Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjui S. K. (S. K.), pareiškėjo atstovams advokatui Nerijui Plėdžiui ir advokatei Agatai Staševskajai, atsakovo atstovui Stasiui Mateliui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Jevgenijai Ananjevai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – AB „Lietuvos geležinkeliai“, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) vertinant pareiškėjo darbingumo lygį dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, procentai kito: nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytas 70 procentų netekto darbingumo lygis, nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nustatytas 60 procentų netekto darbingumo lygis, o nuo 2009 m. gruodžio 3 d. tik 40 procentų netekto darbingumo lygis neterminuotam laikotarpiui. Pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti situaciją ir neturėdamas tam specialių žinių, per savo atstovus kreipėsi į medicinos ekspertą su prašymu išanalizuoti visus dokumentus ir pateikti išvadą, ar, nustatant jam invalidumą ir netektą darbingumą, nebuvo pažeisti teisės aktai. Ekspertas, įvertinęs pareiškėjo dokumentus, pateikė preliminarią išvadą, kad pareiškėjui nustatant invalidumo grupę ir netekto darbingumo lygį buvo padaryta daugybė pažeidimų, kurie turėjo įtakos mokamoms išmokoms bei jų dydžiui.

Dėl turtinės žalos pareiškėjas paaiškina, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ jam mokamos išmokos dydis priklauso nuo NDNT nustatyto darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos, ši išmoka nurodytais laikotarpiais atitinkamai mažėjo. Pareiškėjo manymu, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. NDNT neturėjo jokio pagrindo nustatyti jam mažesnį profesinio darbingumo lygį, todėl jam iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ turėjo būti toliau mokama 100 procentų išmoka dėl nelaimingo atsitikimo darbe patirtai žalai atlyginti ir tai sudaro pareiškėjo turtinę žalą.

Dėl neturtinės žalos pareiškėjas teigia, kad patyrė papildomus dvasinius išgyvenimus, dėl kurių pablogėjo sveikata, jis jautė nerimą, nesaugumą, kad tokiu būdu negerbiamas jo žmogiškasis orumas, o tokių išgyvenimų nustatymas yra pakankamas padaryti išvadą, kad patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 100 000 Lt. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad priklauso ypač pažeidžiamai socialinei grupei, yra nelaimingo atsitikimo darbe metu netekęs dalies darbingumo, todėl iš valstybės ir jos institucijų pagrįstai tikisi geranoriško požiūrio į savo gyvenimo sąlygas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai prašė skundą tenkinti remdamiesi skunde nurodytais motyvais.

Atsakovės atstovė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo taikyti ieškinio senatį (b. l. 62–64).

Teigia, kad pareiškėjo teiginys, jog jis „niekada neatsisakė ginti savo pažeistų teisių, tačiau tik dėl objektyvių priežasčių negalėjo to tinkamai nerealizuoti“, laikytinas subjektyviu, nepagrįstu jokiais konkrečiais įrodymais. NDNT nuomone, pareiškėjo motyvai, kad jis, neturėdamas teisinio išprusimo, būdamas garbaus amžiaus ir neturėdamas pakankamų lietuvių kalbos žinių bei stokodamas informacijos, negalėjo tinkamai pasinaudoti teismine gynyba, nesuponuoja galimybės atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą, ne kartą prašymus NDNT dėl darbingumo lygio vertinimo pateikė parašytus lietuvių kalba, buvo darbingo amžiaus. Tokios faktinės aplinkybės liudija, kad būdamas sąžiningas, apdairus ir rūpestingas turėjo realias galimybes realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra vyresnio amžiaus, negali būti pagrindas atnaujinti seniai praleistą skundo pateikimo teismui terminą. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, kad terminas skundui pateikti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus (kaip ir šioje administracinėje byloje), gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis.

NDNT nuomone, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjo darbingumo lygis NDNT pirmą kartą buvo vertinamas 2005 m., antrą kartą – 2007 m. ir tik po 2009 m. atlikto vertinimo jis, nesutikdamas su atsakovės priimtu sprendimu, pirmą kartą kreipėsi į išankstinę ginčų nagrinėjimo neteismine tvarka instituciją – Ginčų komisiją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija). Ankstesnių atsakovės priimtų sprendimų pareiškėjas neskundė. Ginčų komisija sprendimą Nr. S-219 „Dėl S. K.“ priėmė 2010 m. rugpjūčio 31 d., todėl darytina išvada, kad trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2013 m. rugpjūčio 30 d. (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d., 1.121 str. 2 d.). Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo mėnesį.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepimo į skundą motyvus ir prašė taikyti ieškinio senatį.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl nustatyto darbingumo lygio nuo 2006 m. sausio 1 d. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2005 m. gruodžio 12 d. NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0083898 pareiškėjui nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytas 70 procentų netektas darbingumas (b. l. 27). 2007 m. gruodžio 11 d. NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0277968 pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nustatytas 60 procentų netektas darbingumas (b. l. 28). 2009 m. gruodžio 21 d. NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0460331 pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. nustatytas 40 procentų netektas darbingumas (b. l. 29). Atsakovas prašo teismo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 10 d. (pagal voką).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais kaip asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1–7.4 punktai). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. P. ir kt. v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).

Įvertinus pareiškėjo skundo motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atsiradimo pradžią sieja su jam nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytu 70 procentų netektu darbingumu, kuris vėlesniais NDNT sprendimais buvo mažinamas (nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. 60 procentų, nuo 2009 m. gruodžio 3 d. 40 procentų). Teismas pabrėžia, kad minėti NDNT sprendimai yra skirtingi, t. y. kiekvienu iš jų buvo iš naujo vertinamas darbingumo lygis, todėl kiekvienas iš jų turi būti laikomas savarankišku pagrindu tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atlyginti ir atitinkamai vertintina ieškinio senaties termino eigos pradžia dėl kiekvieno iš šių sprendimų.

NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0083898, kuria pareiškėjui nuo 2005 m. gruodžio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 7 d. nustatytas 70 procentų netektas darbingumas, yra išduota 2005 m. gruodžio 12 d. Taigi, atsižvelgęs į anksčiau išdėstytus teisės aktus ir aktualią teismų praktiką, teismo daro išvadą, kad apie tai, kad galimai neteisėtai ir nepagrįstai buvo padidintas pareiškėjo darbingumo lygis iki 70 procentų, jis turėjo sužinoti dar 2005 m. gruodžio 12 d., išdavus NDNT darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0083898. Taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2008 m. gruodžio 12 d.

NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0277968, kuria pareiškėjui nuo 2007 m. gruodžio 4 d. iki 2009 m. gruodžio 3 d. nustatytas 60 procentų netektas darbingumas, yra išduota 2007 m. gruodžio 11 d., taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2010 m. gruodžio 11 d.

NDNT darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0460331, kuria pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. nustatytas 40 procentų netektas darbingumas, yra išduota 2009 m. gruodžio 21 d., taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2012 m. gruodžio 21 d.

Taigi darytina išvada, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminus žalai atlyginti, tačiau skunde prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir ar yra pagrindas atnaujinti terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje AB „Tauro bankas“ v. AB „Vilniaus vingis“, bylos Nr. 3K-3-1123/2002; 2006 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje R. J. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-502; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 7 d. nutartį A-1008-442/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, kad nors ir neturi jokio teisinio išprusimo ne vieną kartą kreipėsi į atsakovę, visą laiką aktyviai veikė, siekdamas savo teisių apsaugos, tačiau žinių, teisingos informacijos stoka, garbus amžius ir menkos lietuvių kalbos žinios objektyviai trukdė tai padaryti tinkamai. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju tai nėra objektyvios aplinkybės, kurios sutrukdė pareiškėjui laiku ginti pažeistas teises. Pareiškėjas kvalifikuota teisine pagalba pasinaudojo praėjus gana ilgam laikui nuo ginčo sprendimų priėmimo, nors, nesutikdamas su priimtais sprendimais, būdamas rūpestingas, galėjo gauti informaciją iš advokato apie neturtinės žalos atlyginimą net ir nežinodamas, ar tokią teisę turi. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų ribojusios jo galimybes gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo nurodomi termino praleidimo motyvai yra subjektyvaus pobūdžio, priklausę nuo jo valios, todėl nagrinėjamu atveju atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl, teismui nustačius, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas ir atsisakius jį atnaujinti, pareiškėjo skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.