Panevėžio apygardos teismo nutartis

2024-11-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-156-531/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2024-07-15Utenos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2024-11-11Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-11-11
Bylos Nr.
1A-156-531/2024
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-42269-2022-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
Nuteistasis
R. K.
Nukentėjusysis
M. Z.
Advokatai
Arnoldas Šukaitis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-156-531/2024Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42269-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.1; 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 11 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Jatužio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Liepienei,nuteistajam R. K. ir jo gynėjui advokatui Arnoldui Šukaičiui,nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įgaliotam atstovui E. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 1 metų ir 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje; per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę – 5 179,46 Eur žalą nukentėjusiajam; per bausmės vykdymą pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nukentėjusiojo M. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. K. jam priteista 5 179,46 Eur turtinei ir 4 000 Eur neturtinei nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, bei penkių procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo nuosprendžio įvykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. liepos 28 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) teritorijoje, įvykus tarpusavio konfliktui, vieną kartą keliu spyrė M. Z. į dešinės kojos kelį, dėl ko pastarasis suklupo ir pargriuvo ant žemės, tokiais savo veiksmais padarydamas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimą, vidinio šoninio raiščio pažeidimą ties šlaunikauliu, tuo nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiajam M. Z. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. R. K. gynėjas advokatas A. Šukaitis pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2024 m. liepos 15 d. nuosprendį ir priimti naują – R. K. iš kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo M. Z. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

2.1. Nurodo, kad apylinkės teismas byloje esančias ir nagrinėjimo metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino nuteistojo nenaudai, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, ir suformuota teismų praktika.

2.2. Aiškina, jog teismas be pagrindo besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo M. Z. parodymais, kaip neginčijamu įrodymu, nurodydamas, kad jo parodymai vienodi ir nuoseklūs. M. Z., kuris įvyko metu buvo girtas (bylos duomenimis jam po įvykio buvo nustatytas 2,27 promilių girtumas), teismui negalėjo tiksliai ir logiškai paaiškinti savo ėjimo pas kaimynus (I. B. ir R. K.) priežasties, vienur nurodydamas, jog šventė savo gimtadienį pas V., todėl ėjo pas kaimynus K., kad šie pritildytų muziką, kitur - jog ėjo tam, kad pasikalbėti su K., jog šie nesipyktų su V.. Kaip trečią priežastį M. Z. nurodė, kad ėjo dėl to, kad K. garsiai leido muziką, o V. šeimoje buvo gedulas, nes jie prieš kelias dienas buvo palaidoję sūnų. Teismas visų šių M. Z. nurodytų nelogiškų, prieštaraujančių vieni kitiems, paaiškinimų dėl jo ėjimo pas kaimynus K. priežasties, nesiaiškino ir nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimų ir jų nuosprendyje neaptarė. Nukentėjusiojo M. Z. parodymai akivaizdžiai prieštaringi ir juos lyginant su įvykio vietoje buvusių I. B. ir N. A. parodymais. Pastarieji asmenys, kurie teismui prisiekė ir buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad R. K., tuo metu kai į jų kiemą atėjo M. Z., buvo namuose. Tą patį viso proceso metu tvirtino ir pats R. K.. Teismas, vietoje to, kad detaliai sulygintų M. Z., iš vienos pusės, ir R. K. bei liudytojų I. B. ir N. A., iš kitos pusės, parodymus, juos vertino pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, be pagrindo vieniems iš šių duomenų (nukentėjusiojo M. Z., A. V. ir kt.) suteikdamas prioritetą, o kitus (kaltinamojo R. K., liudytojų I. B., N. A.) nepagrįstai vertindamas kaip nepatikimus.

2.3. Teigia, kad teismas nuosprendyje pacitavo tik dalį G. B. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, t.y. tik tą parodymų dalį, kur liudytoja nurodo, kokią įvykių versiją ji išgirdo iš M. Z.. Tačiau ši liudytoja nurodė teismui ir tai, kad nepilnametis (N. A.) nurodė, jog jis gynė mamą (I. B.) ir pastūmė M. Z.. Liudytoja G. B. taip pat nurodė, kad M. Z. iš pradžių šokinėjo, klupčiojo, po to atsigulė, jis buvo labai stipriai neblaivus. Pažymi, kad liudytoja L. D. tik nurodė, kokią įvykių versiją pateikė M. Z., tačiau pati įvykio nematė, su kitais įvykio vietoje buvusiais asmenimis nebendravo. Liudytoja siūlė M. Z. vykti į ligoninę, tačiau šis atsisakė. Taigi šių liudytojų parodymai neduoda pagrindo nustatyti M. Z. parodymų patikimumą, kaip tai padarė teismas, nepagrįstai nurodydamas, jog M. Z. parodymai nekelia abejonių, nes, pasak teismo, jis nuosekliai nurodė prieš jį smurtavusį asmenį bei pavartoto smurto pobūdį.

2.4. Mano, kad liudytojai A. V. ir S. V. yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes artimai bendrauja su M. Z., o A. V., be to, yra nuteistas už tyčinį R. K. posūnio N. A. sveikatos sutrikdymą. Tačiau, nežiūrint į šias liudytojų suinteresuotumą rodančias aplinkybes, teismas nuosprendyje jų parodymais remiasi kaip duomenimis įrodančiais R. K. kaltę. Cituoja A. V. 2022 m. rugsėjo 23 d. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus (byla Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atkreipia dėmesį, kad apklausiamas teisme jis davė visiškai kitokius parodymus. Taigi, teismas turėjo aiškintis tokių prieštaravimų priežastis ir imtis priemonių jiems pašalinti, o nepavykus, kritiškai vertinti šio liudytojo parodymus. Deja, iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas kaip teisingus laiko A. V. parodymus duotus 2023 m. balandžio 20 d. teisiamajame posėdyje, nepaisant jo visiškai priešingų parodymų, duotų kitame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nenurodė, kodėl nevertina liudytojo A. V. duotų parodymų, kuriuose jis nurodė, jog įvykio, kurio metu M. Z. susižalojo koją, nematė. Iš liudytojo A. V. parodymų, duotų 2022 m. rugsėjo 23 d. matyti, kad įvykio, kurio metu M. Z. patyrė traumą, nematė ne tik pats A. V., bet ir kiti išgertuvėse dalyvavę asmenys, t.y. S. V., V. R. bei J. Z.. Tai sutampa ir su I. B. bei N. A. parodymais, duotais abiejuose ikiteisminiuose tyrimuose bei nagrinėjant teisme abi baudžiamąsias bylas, kur jie nurodė, kad pas juos į kiemą buvo atėjęs vienas M. Z.. A. V. atėjo tik tada, kai M. Z. jau buvo pargriuvęs nuo N. A. pastūmimo. Todėl teismas kitų bylos duomenų kontekste, vertindamas byloje esančių įrodymų visetą, turėjo kritiškai vertinti ir liudytojos S. V. parodymus, kur ji nurodė, kad matė, kai R. K. pribėgo prie M. Z., jį stūmė ir spyrė jam į koją. Pasak S. V., jos vyras A. V. iš kiemo atėjo vėliau. Nors tokie S. V. parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims, tačiau tai nesutrukdė teismui juos įvertinti kaip patvirtinančius M. Z. parodymus.

2.5. Mano, kad V. P. parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir nekeliantys abejonių. Byloje Nr. (duomenys neskelbtini) liudytoja davė aiškiai tendencingus parodymus, netgi nurodydama, kad ji jau atėjusi iš savo sodybos ir bendraudama, nepastebėjo, jog tiek M. Z., tiek ir A. V. yra neblaivūs, nors bylos objektyvūs duomenys rodė, kad šie asmenys buvo girti. Kita vertus, ši liudytoja byloje Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. vasario 10 d. teisiamajame posėdyje nurodė, jog ji nematė, kad R. K. būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš M. Z.. Nagrinėjamoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, liudytojos V. P. parodymai prieštaravo ne tik liudytojų I. B., N. A. bei R. K. parodymams, bet ir netgi nukentėjusiojo M. Z. parodymams. Akivaizdu, jog ši liudytoja galimai dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės painiojosi įvykių sekoje, nurodė nerealiai ilgą pokalbių tarp M. Z. ir kitų asmenų, buvusių K. kieme, trukmę bei įvykių seką. Pastebėtina, kad teismui buvo pateiktos fotonuotraukos, kurios rodo, jog V. P. negalėjo iš savo kiemo matyti visų įvykių, vykusių K. sodyboje, bei ant vieškelio dėl įvairių augalų, augusių tiek aplink V. P. sodybą, tiek ir dėl augalų, augusių K. sodyboje, kurie ribojo matomumą.

2.6. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. R. nurodė, kad ji paties įvykio nematė, apie įvykio aplinkybes žino tik iš M. Z.. Iš V. R. parodymų matyti, kad ji iš V. sodybos iki vieškelio atėjo tuo metu, kai nuo N. A. stūmimo M. Z. jau buvo parkritęs, po to atsistojo ir, atšlubčiojęs iki V. sodybos, vėl parkrito ant kelio. Tai rodo, kad V. R. jokių reikšmingų įvykio aplinkybių nematė, nes ji atėjo tuo metu, kai I. B. jau buvo parėjusi į savo namus ir buvo pakvietusi R. K., todėl V. R. ir matė stovinčius tris asmenis: I. B., N. A. ir R. K.. Liudytojas J. Z. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad jis konflikto nematė, į įvykio vietą atėjo vėliau. Matė atvykusius policijos pareigūnus, medikus, į įvykio aplinkybes nesigilino, buvo išgėręs. Visa tai rodo, kad nei liudytojos V. R., nei J. Z. parodymai R. K. kaltės neįrodo, nes minėti asmenys jokių įvykio, kurio metu traumą patyrė M. Z., aplinkybių nematė, todėl teismas nepagrįstai nuosprendyje šių asmenų parodymus cituoja kaip R. K. kaltę įrodančių įrodymų šaltinius.

2.7. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje cituojamos net kelios teismo medicinos ekspertų (specialistų) duotos išvados, kuriose nurodomas skirtingas M. Z. patirtos traumos mechanizmas, tačiau teismas nepasisakė, kuria iš šių išvadų jis remiasi nustatydamas R. K. kaltę. Teismas ėmėsi kai kurių veiksmų, siekiant pašalinti akivaizdžius prieštaravimus tarp dviejų specialisto išvadų (teismo medicinos eksperto R. Žilionio bei teismo medicinos gydytojo P. P.), tačiau ir iškvietus šiuos abu asmenis, jie patvirtino savo duotas išvadas. Be to, P. P. nurodė, jog labiau tikėtina, kad M. Z. trauma įvyko ne sudavus smūgį, o dėl staigaus kojos pasukimo, kadangi nėra fiksuota jokių išorinių sužalojimų traumuotoje kojoje – nei nubrozdinimo, nei kraujosruvos. Ekspertas R. Žilionis kategoriškai nepaneigė, kad M. Z. galėjo patirti kojos traumą ir tokiu būdu, kokį teisiamajame posėdyje nurodė liudytojas N. A.. Nors teismo paskirtoje medicininės ekspertizės, kurią atliko Valstybinė teismo medicinos tarnyba, išvadoje ir nurodyta, kad M. Z. nustatyta trauma paaiškinama smūgiu į kojos vidurinės dalies išorinį paviršių, tačiau ekspertai kategoriškai neatmetė ir kitokio traumos mechanizmo, tik pažymėjo, kad ši trauma nebūdinga griuvimui nuo pastūmimo. Pastebėtina, kad teismas nuosprendyje taip pat abejoja dėl M. Z. patirtos kojos traumos mechanizmo, kadangi aprašomojoje dalyje nenurodė kategoriškai, jog M. Z. trauma padaryta dėl spyrio į koją. Iš nuosprendžio matyti, jog teismas konstatavo, kad M. Z. suklupo ir pargriuvo ant žemės, ko pasekoje buvo padarytas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas, vidinio šoninio raiščio pažeidimas ties šlaunikauliu, kas taip pat patvirtina liudytojų I. B. ir N. A. parodymų teisingumą.

Atsiliepimas

3. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra atsiliepime į R. K. gynėjo advokato A. Šukaičio apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti. Nurodo, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų taisyklių teismas nepažeidė ir pagrįstai konstatavo, kad R. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas teisingai konstatavo, kad nusikaltimo padarymo aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, teismo medicinos specialistų išvados, teismo paskirtos ekspertizės akto išvados.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėjas palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo įgaliotas atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

7. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, R. K. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pripažino pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

9. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog 2022 m. liepos 28 d., apie 15 val., M. Z. nesunkiai sutriko sveikata, t. y. plyšo dešinio kelio sąnario priekinis kryžminis raištis ir buvo pažeistas vidinis šoninis raištis ties šlaunikauliu. Tačiau keliamas klausimas dėl šių sužalojimų atsiradimo mechanizmo ir, ar juos padarė R. K..

10. R. K. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo viso proceso metu neigė. Tiek apklausiamas ikiteisminiame tyrime, tiek teisme aiškino, kad 2022 m. liepos 28 d. buvo namuose, skuto bulves. Jo draugė su savo sūnumi buvo lauke, leido muziką. Į virtuvę atbėgo I. B. ir pasakė, kad reikia kviesti policiją, nes A. V. primušė N. A.. Ji pasiėmė telefoną ir jie iš karto išėjo į lauką. Matė, kad M. Z. gulėjo šalikelėje, V. namo pusėje. M. Z. keikėsi necenzūriniais žodžiais, girdėjo, kad skundėsi, kad jam skauda koją. Jis su M. Z. nebendravo, priėjęs nebuvo, jo nemušė ir jo nestumdė. Nebuvo išėjęs į lauką iki kol jam I. B. atėjusi į virtuvę nepasakė, jog buvo sumuštas N. A.. Kai išėjo į lauką, M. Z. jau gulėjo ant žemės. I. B. jam pasakojo kaip viskas įvyko. Į kiemą atėjo M. Z. ir pradėjo jai priekaištauti dėl per garsiai grojančios muzikos. I. B. iš karto prisuko muzikos garsą ir pamačiusi, kad M. Z. yra akivaizdžiai neblaivus, gražiuoju bandė išprašyti jį iš kiemo. Jam tas nepatiko, jis pradėjo ją įžeidinėti, po truputį eiti iš kiemo. Jiems priėjus prie kelio jis pradėjo mosikuotis, N. A. išsigando, kad neužgautų I. B. ir pastūmė M. Z.. M. Z., pastūmus paėjo, susverdėjo ir nugriuvo ant žemės.

11. Šią R. K. pateikiamą įvykio versiją patvirtino ir byloje apklausti liudytojai I. B. ir N. A.. Liudytoja I. B. apklausiama teisme parodė, kad 2022 m. liepos 28 d. su vaiku vaikščiojo po kiemą, tvarkėsi, klausėsi muzikos. Atėjo M. Z., paprašė išjungti. Pamatė, kad išgėręs, užtildė muziką. Sako pakviesk R. K., pasakė, kad nekvies. Jis pradėjo ją „kolioti“, norėjo trenkti, o vaikas priėjęs greit atstūmė jį ir jis paėjęs kelis žingsnius griuvo susipainiojus kojoms. M. Z. griuvo nuo N. A. pastūmimo. M. Z. pargriuvo šalia A. V. tvoros. R. K. iš pradžių buvo namuose, išėjo tik tada kai ji parėjo paimti telefono, kai pasakė, kad A. V. sumušė N. A.. Nematė, kad R. K. spirtų M. Z.. Analogiškus parodymus liudytoja davė tiek apklausiama ikiteisminiame tyrime (1 t., 96-97 b.l.), tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Liudytojas N. A. apklausiamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad buvo su mama, tvarkė kiemą, leido muziką. Atėjo M. Z. ir liepė išjungti. Pradėjo rėkauti ant mamos, ėjo žiūrėti kas vyksta, jis bandė mamai trenkti, o jis atstūmė. M. Z., paėjęs kelis žingsnius griuvo, galima sakyti, ant kelio ir tada A. V. sutrenkė jam galvą. Mama nubėgo į namus iškviesti policijos, pasakė R. K., tada jis ir atėjo. R. K. nespyrė M. Z., nes R. K. buvo namuose. Iš esmės tokius pačius parodymus N. A. davė ir ikiteisminiame tyrime (1 t., 106-107 b.l.).

12. Teisėjų kolegija atmeta minėtus tiek nuteistojo R. K., tiek liudytojų I. B. ir N. A. parodymus, kadangi, nors jie ir sutampa tarpusavyje, tačiau prieštarauja kitų byloje surinktų įrodymų visumai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad I. B. ir R. K. yra sugyventiniai, veda bendrą ūkį. Kartu su jais gyvena ir I. B. sūnus N. A.. Taigi jie, neabejotinai gali būti suinteresuoti duoti R. K. palankius parodymus, siekdami padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Todėl vien tik šių dviejų minėtų liudytojų parodymų akivaizdžiai neužtenka paneigti R. K. kaltę. Byloje nebuvo surinkta jokių kitų objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti R. K. teiginius apie jo nebuvimą įvykio vietoje ir nedalyvavimą konflikte su M. K.. Apeliaciniame skunde minima ir liudytoja teisme apklausta G. B., šiuo atveju tik perpasakojo I. B. ir N. A. pateiktą įvykio versiją, todėl vėlgi, jos parodymai nėra pakankami, jog būtų galima ta versija tikėti. Visa kita byloje surinkta medžiaga neleidžia abejoti, jog būtent R. K. sužalojo M. Z..

13. Nukentėjusysis M. Z. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad R. K. prieš jį smurtavo ir sužalojo jam koją. 2022 m. lapkričio 23 d. vykusios apklausos ikiteisminiame tyrime metu, M. Z. parodė, kad 2022 m. liepos 28 d. jis su drauge V. R. atvyko pas A. V. ir šventė savo gimtadienį. Jie sėdėjo lauke, pavėsinėje. Kartu buvo jo brolis J. Z., A. V. žmona S. V.. Bendraujant A. V. pasakė, kad nesutaria su kaimynais, o būtent su R. K.. Toliau visiems jiems būnant pavėsinėje, išgirdo, kad kaimynai paleido garsiai muziką. Tuo metu V. šeimoje buvo gedulas, nes prieš kelias dienas jie buvo palaidoję sūnų. Fakto dėl per garsiai paleistos muzikos jis nesureikšmino, tačiau nusprendė nueiti pas kaimyną R. K. ir pabandyti sutaikyti jį su V.. Į patį kiemą pas R. K. nėjo, nuo pagrindinio kelio keliuku link R. K. sodybos paėjo apie 6 metrus. Jam einant iki R. K. namo, pamatė link jo ateinančius R. K. su moterimi, kurią matė pirmą kartą. Žino, kad ji yra R. K. sugyventinė. Kai prie jo priėjo R. K., jis gražiuoju pasiūlė prisijungti prie jų pasisėdėjimo, nes norėjo sutaikyti kaimynus. Iš karto pamatė, kad R. K. buvo nusiteikęs agresyviai, pradėjo jį stumdyti, stūmė jį kelis kartus sakydamas „dink iš čia“. Jis pats R. K. nieko nedarė. R. K. jį pastūmė kokius tris kartus, suduodamas į krūtinę. Pastumtas nepargriuvo, tik atsitraukė link pagrindinio kelio. Jam jau būnant prie pagrindinio kelio, R. K. prisiartinęs prie jo, vieną kartą spyrė savo keliu į jo dešinės kojos kelį. Jis iškart pajuto stiprų skausmą dešiniame kelyje, suklupo ant žemės, po to nugriuvo visu kūnu. Po to bandė atsistoti, tačiau negalėjo, nes labai skaudėjo dešinę koją – kelį (1 t., 41-42 b.l.). Apklausiamas teisme M. Z. davė analogiškus parodymus, papildomai nurodydamas, kad bendravo tik su R. K., o ne su jo žmona ar vaiku. Tie asmenys jam nieko nedarė, darė tik R. K.. Jokio kontakto su I. B. sūnumi neturėjo. Tai, kad 2022 m. liepos 28 d. jam į koją spyrė R. K., M. Z. nurodė ir savo 2022 m. spalio 27 d. pateiktame pareiškime (1 t., 7-8 b.l.), taip pat draugei V. R., broliui J. Z., į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams G. B. ir D. Š. bei medikams L. D. ir L. K., ką patvirtina jų proceso metu duoti parodymai ir greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė (2 t., 5-6 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiomis nukentėjusiojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis, nepaisant to, kad jis įvykio metu buvo girtas – jam nustatytas 2,27 promilių girtumas, kadangi jas patvirtina ir kita bylos medžiaga.

14. Tai, kad būtent R. K. padarė M. Z. nustatytus sužalojimus patvirtino liudytojai S. V. ir A. V.. Apklausiama teisme S. V. nurodė, kad šventė M. Z. gimtadienį pavėsinėje. Kaimynas labai garsiai paleido muziką, o jai po laidotuvių nelabai norėjosi muzikos klausyti. M. Z. jos akyse pamatė ašaras, sako einu paprašysiu, kad patildytų ir nuėjo. Ji dar kiek pasėdėjo pavėsinėje, išgirdo rėkavimus. Toliau, kai ji išlindo iš eglučių, pamatė juos - M. Z. jau buvo netoli prie pagrindinio kelio. N. A. ir R. K. pribėgo prie M. Z. ir R. K. stūmė ir spyrė į kelį M. Z.. M. Z. sukniubo ir kėlėsi eiti, bet ant tos kojos negalėjo atsistoti. Tokias pačias aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 87-88 b.l.). Liudytojas A. V. apklausiamas teisme parodė, kad tai R. K. su N. A. prie pat kelio prisivijo ir stūmė bei spyrė M. Z., kuris jau ėjo namo. Jis nukrito ant dešinio šono. Jis matė kaip stūmė ir spyrė, tik nematė ar su keliu, ar su pėda. Kai priėjo prie jų, M. Z. jau gulėjo ir dejavo. Šie jo duoti parodymai atitinka ir duotus ikiteisminiame tyrime (1 t., 75-76 b.l.), kuriuos jis dar ir patvirtinto parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 77-85 b.l.). Kaip teisingai pastebima apeliaciniame skunde, A. V., apklausiamas ikiteisminiame Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame jam buvo pareikšti įtarimai dėl smurtinių veiksmų prieš N. A., davė kiek kitokius parodymus nei šiame procese, t.y. teigė, kad nematė kas įvyko I. B. namo kieme (2 t., 77-78 b.l). Tačiau pastebėtina ir tai, jog vėliau, bylą perdavus nagrinėti teisme, jis jau aiškino, kad matė, kaip N. A. ir R. K. pasivijus, M. Z. buvo spardomas (2 t., 164-166 b. l.). Taigi, vien tik paminėtas A. V. parodymų, kurie buvo duoti kitame baudžiamajame procese, neatitikimas, nesudaro pagrindo visiškai atmesti jo parodymus ir jais nesiremti, atsižvelgiant į tai, kad visų kitų apklausų metu jis buvo nuoseklus ir jo duoti paaiškinimai atitinka kitą bylos medžiagą. Be kita ko, apklausiamas ikiteisminiame Nr. (duomenys neskelbtini), jis nurodė, kad eidamas link I. B. namo, kitoje gatvės pusėje, savoje sodyboje, netoli gatvės matė I. B., R. K. ir N. A., kas paneigia pastarųjų versiją, kad R. K. buvo namuose, ir į lauką išėjo tik po to, kai I. B. jam pranešė apie A. V. smurtą prieš N. A.. Taip pat šios apklausos metu A. V. teigė, kad jo sutuoktinė S. V. įvykio metu buvo pavėsinėje, tačiau vien šie jo teiginiai nereiškia, kad ji įvykio nematė. Gi ji pati tikina, išlindusi iš po augančių eglių, viską mačiusi. Tad akivaizdu, kad A. V. tiesiog nepastebėjo, kaip jo sutuoktinė atėjo, norėdama pažiūrėti kas vyksta. O atsakant į apeliacinio skundo teiginius dėl kitų liudytojų J. Z. ir V. R., kurie pasak A. V. (parodymai duoti ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini)) taipogi buvo pavėsinėje ir įvykio nematė, pažymėtina, kad jie ir nenurodė visa tai matę.

15. Aplinkybę, jog R. K. buvo įvykio vietoje ir vijosi M. Z., patvirtina liudytojos V. P. parodymai. Apklausiama tiek ikiteisminiame tyrime (1 t., 90-91 b.l.), tiek teisme ji teigė, kad matė, kaip M. Z. baigė prieiti prie kelio, kai tuo metu R. K. ir N. A. pradėjo greitai eiti link jo ir prisivijo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ši liudytoja ir nesakė, kad matė smurtą prieš M. Z. – R. K. spyrį. Tačiau jos parodymai patvirtina R. K. buvimą įvykio vietoje. O tai, ar ji pastebėjo, ar ne, kad M. Z. ir A. V. įvykio metu buvo išgėrę, nurodė ilgą M. Z. ir kitų asmenų pokalbių trukmę, priešingai nei bandoma pateikti apeliaciniame skunde, neturi reikšmės vertinant V. P. parodymų patikimumą, tai nėra esminės aplinkybės R. K. kaltės nustatymui.

16. Byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. Z. nustatytas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio plyšimas, vidinio šoninio raiščio pažeidimas ties šlaunikauliu. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, galimai nurodytomis įvykio aplinkybėmis, t.y. spiriant į dešinį kelį (1 t., 65-66 b.l.). Išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) atmesta galimybė, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs ant žemės. Konstatuota, jog nustatyti sužalojimai, padaryti koncentruotu smūgiu į dešinio kelio sąnario sritį (1 t., 72-73 b. l.). Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas Ramūnas Žilionis šias savo duotas išvadas palaikė. Parodė, kad tokie sužalojimai gali būti padaromi tiek tiesioginiu būdu, tai yra smūgiuojant į blauzdą, kelio sritį, arba netiesioginiu būdu, tai yra, kada fizinio aktyvumo metu, judant aktyviai, kada yra atremta koja ir kūnui sukantis su didele judėjimo energija gali būti padaryti tokie sužalojimai. M. Z. slidinėdamas, griūdamas negalėjo įgyti tokios didelės energijos, kad nusiplėšti raiščius, nes priekinio kryžminio raiščio plyšimas gali būti trijų laipsnių, pirmas laipsnis lengviausias, kada yra tik mikroplyšimai, antras laipsnis, kada yra dalinis plyšimas, trečias visiškas plyšimas. M. Z. nustatytas visiškas plyšimas, tai yra buvo padaryta didelės energijos poveikyje. Todėl ir davė kategorišką išvadą pagal tas aplinkybes, kad galėjo būti tiesiogiai padaryta nuo smūgio į kelio sritį.

17. R. K. ir jo gynėjas į bylą pateikė teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad M. Z. nustatytas dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio ir vidinio šoninio raiščio plyšimas. Nustatytų raiščių plyšimas galimas tiek nuo tiesioginio trauminio kontakto į blauzdą – kelio sąnarį, tiek pasukant koją. Konkrečiu atveju nėra fiksuota išorinių sužalojimų traumuotoje kojoje, tad labiau tikėtina, kad raiščių plyšimas įvyko dėl staigaus kojos pasukimo (2 t., 159-163 b.l.). Teismo posėdyje apklaustas šią išvadą surašęs specialistas P. P. ją patvirtino. Nurodė, kad negalima tiksliai atsakyti, kokios jėgos reikia, kad koją išsisuktum ir plyštų raiščiai - būna įvairiai, kuo vyresnis amžius, tuo lengviau, kadangi vyksta pakitimai, degerenaciniai pakitimai kelio sąnaryje, kuo mažesnė trauma sukelia didesnius sužalojimus. Negalima atsakyti, ar buvo smūgis, ar ne. Galėjo ir pats. Ar pastumsi, ar nepastumsi jokio skirtumo, priklauso nuo to, kaip nepatogiai pastatoma pėda, fiksuoja tiesiai ir kelio sąnarys gali būti vidinio struktūrų sužalojimo. Ir taip, ir taip galėjo būti. Negali duoti kategoriškos išvados. Žmogus gali ir pats susisukęs nusiplėšt raiščius. Konkrečių išorinių sužalojimų nei kojoje, nei kelio srityje nėra. Jei suduotas stiprus smūgis spiriant ar ką, tai matytųsi ant blauzdos žemiau ar kokia tai kraujosruva, ar nubrozdinimas, nieko nėra. Neturi duomenų, patvirtinančių, kad būtų galima sakyti, kad buvo suduotas smūgis į koją. Labiau tikėtina, kad išsisuko koją.

18. Siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp aukščiau aptartų išvadų ir jas davusių specialistų paaiškinimų bei išsiaiškinti M. Z. nustatytų kūno sužalojimų padarymo mechanizmą, pirmosios instancijos teismas 2023 m. liepos 25 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę ekspertizę ir pavedė ją atlikti Valstybinės teismo medicinos tarnybai (3 t., 27-28 b.l.). 2024 m. kovo 18 d. gautame ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. Z. nustatytas dešinės kojos kelio sąnario dviejų raiščių kompleksinis plyšimas, paaiškinamas forsuotu, lokaliu trauminiu poveikiu/smūgiu į kojos vidurinės dalies išorinį paviršių. Smūgis į kelio sritį nebūtinai turi būti lydimas išorinio sužalojimo. Nagrinėjamu atveju 2022 m. liepos 28 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje aprašytas dešinio kelio sąnario srities patinimas, kuris gali būti laikomas išorine traumos išraiška. M. Z. nustatyta dešinio kelio sąnario trauma nebūdinga griuvimui nuo pastūmimo (3 t., 33-35 b.l.). Taigi, kaip matyti, visos abejonės ir prieštaravimai minėtame ekspertizės akte buvo pašalinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jame pateikiamomis išvadomis, kadangi jos atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus, todėl vadovaujasi jomis ir priimamoje nutartyje. Ekspertizės aktas kategoriškai paneigia nuteistojo R. K. ir liudytojų I. B. bei N. A. teiginius, jog M. Z. patirti nurodytą sužalojimą galėjo N. A. pastumtas, po to perėjęs į kitą gatvės pusę ir ten šalikelėje nugriūdamas susipynus kojoms, o kartu patvirtina, kad jis atsirado būtent nuo smūgio įvykio vietoje, kurį, iš išdėstytų įrodymų visumos, neabejotinai padarė būtent R. K..

19. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, matyti, kad byloje buvo surinkta pakankamai R. K. kaltę, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikaltimą, patvirtinančių įrodymų, todėl jis už jo padarymą buvo nuteistas pagrįstai.

20. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pateiktas I. B. nufilmuotas vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip M. Z. guli ties V. sodybos tvora. Šiuo vaizdo įrašu siekiama paneigti M. Z. ir A. V. parodymų patikimumą, atkreipiant dėmesį, kad jie nurodė kitą vietą, kurioje griuvo M. Z.. Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra laikytina esmine. Šiuo atveju buvo svarbiausia nustatyti, kas ir kokiu būdu sužalojo M. Z., ir tai buvo padaryta. O tai, kurioje vietoje jis nugriuvo ir gulėjo iki atvyks pagalba, neturi jokios teisinės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau apie tai nepasisako.

21. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. Z. parodymais remtis negalima, kadangi jis apklausiamas nesugebėjo tiksliai ir logiškai paaiškinti savo ėjimo pas kaimynus priežasties. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius. Visų pirma, M. Z. ėjimo pas R. K. ir jo šeimą priežastis taip pat nėra esminė bylos aplinkybė ir neturi reikšmės sprendžiant dėl R. K. kaltės. Kaip matyti, R. K. kaltė grindžiama ne tik M. Z. parodymais, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Antra, įvertinus tiek M. Z. ikiteisminiame tyrime, tiek teisme duotus parodymus, tiek jo pareiškime išdėstytas įvykio aplinkybes, nustatyta, kad, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusysis visą laiką nuosekliai teigė, kad ėjo pas R. K., norėdamas išspręsti kaimynų konfliktą, t.y. pabandyti jį sutaikyti su A. V.. Tik apklausiamas teisme, jis nurodė dar ir kitą priežastį – garsiai leidžiamą muziką.

22. Atsakant į apeliacinio skundo teiginius dėl liudytojų L. D., J. Z. ir V. R. parodymų, pažymėtina, kad, kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, jais remiamasi tik siekiant pagrįsti M. Z. parodymų nuoseklumą, dėl to, jog buvo sužalotas R. K.. Tas pats pažymėtina ir dėl G. B. bei D. Š. parodymų.

23. Taip pat šiuo atveju, vien tai, kad liudytojai S. V., J. Z., V. R., A. V. įvykio metu buvo girti, nėra pagrindas atmesti jų duotus parodymus, gi jie sutampa tiek tarpusavyje, tiek atitinka ir kitą bylos medžiagą. Šiuos asmenis matė atvykę policijos pareigūnai ir nepastebėjo, kad jie būtų elgęsi neadekvačiai, nesiorientuotų vietoje ir nesuprastų, kas vyksta.

24. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės - laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas R. K. skyrė 1 metų ir 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje; taip pat per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; per metus laiko nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę – 5 179,46 Eur žalą nukentėjusiajam; per bausmės vykdymą pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

25. Teisėjų kolegija, įvertinus R. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, lengvinančių ir sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nebuvimą bei asmenybę charakterizuojančius duomenis– teistas, tačiau teistumas išnykęs (1 t., 131-133), administracine tvarka nebaustas (1 t., 141), nedirbantis (1 t., 145 b. l.), konstatuoja, kad apylinkės teismas jam parinko adekvačią ir teisingą bausmę, kurią keisti šiuo atveju nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria

Nuteistojo R. K. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valdas CiesiūnasDonatas JatužisJolanta Raščiuvienė