria pareiškėjui nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytas 70 procentų netektas darbingumas, yra išduota 2005 m. gruodžio 12 d. Taigi, atsižvelgęs į pirmiau išdėstytus teisės aktus ir aktualią teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad apie tai, jog galbūt neteisėtai ir nepagrįstai buvo padidintas pareiškėjo darbingumo lygis iki 70 procentų, jis turėjo sužinoti dar 2005 m. gruodžio 12 d., išdavus NDNT darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0083898. Taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2008 m. gruodžio 12 d. NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0277968, kuria pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nustatytas 60 procentų netektas darbingumas, yra išduota 2007 m. gruodžio 11 d., taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2010 m. gruodžio 11 d. NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0460331, kuria pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. nustatytas 40 procentų netektas darbingumas, yra išduota 2009 m. gruodžio 21 d., taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2012 m. gruodžio 21 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminus žalai atlyginti, tačiau skunde prašė ieškinio senaties terminą atnaujinti. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teismas rėmėsi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002, 2006 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1008-442/2015).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog nors ir neturi jokio teisinio išprusimo, ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą, visą laiką aktyviai veikė, siekdamas savo teisių apsaugos, tačiau žinių, teisingos informacijos stoka, garbus amžius ir menkos lietuvių kalbos žinios objektyviai trukdė tai padaryti tinkamai. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju tai nėra objektyvios aplinkybės, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku ginti pažeistas teises. Pareiškėjas kvalifikuota teisine pagalba pasinaudojo praėjus gana ilgam laikui nuo ginčo sprendimų priėmimo, nors, nesutikdamas su priimtais sprendimais, būdamas rūpestingas, galėjo gauti informaciją iš advokato apie neturtinės žalos atlyginimą net ir nežinodamas, ar tokią teisę turi. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų ribojusios jo galimybes gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti termino praleidimo motyvai yra subjektyvaus pobūdžio, priklausę nuo jo valios, todėl nagrinėjamu atveju atnaujinti ieškinio senaties terminą nebuvo pagrindo.

Teismas pažymėjo, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.), todėl, teismui nustačius, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, ir atsisakius jį atnaujinti, pareiškėjo skundas buvo atmestas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 99–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir, jei praleistas skundo senaties terminas, jį atnaujinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byla buvo išnagrinėta formaliai, kadangi skundo atmetimas paremtas išimtinai vien tik praleistu ieškinio senaties terminu, be jokių motyvų dėl skundo pagrįstumo apskritai. Teismas nevertino aplinkybės, jog apie konkrečius atsakovo pažeidimus sužinojo tik gavęs atstovų prašymu atlikto tyrimo išvadas. Būtent šis momentas turėtų būti laikomas senaties termino eigos pradžia, ir ieškinio senaties terminas teikiant skundą nebuvo praleistas. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo tos dienos, kai buvo išduota darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0083898 – 2005 m. gruodžio 12 d. Pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas tinkamai įvykdys savo pareigas, ir neturėjo jokio pagrindo abejoti, tikrinti ir domėtis teisine baze dėl jo priimtų sprendimų pagrįstumo. Nebuvo pasyvus ir siekė savo teisių apsaugos, tačiau žinių, teisingos informacijos stoka, garbus amžius ir menkos lietuvių kalbos žinios objektyviai trukdė tai padaryti tinkamai ir pagal teisės aktų reikalavimus. Valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo pagrindu kylančios asmeniui neigiamos pasekmės nėra ir negali būti pateisinamos senaties termino pabaiga. Institucijų atsirašinėjimas bei jo klaidinimas ir sudarė situaciją, dėl ko praėjo toks ilgas laiko tarpas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog visą šį laiką buvo pasyvus. Teisinėje valstybėje žmogaus sveikata yra didžiausia vertybė, todėl tai yra labiausiai valstybės saugomas viešasis interesas ir turi prioritetą prieš kitus interesus (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimą). Teismas turėjo pareigą vadovautis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Esant teisės normų (termino pateikti skundą) ir teisės principų (teisingumo, protingumo, teisės kreiptis į teismą) kolizijai, pirmenybė turi būti skiriama būtent pamatiniams teisės principams, o ne formaliam teisės normos reikalavimui. Atsakovas nepateikė nei vieno argumento, paneigiančio skunde nurodytus teisės pažeidimus.

2. Teismo posėdžio metu jo atstovai išdėstė prašymą skirti byloje ekspertizę arba pavesti specialistui atsakyti į klausimus. Prašymas dėl ekspertizės skyrimo buvo išdėstytas ir pirminiame skunde, tačiau teismas tokį prašymą atmetė be jokių pagrįstų motyvų. Atmesdamas prašymą skirti ekspertizę arba specialistą, siekiant atsakyti į klausimus, teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė ištirti bei tinkamai vertinti reikšmingus įrodymus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 109–110) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad reikalavimą atnaujinti terminą skundui pateikti pareiškėjas iš esmės grindžia tik vieninteliu argumentu, t. y. atsakovo veiksmų ar neveikimo neteisėtumu, ir jau preziumuoja atsakovo kaltę, teigdamas, kad „institucijų veiksmuose teisės aktų nuostatų pažeidimas yra akivaizdus“. Tačiau tik teismui nusprendus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jis atnaujintinas, atsiras pagrindas teikti ir materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus. Tik pripažinus asmens teisę pateikti skundą ir jo civilinę subjektinę teisę į žalos atlyginimą, atsirastų pagrindas spręsti, ar ją pažeidžia individualus administracinis aktas (viešojo administravimo subjekto sprendimas, kurio pagrindu pareiškėjui buvo nustatytas darbingumo lygis).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 111–113) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo nurodyti motyvai, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra subjektyvaus pobūdžio bei nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas ne kartą naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, taigi gynė savo subjektines teises per tinkamus atstovus. Pareiškėjas turėjo pakankamai žinių bei informacijos, kaip galima laiku (nepraleidus ieškinio senaties terminų) apginti savo teises pasinaudojant kvalifikuota atstovo pagalba, tačiau šį kartą netinkamai (aplaidžiai) įgyvendino savo subjektinę teisę. Be kita ko, pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, galėjusių įrodyti priešingai, kad jis negalėjo dėl objektyvių priežasčių realizuoti savo teisių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant iš esmės Institucijos (šiuo atveju NDNT) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Nagrinėjamos administracinės bylos ypatumas pasireiškia tuo, kad pareiškėjo prašoma atlyginti turtinė ir neturtinė žala jo yra kildinama iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, jo teigimu, neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė netinkamu ir nepagrįstu dėl 1994 m. liepos 21 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe jo (pareiškėjo) prarasto nedarbingumo nustatymu ir kurie (pareiškėjo nurodyti kaip neteisėti veiksmai) laike pasireiškė 2005 m. gruodžio 12 d., 2007 m. gruodžio 11 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d., kuomet NDNT surašydavo, jo manymu, nepagrįstas pažymas dėl jo darbingumo lygio nustatymo.

Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą prašė taikyti šioje administracinėje byloje ieškinio senatį, t. y. pateikė teismui CK 1.126 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra svarstytinas CK nuostatų dėl ieškinio senaties taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjas savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių tariamai padarytus pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas, teigdamas, kad šiuo atveju senaties institutas nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Kolegija pažymi, kad pareiškėjo šiuo klausimu nurodyti argumentai, pagal savo pobūdį, negali būti tapatinami su konkrečiais senaties termino praleidimo priežasčių svarbumą patvirtinančiais įrodymais, nes, pirma, jų atsiradimo (pareiškėjo nurodyto suvokimo apie tam tikrus pažeidimus) laike aspektu jie neturi ieškinio senaties instituto taikymui būtino apibrėžtumo, antra, jie kertasi su Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl įstatymo nežinojimo reikšmės.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 10 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl jo prašomos atlyginti žalos priteisimo už visą jo nurodytą laikotarpį.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 str. 2 d.).

Atskirai pasisakydama dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumo šio termino atnaujinimo kontekste, kolegija akcentuoja, kad jeigu, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis nežinojo apie savo teisių pažeidimus, kol nebuvo gavęs jo paties iniciatyva (jam kilus abejonėms dėl NDNT padarytų išvadų pagrįstumo) specialisto išvados.

Tačiau kolegija dar kartą pabrėžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl jo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios kolegijos pirmiau aptartų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjo nurodytos aplinkybės (argumentai dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių) šiuo atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei įvertindama byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo už jo nurodytą laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo paduotą skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė