Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Danutės Gasiūnienės (pranešėja) ir Danutės Milašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. B.-W., A. U. W. ir R. B. bei atsakovės A. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-56-370/2006 pagal ieškovų I. B.-W., A. U. W. ir R. B. ieškinį atsakovei A. P. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovų I. B.-W., A. U. W. ir atsakovės A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo ūkinio pastato atsakovei priklausančios pastato dalies mansardiniame aukšte dėl be priežiūros palikto besikūrenančio židinio kilo gaisras, dėl kurio visiškai sudegė bylos šalims priklausantis pastatas ir buvo sugadinti ar sudegė ieškovams I. B.-W. ir A. U. W. priklausančioje pastato dalyje buvę ieškovo R. B. daiktai. Dėl gaisro metu sunaikinto turto ieškovai reikalauja žalos atlyginimo iš atsakovės, kaip statinio savininkės, kuri jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose apsistojusiam asmeniui leido užkurti patalpų šildymui skirtą židinį ir, žinodama, kad židinys yra perkrautas kuru, nesiėmė priemonių kontroliuoti nei židinį užkūrusio asmens veiksmų, nei paties židinio veikimo, dėl ko statinio savininkės patalpose kilęs gaisras sunaikino ieškovų turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovų ieškinį patenkino iš dalies, priteistinos žalos dydį sumažindamas 50 procentų.

Dėl atsakovės A. P. apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinį skundą atsakovė iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakovei taikė civilinę atsakomybę, netinkamai aiškino ir taikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į baudžiamojoje byloje Nr. I-103-89/2006 nustatytus prejudicinius faktus.

Pirmosios instancijos teismas svarbiomis faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis atsakovės civilinės atsakomybės atsiradimą, laikė tai, kad gaisro priežastis buvo atsakovei priklausančioje pastato dalyje eksploatuojamas židinys, kuris degantis buvo paliktas be priežiūros, kad atsakovė neatliko veiksmų, būdingų atsakingam ir rūpestingam elgesiui su besikūrenančiu židiniu, nors ji, kaip statinio dalies savininkė, privalėjo rūpintis saugia jo eksploatacija. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir aiškino atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų atsakovės neteisėtą veiką ir kaltę, neturi pagrindo. Pagal CK 6.246 – 6.249 straipsnių nuostatas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas sudaro neteisėta veika (neteisėti aktyvūs veiksmai arba neteisėtas pasyvus elgesys) ir kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal suformuotą teismų praktiką, žalos atlyginimo bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtą atsakovo veiką, žalos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, o atsakovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str.). Siekdamas paneigti kaltę, atsakovas privalo įrodyti, kad žala atsirado nuo aplinkybių, kurioms jis negalėjo daryti įtakos – neteisėto trečiųjų asmenų veikimo ar aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios (CK 6.253 str.). Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad gaisras kilo atsakovei nuosavybės teise priklausančio pastato mansardiniame aukšte dėl be priežiūros palikto su uždaryta sklende dūmtraukyje malkomis užkrauto besikūrenančio židinio, kai vamzdžiais einanti šiluma į mansardinį namo aukštą įkaitino laminatu dengtas grindis ir jos užsidegė. Tokia gaisro kilimo priežastis yra konstatuota (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. spalio 31 d. akte Nr. 18 ( bylos priedo – medžiagos atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 8-10-26/18 l. 6-7), kurio išvadų atsakovė neginčijo. Remdamasis byloje esančiais duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neužilgo iki gaisro kilimo atsakovei priklausančiame ginčo pastate apsistojo N. M. ir jo šeimos nariai su atsakovės žinia, atsakovei taip pat buvo žinoma, kad yra užkurtas pirmo ir mansardinio aukštų šildymui skirtas židinys, kuriame įkrautas per didelis kiekis malkų, tačiau pasitikėjo svečiu ir nesiėmė jokių veiksmų per protingą laiką patikrinti, ar degantis židinys yra prižiūrimas, ar šilumos įrenginys – židinys veikia tinkamai. Remdamasis šiomis, atsakovės neginčijamomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė, kaip statinio savininkė, privalėjo pati ar per atstovą užtikrinti šildymo įrenginio – židinio veikimo priežiūrą, tačiau to neatliko, todėl tokį pasyvų jos elgesį (nerūpestingą pasitikėjimą svetimo jai asmens, užsienio valstybės piliečio galimybėmis ir pareigomis tinkamai prižiūrėti šildymo įrenginį) teismas teisingai įvertino poelgiu, pažeidusiu atidumo ir rūpestingumo pareigą, ir, pagal CK 6.236 straipsnio 1 dalį, 6.246-6.248 straipsnių nuostatas, teisėtai pripažino atsakovę atsakinga už dėl kilusio gaisro ieškovams atsiradusią žalą. Turto savininko teisines pareigas numato teisės aktai, kurie apibrėžia jo teisių turinį, nustato bendrąsias savininko teises ir jų įgyvendinimo ribas, nes savininko nuosavybės teisė nėra absoliuti, savininkas jam priklausantį turtą valdo, naudojasi juo ir disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. CK 4.37 straipsnio 1 dalies ir 4.83 straipsnio nuostatos įpareigoja turto savininką veikti rūpestingai ir atidžiai savo bei bendro su kitais turto atžvilgiu. Pastato savininkas yra atsakingas už pastato priešgaisrinę saugą – tinkamą šildymo įrengimų priežiūrą ir eksploatavimą ( LR vidaus reikalų ministro 1997 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 59 patvirtintų Bendrosios priešgaisrinės saugos taisyklių (BPST-01-97) 1.14., 5.3., 5.10.7., 17.2., 17.15. punktai). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.266 straipsnio 1 dalį, numatančią statinio savininko atsakomybę už žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Pagal šią teisės normą statinio savininkas atsako, jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal minėtą teisės normą ir LR aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtino statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, minėtų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių (BPST-01-97) bei LR aplinkos ministro 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 162 patvirtintų Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių (ST 8860237.02:1998) nuostatas, reglamentuojančias patalpų šildymą kietojo kuro ugniakurais, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės įrengtas židinys, dėl kurio naudojimo kilo gaisras ir ieškovams buvo padaryta žalos, yra didesnio pavojaus šaltinis. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį pastato savininkas atsako be kaltės, nuo atsakomybės jis gali būti atleistas, kai įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Šios aplinkybės byloje neįrodytos (CPK 178 str.). Nors byloje ir nėra objektyvių duomenų apie tai, kad židinys buvo įrengtas nesilaikant kietojo kuro šildymo krosnims keliamų techninių reikalavimų, tačiau sukėlęs gaisrą tokio šildymo įrenginio naudojimas, pažeidžiant priešgaisrinės saugos taisykles, suponuoja statinio, kuriame buvo židinys, savininko civilinę deliktinę atsakomybę pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinį skundą atsakovė grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo baudžiamojoje byloje Nr. I-103-89/2006 nustatytais faktais, kad gaisras kilo dėl laikinai apgyvendinto prancūzo N. M. be priežiūros palikto besikūrenančio židinio, kad Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai nesugebėjo užgesinti laiku pastebėto gaisro, kas turėjo įtakos žalos dydžiui, turinčiais prejudicinę galią nagrinėjamai civilinei bylai ir dėl to neteisėtai pripažino atsakovę atsakinga už ieškovams padarytą žalą. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka ir šią išvadą grindžia tokiais motyvais. Minėta, kad deliktinėje civilinėje atsakomybėje skolininko kaltė preziumuojama, todėl įrodyti priešingai yra atsakovo pareiga. Ieškovų privataus kaltinimo tvarka atsakovei iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. I-103-89/2006 įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 17 d. nuosprendžiu iš kaltinimo pagal LR BK 188 straipsnio 2 dalį atsakovė buvo išteisinta, nesant nusikaltimo sudėties. Tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad gaisras kilo dėl laikinai apgyvendinto prancūzo N. M. be priežiūros palikto besikūrenančio židinio, neatleidžia atsakovės, kaip statinio savininkės, nuo teisinės pareigos savo turtu naudotis atidžiai ir rūpestingai ir elgtis taip, kad nesukeltum kitam asmeniui žalos, todėl šios pareigos nevykdymas sukelia civilinę atsakomybę ir tai pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstai. Tai, kad atsakovės veiksmai baudžiamosios teisės požiūriu buvo įvertinti pozityviai, nereiškia, kad jie negali būti pagrindas civilinei atsakomybei kilti. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Aiškindamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose į įrodinėjimo dalyko sudėtį įeina baudžiamojoje byloje nustatyti faktai, pavyzdžiui, apie nusikalstama veika padarytos žalos pobūdį ir dydį. Šios, teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas, A. Č. V. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008). Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad savo kaltę civilinės atsakomybės prasme atsakovė privalėjo paneigti, naudodamasi civilinio proceso įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, ir negali remtis CPK 182 straipsnio 3 punkte numatyta aplinkybe, kuriai esant atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad byloje nustatytas netinkamas gaisro gesinimo organizavimas sukėlė ieškovams žalos, todėl ji nėra už ją atsakinga. Byloje nustatyta gaisro kilimo priežastis nėra susijusi su priešgaisrinės tarnybos veiksmais, reikalavimo atlyginti žalą ieškovai negrindė gaisrą gesinusių pareigūnų elgesiu ir neįrodinėjo, kad žalos atsiradimą sąlygojo šios gelbėjimo tarnybos veiksmai, priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir kilusios žalos nebuvo tiriamas ir vertinamas. Tuo tarpu atsakovė nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kokia apimtimi gaisrininkų veiksmai galėjo įtakoti ieškovams padarytos žalos dydį ir ar apskritai jį įtakojo. Teisę pasirinkti pažeistos teisės ar teisėto intereso gynimo būdą ir atsakingus už pažeidimą asmenis turi ieškovas (CK 1.137, 1.138 str.), todėl ieškovų pasirinkimas reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, kaip statinio, kuriame buvo gaisrą sukėlęs židinys, savininkės, atitinka civilinių teisių įgyvendinimo teisinį reglamentavimą ir negali būti kvestionuojamas gaisrą gesinusio subjekto veiksmais.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Ieškovai I. B.- W. ir A. U. W. prašė priteisti iš atsakovės 97 587 Lt, reikalingus atstatyti sudegusį jiems nuosavybės teise priklausantį, gyventi pritaikytą ūkinį pastatą, 18 400 Lt pagal patalpų nuomos sutartį negautų pajamų, o ieškovas R. B. – 14 900 Lt žalą, patirtą dėl sudegusiame pastate buvusių daiktų netekimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovų pateiktais įrodymais bei liudytojų parodymais, pripažino, kad reikalaujamą žalą ieškovai patyrė, nes R. B. veikė ieškovų W. vardu, nuomodamas poilsiautojams patalpas, taip pat nustatė, kad abi bylos šalys sudegusį ūkio pastatą buvo pritaikę gyvenamajai paskirčiai, iš jo nuomos gaudavo pajamas. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo išvada dėl ieškovų patirtos žalos dydžio, motyvuodama tuo, kad sudegusi ieškovams priklausanti pastato dalis buvo rekonstruota ir pakeista jo paskirtis neturint tam leidimo, nekilnojamojo turto registro duomenyse sudegęs pastatas yra ūkinės paskirties ir jo rinkos vertė yra ženkliai mažesnė, negu ieškovų reikalaujamos statinio atkūrimo išlaidos, kad savavališkai rekonstruotą statinį naudoti draudžia įstatymas, todėl negautos nuomos pajamos negali būti priteisiamos, kad teismas skundžiamame sprendime nepateikė įrodymų, patvirtinančių R. B. patirtos žalos dydį, vertinimo ir analizės, kad byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių R. B. pateiktame sąraše nurodytų daiktų buvimą sudegusiame pastate, jų priklausymą šiam ieškovui ir šių daiktų sudegimą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir tai grindžia tokiais motyvais.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylos šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ir sudegęs pastatas pagal teisinę jo registraciją buvo ūkinės paskirties, tačiau abiejų šalių pritaikytas gyventi ir nuomojamas poilsiautojams. Ieškovų paaiškinimai, liudytojų A. D., R. A., R. S., V. V., K. S. parodymai (t. 2, b. l. 99, 103-105) ir fotonuotraukos patvirtina, kad ginčo pastatą ieškovai įsigijo, kai jis jau buvo pritaikytas gyventi, ir iki gaisro atliko jame pagerinimo darbus, kurių atsakovė neginčija (t. 1, b. l. 31; t. 2, b. l. 83-91; t. 3, b. l. 20, 171). Ginčo pastato registro duomenyse (t. 3, b. l. 4-6, 13-15) nurodyta jo vertė buvo nustatyta po gaisro, kadastro duomenys fiksuoti 1998 m. rugpjūčio 18 d., kas rodo, kad statinys buvo įkainotas pagal 1998 m. rugpjūčio 18 d. atliktą inventorizaciją, o tiek ieškovų, tiek atsakovės pastato dalies pagerinimo darbai buvo atlikti vėliau ir jie nebuvo naujai inventorizuoti ir pakitimai neužregistruoti, todėl nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje užfiksuota ginčo turto vertė neatspindi ir negali atspindėti realios jo vertės. Tuo tarpu byloje esanti Nekilnojamojo turto agentūros „Naujas būstas“ ieškovams priklausančios pastato dalies vertinimo ataskaitoje (t. 2, b. l. 127) šio objekto vertė nustatyta, taikant atkuriamosios vertės metodą, įvertinus statinio pertvarkymo darbus ir statinio nusidėvėjimą. Byloje nėra duomenų, kad ataskaita neatitinka turto vertės nustatymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi UAB „Vakarų regiono statybų konsultacinis biuras“ parengta lokaline sąmata, pagal kurią iki pažeidimo buvusio pastato atkūrimo kaštai sudaro 97 587 Lt (t. 1, b. l. 27-28). Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl šio, žalos dydį pagrindžiančio, įrodymo nepaneigia jo tinkamumo ir nustatyto kaštų dydžio pagrįstumo. Sprendžiant, ar ieškovų pastato dalyje atliktiems statybos darbams buvo reikalingas patvirtintas projektas ir statybos leidimas, reikia vertinti realiai atliktų darbų apimtį. Bylos duomenys – šalių paaiškinimai, liudytojų V. B., A. D., R. A., R. S., V. V., K. S. parodymai (t. 2, b. l. 97, 99, 103-105), aptartos fotonuotraukos patvirtina ieškovų pastato dalyje atliktų statybos darbų pobūdį ir apimtis, kuriais iš esmės nebuvo pertvarkytas esamas statinys ir kurie pagal jų atlikimo metu galiojusio 1996 m. kovo 19 redakcijos Statybos įstatymo 2 straipsnį yra laikytini remonto darbais, nereikalaujančiais suderinto ir patvirtinto statinio projekto ir statybos leidimo (Statybos įstatymo 18 str.). Kita gi vertus, bylos šalys nepateikė teismui oficialių institucijų išvadų apie pastato patalpose atliktų statybos darbų ir patalpų paskirties keitimo neteisėtumą (t. 1, b. l. 24; t. 2, b. l. 129), tuo tarpu statinio statybos darbus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų turėti suderintą ir patvirtintą statinio rekonstrukcijos projektą ir statybos leidimą pažeidimas gali būti konstatuotas administracinės teisenos tvarka, nesiejant jo su atsakovės civiline deliktine atsakomybe. Esant tokioms aplinkybėms, spręstina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovų pastato dalies statybos darbai buvo atlikti savavališkai, todėl atsakovės nurodytų 1964 m. CK 114 straipsnio ir 2000 m. CK 4.103 straipsnio nuostatų taikymas nagrinėjamo ginčo atveju yra negalimas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai konstatavo ieškovams I. B.-W. ir A. U. W. padarytą žalą dėl sudegusio statinio atstatymo išlaidų ir iš nuomos pagal sutartį negautų pajamų (t. 1, b. l. 25, 27-28) (CK 6.249 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino ieškovo R. B. pateiktus įrodymus dėl jam padarytos žalos, susijusios su ieškovams I. B.-W. ir A. U. W. priklausiusioje pastato dalyje buvusių jo daiktų netekimu ir sugadinimu (CPK 176, 185 str.). Tai, kad ieškovo R. B. sąraše (t. 1, b. l. 30) nurodyti daiktai – baldai, namų apyvokos ir poilsiui skirti daiktai, patalpų apdailos detalės, įrankiai ir kt. buvo ginčo pastate ir kilus gaisrui buvo išnešami iš pastato, be ieškovo paaiškinimų, patvirtina ir liudytojų A. S., V. B., A. D., G. B., R. A., R. S., V. V., K. S. (t. 2, b. l. 97, 99, 103-105) parodymai, byloje esančios fotonuotraukos bei pačios atsakovės paaiškinimai apie ieškovo veiksmus gaisro metu. Sąraše nurodytos daiktų kainos realumą liudija ir ieškovo pateikti įrodymai apie tokios pačios rūšies daiktų kainas bylos nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 69-82). Nekyla abejonių dėl teismo įvertintų įrodymų patikimumo. Nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovui R. B. dėl kilusio gaisro metu sunaikintų ar apgadintų daiktų buvo padaryta 14 900 Lt žala, teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 176, 185 str.).

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, iš esmės tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl pagrįstai ir teisėtai pripažino ieškovų žalos atlyginimo reikalavimo atsakovei pagrįstumą (CPK 263 str.).

Dėl ieškovų apeliacinio skundo argumentų. Pripažinęs ieškovų reikalavimų pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais, priteistinos žalos dydį sumažino pusiau, atsižvelgdamas į gaisro kilimo aplinkybes, į gaisro gesinimo metu aktyvius atsakovės veiksmus, į jos turtinę padėtį, gaunamas ir planuojamas gauti pajamas iš patalpų nuomos veiklos, į galimybę atkurti tarp šalių interesų pusiausvyrą, į abiejų nuo gaisro nukentėjusių šalių patirtus turtinius nuostolius ir neturtinę žalą, sudėtingus šalių tarpusavio santykius dėl atsakomybės už gaisro padarinius, dėl nekilnojamojo turto atkūrimo sąlygų.

Vienas iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo principas yra įtvirtintas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje ir 6.263 straipsnio 2 dalyje, kuris reiškia, kad nuostolių atlyginimu turi būti užtikrintas realios prarasto turto vertės atkūrimas. Šis principas leidžia nukentėjusią šalį grąžinti į tą padėtį, kurioje jis buvo iki jo teisės pažeidimo. Šio principo išimtį numato CK 6.251 straipsnio 2 dalis, pagal kurią teismui suteikta teisė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma leidžia teismui įgyvendinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus tais atvejais, kai visiško nuostolių atlyginimo principo įgyvendinimas sukeltų atsakovui ar kitiems asmenims labai sunkių padarinių, todėl visiškas nuostolių atlyginimas pažeistų šiuos principus. Ši teisės norma turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais, kai yra jos taikymo sąlygos ir sąžiningumas, teisingumas ir protingumas iš tiesų reikalauja sumažinti nuostolių atlyginimo dydį. Sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo turtas nebuvo apdraustas, privalomas draudimas netaikomas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, dėl kurių buvo sumažintas atlygintinos žalos dydis, nesudaro teisinio pagrindo taikyti visiško žalos atlyginimo principo išimtį ir neatkurti iki teisės pažeidimo buvusios ieškovų turtinės padėties. Atsakovės atsakomybė kilo iš įstatymu nustatytos nekilnojamojo turto savininko pareigos rūpestingai ir atidžiai elgtis su priklausančiu turtu nevykdymo. Teismo išvada, kad atsakovė aktyviai siekė organizuoti gaisro gesinimą, nėra paremta bylos duomenimis. Duomenų, kad gaisro gesinimo metu atsakovės elgesys pasižymėjo savybėmis, iš kurių būtų galima spręsti, jog ji veikė aktyviau, nei kiti įvykio vietoje buvę asmenys, galimai žalai užkirsti, byloje taip pat nėra. Duomenys apie atsakovės turimą nekilnojamąjį turtą, gaunamas pajamas ir šeiminę padėtį nesudaro pagrindo išvadai, kad visiškas žalos atlyginimas pernelyg neigiamai atsilieps atsakovės turtinei padėčiai. Žalą padariusio fizinio asmens turtinė padėtis negali būti lemiamu kriterijumi nustatant atlygintinos žalos dydį, o nepakankamai gera finansinė būklė negali būti pagrindas žymiai mažinti atlygintinos žalos dydį ir tokiu būdu siekti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyros. Taigi byloje esančiais įrodymais grindžiama atsakovės turtinė ir šeiminė padėtis bei įtempti bylos šalių tarpusavio santykiai dėl atsakomybės už gaisro padarinius ir būtini tolimesni bendri nekilnojamojo turto atkūrimo veiksmai neįrodo, kad, pritaikius visišką nuostolių atlyginimą, atsakovei ar kitiems asmenims atsiras nepriimtinų ir sunkių pasekmių ir kad bus pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Todėl, kolegijos nuomone, visiško žalos atlyginimo principo išimties taikymas nagrinėjamos bylos atveju neturi pagrindo. Dėl šios priežasties spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.251 straipsnio 2 dalį ir, sumažindamas priteistinos žalos dydį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas ir iš atsakovės ieškovams priteistinas visiškas nuostolių atlyginimas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str., CK 6.251 str. 1 d., 6.263 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Patenkinus ieškinį, iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79, 88, 93, 96, 98 str.). Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartimi žyminio mokesčio mokėjimas už ieškinį buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 35-36), o 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovai atleisti nuo žyminio mokesčio, paduodant apeliacinį skundą, mokėjimo (t. 2, b. l. 141). Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 400 Lt, o nuo likusios reikalingos mokėti dalies yra atleista 2006 m. lapkričio 24 d. nutartimi (t. 2, b. l. 141). Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl ieškovų ir atsakovės atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo laikytini argumentuotais ir pagrįstais, jie nėra apeliacijos dalykas, todėl, patenkinus ieškinį, atsakovė atleistina nuo žyminio mokesčio už patenkintą ieškinį mokėjimo valstybei.

Įvertinus bylos sudėtingumą, apimtį, proceso trukmę, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, iš atsakovės A. P. priteistinos šios bylinėjimosi išlaidos: ieškovei I. B.-W. - 4 000 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti (t. 2, b. l. 61, 66); ieškovui R. B. – 500 Lt išlaidos, patirtos žalos dydžiui nustatyti (t. 1, b. l. 29), 3 300 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (t. 3, b. l. 47, 166-167), 500 Lt dydžio išlaidos advokatui už kasacinio skundo parengimą (t. 3, b. l. 47), o taip pat 1 966 Lt dydžio žyminis mokestis už kasacinį skundą (t. 3, b. l. 76). Atsakovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, tačiau neatleista nuo kitų bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str., 88 str.), todėl, patenkinus ieškinį, iš atsakovės valstybei priteistinos 26 Lt dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios, ir 67 Lt išlaidos – apeliacinės instancijų teismuose (t. 1, b. l. 2; t. 2, b. l. 152; t. 3, b. l. 133).

Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. spalio 3 d. nutartimi, ieškiniui užtikrinti, taikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumos ribose areštavo atsakovės nekilnojamąjį turtą, taikė draudimą juo disponuoti, įkeisti ar kitokiu būdu jį apsunkinti, taip pat uždraudė atsakovei griauti ir tvarkyti gaisro metu sunaikintą jai priklausančią pastato dalį (t.1, b.l. 35-36). Patenkinus ieškovų ieškinį, taikyto turto arešto mastą keisti nėra pagrindo ir ši laikinoji apsaugos priemonė lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.). Draudimas atsakovei griauti ir tvarkyti jai priklausančią sudegusio pastato dalį panaikintinas, nes bylos duomenys liudija, kad šios laikinosios apsaugos priemonės atsakovė negalėjo įvykdyti ir privalėjo gaisravietę sutvarkyti pagal Neringos savivaldybės administracijos institucijos reikalavimą (t. 1, b. l. 76-77).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Ieškovų I. B.-W., A. U. W. ir R. B. ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės A. P. bendraieškių I. B.-W. ir A. U. W. naudai 115 987 Lt (vieną šimtą penkiolika tūkstančių devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus) žalai atlyginti ir 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės A. P. ieškovo R. B. naudai 14 900 Lt (keturiolika tūkstančių devynis šimtus litų) žalai atlyginti ir 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę - draudimą atsakovei A. P. griauti ir tvarkyti jai priklausančią dalį pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane (duomenys neskelbtini), panaikinti, kitą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovės A. P. nekilnojamojo turto areštą už 131 387 Lt ir draudimą juo disponuoti, palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atleisti atsakovę A. P. nuo žyminio mokesčio už patenkintą ieškinio reikalavimą mokėjimo valstybei.“

Priteisti iš atsakovės A. P. ieškovui R. B. 5 766 Lt (penkis tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt šešis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės ir apeliacinės instancijų teismuose, ir 93 Lt (devyniasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, valstybei.