Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ainoros Kornelijos Macevičienės, Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. ir jo įstatyminio atstovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams; vadovaujantis BK 92 straipsniu bausmės vykdymą atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo metu būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. bei tęsti mokslą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, 2016-10-24, apie 17.15 val., Vilniuje, Vasario 16-osios g. 10, grasindamas specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu – 6 mm kalibro pneumatiniu šratasvydžio pistoletu nepilnamečiui E. G., iš jo pagrobė nukentėjusiajai D. G. priklausiusią elektroninę cigaretę 60 eurų vertės, taip padarydamas nukentėjusiajai 60 eurų turtinę žalą, tai yra tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Apeliaciniu skundu M. K. ir jo įstatyminis atstovas R. K. (toliau – apeliantai) prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-07-27 nuosprendį; 2) perkvalifikuoti M. K. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį; 3) patvirtinti nuteistojo M. K. susitaikymą su nukentėjusiais D. G. ir E. G., atleisti M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio arba 40 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje yra nustatyta, jog ginklas yra įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas gyviesiems ar kitiems objektams, taikiniams naikinti, žaloti ar kitaip jiems paveikti; 2 straipsnio 37 dalyje yra nustatyta, kad pneumatinis ginklas yra nešaunamasis ginklas, iš kurio paleidžiamos kulkos ar kitokio sviedinio kryptingas judėjimas atsiranda dėl suspausto oro ar kitų dujų jėgos. Minėto įstatymo 6 straipsnio 2 punkte yra nustatyta, kad ginklams priskiriami tik tie pneumatiniai pistoletai, kurių sviedinio kinetinė energija yra daugiau nei 2,5 džaulio. Pagal šias teisės normas pistoletas, kurio sviedinio kinetinė energija yra mažiau nei 2,5 džaulio, nėra ginklas, nes, apeliantų teigimu, nepatenka nei į vieną Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatytą ginklų kategoriją. Kadangi skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad M. K. plėšimo metu panaudotas pistoletas šauna plastikiniais 6 mm rutuliukais ir ginklams nepriskiriamas dėl nedidelės – 2,5 džaulio nesiekiančios kinetinės energijos, yra pramoninės gamybos ir yra pistoleto „Colt“ kopija, apeliantai daro išvadą, jog M. K. nukentėjusiajam grasino neperdaryta, pramonine, nepritaikyta žmogui sužaloti pistoleto imitacija.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo posėdyje nebuvo apklaustas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro Ginklų, sprogmenų ir trasologinių tyrimų skyriaus specialistas Jonas Balsys, nes kaltinimo akte ar kitoje bylos medžiagoje nėra nustatyta nei M. K. plėšimui naudoto pistoleto imitacijos kinetinė energija, nei įvertinta, ar pagal bylos aplinkybes M. K. būtų galėjęs sužaloti nukentėjusįjį, nei, kad taikėsi jis į akį ar kur nors kitur, ir kt., taip pat teismas nevertino, kad faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, jog nei vienas iš įvykio dalyvių nesitikėjo, kad M. K. šaus ar imsis kaip nors nukentėjusįjį žaloti, tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nukentėjusysis ėmė persekioti M. K., kas, apeliantų manymu, patvirtina, jog ne tik įvykio metu, bet ir persekiodamas M. K. nukentėjusysis pavojaus gyvybei ar sveikatai nejautė. Apeliantų nuomone, šios paminėtos aplinkybės reiškia, kad teismas nepagrįstai įvertino, jog M. K. naudojo specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą ir ši aplinkybė turi būti iš skundžiamo nuosprendžio pašalinta kaip neįrodyta ir jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. K. savo kaltę iš esmės pripažino, žalą nukentėjusiesiems E. G. ir D. G. M. K. tėvas R. K. atlygino 2017 m. balandžio 5 d. Su nukentėjusiais M. K. ir jo atstovas R. K. susitaikė (2017 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas apie susitaikymą), todėl, apeliantų teigimu, yra pagrindas nuteistojo M. K. atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnį arba 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdyje nuteistasis M. K. bei jo įstatyminis atstovas ir nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

M. K. ir jo įstatyminio atstovo R. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde keliamas nustatytos veikos perkvalifikavimo iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį klausimas.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

BK 180 straipsnio 2 dalyje yra numatyti bent du alternatyvūs kvalifikuojantys požymiai – kai plėšimas padaromas įsibrovus į patalpą arba panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį, ar kitą žmogui sužaloti pritaikytą daiktą.

Formuojamojoje teismų praktikoje išaiškinta, kad plėšimo me­tu kal­ti­nin­kas fi­zi­nį smur­tą ar gra­si­ni­mą tuoj pat pa­nau­do­ti fi­zi­nį smur­tą nau­do­ja tam, kad pa­ša­lin­ti ir neut­ra­li­zuo­ti as­me­nį kaip kliū­tį, truk­dan­čią pa­grob­ti tur­tą.

Plė­ši­mas pa­da­ro­mas tik tie­sio­gi­ne ty­čia. Grob­da­mas sve­ti­mą tur­tą plė­ši­mo bū­du, kal­ti­nin­kas su­vo­kia, kad jį pa­gro­bia pa­lau­žęs nu­ken­tė­ju­sio­jo va­lią ar at­ėmęs ga­li­my­bę pa­si­prie­šin­ti, nu­ma­to nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ri­nius ir jų no­ri. Vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 180 straips­nį ir tuomet, kai as­mens su­ma­ny­mas pa­grob­ti svetimą tur­tą ky­la smur­to pa­nau­do­ji­mo me­tu.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas ne tik fiziškai užvaldo svetimą turtą, bet ir turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs tokių galimybių, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu.

Pats M. K. neneigia neteisėtai užvaldęs nukentėjusiojo E. G. turtą panaudojus pneumatinį pistoletą, tik, nuteistojo teigimu, jo turėtas pistoletas, kuriuo jis pagrasino nukentėjusiajam, nėra daiktas, skirtas specialiai žmogui sužaloti. M. K. atstovas ir jo gynėja palaikė nuteistojo poziciją, gynėja akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą M. K. turėtas pneumatinis pistoletas nėra ginklas.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta ir konstatuota, kad inkriminuotą nusikaltimą M. K. padarė panaudojęs šaunamąjį ar nešaunamąjį ginklą. Jeigu plėšime būtų panaudotas šaunamasis ginklas, M. K. veika būtų kvalifikuota jau pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274/2013 šiuo konkrečiu atveju yra visiškai nepagrįsta, kadangi minėtoje nutartyje nuteistajam kaltinimai buvo pareikšti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, jis neprisipažino turėjęs šaunamąjį ginklą, ginklas nebuvo surastas, nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs, todėl kasacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įrodymų apie tinkamą naudoti pagal paskirtį šaunamojo ginklo buvimą ir jo panaudojimą plėšimo metu byloje nėra, taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad nusikalstamos veikos bendrininkai būtų taręsi dėl ginklo (šaunamojo ar nešaunamojo) naudojimo. Kadangi minėtoje kasacinėje nutartyje nurodytos aplinkybės visiškai skiriasi nuo skundžiamame nuosprendyje nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi nesivadovaus. Papildomai pažymėtina ir tai, kad, priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuteistojo veiką iš BK 180 straipsnio 3 dalies perkvalifikavo į BK 180 straipsnio 2 dalį, o ne į BK 180 straipsnio 1 dalį.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ta aplinkybė, kad plėšime panaudoto pneumatinio pistoleto iššauto sviedinio kinetinė energija yra mažesnė nei 2,5 džaulio, nereiškia, kad, šaunant iš arti, juo negalima sužaloti žmogų.

Nagrinėjamo skundo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis neneigia turėjęs iš anksto susiformavusią tyčią padaryti plėšimą, tai yra, panaudojant jo žinioje turimą pramoninės gamybos pneumatinį pistoletą, kuris yra šaunamojo ginklo 45-o kalibro 1911 m. modelio pistoleto ,,Colt“ kopija, nusikalstamu būdu užvaldyti svetimą turtą – elektroninę cigaretę. Taip pat pirmosios instancijos teismo posėdyje M. K. patvirtino, kad iš šio ginklo jam teko šaudyti į skardines, kurias kartais pramušdavo. Taigi, nuteistasis akivaizdžiai suvokė, kad šiuo ginklu galima sužaloti žmogų, tai patvirtina ir nuteistojo argumentai, kad su ginklu daryti plėšimą yra rimčiau ir patikimiau, kad nereikėtų muštis (t. 1, b. l. 186, 187).

Formuojamoje teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad specialiai pritaikytais žmogui sužaloti laikomi daiktai, kuriuos kaltininkas paruošia ar pritaiko šiam tikslui iš anksto arba plėšimo metu, taip pat daiktai, kurie nors ir nebuvo iš anksto paruošti, tačiau iš anksto parinkti ir pasiimti tais pačiais tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-696/2016). Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad, ketindamas daryti plėšimą, M. K. su savimi pasiėmė pramoninės gamybos pneumatinį pistoletą, kuris yra šaunamojo ginklo 45-o kalibro 1911 m. modelio pistoleto ,,Colt“ kopija, suvokdamas, kad pistoleto panaudojimas palengvins plėšimo padarymą, ir to neneigė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju nuteistasis minėtą pistoletą pritaikė kaip daiktą kūnui žaloti, tikslu atimti nukentėjusiajam galimybę priešintis. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad plėšimo metu nuteistasis panaudojo pistoletą, o būtent nukreipė jį į nukentėjusįjį būdamas maždaug pusės metro atstumu nuo juo, kad, kaip jis nurodė, nereikėtų muštis užvaldant svetimą turtą.

Apeliacinio skundo argumentus, jog ne tik įvykio metu, bet ir persekiodamas M. K. nukentėjusysis pavojaus gyvybei ar sveikatai nejautė, teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus, juos paneigia nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis parodė, kad tuomet, kai M. K. nukreipė į jį ginklą, jis išsigando, suvokė pavojų savo sveikatai ir gyvybei. Sekti kaltininkui iš paskos pradėjo tik atsigavęs nuo ištikto šoko. Laikydamasis atstumo, stebėjo, kur bėga kaltininkas, ir tuo pačiu skambino policijai. Šie nuteistojo parodymai patvirtina, kad, persekiodamas plėšimą padariusį M. K., jis nesijautė saugus, laikėsi atstumo, vengė priartėti. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja D. G. patvirtino, kad po plėšimo jos sūnus buvo išsigandęs, susijaudinęs, šnekėjo apie ginklą (t. 1, b. l. 188).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija laiko, kad pramoninės gamybos pneumatinio pistoleto, kuris yra šaunamojo ginklo – 45-o kalibro 1911 m. modelio pistoleto ,,Colt“ – kopija, panaudojimas plėšime, atitinka BK 180 straipsnio 2 dalies kvalifikuojantį požymį – kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimas, todėl darytina išvada, kad M. K. veika kvalifikuota tinkamai, apeliacinio skundo argumentai, kad veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, atmestini kaip nepagrįsti.

Vertinat apeliacinio skundo argumentus, kad M. K. savo kaltę iš esmės pripažino, žalą nukentėjusiesiems E. G. ir D. G. M. K. tėvas R. K. atlygino 2017 m. balandžio 5 d., su nukentėjusiais M. K. ir jo atstovas R. K. susitaikė (2017 m. rugpjūčio 15 d. pranešimas apie susitaikymą), todėl yra pagrindas nuteistojo M. K. atžvilgiu taikyti BK 38 straipsnį arba 40 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis atitinka BK 38 straipsnyje ar 40 straipsnyje numatytas sąlygas. Kadangi šiuo konkrečiu atveju veika, numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje, priskirta sunkių nusikaltimų kategorijai, taikyti BK 38 straipsnio ar 40 straipsnio nuostatas M. K. atžvilgiu nėra įstatyminio pagrindo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015).

Parinkdamas M. K. bausmės rūšį ir jos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino M. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei pobūdį, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo atsakomybę lengvina tai, kad jis nusikalto būdamas nepilnametis, ir kad žala visiškai atlyginta, taip pat į tai, kad M. K. yra jauno amžiaus, neteistas, mokosi, teigiamai charakterizuojamas, padarė pagrįstą išvadą, kad jį galima perauklėti ir pataisyti realiai neizoliuojant nuo visuomenės ir bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą. Kolegijos vertinimu, paskirta M. K. bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. K. ir jo įstatyminio atstovo R. K. apeliacinį skundą atmesti.