Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. B. (N. B.) apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimo ir 2018 m. kovo 28 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui N. B. dėl nekilnojamojo turto – buto, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo, ir pagal atsakovo N. B. priešieškinį ieškovei D. B. dėl nekilnojamojo turto – buto, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacijos priteisimo ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad atsakovas neginčija sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas priteisti atsakovui iš ieškovės 5 737,00 Eur išlaidų, sumokėtų UAB „Mažeikių butų ūkis“ už buto komunalinius patarnavimus.

13. Byloje kilo ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Dėl naujų įrodymų

14. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.

15. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

16. Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008).

17. Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti ankščiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

18. Nagrinėjamu atveju atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2018-04-06 preliminarios paskolos sutarties kopiją, 2018-04-06 D. A. įsipareigojimo laiduoti ir prašymo nustatyti laidavimą teismo sprendimo pagrindu kopiją, siekdamas įrodyti, kad turi galimybę išmokėti ieškovei 10 900,00 Eur piniginę kompensaciją už jos buto dalį.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo galimybę pirmojoje instancijoje teikti įrodymus apie ketinimą sudaryti preliminarią paskolos sutartį ar jau sudarytą tokią sutartį. Pažymėtina, kad pirmojoje instancijoje atsakovas net nenurodė argumentų apie paskolos ėmimo galimybes. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti apelianto apeliacinės instancijos teismui pateikiami nauji įrodymai, todėl apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybė ir kompensacijos priteisimo

20. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas – daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

21. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra. Nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; kt.).

22. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovė, tiek ir atsakovas siekia atidalyti ginčo butą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė D. B. patikslintu ieškiniu teismo prašė atidalyti iš bendrosios dalinės su atsakovu N. B. nuosavybės trijų kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė yra 21 800 Eur, ieškovei D. B. natūra priteisiant butą, o atsakovui N. B. iš ieškovės D. B. priteisiant 10 900 Eur piniginę kompensaciją, išmokant ją per dvejų metų laikotarpį. Atsakovas priešieškiniu prašė: atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, priteisiant natūra visą butą atsakovui N. B.; priteisti iš atsakovo N. B. ieškovei D. B. 10 900 Eur piniginę kompensaciją už padalintą turtą; priteistą kompensaciją ieškovei išmokėti per vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

23. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo buto dalyti natūra šalys nepageidauja. Abi šalys siekia, jog ginčo butas būtų priteistas jiems, kitam bendraturčiui išmokant kompensaciją. Taigi byloje nėra ginčo dėl ginčo buto vertės ir kompensacijos dydžio. Byloje kyla ginčas kuriam iš šalių turi būti priteistas ginčo butas, o kuriam kompensacija.

24. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; kt.).

25. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Nagrinėjamu atveju abi šalys siekia atidalijimo. Kasacinio teismo praktika dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės yra pakankamai gausi ir išplėtota, suformuoti atidalijimo būdo parinkimo kriterijai, o jų taikymą lemia konkrečios bylos aplinkybių visuma. Pažymėta, jog tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas kuriam iš atidalijamų bendraturčių priteistina piniginė kompensacija, turėtų būti įvertinama bylos šalių valia, kiekvieno bendraturčio poreikis dalijamam daiktui, bendraturčio galimybė įsigyti kitą tokį daiktą arba išmokėti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui, bei kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015; kt.).

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 1992 metų pabaigoje nutraukė santuoką, po santuokos nutraukimo liko gyventi abiem priklausančiame bute, žodiniu susitarimu pasidalino po kambarį. Abi šalys pripažįsta, jog jų santykiai yra konfliktiški ir jiems geriau būtų gyventi atskirai. Nekilnojamasis turtas yra vienintelis ieškovės turimas gyvenamasis būstas, kito gyvenamojo būsto ieškovė neturi. Ieškovė ginčo bute šiuo metu gyvena viena. Atsakovas taip pat kito registruoto nekilnojamojo turto neturi, teismo posėdžio metu patvirtino, jog yra keletas vietų mieste, kur jis šiuo metu gyvena. Ieškovė ir atsakovas yra senatvės pensininkai, neįgalūs, nedirbantys, ieškovei nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, atsakovas iš dalies darbingas, jam nustatytas 50 procentų darbingumas, abi šalys turi sveikatos problemų, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad abi šalys turi poreikį dalijamam daiktui.

27. Atsakovo teigimu, jis yra priverstas glaustis tai pas vienus tai pas kitus draugus, nes jis buvo priverstinai iškeldintas iš buto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2017-05-31 Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas nurauktas, kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, panaikintas, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas į ginčo butą negrįžo. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas turi kitą gyvenamąją vietą. Tuo tarpu ieškovė gyvena ginčo bute.

28. Atsakovas nurodo, kad nori likti ginčo bute. Jo teigimu, ginčo butas ieškovei nėra reikalingas ir bet kokiu atveju ji vis tiek būtų priversta jį parduoti. Tuo tarpu atsakovas yra prisirišęs prie savo gyvenamosios vietos, kaimynystėje gyvenančių draugų, dėl to, išsikrausčius iš buto į jam nepažįstamą vietovę, sumažėtų jo galimybės bendrauti ir suprastėtų gyvenimo kokybė. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas jau metus laiko nebegyvena ginčo bute, nors ir iš jo turėjo išsikelti dėl to, kad jam buvo skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi nuo ieškovės, į ginčo butą po nutraukto ikiteisminio tyrimo atsakovas nėra grįžęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių visam laikui negalėtų palikti minėto gyvenamojo būsto.

29. Pažymėtina, kad atsakovas priešieškiniu prašė priteistą kompensaciją ieškovei išmokėti per vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovas teigė, jog kompensaciją ieškovei išmokėtų per metus, nes turi paklausią specialybę ir per metų laikotarpį galėtų uždirbti ir išmokėti ieškovei kompensaciją, taip pat turi santaupų, nes dirbo užsienyje, tačiau neteikė teismui jokių duomenų apie turimas santaupas ir galimybę iš santaupų sumokėti ieškovei kompensaciją. Pažymėtina, jog, nagrinėjant bylą pirmojoje teismo instancijoje, atsakovas neteikė jokių įrodymų apie galimybę pasiimti paskolą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu įpareigojo ieškovę kompensaciją atsakovui išmokėti per keturių mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė sprendimo neginčija, t. y. sutinka kompensaciją atsakovui išmokėti per keturių mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

30. Priteisti kompensaciją be savininko sutikimo vienam ar keliems atsidalijantiems bendraturčiams galima, kai išnaudotos visos galimybės, parenkant atidalijimo būdus, siekiant padalyti daiktą, nepadarius jam neproporcingos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003, kt.). Taigi, nustačius tam tikrą išimtinį atvejį apibūdinančias faktines aplinkybes, teismas gali atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę, priteisdamas bendraturčiui kompensaciją pinigais, nors dėl to nėra bendraturčio sutikimo.

31. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro turto atidalijimo ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė iki kreipimosi į teismą siekė šalių susitarimu turtą atidalyti, tačiau atsakovas vilkino buto pardavimo procesą, vengė bendru sutarimu parduoti butą.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje išnaudotos visos galimybės atidalyti bendrąją dalinę nuosavybę, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog pastaruosius metus ieškovė viena gyvena ginčo bute, atsakovas turi kitą gyvenamąją vietą, kad ieškovės pasirinktas piniginės kompensacijos išmokėjimo būdas yra realesnis, pagrįstai bendraturčiui (atsakovui) priteisė kompensaciją pinigais, nors dėl to nėra bendraturčio sutikimo.

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismo parinktas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas priteisiant atsakovui kompensaciją pinigais yra racionaliausias sprendimas, kuriuo įmanomas teisinės taikos tarp šalių atkūrimas.

35. Pažymėtina tai, kad vienas priteistinos kompensacijos dydžio nustatymo kriterijų yra tai, jog kompensacija turi būti teisinga, t. y. atitikti rinkos kainą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl buto rinkos vertės – 21 800 Eur, kuri nustatyta remiantis nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita ir kompensacijos dydžio – 10 900 Eur, tiek ieškovė, tiek atsakovas prašė priteisti 10 900 Eur dydžio kompensaciją, todėl pripažintina, jog teismo parinktas kompensacijos dydis atitinka teisingumo kriterijų.

36. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių santykius, bei nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos sprendžiant ginčus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl papildomo sprendimo

37. Apeliantas nurodo, kad papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų papildomo priteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas.

38. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (skundo pagrindas). Nagrinėjamu atveju apeliantas skunde nesuformulavo skundo argumentų, patvirtinančių skundžiamo papildomo teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą, nenurodė imperatyviųjų teisės normų esminių pažeidimų, varžančių ar pažeidžiančių jo teises bei teisėtus interesus, o tik deklaratyviai nurodė, kad 2018 m. kovo 28 d. papildomas sprendimas yra neteisėtas.

39. CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad priėmęs byloje sprendimą teismas dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

40. Iš bylos duomenų matyti, kad 2018 m. kovo 12 d. sprendimu klausimas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo buvo išspręstas tik iš dalies, priteisiant tik 69,48 Eur, kadangi patikslinta 2017 m. gruodžio 20 d. Tarnybos pažyma apie valstybės patirtas antrinės teisinės pagalbos D. B. išlaidas teisme nebuvo gauta. 2017 m. gruodžio 20 d. patikslinta pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, kad galutinė D. B. suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų sumą sudaro 602,27 Eur.

41. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė papildomą sprendimą ir priteisė iš atsakovo 532,79 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas atmestas, todėl atsakovui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

43. Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Pateikė įrodymus, jog apeliacinėje instancijoje patyrė 500,00 Eur išlaidas už advokatės teisinę pagalbą.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl jas ieškovei priteisia iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. kovo 12 d. sprendimą ir 2018 m. kovo 28 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei D. B. iš atsakovo N. B. 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.