Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. (H. H.) patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atsižvelgdamas į tai, nagrinėjamoje byloje teismas vertins mokestinio patikrinimo metu surinktus įrodymus, taip pat tai, ar kiekvienu pareiškėjo ginčijamu klausimu buvo išlaikyta įrodinėjimo naštos paskirstymo proporcija tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus, taip pat, ar pareiškėjas pateikė paaiškinimus, lygiaverčius mokesčių administratoriaus surinktiems, bei įrodymus, kurie galėtų objektyviai paneigti mokesčių administratoriaus išvadas ar leistų jomis abejoti.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nesutinka su pakartotinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Jo vertinimu, 2015 m. gruodžio 31 d. 29 788 Eur grynųjų tuo metu nustatytas pinigų likutis neatitinka tikrovės, nes jis buvo nustatytas neįvertinus šių duomenų: 1) pinigų išgryninimo iš turėtų banko sąskaitų Snoro banke ir DnB banke; 2) visų deklaracijų apie grynųjų įvežimą; 3) 2011 m. gegužės 6 d. Valiutos pirkimo liudijimo Nr. 63693 ir 2011 m. gegužės 6 d. pridedamų trijų piniginių perlaidų (kiekviena po 1 575 USD); 4) kitų šaltinių, nurodytų pareiškėjo 2021 m. lapkričio 23 d. pastabose ir skunde dėl Panevėžio AVMI sprendime dėl patvirtinimo akto tvirtinimo. Pareiškėjas aiškina, kad iki 2018 m. neplanavo didelėmis sumomis išvežinėti grynųjų pinigų, todėl nekaupė pajamas patvirtinančių dokumentų, o mokesčių administratoriui pateikti 2010–2017 m. dokumentai yra išlikę atsitiktinai. Be to, tik spėlionėmis / įtarimais grindžiama mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjo ir A. S. esą nesiejo paskoliniai santykiai dėl 72 000 Eur ir 138 000 Eur. 2022 m. spalio 29 d. prašymu pareiškėjas pateikė Panevėžio AVMI 2011 m. gegužės 6 d. pinigų perlaidos kvitų Nr. 1380492306, 6544335385, 5551254267 kopijas bei 2013 m. balandžio 15 d. (28 800 JAV dolerių) ir 2019 m. gruodžio 10 d. (158 000 Eur) grynųjų pinigų įvežimo deklaracijų kopijas su vertimais, taip pat paprašė Panevėžio AVMI išreikalauti iš AB DnB NORD banko ir Snoro banko duomenis apie įplaukas į pareiškėjo turėtas sąskaitas ir išreikalauti iš Lietuvos muitinės duomenis apie jo deklaruotas įvežtas sumas. 2022 m. lapkričio 8 d. elektroniniu laišku Panevėžio AVMI nurodė, kad ji neturi informacijos apie AB DnB NORD banko ir Snoro banko pareiškėjo sąskaitas, todėl paprašė jo pateikti šiuos duomenis. Pareiškėjo teigimu, jis tikrai turėjo sąskaitas AB DnB Nord banke ir Snoro banke, tačiau nepamena jų numerių ir neišsisaugojo jokių dokumentų, dėl to pareiškėjas paprašė Panevėžio AVMI pakartotinai kreiptis į šiuos bankus su atitinkamomis užklausomis. Pareiškėjui neaišku, kokio turinio prašymus VMI pateikė AB Swedbank, BAB Snorui, Luminor Bank AS Skyriui, taip pat, kokio turinio atsakymus į šiuos prašymus ji gavo. Tvirtina, kad Panevėžio AVMI neatsižvelgė į nurodytas pastabas ir 2023 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą patvirtinti Patikrinimo aktą.

Dėl pastabų vertinimo

Pasisakant dėl pareiškėjo motyvų, kad nebuvo atsižvelgta į jo teiktas pastabas, pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju buvo priimtas sprendimas patvirtinti, įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktus visus faktinius duomenis, patikrinimo aktą, tuo pačiu atmetant ir pareikštas pastabas dėl patikrinimo akto. Iš Panevėžio AVMI Sprendimo akivaizdu, kad pareiškėjo pastabos buvo vertintos, tačiau atmestos kaip nepagrįstos ir neįrodytos, todėl nesant duomenų, jog mokesčių mokėtojo pateiktos pastabos dėl patikrinimo akto nebuvo visiškai vertintos, nėra pagrindo ir tvirtinimui dėl MAĮ 132 straipsnio 1 dalies pažeidimo, t. y. tvirtinti, kad nebuvo atsižvelgta į pastabas.

Dėl paskolos su A. S. sudarymo

Pareiškėjas, kvestionuodamas gautas pajamas ir patirtas išlaidas, iš esmės jokių mokesčių administratoriaus užimtą poziciją, kurią patvirtino Panevėžio AVMI ir VMI, paneigiančių įrodymų nepateikė. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2019–2020 m. laikotarpiu V. J. pareiškėjui į banko sąskaitą AB „Šiaulių banke“ pavedimais pervedė 370 000 Eur (100 000+25 000+25 000+80 000+140 000). Pareiškėjas pateikė rašytines (ne notarines) paskolų sutartis: pagal 2019 m. liepos 27 d. paskolos sutartį V. J. paskolino jam 150 000 Eur, pagal 2020 m. liepos 12 d. paskolos sutartį – 250 000 Eur. Pagal bankų pateiktą informaciją nustatyta, kad 2019 m. V. J. pareiškėjui pervedė 150 000 Eur: 2019 m. liepos 31 d. – 100 000 Eur; 2019 m. rugpjūčio 1 d. – 25 000 Eur; 2019 m. rugpjūčio 5 d. – 25 000 Eur. Pagal bankų pateiktą informaciją nustatyta, kad 2020 m. V. J. pareiškėjui pervedė 220 000 Eur: 2020 m. sausio 13 d. – 80 000 Eur; 2020 m. balandžio 28 d. – 140 000 Eur. 2021 m. rugpjūčio 26 d. V. J. mokesčių administratoriui papildomai paaiškino, kad tarp jo ir pareiškėjo buvo susitarimas verslo plėtrai Dubajuje suteikti papildomą paskolą (250 000 Eur). Iš viso per 2020 m. laikotarpį pervedė 220 000 Eur, o visos lėšos yra gautos iš parduoto nekilnojamojo turto ir apie visus pavedimus žino jo sutuoktinė R. J.. Taip pat pagal bankų pateiktą informaciją mokesčių administratorius nustatė, kad V. S. pervedė pareiškėjui į AB „Šiaulių banke“ turimą sąskaitą 20 000 Eur: 2019 m. rugsėjo 2 d. – 8 000 Eur; 2019 m. spalio 18 d. – 2 000 Eur; 2020 m. vasario 12 d. – 5 000 Eur; 2020 m. kovo 13 d. – 5 000 Eur. Vilniaus teritorinė muitinė 2021 m. rugpjūčio 3 d. mokesčių administratoriui pateikė pareiškėjo deklaruotų išvežamų grynųjų pinigų deklaracijų kopijas, kuriose deklaruotos tokios pinigų sumos: 2019 m. balandžio 8 d. – 72 000 Eur; 2019 m. rugpjūčio 2 d. – 100 000 Eur; 2019 m. gruodžio 14 d. – 138 000 Eur. Nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas turėjo 100 000 Eur išvežimui grynaisiais pinigais iš Lietuvos. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas neturėjo lėšų 2019 m. balandžio 8 d. išvežti 72 000 Eur grynųjų pinigų ir 2019 m. gruodžio 14 d. išvežti 138 000 Eur grynųjų pinigų. Pažymėtina, kad pareiškėjas paaiškino, jog 72 000 Eur ir 138 000 Eur jis pasiskolino iš savo draugo A. S., o vėliau, gavęs pinigus iš V. J., grąžino juos A. S. grynaisiais. Paaiškino, kad sutarčių su A. S. nebuvo sudaręs, buvo susitarę tik žodine forma.

Pagal MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalį nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia VMI informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais. Jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Gyventojo pavėluotai pateikta arba patikslinta šiame straipsnyje nurodyta atitinkamo laikotarpio informacija nevertinama, jeigu dėl gyventojo kompetentinga valstybės institucija yra jau pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio Įstatymo 143 straipsnyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą (3 dalis).

Taigi Panevėžio AVMI patikrinimo metu nustačiusi, jog pareiškėjo sudarytos žodinės paskolos sutartys atitinka visas aukščiau nurodytas sąlygas, nurodė, kad pareiškėjas informacijos apie 210 000 Eur paskolos sutartį jai nepateikė, todėl šia paskola negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

Pažymėtina, kad VMI konstatavo, jog nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (duomenys neskelbtini) formos, papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92, 31 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d.) nustatyta, kad gyventojai pranešimą mokesčių administratoriui pateikia iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 d. Nepaisant to, kad duomenų apie sudarytas paskolų sutartis mokesčių administratoriui nepateikimas yra pakankamas tam, kad, įrodymų leistinumo aspektu, šios sutartys nebūtų vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, Panevėžio AVMI papildomai, siekiant išsiaiškinti su skolinimo sandoriu susijusias kitas faktines aplinkybes, apklausė pareiškėjui skolinusius asmenis. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo ir A. S. paaiškinimų sutapimai ar prieštaravimai neturi reikšmės grynųjų pinigų paskolų vertinimui. Jie abu teikė paaiškinimus, matydami, kokių sumų nepakanka pareiškėjui deklaruotam grynųjų pinigų išvežimui (72 000 Eur ir 138 000 Eur). Be to, jie yra draugai, o tai, mokesčių administratoriaus nuomone, galėjo daryti įtaką pareiškėjui palankiems paaiškinimams.

Vis dėlto, teismo vertinimu, mokesčių administratorius, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie paskolos gavimą iš A. S.. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui skunde nepateikė nenuginčijamų įrodymų, jog tikrai gavo pinigines lėšas iš A. S.. Šiuo atveju pabrėžtina, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas, pavyzdžiui, būtų elektroniniais laiškais, telefonu ar trumposiomis žinutėmis siekęs / taręsis pasiskolinti pinigų, be to, į bylą nėra pateikti ir kitokie dokumentai, galintys patvirtinti lėšų judėjimą iš minimo asmens, pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai arba paties A. S. paaiškinimai (patvirtinimas) apie tai, kad lėšos iš tiesų buvo perduotos ar neperduotos. Be to, pareiškėjas nei paties A. S., nei kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų jam perdavimą, nenurodė ir neprašė apklausti bylos teisme nagrinėjimo metu. Taigi, teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius apie iš A. S. gautas lėšas, sprendžia, kad pareiškėjo argumentai apie perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusių pinigų perdavimo fakto, o kartu ir pareiškėjo gautų pajamų realumo. Teismas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pavyzdžiui, kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Taigi pareiškėjo tvirtinimas apie tai, kad jis iš A. S. gavo atitinkamas pinigų sumas, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo, o šiuo atveju to padaryta nebuvo.

Pasisakant dėl kitų argumentų, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus duomenis (rašytinę medžiagą, pareiškėjo paaiškinimus), vertina, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant pareiškėjas turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galimai perduotų lėšų grąžinimą. Kaip nustatyta, to neginčija ir pareiškėjas, o skolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis skolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), sutartis nėra patvirtinta notariškai, ji buvo sudaryta tik žodine forma. Be to, pareiškėjui nenumatytos jokios sankcijos bei įsipareigojimai dėl piniginių lėšų grąžinimo. Tai reiškia, jog A. S. neturi jokių garantijų, kad pareiškėjas apskritai būtų gražinęs ir / ar grąžins jam pinigines lėšas. Taigi, visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog neva žodinis sutarties sandoris laikytinas tik formalia tariamo sandorio išraiška, parodančiu, bet ne realiai įvykusį sandorį atspindinčiu įrodymu. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis (įrodymais) ir nėra pakankami paneigti mokesčių administratoriaus surinktus ir administracinėje byloje esančius įrodymus. Pareiškėjas, teigiantis priešingai, privalo pagrįsti savo teiginius, o šiuo atveju teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo paaiškinimus, sutinka su Panevėžio AVMI ir VMI išvadomis, jog pareiškėjo žodine forma sudaryta paskolos sutartis nepatvirtina piniginių lėšų gavimo nurodytu būdu ir iš nurodyto asmens fakto, pajamų gavimo / perdavimo faktas nėra užfiksuotas jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjo pateikti paaiškinimai greta kitų nustatytų faktinių aplinkybių negali būti vertinami kaip objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, jog nurodytos pinginės lėšos yra gautos paskolos sutarties pagrindu iš nurodyto asmens. Taigi, laikytina, jog mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, suteikusių pagrindo išvadoms, jog su A. S. sudaryta žodinė paskolos sutartis nepagrindžia pinigų sumos gavimo pareiškėjui fakto.

Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokesčių mokėtojui nevykdant MAĮ 42¹ straipsnyje nustatytos pareigos – pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sandorius, pagal kuriuos gyventojas gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių asmenų, kai per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma viršija 50 000 Lt (šiuo metu – 15 000 Eur), šios sutartys įrodymų leistinumo aspektu negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pajamų gavimo faktas, nes tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami gyventojo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019, 2020 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1856-602/2020).

Šiuo atveju neva sudaryta paskolos sutartis su A. S. dėl ginčo piniginių lėšų perdavimo pareiškėjui atitinka aukščiau minėtas MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą pateikti VMI pranešimą apie aptariamą sandorį Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (duomenys neskelbtini) formos, papildomo lapo (duomenys neskelbtini) formos pildymo ir pateikimo taisyklėse nustatyta tvarka, o to nepadaręs, šiuo sandoriu negali grįsti savo patirtų išlaidų šaltinių. Taigi, pareiškėjui nepateikus centrinio mokesčių administratoriui nustatyta tvarka ir terminais paskolos sutarties, mokesčių administratorius pagrįstai tokio sandorio nepripažino kaip pagrindžiančio pareiškėjo pajamų gavimo šaltinį. Atitinkamai teismas vertina, jog Panevėžio AVMI ir VMI pagrįstai 210 000 Eur paskolos sutartį vertino kaip negalinčią pagrįsti pareiškėjo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinių. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija, jog pareiškėjas neįrodė pinigų perdavimo fakto.

Dėl pinigų išgryninimo iš banko sąskaitų ir užklausų

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius nevertino pinigų išgryninimo iš turėtų banko sąskaitų Snoro banke ir DnB banke (pvz., DnB banke turėjo 3 sąskaitas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). 2022 m. spalio 28 d. prašyme pareiškėjas prašė Panevėžio AVMI nustatyti jo įplaukas į sąskaitas bankuose AB „DnB Nors bankas“ (dabartinis pavadinimas – Luminor Bank AS) ir AB bankas „Snoras“, o 2022 m. lapkričio 14 d. paaiškino, jog tikrai turėjo sąskaitas šiuose bankuose, tačiau neprisimena sąskaitos numerių ir neišsaugojo jokių dokumentų. Nurodė, kad iš Patikrinimo akto jam neaišku, kokius prašymus Panevėžio AVMI pateikė BAB Snoras, Luminor Bank AS skyriui ir kokius atsakymus gavo.

Bylos duomenimis, Panevėžio AVMI 2021 m. birželio 22 d. pateikė paklausimą Luminor Bank AS Lietuvos skyriui, prašydama pateikti informaciją apie pareiškėjo turimose sąskaitose, mokėjimo kortelių sąskaitose, paskolinėse sąskaitose, vertybinių popierių sąskaitose atliktų operacijų nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. judėjimo išrašus. Taip pat prašė pateikti pažymas metinėms pajamų bei gyventojo turto deklaracijoms laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. užpildyti. Mokesčių administratorius konstatavo, kad tiek pirminio, tiek pakartotinio mokestinio patikrinimo metu gautuose atsakymuose pateikti analogiški banko sąskaitų išrašai. Panevėžio AVMI 2022 m. lapkričio 14 d. išsiuntė paklausimą BAB bankui „Snoras“, prašydama pateikti informaciją apie pareiškėjo šiame banke turimose sąskaitose, mokėjimo kortelių sąskaitose, paskolinėse sąskaitose, vertybinių popierių sąskaitose atliktų operacijų nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. judėjimo išrašus. 2022 m. gruodžio 21 d. iš BAB banko „Snoras“ gautas atsakymas, kuriame pateiktas banko sąskaitos Nr. LT32...0007 (JAV doleriais) išrašas nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius nurodė, kad patikrinimo metu šio išrašo duomenys neįvertinti, nes gauti po Patikrinimo akto surašymo (Patikrinimo aktas užregistruotas 2022 m. gruodžio 20 d.). Išanalizavęs banko sąskaitos išrašo duomenis, mokesčių administratorius nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu įplaukos į sąskaitą buvo 13 751,58 JAV dolerių (36 201,72 Lt), išlaidos – 13 733,52 JAV dolerių (36 153,51 Lt). Taip pat nustatyta, kad įplaukas sudarė pareiškėjo įnešti grynieji pinigai (2010 m. – 10 200 JAV dolerių, 2011 m. – 3 500 JAV dolerių), išlaidas sudarė pinigų gryninimas arba atsiskaitymai mokėjimo kortele. 2011 m. gruodžio 31 d. buvęs likutis banke (48 Lt) įtrauktas į pareiškėjo pajamų-išlaidų balansus už 2011 m. ir 2012 m., pakeisti 2011 m. ir 2012 m. pajamų-išlaidų balansai.

Įvertinus šiuos duomenis matyti, kad yra apsiribojama bendro pobūdžio paaiškinimais dėl turėtų banko sąskaitų, bet tai niekaip nepaneigia tų faktinių duomenų, kurie byloja ne pareiškėjo naudai. Mokesčių mokėtojui nepakanka nurodyti, kad buvo patirtos kitokios išlaidos ar turėtos kitos pajamos, nei teigia mokesčių administratorius. Teikiami mokesčių mokėtojo paaiškinimai turi būti lydimi atitinkamais įrodymais, kurie galėtų sukelti abejones dėl mokestinės bazės, nuo kurios buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai bei su jais susijusios sumos, nustatymo ar suponuotų jos (mokestinės bazės) visišką ar iš dalies paneigimą. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas tik deklaratyviai ginčija mokesčių administratoriaus veiksmus, bet pats jokių įrodymų apie turėtas banko sąskaitas ir pinigus jose neteikia, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų savo iniciatyva teikęs užklausas bankams dėl turėtų banko sąskaitų, nors pagal teisinį reguliavimą tokia pareiga jam priklauso, t. y. įrodinėti priešingai nei apskaičiavo mokesčių administratorius.

Dėl argumentų apie visų deklaracijų apie grynųjų įvežimą

Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad mokesčių administratorius pasisakė tik dėl vienos 2011 m. vasario 22 d. deklaracijos, bet nesiėmė jokių veiksmų, kad gautų visas grynųjų pinigų deklaracijas iš valstybės įstaigų, teiktas, kai pareiškėjas kirsdavo Lietuvos Respublikos sieną. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjui nėra apribota teisė pačiam kreiptis į valstybės įstaigas ir teigti mokesčių administratoriui dokumentus, taip pat ir Latvijos Respublikos muitinės informaciją, kurie patvirtintų jo teiginius apie visas grynųjų pinigų deklaracijas. Be to, matyti, kad pakartotinio patikrinimo metu Panevėžio AVMI 2022 m. lapkričio 10 d. ir 2022 m. lapkričio 15 d. teikė paklausimus Lietuvos Respublikos muitinei, kurių atsakymai buvo įvertinti ir aptarti skundžiamuose sprendimuose. Kadangi kitų duomenų nei pareiškėjas, nei muitinė nepateikė, todėl akivaizdu, kad mokesčių administratorius negalėjo vertinti kitaip. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nei teismui, nei VMI taip pat nepateikė tokių duomenų. Taigi, jam neįrodžius, jog gabeno ir deklaravo daugiau pinigų nei įvertino Panevėžio AVMI, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai pasisakė dėl surinktos informacijos ir padarė teisingas išvadas.

Dėl 2011 m. gegužės 6 d. Valiutos pirkimo liudijimo Nr. 63693 ir 2011 m. gegužės 6 d. pridedamų trijų piniginių perlaidų (kiekviena po 1 575 USD):

Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius neįvertino 2011 m. gegužės 6 d. Valiutos pirkimo liudijimo Nr. 63693 ir 2011 m. gegužės 6 d. pridedamų trijų piniginių perlaidų (kiekviena po 1575 USD). Taip pat teigia, kad perlaidų buvo ir daugiau, tačiau jis jų neišsaugojo.

Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad Panevėžio AVMI vertino 2011 m. gegužės 6 d. Valiutos pirkimo liudijimą Nr. 63693, iš kurio nustatė, jog 2011 m. gegužės 6 d. AB „Citadele“ banke Vilniaus filiale pareiškėjas už 15 700 JAV dolerių pirko 37 143,70 Lt ir sumokėjo 2,50 Lt komisinį mokestį. Pirminio mokestinio patikrinimo metu šis dokumentas įvertintas, tačiau nuspręsta, kad jis neturėjo įtakos pareiškėjo pajamoms ir išlaidoms. Mokesčių administratorius konstatavo, kad valiutos pirkimo dokumentas patvirtina valiutos pirkimo faktą, tačiau nenurodo ir nepagrindžia parduodamų JAV dolerių gavimo šaltinio. Be to, matyti, kad Panevėžio AVMI vertino ir pridėtas 2011 m. gegužės 6 d. pinigines perlaidas, jas įtraukdama į pajamų-išlaidų balansą. Vis dėlto, pareiškėjas tiek teismui savo skunde, tiek mokesčių administratoriui tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo vertintos minėtos perlaidos, paminėjo, kad jų buvo ir daugiau, tačiau neišsaugojo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas turi bendrą pareigą, siekdamas nuginčyti mokesčių administratoriaus išvadas, pateikti papildomus įrodymus, kurie pagrįstų jo argumentus, tačiau šiuo atveju to nepadarė, todėl mokesčių administratorius pagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų kaip nuginčijančių atlikto pajamų ir išlaidų vertinimo.

Dėl kitų šaltinių (įskaitant ir paskolos iš M. Z., Azerbaidžane gaunamos pensijos)

Pareiškėjo įsitikinimu, Panevėžio AVMI nevertino kitų šaltinių, kurie buvo pateikti patikrinimo metu, t. y. paskolos iš M. Z. bei Azerbaidžane gaunamos pensijos. Mokesčių administratorius atsikerta, kad dėl šių šaltinių jau buvo pasisakyta 2021 m. gruodžio 22 d. sprendime dėl patikrinimo akto, taip pat VMI 2022 m. kovo 29 d. sprendime ir Komisijos sprendime, o neišaiškėjus naujų aplinkybių, susijusių su šiais šaltiniais, nebėra pagrindo dėl jų pakartotinai pasisakyti.

Teismas jau pažymėjo, kad sprendimo priėmimas, atsižvelgiant į patikrinimo medžiagą ir į mokesčio mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, nesuponuoja mokesčių administratoriaus pareigos besąlygiškai vadovautis mokesčių mokėtojo pastabomis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į pareiškėjo pastabas buvo atsižvelgta, jos buvo įvertintos, tačiau nebuvo jomis remtasi kaip pagrįstais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių naujų aplinkybių, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus padarytas išvadas. Pažymėtina, kad viešojo administravimo sistemos subjektas sprendimus gali priimti, remdamasis ir netiesioginiais bei išvestiniais įrodymais. Jei tokie įrodymai yra leistini bei pakankami, nėra kliūčių priimti sprendimą, sukeliantį ir mokestines pasekmes – pareigą sumokėti papildomus mokesčius. Prieštaraudamas dėl mokesčių administratoriaus padarytų išvadų, pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, kurie pagrįstų jo prieštaravimus, tačiau tokiais duomenimis, atliekant skundžiamų sprendimų patikrą, nėra galimybės remtis, nes jie nebuvo pateikti. Bendro pobūdžio pareiškėjo paaiškinimai, neturint faktinių duomenų, bylojančių jo naudai, suteikiančių galimybę prieiti prie kitokios faktinės pozicijos, negali nulemti pareiškėjo teiginių pripažinimo pagrįstais. Todėl, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neįvertintų kitų šaltinių atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius ir Panevėžio AVMI, įvertinę patikrinimo metu surinktą medžiagą, pareiškėjo bei kitų byloje minimų asmenų paaiškinimus kartu su kitais mokestinėje byloje surinktais įrodymais, surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas byloje nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Teismo įsitikinimu, ginčijami Panevėžio AVMI ir VMI sprendimai yra išsamūs, pagrįsti objektyviais duomenimis, faktinės aplinkybės susietos su aiškiai išdėstytu ir cituojamu teisiniu reglamentavimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo reikalavimų dėl Panevėžio AVMI ir VMI sprendimų panaikinimo nėra pagrindo, todėl patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjo skundo reikalavimas grąžinti Panevėžio AVMI iš naujo išnagrinėti jo pastabas, pateiktas dėl Panevėžio AVMI 2022 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto, laikomas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Panevėžio AVMI ir VMI sprendimus, tačiau teismui konstatavus šių sprendimų teisėtumą, negali būti tenkinamas ir skundo išvestinis reikalavimas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo skundo, jam nepriteistinos ir bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo H. H. (H. H.) patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.