Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Kęstučio Jucio ir Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau­ – BK) 181 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. K. nukentėjusiajam V. M. priteista 5000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., būdamas Kauno mieste, tiksliau nenustatytoje vietoje, pasinaudodamas telefonu „Sony Ericson Cyber Shot“, kurio IMEI (identifikacinis numeris) (duomenys neskelbtini), bei „Bitės“ mobiliojo ryšio abonentinėmis kortelėmis, kurių numeriai - (duomenys neskelbtini) (priklausanti V. K.) ir (duomenys neskelbtini) (išankstinio mokėjimo „Labas“ Nr. (duomenys neskelbtini) kortelė), neturėdamas teisinio pagrindo, siųsdamas 11 grasinamo pobūdžio žinučių į V. M. mobilų telefoną, kurio numeris (duomenys neskelbtini), dėl galimo turto sunaikinimo padegant, nepageidaujamos informacijos apie draudimo išmokas, gautas dėl galvijų kritimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskelbimu, kurios atskleidimas nepageidautinas nukentėjusiajam, užmaskuotai, t. y. kalbant su nukentėjusiuoju telefonu, apsimesdamas tarpininku tarp nukentėjusiojo ir prievartautojų, ir patvirtindamas nukentėjusiajam išgalvotų prievartautojų rimtus grasinimus ir ketinimus išreikalauti pinigus, duodamas telefonu nurodymus nukentėjusiajam apie galimą pinigų perdavimo būdą, tokiu būdu, savo grasinimus perduodamas kaip nuo trečiųjų asmenų, vertė nukentėjusįjį V. M. perduoti jam didelės vertės savo turtą - 80 000 litų.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti – V. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį bei paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą alternatyvią laisvės atėmimui bausmę – areštą; bausmę subendrinti su Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme; nukentėjusiojo V. M. civilinį ieškinį atmesti.

Gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir dėl to netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką. V. K. padaryta nusiklastama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 181 straispnio 1 dalį, kadangi nuteistasis reikalavo pirkti iš jo du automobilius, kurių kaina po 15 000 Lt, t. y. viso už 30 000 Lt. Nurodo, kad V. M. buvo žadėjęs V. K. atsilyginti už gerą darbą, sprendžiant draudimo klausimus. Be to, V. K. buvo prašęs V. M. suteikti jam paskolą, tačiau nukentėjusysis nesumokėjo premijos ir nesuteikė paskolos. Tomet V. K. pradėjo V. M. rašyti šantažuojančio pobūdžio trumpasias žinutes apie galimą tariamos kompromituojančios informacijos, susijusios su draudimo išmokų išmokėjimu, paskelbimą. Iš pradžių V. K. nenurodė V. M. kokiu būdu pastarasis turėjo suteikti jam turtinę naudą. Vėliau savo reikalavimus V. K. sukonkretino ir nurodė V. M. iš jo pirkti du automobilius, kurių kaina po 15 000 Lt. Savo veiksmus nuteistasis vertina kaip savavaldžiavimą, o ne kaip turto prievartavimą, kadangi siekė sau naudos, turėdamas tam tariamą pagrindą. Nors nukentėjusysis teismo posėdyje teigė supratęs apie didesnės apimties reikalavimą, tačiau ankstesni jo parodymai patvirtina, kad reikėjo nupirkti du automobilius, kurių vertė po 15 000 Lt, kitu atveju reikėtų mokėti 80 000 Lt. Be to, reikalavimo dydžio nustatymą ir atitinkamą veikos kvalifikavimą lemia ne nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas, o atitinkama įrodyta veikos subjektyvinė pusė. Vertinant įrodymus, visos kylančios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Gynėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad V. K. grasino V. M. galimu turto sunaikinimu padegant. Nurodo, kad trumposiomis žinutėmis nuteistasis negrasino V. M. sunaikinti jo turtą. Tuo metu kai siuntė trumpąją žinutę, kurioje buvo paminėti „nemalonūs fejerverkai“, buvo eilės išeiginių, atmintinų dienų laikotarpis. Jis tuos žodžius parašė ne turto sunaikinimo prasme, o apibūdindamas situaciją. Todėl ši aplinkybė turi būti pašalinta iš jam pareikšto kaltinimo.

BK 181 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų. Gynėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju V. K. skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kadangi jo padaryta nusikalstama veika nesukėlė realių sunkių pasekmių, nuteistasis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, jis nusikalto dėl sunkios šeimyninės ir turtinės padėties. Be to, nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, t. y. sumokėjo 1000 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas taip pat ginčija nuketėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į gerą nukentėjusiojo turtinę padėtį ir labai sunkią nuteistojo asmeninę ir šeimos padėtį, į tai, kad nukentėjusiojo sveikatai ir turtui reali žala nebuvo padaryta. Nurodo, kad nuteistasis V. K. turi tris vaikus, jauniausioji duktė yra gimusi (duomenys neskelbtini) m., sutuoktinei V. K. po gimdymo sutriko sveikata, jai reikalingas artimųjų palaikymas, V. K. areštas ir baudžiamasis procesas jo atžvilgiu neigiamai paveikė ir jo dukterį K. K., gimusią (duomenys neskelbtini) m., jo sutuoktinei V. K. vienai tenka išlaikyti ir rūpintis trimis vaikais. Be to, kaip matyti nukentėjusiojo V. M. parodymų, pastarasis suprato sunkią V. K. šeimos padėtį ir iš esmės jam atleido. Nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta ne didesne kaip 1000 Lt suma. Kadangi žala nukentėjusiajam šioje apimtyje jau yra atlyginta, likusioje apimtyje civilinis ieškinys turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atmeta nuteistojo gynėjo argumentus, kuriais jis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Nuteistojo kaltė prievartavus didelės vertės turtą įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, kolegijos nuomone, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai, kuriais teismas pagrindė nuteistojo kaltę prievartavus didelės vertės turtą įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas netinkamai kvalifikavo nuteistojo veiką.

Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Šio straipsnio 3 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už didelės vertės turto arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių prievartavimą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad V. K. savo veiksmus vertina kaip savavaldžiavimą, o ne kaip turto prievartavimą, kadangi siekė sau naudos, turėdamas tam tariamą pagrindą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad V. K. neturėjo teisinio pagrindo reikšti turtinio pobūdžio pretenzijas nukentėjusiajam. Nukentėjusysis nebuvo jam skolingas, jie nebuvo susieti kitokiais turtinio pobūdžio santykiais, kurių pagrindu nuteistasis būtų turėjęs teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo atitinkamo veikimo, ir V. K. tai suvokė. Skunde nurodytos aplinkybės, kad V. M. buvo žadėjęs V. K. atsilyginti, jei gaus išmokas, kad esant sunkiai finansinei būklei V. K. buvo prašęs V. M. suteikti jam paskolą, tačiau nukentėjusysis pinigų nesumokėjo ir nesuteikė paskolos, nesuteikia nuteistajam pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo atlikti turtinio pobūdžio veiksmus jo naudai.

Apeliaciniu skundu gynėjas prašo perkvalifikuoti V. K. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis reikalavo pirkti iš jo du „Rover“ automobilius, kurių kaina po 15 000 Lt, t. y. viso už 30 000 Lt. Tačiau apelianto pateiktą versiją, kad V. K. iš nukentėjusiojo V. M. reikalavo jo naudai perduoti tik 30 000 Lt, paneigia byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. M. parodė, kad 2010 m. spalio 15 d. gavo trumpąją žinutę: „Jei nenorit, kad išeitų į viešumą jusų afera su gyvulių draudimu, tai 80 000 litų ir mes tylim...“, gavęs šią žinutę suprato, kad iš jo reikalaujama 80 000 Lt, 2010 m. spalio 25 d. gavo trumpąją žinutę: „...Tai pertkat 2 audi mašinikes už 80 000 Lt ir baigiam...“ (1 t. 6-7 b. l.). Tokį trumpųjų žinučių turinį patvirtina ir 2010 m. spalio 27 d. V. M. mobiliojo telefono apžiūros protokolas (1 t. 9-16 b. l.). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis V. M. parodė, kad bendravo su V. K., kuris minėjo, jog gali reikėti nupirkti dvi mašinas, kurių vertė po 15 000 Lt, o mokėti tektų 80 000 Lt (1 t. 18 b. l.). V. K. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo aplinkybių davė prieštaringus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę neigė, tvirtindamas, kad V. M. grasinančio turinio trumpųjų žinučių nėra siuntęs (1 t. 120-121 b. l., 133-134 b.l.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. K. savo parodymus pakeitė ir kaltu prisipažino iš dalies, t. y. tik dėl iš nukentėjusiojo reikalautos 30 000 Lt dydžio sumos. Nuteistasis parodė, kad pripažįsta telefonu parašęs V. M. visas kaltinime inkriminuojamas trumpąsias žinutes, tačiau tvirtino, jog užsiiminėjo automobilių prekyba, turėjo du automobilius „Rover“, kurių vertė po 15 000 Lt, todėl sugalvojo pasiūlyti juos abu V. M. įsigyti ir tokiu būdu gauti pinigų. Kadangi V. K. parodymai, duoti ikiteiminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, yra prieštaringi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi tik tais nuteistojo parodymais ir tik ta apimtimi, kiek jie atitinka byloje esančius įrodymus. Tuo tarpu V. M., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina byloje esantys įrodymai. Iš nukentėjusiojo parodymų ir gautų trumpųjų žinučių turinio matyti, kad buvo reikalaujama ne 30 000 Lt, o 80 000 Lt dydžio suma. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde teigiama, jog V. K. reikalavo iš jo prirkti du „Rover“ markės automobilius, kurių kaina po 15 000 Lt, t. y. viso už 30 000 Lt, tačiau iš trumposios žinutės turinio matyti, kad buvo reiklaujama pirkti du „Audi“ markės automobilius už 80 000 Lt. Apeliacinio skundo argumentus, kad V. K. iš nukentėjusiojo reiklavo 30 000 Lt, teisėjų kolegija vertina kaip bandymą sušvelninti atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką ir ją kvalifikuoti pagal įstatymą, numatantį švelnesnę bausmę. Remdamasis byloje surinktų ir teismo posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų visetu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V. K. vertė nukentėjusįjį V. M. perduoti jam didelės vertės turtą - 80 000 litų. Kadangi nuteistasis vertė nukentėjusįjį perduoti turtą, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, teismas pagrįstai V. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 3 d. kaip didelės vertės turto prievartavimą.

Apeliaciniame skunde gynėjas nepagrįstai teigia, kad trumposiomis žinutėmis nuteistasis negrasino V. M. sunaikinti jo turtą. BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turto prievartavimas gali pasireikšti ne tik grasinimu paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, tačiau ir grasinimu sunaikinti ar sugadinti nukentėjusiojo turtą. Byloje nustatyta, kad V. K. siuntė, o V. M. gavo tokio turinio trumpąją žinutę: „Perkat iki trečiadienio ir linkim ramybės per šventes. Po šventiniai fejerverkai manom jums nepatrauklūs.“ Apeliaciniame skunde teigiama, kad tuo metu kai V. K. siuntė trumpąją žinutę, kurioje buvo paminėti fejerverkai, buvo eilės išeiginių, atmintinų dienų laikotarpis, tuos žodžius jis parašė ne grasindamas sunaikinti turtą, o apibūdindamas situaciją. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. K. parodė, kad pasakymas „šventiniai fejerverkai“ reiškia tai, jog buvo vėlinės, o žmonės per vėlines važiuoja į kapines ir degina žvakutes. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad šis pasakymas buvo parašytas ne grasinant sunaikinti turtą, o apibūdinant situaciją ar laikotarpį kada buvo parašyta trumpoji žinutė. Be to, šioje situacijoje yra svarbu ir tai, kaip tokį pasakymą suprato nukentėjusysis. Iš V. M. parodymų matyti, kad trumpąją žinutę, kurioje minimi fejerverkai, nukentėjusysis suprato kaip užuominą apie gaisrą, ugnį, jam priklausančio turto sunaikinimą padegant ar kitokiu būdu. Pažymėtina, kad šis pasakymas trumpojoje žinutėje buvo parašytas bendrame kontekste su turtinio pobūdžio reikalavimu. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad turto prievartavimas pasireiškė ne tik grasinimu paskelbti informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, bet ir grasinimu sunaikinti nukentėjusiojo turtą.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Įstatyme reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, V. K. veikė tiesiogine tyčia. Taip pat apygardos teismas išsamiai įvertino V. K. asmenybę ir atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, iki suėmimo dirbo, yra vedęs, augina mažametę dukterį, žmona ir nepilnametė duktė turi sveikatos problemų, jo paties sveikatos būklę. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. V. K. lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad jis iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad nuteistasis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. K. savo kaltę neigė, nagrinėjant bylą teisme kaltu prisipažino tik iš dalies, davė tik iš dalies teisingus parodymus, t. y. teigė iš nukentėjusiojo reiklavęs tik 30 000 Lt. Įvertinus bylos aplinkybių visumą, toks nuteistojo prisipažinimas nelaikytinas savanorišku prisipažinimu, pagrįstu pozityviais motyvais. Teismo posėdžio metu parodydamas, kad iš nukentėjusiojo reikalavo tik 30 000 Lt, nuteistasis siekė sušvelninti jam gręsiančią baudžiamąją atsakomybę už padaytą nusikalstamą veiką. Nors teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad gailisi padaręs nusiklatimą, tačiau vien bendro pobūdžio pareiškimo nepakanka, kad laikyti, jog kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų veiksmų. Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 2 dalyje numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskyrė švelnesnę negu šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis - trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Paskirtoji bausmė yra artima minimaliam BK 181 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam bausmės dydžiui. Paskirti V. K. dar švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kai nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nėra teisinio pagrindo.

Taip pat negali būti tenkinamas apeliacinio skundo prašymas atmesti nukentėjusiojo V. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl V. K. veiksmų nukentėjusysis V. M. patyrė stresą, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Kauno apygardos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, jog nusikalstamos veikos pasekmės nėra sunkios, veika padaryta tiesiogine tyčia, teismas taip pat įvertino nuteistojo turtinę padėtį ir atsižvelgė į tai, kad V. K. yra darbingas, tačiau išlaiko trijų asmenų šeimą. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas sumažino nukentėjusiojo civilinio ieškinio dydį neturtinei žalai atlyginti nuo 10 000 Lt iki 6 000 Lt ir, atsižvelgęs į tai, kad teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nukentėjusiajam atlygino dalį žalos, sumokėdamas jam 1 000 Lt, priteisė iš V. K. nukentėjusiajam V. M. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Gynėjas nepagrįstai teigia, kad neturtinė žala nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta ne didesne kaip 1000 Lt suma. Kolegijos nuomone, teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismui buvo žinoma, kad V. K. turi tris vaikus, augina mažametę dukterį, žmona ir nepilnametė duktė turi sveikatos problemų, todėl papildomai į jas atsižvelgti ir tuo pagrindu sumažinti neturtinei žalai atlyginti priteistos sumos dydį nėra teisinio pagrindo. Be to, per didelis apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių sureikšminimas šiuo atveju prieštarautų CK 6.250 straipsnyje nurodytiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, kurių paskirtis yra siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko priešingų interesų pusiausvyros.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.