Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2017-05-04 · Civilinė byla Nr. e2A-1157-467/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-04
Bylos Nr.
e2A-1157-467/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-44634-2015-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūra Marija Strumskienė, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
I. Š.
Atsakovas
I. Š., V. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1157-467/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-44634-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1.; 3.3.1.18.1. (s)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovams I. Š. ir V. J. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. Š. 2015-12-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. Š. ir V. J., kuriuo actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. rugsėjo 3 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 2-2696, kuria I. Š. dovanojo V. J. poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), iš V. J. nuosavybės grąžinti I. Š. nuosavybėn, ir į jas nukreipti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0116/15/07148; iš atsakovų ieškovei priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

1.1. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu buvo patvirtinta ieškovės ir atsakovo I. Š. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 4 punkte atsakovas įsipareigojo per 90 kalendorinių dienų sumokėti kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui visą likusią paskolos sumą, t.y. apie 20 490 EUR; iki atsakovas sumokės visą likusią paskolos sumą, šalys bus solidariai atsakingos už tinkamą 2003-03-23 Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK03/03/08 ir papildomų susitarimų Nr. BKP 04/10/54D ir Nr. BKP 05/08/210D vykdymą; atsakovui neįvykdžius šio įsipareigojimo per nustatytą terminą, I. Š. įsipareigojo ieškovei I. Š. sumokėti 40 000 EUR baudą.

1.2. Atsakovas 2015 m. lapkričio 6 dieną nesumokėjo visos likusios paskolos sumos bankui, kuri gruodžio 1 d. buvo 18 784,99 EUR. Be to laikotarpiu nuo 2015-12-22 iki 2016-03-25 už kreditą bankui I. Š. sumokėjo tik 1,69 EUR palūkanų ir 0,14 EUR delspinigių, o ieškovė – 853,92 EUR kredito, 80,44 EUR palūkanų ir 3,02 EUR delspinigių.

1.3 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. I. Š. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-23402-726/2015 dėl skolos išieškojimo iš skolininko I. Š. ir, pradėjus vykdymo veiksmus, paaiškėjo, kad atsakovas 2015 m. rugsėjo 3 d. dovanojimo sutartimi perleido savo motinai V. J. poilsio patalpas esančias (duomenys neskelbtini).

1.4. Atsakovui I. Š. priklauso 977 EUR vertės žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 500 vnt. UAB ,,Proto paslaugos“ vardinių paprastųjų akcijų, kurių vertė 14 481 EUR, o dovanoto turto vertė - 22 400 EUR. Vadinasi, atsakovas neatlygintinai motinai perleido didžiąją dalį savo turto. Tuo tarpu ieškovės reikalavimų sumą sudaro 18 784,99 EUR - likusi I. Š. nesumokėta kredito bankui suma ir 40 000 EUR bauda. Todėl, dovanodamas turtą, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad šis sandoris pažeidžia I. Š. teises. Panaikinus dovanojimo sandorį, būtina grąžinti turtą atsakovui ir į jį nukreipti išieškojimą pagal neįvykdytas I. Š. prievoles.

Atsiliepimas

2. Atsakovas I. Š. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad aplinkybė, jog iki sutartyje numatyto termino jam nepavyko grąžinti likusios įsiskolinimo dalies bankui, nėra susijusi su dovanojimo sandorio sudarymu. Prievolė sumokėti likusią kredito dalį yra bankui, o ne ieškovei, todėl reikalavimas išieškoti ieškovei iš jo likusią kredito dalį yra nepagrįstas. Ieškovė neturi reikalavimo teisės į likusią grąžintiną kredito dalį bankui. Be to paskola bankui turi būti grąžinta iki 2023 metų. Jis niekada nevengė savo įsipareigojimų ieškovei vykdymo, neveikė taip, kad nuslėptų savo turtą ar apsunkintų ieškovei galimybę gauti atsakovo prisiimtų prievolių įvykdymą. Nepaisant to, jog pareiga bankui buvo solidari, nuo pat sutarties patvirtinimo teismo sprendimu dienos (nuo 2015-07-07 iki 2015-11-30) kredito grąžinimo įmokas mokėjo tik atsakovas. Ieškovė kredito grąžinimo įmokas mokėjo tik keturis mėnesius (nuo 2015-12 iki 2016-3), todėl ieškovės argumentą, kad neva ji viena moka kredito įmokas, laiko nesąžiningu.

3. Atsakovė V. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui 1 650 EUR išlaidų advokatės pagalbai apmokėti ir 6,62 EUR pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

4.1. Teismas konstatavo, kad atsakovo I. Š. prievolė sumokėti likusią kredito dalį yra bankui, o ne ieškovei, todėl atsakovas pagrįstai teigia, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš jo likusią banko kredito dalį yra nepagrįstas. Kreditorius (bankas) nėra pareiškęs jokių reikalavimų dėl kredito grąžinimo (priteisimo), be to kreditas bankui turi būti grąžintas iki 2023 metų, o įsiskolinimas bankui 2016-04-19 sudarė 17 931,07 EUR. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į likusią grąžintiną kredito dalį bankui.

4.2. Teismas nustatė, kad ieškovei priteistos 40 000 EUR baudos mokėjimas 2016 m. gegužės 13 d. teismo nutartimi buvo išdėstytas per 20 mėnesių, įpareigojant atsakovą mokėti po 2 000 EUR per mėnesį ir atsakovas yra atlikęs du mokėjimus ieškovei po 2 000 EUR. Dėl to padarė išvadą, jog atsakovas vykdo savo įsipareigojimus laiku, taip pat pateikė įrodymus, jog nuo 2016 m. kovo 4 d. atsakovas dirba UAB „Energ“ pagal neterminuotą darbo sutartį, jo atlyginimas - 3 947,36 EUR per mėnesį.

4.3. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu ieškovė dar nebuvo įgijusi teisės reikalauti 40 000 EUR baudos sumokėjimo; be to atsakovas prievolę dalimis mokėti baudą ieškovei vykdo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos, reikalingos nuginčyti sudarytą dovanojimo sandorį actio Pauliana pagrindu, todėl ieškinį ir su juo susijusių kitų reikalavimų netenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovė I. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės I. Š. ieškinį patenkinti; iš atsakovų ieškovei priteisti bylinėjimosi išlaidas ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones iki bus įvykdyti ieškovės reikalavimai. Nurodo, kad teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana sąlygų nustatymą ir įrodymų vertinimą, nesivadovavo teismų praktika ir kasacinio teismo išaiškinimais.

5.1. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė 2015 m. rugsėjo 3 d. neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes, įsigaliojus 2015 m. liepos 7 d. teismo sprendimu patvirtintai šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutarčiai, ieškovė tapo kreditore ir įgijo reikalavimo teisę į I. Š. prisiimtas dvi prievoles: sutarties 4 punktu atsakovas įsipareigojo kreditorei I. Š., kad jis sumokės įmoką bankui, o I. Š. įgijo teisę reikalauti, jog atsakovas šią prievolę įvykdytų per 90 dienų; kitas atsakovo įsipareigojimas - sumokėti ieškovei 40 000 EUR baudą, tuo atveju, jeigu jis neįvykdys savo įsipareigojimo ir 2015 m. lapkričio 6 d. nesumokės likusios paskolos dalies bankui. Teismas neteisingai vertino sutartį, neteisingai ją interpretavo bei aiškino ir tuo paneigė sutarties laisvės principą. Teismas neįvertino, jog atsakovas sutiko sumokėti bankui todėl, kad taip susitarė ne su banku, bet su I. Š.. Aplinkybė, kad, atsakovui nesumokėjus bankui iki šalių nustatyto termino 2015 m. lapkričio 6 d., banko kreditorių prievolė bankui išliko solidari iki 2023 m. paskolos grąžinimo, nepanaikino I. Š. prievolės I. Š..

5.2. Teismas nepagrįstai neįvertino, jog reikalavimas sumokėti ieškovei 40 000 EUR baudą yra išvestinis, t.y. sankcija už įsipareigojimo I. Š. neįvykdymą. Taigi, kol galioja sutartinis atsakovo įsipareigojimas, tol galioja už jos nevykdymą numatyta konkrečiai aptarta sankcija. Numatytos sankcijos sumokėjimo galimybė ateityje paneigia teismo išvadą, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės dėl 18 785 EUR kredito dalies išieškojimo iš atsakovo. Pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, kreditorius gali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę. Kadangi atsakovas pagal šalių susitarimą neįvykdė prievolės bankui 2015-11-06, jis turi įvykdyti prievolę - sumokėti bankui visą likusią negrąžinto sutuoktinių kredito dalį.

5.3. Teismas nepagrįstai vertino, jog ginčijamas sandoris nepažeidė kreditorės teisių, neatsižvelgė, kad dovanotos patalpos sudarė didžiąją dalį jo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą I. Š. naudai; jo finansinė padėtis buvo sunki, ką patvirtino atsakovo atstovė teismo posėdyje, jis buvo skolingas motinai. Tai rodo, kad atsakovas, perleisdamas už skolas patalpas, prioritetą suteikė vienam kreditoriui. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (LAT 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

5.4. Remiantis teismų praktika, atsakovas, perleidęs turtą motinai ir tuo sumažinęs savo mokumą bei galimybes atsiskaityti su kreditore, pažeidė jos teises ir prarado prievolės vykdymo termino suteikiamą apsaugą, todėl ieškovei nereikėjo laukti, ar I. Š. įvykdys iki 2015-11-06 prievolę bankui pagal sutarties 4 punktą, nes minėta sąlyga actio Pauliana ieškiniui jau egzistavo nuo 2015 m. rugsėjo 3 d.

5.5. Teismas nepagrįstai nevertino ir kitų aplinkybių - skolininko bei atsakovės V. J. nesąžiningumo - atsakovas I. Š. žinojo, kad patalpų perleidimas motinai pažeis I. Š. teises. Neturėdamas pinigų atsiskaityti su banku per 90 dienų, atsakovas nepardavė turto, bet, siekdamas apsisaugoti nuo ieškovės kreditorinių reikalavimų, padovanojo turtą sau artimiausiam žmogui. Atsakovės V. J. nesąžiningumas preziumuojamas. Taigi egzistavo visos sąlygos ieškiniui actio Pauliana pagrindu tenkinti.

Atsiliepimas

6. Atsakovas I. Š. atsiliepime prašo netenkinti ieškovės I. Š. apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

6.1. Nurodo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo reikalavimo teisę tik į sutartimi atsakovo prisiimtą pareigą iki sutartyje nustatyto termino pabaigos sumokėti likusią kredito dalį bankui. Tuo tarpu pareiga mokėti bankui kredito grąžinimo įmokas ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu buvo vykdoma tinkamai, todėl dovanojimo sandoris niekaip nepažeidė ieškovės interesų, susijusių su kredito bankui padengimu. Ieškovė ieškinį pareiškė po to, kai atsakovui atsirado nauja – išvestinė pareiga – sumokėti sutartyje sulygtą baudą. Ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovo likusios kredito dalies ir vykdomoji byla pradėta tik dėl 40 000 EUR baudos išieškojimo.

Šalies argumentai

6.2. Ieškovės teiginys, kad ji turi teisę reikalauti ne tik baudos, bet ir negrąžinto kredito, yra visiškai nepagrįstas, nes kreditorius (bankas) nėra pareiškęs jokių reikalavimų dėl kredito grąžinimo. Ieškovė klaidina teismą, procesiniuose dokumentuose pateikia vienas kitam prieštaraujančius argumentus, dėl ko yra nebesuprantama, ko ieškovė ieškiniu siekia ir kokio dydžio reikalavimo įvykdymą siekia užtikrinti.

6.3. Ieškovei mokėtina bauda yra jos gaunama nauda, kuri negalėjo būti suplanuota pasirašant sutartį, todėl nei sutarties pasirašymo metu, nei 2015 m. liepos 7 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo metu ieškovė neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad sutartyje numatyta bauda taps mokėtina.

6.4. Ieškinio patenkinimas nesukeltų teisinių pasekmių, nes ieškovė neturėtų reikalavimo, kurio įvykdymą galėtų nukreipti į susigrąžintą, pritaikius restituciją, turtą, nes tiek įsipareigojimus bankui, tiek ieškovei (baudos sumokėjimą) atsakovas vykdo tinkamai (sumokėjęs beveik pusę -18 000 EUR). Atsakovo turimas turtas, neįskaitant dovanojimo sandoriu perleistojo, padengtų pusę ieškovei mokėtinos baudos, todėl ieškovės teisės ir interesai yra užtikrinti.

6.5. Dovanojimo sutarties sudarymo metu, t. y. 2015 m. rugsėjo 3 d., atsakovui nebuvo atsiradusi pareiga mokėti sutartyje numatytą baudą ieškovei, ieškovė nebuvo kreditorė ir jokių teisių į jokias sumas iš atsakovo neturėjo. Atsakovas iki 2015 m. lapkričio 7 d. paskolos bankui negrąžino suklaidintas pačios ieškovės, t. y., jai pritarus ir pasiūlius pinigus investuoti į verslą, o paskolą bankui sumokėti iki metų pabaigos. Gavęs antstolio raginimą sumokėti baudą ieškovei, suprato, kad yra apgautas.

6.6. Kadangi dovanojimo sandorio sudarymo dieną atsakovas nebuvo skolingas ieškovei, todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, elgėsi nesąžiningai ir tokiu būdu pažeidė ieškovės interesus. Taigi nėra būtinų sąlygų ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu ir nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu.

6.7. Ieškovė apeliaciniame skunde aiškina sutarties nuostatas neva lingvistine prasme, kas, pasak jos, turėjo lemti jai palankaus sprendimo priėmimą. Tačiau tokiu sutarties aiškinimu ieškovė nesirėmė pirmosios instancijos teisme, kas atitinkamai neturėtų būti vertinama apeliacinės instancijos teismo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinis skundas tenkintinas.

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės I. Š. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai iš esmės sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu ieškinį tenkinti.

9. Bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovų I. Š. ir V. J. 2015-09-03 sudaryta dovanojimo sutartis, kuria I. Š. dovanojo V. J. poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir kurią ieškovė ginčija actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad konkrečiu atveju ieškovė neįrodė, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos, reikalingos nuginčyti sudarytą dovanojimo sandorį actio Pauliana pagrindu, todėl ieškinį atmetė. Ieškovė su tokiu teismo sprendimu nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais, kuriais iš esmės akcentuojamas netinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas bei atitinkamų materialiosios teisės normų netinkamas taikymas. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantei.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009-04-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012-05-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013; kt.).

11. Taigi viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų - kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Nagrinėjamu atveju dėl šios sąlygos įrodytumo byloje yra ginčas ir pirmosios instancijos teismas laikė ją neįrodyta, kadangi teismo vertinimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė dar nebuvo įgijusi teisės reikalauti 40 000 EUR baudos sumokėjimo, o ieškovės reikalavimas dėl 18 785 EUR kredito dalies išieškojimo iš atsakovo yra nepagrįstas, nes tai yra įsipareigojimas bankui, o ne ieškovui, ir bankas pretenzijų dėl likusios kredito dalies sumokėjimo, kuri turi būti įvykdyta iki 2023 metų, nereiškia. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka, kadangi šalių sutarties sąlygų vertinimas ir aiškinimas bei bylos duomenys įgalina daryti priešingą išvadą.

12. Bylos duomenys tvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-07-07 sprendimu patvirtino ieškovės ir atsakovo I. Š. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 4 punkte nurodyta, jog: „I. Š. įsipareigoja per 90 kalendorinių dienų nuo šios sutarties įsigaliojimo sumokėti kreditoriui Nordea Bank AB Lietuvos skyriui visą likusią paskolos sumą, t.y. apie 20 490 EUR; iki I. Š. sumokės visą likusią paskolos sumą, šalys bus solidariai atsakingos už tinkamą 2003-03-23 Būsto kreditavimo sutarties Nr. BK03/03/08 ir papildomų susitarimų Nr. BKP 04/10/54D ir Nr. BKP O5/08/2l0D vykdymą; I. Š. neįvykdžius šio įsipareigojimo per šiame straipsnyje nustatytą terminą I. Š. įsipareigoja sumokėti 40 000 EUR baudą I. Š.“. Taigi šalių sudarytą sutartį, konkrečiai – jos 4 punktą, esant šalių nesutarimui, būtina aiškinti pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.).

13. Taigi, 2015-08-06 įsigaliojus teismo sprendimu patvirtintai sutarčiai, kurią pasirašė ir dėl kurios sąlygų susitarė I. Š. ir I. Š., ieškovė tapo kreditore ir įgijo reikalavimo teisę į I. Š. prisiimtas dvi prievoles, kurių viena turėjo būti įvykdyta iki 2015-11-06, o kita tada, jeigu iki 2015-11-06 nebus įvykdyta pirmoji prievolė. Sutarties 4 punkte pakankamai aiškiai nurodyta, jog atsakovas prisiima du įsipareigojimus – vieną, kuriuo I. Š. įsipareigoja kreditorei I. Š., kad jis sumokės įmoką bankui, t.y. I. Š. įsipareigojo kitai sutarties šaliai, kad jis sumokės bankui jų bendrą paskolą, po ko I. Š. pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas įvykdys savo prievolę. Dėl šio įsipareigojimo I. Š. įgijo teisę reikalauti, jog atsakovas šią prievolę įvykdytų per 90 dienų. Antrasis I. Š. įsipareigojimas I. Š. - sumokėti jai 40 000 EUR baudą tuo atveju, jeigu jis neįvykdys savo įsipareigojimo pagal sutartį ir 2015-11-06 nesumokės likusios paskolos dalies bankui.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kreditorė I. Š. negalėjo reikšti reikalavimų I. Š., kad jis per 90 dienų (iki 2015-11-06) sumokėtų bankui, nes tai yra jo prievolė bankui neatitinka sutarties 4 punkto pirmojo sakinio susitarimo sąlygos, kurioje šalys susitarė, kad likusį sutuoktinių kreditą sumokės atsakovas, t.y., jog atsakovas įvykdys prievolę bankui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino šią šalių sutartį nuostatą, neteisingai ją interpretavo bei aiškino ir tuo paneigė sutarties laisvės principą. Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovas sutiko sumokėti bankui ne šiaip sau, kad šalių prievolė bankui buvo solidari, o todėl, kad taip susitarė ne su banku, bet su I. Š. sutarties 4 punkto pirmame sakinyje.

15. Tokį aiškinimą atitinka ir šalių sulygta tolimesnė sutarties vykdymo eiga - atsakovui nesumokėjus bankui iki šalių nustatyto termino 2015-11-06, banko kreditorių prievolė bankui kaip buvo, taip ir išliko solidari iki 2023 m. paskolos grąžinimo. Tačiau ši aplinkybė neįtakoja sutarties 4 punkto pirmojo sakinio pakeitimo ir nepanaikina I. Š. prievolės I. Š., nes sutarties antrame sakinyje esantis žodelis ,,iki“ reiškia, kad paskolą bankui, net ir prievolei išliekant solidariai, jeigu atsakovas nesumoka bankui visos likusios sumos, vis tiek privalo sumokėti I. Š.. Likęs sutarties šalių solidarumas banko prievolėje nereiškia atsakovo įsipareigojimo ieškovei sumokėti visą negrąžintos paskolos sumą bankui.

16. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog I. Š. negalėjo reikšti atsakovui reikalavimo dėl 18 785 EUR kredito dalies išieškojimo iš atsakovo, nes tai yra įsipareigojimas bankui, ne tik neatitinka sutarties 4 punkto pirmojo sakinio, tačiau yra ir nelogiškas, kadangi aptariamas atsakovo įsipareigojimas - iki sutarties 4 punkte nurodytos datos sumokėti visą likusią paskolos sumą buvo duotas ne bankui, t.y. I. Š. buvo įsipareigojęs tam, su kuriuo susitarė - I. Š.. Aplinkybę, kad atsakovas susitarė būtent su I. Š., o ne su banku, akivaizdžiai patvirtina trečiasis sakinys, kuriame nurodoma, kad, jeigu I. Š. nesumokės bankui likusios apie 20 490 EUR kredito dalies, jis už šios vienos konkrečios prievolės neįvykdymą turės sumokėti baudą I. Š., o ne bankui, ką patvirtina ir faktinės aplinkybės.

17. Pirmosios instancijos teismas pripažino ir atsakovas I. Š. neginčijo, jog atsakovas turi sumokėti ieškovei 40 000 EUR baudą, į kurios sumokėjimą reikalavimas I. Š. atsirado 2015-11-07, t.y. kuomet I. Š. nesumokėjo bankui. Taigi, esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog šis reikalavimas yra išvestinis ir atsiradęs todėl, kad sutarties 4 punkto pirmame sakinyje yra nustatytas atsakovo įsipareigojimas ieškovei, t.y. galimas tik todėl, jog 2015-11-06 atsakovas I. Š. neįvykdė prievolės. Sutarties 4 punkto trečiame sakinyje nurodyta bauda yra sankcija už įsipareigojimo I. Š. neįvykdymą, o šios sankcijos, kuri buvo įteisinta teismo 2015-07-07 sprendimu patvirtintoje sutartyje (4 p. 3 sakinyje), kreditorė I. Š. pagrįstai galėjo tikėtis. Todėl, kol galioja sutartinis atsakovo įsipareigojimas, tol galioja ir už jo nevykdymą numatyta konkrečiai aptarta sankcija.

18. Numatytos sankcijos sumokėjimo galimybė ateityje, atsakovui nevykdant įsipareigojimo, kartu taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės dėl 18 785 EUR kredito dalies išieškojimo iš atsakovo, nes nelogiška manyti, kad, neturint reikalavimo teisės į prievolę, galima reikalauti sankcijos už jos neįvykdymą. Bauda yra galima tik už prievolės neįvykdymą (CK 6.258 str.). Be to pagal CK 6.258 straipsnio 2 dalį, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, kreditorius gali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę. Šiuo atveju atsakovas I. Š., kadangi neįvykdė prievolės bankui pagal šalių susitarimą 2015-11-06, jis turi įvykdyti ir prievolę - sumokėti bankui visą likusią sutarties įsiteisėjimo dienai 2015-08-06 negražinto sutuoktinių kredito dalį, ką patvirtina ir sutarties 4 punkto antras sakinys ,,iki I. Š. sumokės visą likusią paskolos sumą“ ir sumokėti baudą.

19. Taigi actio Pauliana sąlyga - kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę – neabejotinai egzistavo kreditorės I. Š. ginčijamo sandorio sudarymo metu, nes atsakovas I. Š. patalpas Palangoje 2015-09-03 dovanojimo sutartimi perleido savo motinai V. J. tuo metu, kai jau buvo įsiteisėjęs teismo 2015-07-07 sprendimas ir galiojo sutarties 4 punktas, pagal kurį I. Š. buvo įsipareigojęs I. Š., jog per 90 dienų atsiskaitys su banku, o, to nepadaręs, sumokės jai netesybas.

20. Kita iš actio Pauliana taikymo sąlygų – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Kreditoriaus teises pažeidžia tie skolininko sudaryti sandoriai, kurie, nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

21. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju vertino, jog ginčijamas sandoris nepažeidė kreditorės teisių, tačiau sutikti su tokiu vertinimu teisėjų kolegija negali dėl ieškovės teisių pažeidimo neteisingo vertinimo ir vertinimo ne tuo laikotarpiu, t.y. sandorio sudarymo metu.

22. Bylos duomenys tvirtina, kad, antstoliui V. Č. pradėjus vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0116/15/07148, buvo nustatyta, kad atsakovo motinai dovanotos patalpos sudarė didžiąją dalį I. Š. turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą I. Š. naudai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad 2015-09-03 I. Š. turėjo galiojančią reikalavimo teisę ne tik į likusios negražintos paskolos bankui 18 785 EUR sumokėjimą, kurį turėjo iki 2015-11-06 atlikti atsakovas, bet ir pagrįstai galėjo tikėtis, jog, 2015-11-06 neįvykdęs prievolės atsakovas, jai sumokės dar ir 40 000 EUR baudą. Tuo metu (2015-09-03) atsakovas mokėjo vaikams apie 1500 EUR/mėn. išlaikymą, kaip pats nurodė teismo posėdyje, šiuos pinigus skolinosi, uždirbo tik minimumą, jo finansinė padėtis buvo sunki. Šios aplinkybės nustatytos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-05-13 nutartyje, kuria teismas dėl sunkios atsakovo padėties išdėstė baudos mokėjimą dalimis. Be to atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, jog motinai patalpas Palangoje atsakovas perleido dėl to, kad buvo jai skolingas. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad I. Š. turtinė padėtis buvo bloga, o atsakovas, perleisdamas už skolas patalpas, prioritetą suteikė kitam kreditoriui. Todėl akivaizdu, kad ginčijamo sandorio sudarymo dienai I. Š., kaip kreditorės teisės, buvo pažeistos. Taigi ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavo ir dar viena actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlyga.

23. Pažymėtina, kad actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtina, kad kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. Kreditorius neturi teisės reikalauti skolininko įvykdyti prievolę tol, kol nesuėjo prievolės įvykdymo terminas (CK 6.33 str. 2 d.), tačiau šią prievolės vykdymo termino suteikiamą apsaugą skolininkas praranda tais atvejais, kai pažeidžia kreditoriaus teises. Taigi šiuo atveju, kuomet atsakovas perleido turtą motinai ir tuo sumažinęs savo mokumą bei galimybes atsiskaityti su kreditore pažeidė jos teises, jis prarado prievolės vykdymo termino suteikiamą apsaugą. Vadinasi, ieškovei net nereikėjo laukti, ar I. Š. įvykdys iki 2015-11-06 prievolę bankui pagal sutarties 4 punktą, ar ne, nes minėta sąlyga actio Pauliana ieškiniui jau egzistavo nuo 2015-09-03.

24. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad šiuo atveju neatlygintinai 2015-09-03 perleidęs brangiausią turtą motinai, I. Š. sumažino savo galimybę įvykdyti įsipareigojimą I. Š. ir atsiskaityti su banku iki 2015-11-06, jau nekalbant apie galimybę sumokėti baudą. Neginčijamas įrodymas to, kad toks sandoris pažeidė I. Š. teisę yra būtent pats faktas, kuris ir įvyko ateityje – atsakovas nesugebėjo atsiskaityti su banku ir, tik teismui įvertinus jo sunkią padėtį, šiuo metu moka baudą dalimis.

25. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju, nepagrįstai nenustatęs pirmųjų dviejų actio Pauliana sąlygų, nevertino ir kitų svarbių aplinkybių - skolininko nesąžiningumo, kuris žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorės teises bei atsakovės V. J. nesąžiningumo, nors šias aplinkybes ieškovė pagrindė savo procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teisme. Byloje nustatyta, kad atsakovas žinojo (neabejotinai turėjo žinoti), jog patalpų perleidimas motinai pažeis I. Š. teises, nes atitinkamai sumažės jos mokumas ir bus apsunkintas atsiskaitymas pagal šalių sutarties 4 punkte sulygtą prievolę. Neturėdamas pinigų atsiskaityti su banku per 90 dienų, atsakovas savo turtą ne pardavė, bet, siekdamas apsisaugoti nuo ieškovės kreditorinių reikalavimų, paslėpė, dovanodamas sau artimiausiam žmogui.

26. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų įsigijęs kokio nors naujo turto ar kitaip pagerinęs savo turtinę padėtį. Vien tik darbo užmokesčio sąlyginis padidinimas 2016 m. kovo mėn. neįrodo, kad 2015-09-03 atsakovo turtinė padėtis šiuo metu yra gera, o aplinkybė, kad atsakovui prievolės (baudos) mokėjimas ieškovei yra išdėstytas 20 mėnesių ir atsakovas prievolę dalimis mokėti baudą ieškovei vykdo, nereiškia, kad ginčijamas dovanojimo sandoris ieškovės turtinių interesų nepažeidžia. Be to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad kitos atsakovės - V. J. nesąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas (CPK 6.66 str. 2 d.).

27. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas. Tokią nuostatą lemia actio Pauliana kompensacinis pobūdis. Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2003; 2006-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; kt.). Todėl ieškovės reikalavimas nukreiptinas į visą skolininko I. Š. dovanotą atsakovei V. J. turtą, kadangi tikėtina, jog net ir įvykdžius išieškojimą iš viso skolininko turto, tame tarpe ir dovanotųjų patalpų, nebus pilnai patenkintas ieškovės kreditorinis reikalavimas.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, daro išvadą, jog šioje byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė įrodė visas sąlygas taikyti actio Pauliana. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas - ieškinį tenkinant (CK 6.66 str., CPK 178, 185 str.).

29. Pripažinus ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia, taikytina restitucija. Pagal bendrąją taisyklę restitucija taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Šiuo atveju nėra jokių akivaizdžių kliūčių, dėl ko restitucija natūra negalėtų būti taikyta, todėl teisėjų kolegija ją taiko ir ginčo turtą iš atsakovės V. J. grąžina natūra atsakovui I. Š. ir į jas nukreipia išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0116/15/07148.

30. Ieškovės papildomas reikalavimas priteisti iš atsakovų ieškovei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo netenkinamas, nes restitucija taikoma natūra, o ne ekvivalentu pinigais (CK 6.210 str.).

31. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškinį patenkinus, atsakovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos ir atitinkamai iš atsakovų ieškovės naudai priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.), kurias sudaro byloje esančiais įrodymais patvirtinti 816 EUR žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį, ir 1 680 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso 2 496 EUR EUR, kurie lygiomis dalimis, t.y. po 1 248 EUR priteistini iš abiejų atsakovų (CPK 80 str. 1 d. 1 p. ir 4 d., 98 str.). Išlaidos, susijusios su dokumentų įteikimu, valstybei taip pat priteisiamos lygiomis dalimis iš abiejų atsakovų, t.y. po 3,31 EUR (CPK 96 str.).

32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329-330 straipsniais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovės I. Š. ieškinį atsakovams I. Š. ir V. J. tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. rugsėjo 3 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 2-2696, kuria I. Š. dovanojo V. J. poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir poilsio patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) iš V. J. nuosavybės grąžinti I. Š. nuosavybėn, ir į jas nukreipti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0116/15/07148.

Iš atsakovų I. Š. ir V. J. priteisti po 1 248 EUR (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų ieškovei I. Š. ir po 3,31 EUR (tris eurus trisdešimt vieną euro centą) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Teisėjai Andrius IgnotasJūra Marija StrumskienėAlma Urbanavičienė