- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-23
- Bylos Nr.
- A-756-1285-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- K. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Lietuvos apeliaciniam teismui dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ir įpareigojimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. G. su prašymu (skundu) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų – Lietuvos Respublikos ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio mėnesio iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 229 308,39 Lt įskaitant neišmokėtus 167 394,81 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 2) įpareigoti atsakovą – Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) įpareigoti Lietuvos Respubliką ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas pareiškėjui buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teigė, kad Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 177 583,06 Lt ir neišmokėjo 129 635,39 Lt. Manė, kad tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimais ir 2000 m. sausio 12 d. sprendimu, kuriais nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; net ir tuo atveju, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumą arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Tvirtino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūktų lėšų savo funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 m. iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Minėtas Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas nuo jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą, nesutiko su pareikštu prašymu ir nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje ekonominės-finansinės ekspertizės išvadose konstatuota, jog 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo tik 2003 metais. Teigė, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2001 m. sausio 1 d. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu suformuota praktika. Pažymėjo, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą bei valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus. Pabrėžė, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus – teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui ir t.t. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teigė, kad teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimai sumažinti mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu, valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius, todėl, atsižvelgiant į tai, kad 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Taip pat nurodė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į skundą paaiškino, kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Lietuvos apeliaciniam teismui skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Teismas, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, teigė, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Manė, kad ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 straipsnis) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-01/2007.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo K. G. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje - 82 948,23 Lt nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. vasario mėn., priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 118 Lt teismo išlaidoms atlyginti; kitą prašymo dalį atmetė.
Teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalios 2009 m. sausio 1 d. Taigi, nagrinėjant šią administracinę bylą, minėto įstatymo nuostatos dar nebuvo įsigaliojusios ir niekaip negalėjo būti taikomos. Pabrėžė, kad minėtas įstatymas, kuris skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su nesumokėtu teisėjų atlyginimu, net jeigu ir būtų jau galiojantis, negali niekaip apriboti ar paneigti pareiškėjo absoliučios konstitucinės teisės kreiptis į teismą ir teisme ginti savo pažeistas teises. Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 15 d. Todėl įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui pareiškėjo K. G. prašymo įpareigoti atsakovus – Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti pareiškėjui ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą pripažino nepagrįstu, nes teisėjų atlyginimai yra sureguliuoti įstatymu.
Teismas, vadovaudamasis Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, konstatavo, jog po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo (2001 m. liepos 18 d.) visiems šiame sprendime paminėtiems teisėjams – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, šio teismo skyrių pirmininkams ir teisėjams, apygardų teismų pirmininkams, šių teismų skyrių pirmininkams ir teisėjams, apylinkių teismų pirmininkams ir jų pavaduotojams – turėjo ir turi būti mokamas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) teisėjo atlyginimas, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos valstybei, atsižvelgus į teisėjų atlyginimų dydžius nustatantį teisinį reguliavimą, kuris apsiriboja Konstitucija, kyla pareiga mokėti pareiškėjui teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689, kaip techninėse taisyklėse, nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, ir toliau po šio sprendimo priėmimo. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant šį ginčą taikytini Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis ir 298 straipsnis. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto teisėjo atlyginimo dalį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d., įvertinus infliaciją, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei Darbo kodeksas nenumato, kad turi būti kompensuojamas tokio pobūdžio atlyginimo nuvertėjimas. Iš Lietuvos valstybės, dėl kurios valios nebuvo skiriama lėšų teisėjų atlyginimams (o ne iš Lietuvos apeliacinio teismo), yra priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Be to, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti neišmokėtai teisėjo atlyginimo daliai padengti reikalingas lėšas netenkinamas, kadangi neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis priteisiama būtent iš šio atsakovo, o Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo, einančio teisėjo pareigas Lietuvos apeliaciniame teisme nuo 1994 m. gruodžio 8 d., reikalavimai dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo priteisimo tenkinami iš dalies. Iš viso pareiškėjui priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis (su mokesčiais (gyventojų pajamų mokesčiu ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokomis), kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą) nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. vasario mėn. – 82 948,23 Lt. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8 punktu, įvertinęs įrodymus, teismas priteisė pareiškėjui 118 Lt sumą teismo išlaidoms atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas K. G. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priteisti netektą darbo uždarbį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., įskaitant patirtą nuostolį dėl infliacijos.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė Darbo kodekso 298 straipsnį. Teisėjas dirba ne darbo sutarties pagrindu ir todėl jam Darbo kodekso nuostatos negali būti taikomos. Teisėjo darbą reglamentuoja specialusis teisės aktas – Teismų įstatymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija dėl teisėjų atlyginimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 (procesinio sprendimo kategorijos: 19.4,20.2 92 (S)) nurodė, kad taikytinos Civilinio kodekso šeštos knygos nuostatos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 taip pat matyti, kad esant tokios kategorijos byloms taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Civilinio kodekso 6.251 straipsnis nurodo, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Civilio kodekso 6.271 straipsnis numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma, taikoma, kai žalą padarė viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo administravimo srityje. Šis straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis – valstybė ar savivaldybė, padarė žalą kitai šio santykio šaliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nors žalą padaro valstybė, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 26 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-92/1999). Esant įstatymų nesureguliuotiems klausimams dėl teisėjų atlyginimo, taikytina ne Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos, o Lietuvos Respublikos Konstitucija ir iš jos išplaukiantis principas, kad pažeistos teisės turi būti atstatytos pilnai, o tuo pačiu padaryti nuostoliai kompensuoti pilnai. Teismų įstatyme nėra normos dėl šio įstatymo ir teisės taikymo analogijos, o Darbo kodekso 9 straipsnis reglamentuoja analogijos taikymą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, kad neleidžiama taikyti pagal analogiją specialiųjų teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad specialiesiems įstatymams negali būti taikoma analogija iš Darbo kodekso normų. Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ieškinio senačiai taikoma Civilinio kodekso ir Civilio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Šioje byloje senaties skaičiavimo terminas nėra prasidėjęs, nes pažeidimas, kurį daro atsakovai, yra tęstinio pobūdžio ir vyksta iki šiandien. Tik nuo pažeidimo pasibaigimo prasidės ir senaties termino skaičiavimas. Pažymi, kad negautos pinigines lėšos traktuojamos kaip nuostoliai, taip pat kaip nuostolis traktuojami ir infliacijos padariniai. Teigia, kad atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti.
Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas atlyginimo skirtumas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kuriuo valstybė įsipareigojo grąžinti nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį. Laikotarpis, už kurį apskaičiuojama nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., sudaro trys paskutiniai metai – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši teisės norma priimta atsižvelgiant į Darbo kodekso 298 straipsnį. Kadangi šiuo metu egzistuoja įstatymas, įgyvendinantis valstybės valią, nėra pagrindo teismui prisiimti įstatymo leidėjo funkciją ir pažeisti savo kompetencijos ribas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu, todėl teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti Lietuvos Respublikos Seimo funkcijų, kurias pagal savo kompetenciją paraleliai vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas yra sureguliuotas teisės aktu – įstatymu. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas. Kadangi pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį bus įgyvendintas vadovaujantis įstatymu, nėra pagrindo šį reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, todėl pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis. Pažymi, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas ir jis nėra ieškinio senaties terminas. Šis terminas reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu, t. y. jis yra imperatyvus. Minėtos teisės normos netaikymas ir plečiamasis teisėjų nepriklausomumo principo traktavimas teismo kiekvienoje individualioje byloje prieštarauja asmenų lygiateisiškumo principui, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, nes tokia ypatinga teisinė teisėjų apsauga nėra numatyta nei Konstitucijoje, nei Teismų įstatyme.
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sprendžiant už kokį laikotarpį turėtų būti teisėjams priteisiamas neišmokėtas darbo užmokestis, taikytinos ne Lietuvos Respublikos darbo kodekso, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, kadangi tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Pareiškėjo K. G. reikalavimai susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėjas siekia prisiteisti savo atlyginimo dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. minėtu nutarimu sumažinus darbo užmokestį, skaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjas, remdamasis atitinkamais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 104 ir 109 straipsniais garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu.
Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001 m. liepos 18 d.) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose procesiniuose dokumentuose (2006 m. kovo 28 d. nutarime, 2009 m. sausio 15 d. sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000 m. sausio 1 d.) taikymo klausimą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, atsižvelgdama į nurodytus argumentus konstatuoja, kad anksčiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Atsakovas apeliaciniame skunde pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą Nr. X-1761 (įsigaliojusį nuo 2008 m. lapkričio 11 d.), kuriuo iš esmės pripažino, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir įsipareigojo (taikant trejų metų ribos taisykles) ją grąžinti. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, valstybė iki sprendimo priėmimo šioje byloje išsprendė ginčo santykius, tad tenkinti pareiškėjo reikalavimą nebuvo pagrindo. Šį atsakovo argumentą teisėjų kolegija atmeta. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.). Pareiškėjo teisė gauti teisėjo atlyginimo skirtumą, kuris jam nebuvo išmokėtas už tam tikrą laikotarpį, nepagrįstai po 2003 m. sausio 1 d. valstybei neatkūrus teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, turi būti ginama. Byloje nagrinėjamą ginčą galima vertinti išspręstu tik tuomet, jei atsakovas pareiškėjui jau būtų grąžinęs nesumokėtą atlyginimo dalį, o tokių įrodymų byloje nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje šios kategorijos byloje yra pasisakęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo priėmimas nėra pagrindas atmesti pareiškėjų (teisėjų) reikalavimą. Gi teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies pagal minėtą įstatymą.
Teisėjų kolegija, spręsdama šioje byloje taikytinų materialinės teisės normų klausimą, pažymi, kad pareiškėjo K. G. prašyme išdėstytas pagrindinis reikalavimas priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu yra laikytinas prašymo dalyku. Toks pareiškėjo prašymo reikalavimas suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant ginčą netaikytinos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, reglamentuojančios teisės normos. Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Tokios nuostatos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose šio pobūdžio administracinėse bylose, konstatuodamas, kad teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi būtent Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis (pvz., administracinė byla Nr. A822-792/2009; administracinė byla Nr. A143-698/2009; A822-763/2009 ir kt.). Pažymėtina, kad šios normos taikymo klausimas detaliai aptartas ir anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790/2009). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) nurodyta, jog šio pobūdžio ginčui spręsti taikytinos Civilinio kodekso šeštos knygos normos, nepagrįstas. Minimoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nesprendė materialinės teisės normų taikymo kilusiam ginčui spręsti klausimų, o tik pasisakė apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės galimumą atstovauti tokiose bylose Valstybei pagal 2001 m. CK 6.273 straipsnio analogiją.
Pasisakydama dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šios normos taikymo klausimas taip pat yra aptartas anksčiau paminėtoje administracinėje byloje (Nr. A822-790/2009), kuri iš esmės yra panaši su nagrinėjama byla. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo dalies priteisimo bylose, yra pagrįsta.
Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui K. G. nepagrįstai neišmokėto atlyginimo dalį, pritaikęs ieškinio senatį (Darbo kodekso 27 str. 2 d.) priteisė ne už tris metus, o už trumpesnį laikotarpį (t. y. 2 metus ir 6 mėnesius).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą konstatavo, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), daroma išvada, jog tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 str. 3, 4 d., 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai teisėjų atlyginimo teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojo Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kurio nuostatomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laikotarpiu) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties terminas (numatytas Darbo kodekso 27 str. 2 d.) yra atnaujintinas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normą, ir tai yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).
Taikydama nurodytus pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus ir atsižvelgdama į pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį iki 2008 m. kovo 1 d. bei byloje esančius duomenis (Lietuvos Apeliacinio teismo pažymas) apie pareiškėjui K. G. neišmokėto atlyginimo dalį (b. l. 11-14), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 100 932,78 Lt suma už trejus metus, t. y. už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, padidinant pareiškėjui priteistą nesumokėto atlyginimo dalį. Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma pareiškėjui priskaičiuota darbo užmokesčio suma.
Pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėto atlyginimo dalį atsižvelgiant į infliaciją atmestas pagrįstai, nes infliacija, kaip nuolat kintantis ekonominis procesas, tiesiogiai neįtakoja darbo užmokesčio dydžio.
Įvertinusi, jog teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-432/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, teismai, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu, nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Minėta aplinkybė dėl valstybės padėties patvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Tenkinti atsakovo atstovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą dviejų metų laikui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti: teismo sprendimu pareiškėjui K. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistą neišmokėto teisėjo atlyginimo (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) sumą padidinti iki 100 932,78 Lt (šimto tūkstančių devynių šimtų trisdešimt dviejų litų 78 centų), neišmokėto atlyginimo dalį priteisiant už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.